Šiame pranešime, kaip galima suprasti iš pavadinimo, bus kreipiamas dėmesys į formaliuosius Vakarų Europos Sąjungos kūrimosi bei institucijų sąrangos aspektus. „Kilmė“ bus suprantama plačiai — ne kaip vienkartinis sutarties pasirašymas, bet kaip visa organizacijos evoliucija. Be to, nuo kilmės neatskiriama ir organizacijos paskirtis — bus parodyta, kad, laikui bėgant (ir ne tik pasibaigus Šaltajam karui), Vakarų Europos Sąjungos paskirtis gerokai keitėsi. Todėl pravartu sujungti šias dvi potemes ir nagrinėti jas kartu. Išskyriau dvi pagrindines jų nagrinėjimo dalis — tai laikotarpis iki Paryžiaus susitarimų imtinai ir laikotarpis po jų. Likusi tema — institucijų sąranga — bus aptariama irgi chronologiškai, daugiau dėmesio skiriant ne procedūriniams, o tiksliniams VES institucijų aspektams.

Formaliai Vakarų Europos Sąjunga buvo įkurta 1955-ųjų gegužės 6 d., tačiau link tokios organizacijos sukūrimo buvo einama jau mažiausiai 8-erius metus.

Pirmasis po Antrojo pasaulinio karo Europos gynybos organizacijos pavyzdys buvo britų ir prancūzų 1947 m. kovo 4 d. pasirašyta karinio bendradarbiavimo sutartis, vadinamoji Dunkirko sutartis.

Lygiai po metų be vienos dienos Briuselyje prasidėjo jau platesnė konferencija — joje dalyvavo ne tik Didžioji Britanija ir Prancūzija, bet ir trys Beneliukso šalys. Visos šalys neigiamai žiūrėjo į sovietų veiksmus. Prancūzija siekė sustabdyti komunistų partijos įtakos didėjimą, mažosios valstybės bijojo, kad gali tapti Tarybų Sąjungos agresijos aukomis, o Didžioji Britanija su nepasitenkinimu žiūrėjo į sovietų remiamų sukilėlių Graikijoje laimėjimus bei jų įsitvirtinimą Rytų Europoje, pirmiausia Čekoslovakijoje. Tačiau šių šalių prioritetai kiek skyrėsi — žemyninės Europos valstybės labiau bijojo Vokietijos karinės galios atsigavimo, o britai siekė įrodyti, kad Europai reikia Jungtinių Valstijų pagalbos.

1948 m. kovo 17 d. pasirašyta Briuselio sutartis dėl ekonominio, socialinio ir kultūrinio bendradarbiavimo bei kolektyvinės savigynos. Kaip matyti iš pavadinimo, šalys buvo susirūpinusios ne tik išorinės karinės agresijos galimybe (vienas iš sutarties tikslų buvo „imtis visų reikalingų veiksmų, jei Vokietija atnaujintų agresyvią politiką“), bet ir ekonominio bei socialinio žlugimo valstybių viduje perspektyvomis. Nepaisant to, sutarties pagrindas buvo karinio bendradarbiavimo reglamentavimas. Pagal 4-ąjį straipsnį, jei būtų užpulta viena iš sutarties šalių, kitos turėtų suteikti jai visą įmanomą karinę ir kitokią pagalbą bei paramą. Sutartis turi galioti 50 metų.

Nors netrukus buvo įkurta Šiaurės Atlanto sutarties organizacija, išplėtusi Vakarų Europos valstybių karinius įsipareigojimus, ir Briuselio sutarties šalys 1950 metais nusprendė sujungti savo organizaciją su NATO, tebebuvo siekiama glaudesnės būtent Vakarų Europos šalių gynybinės partnerystės. Tai rodo bandymai įkurti Europos gynybos bendriją, kuri, Anglių ir plieno bendrijos pavyzdžiu, integruotų Vokietijos karines pajėgas į bendrą karinę organizaciją, o ne vien bijotų pastarosios remilitarizavimo.

Kai jie baigėsi nesėkme Prancūzijos parlamente, poreikis integruoti Vakarų Vokietijos gynybą vis vien išliko. Juo labiau reikėjo tai padaryti be didesnio pasipriešinimo iš Tarybų Sąjungos pusės, kurį tikriausiai būtų sukėlęs staigus Vakarų Vokietijos priėmimas į NATO.

Britai ėmėsi iniciatyvos ir 1954-ųjų rudenį pakvietė į Londoną šešias nepavykusių Europos gynybos ir Europos politinės bendrijų valstybes — Prancūziją, Vokietiją, Italiją bei Beneliukso šalis, taip pat Jungtines Valstijas ir Kanadą. Konferencija nusprendė modifikuoti Briuselio sutartį ir leisti prie jos prisijungti Vokietijai bei Italijai. Taip buvo nuspręsta sukurti naują tarptautinę organizaciją — Vakarų Europos Sąjungą.

1954 m. spalio 23 d. Paryžiuje buvo pasirašytas „Protokolas, modifkuojantis ir užbaigiantis pildyti Briuselio sutartį“ bei dar 3 protokolai. Kai jie įsigaliojo kitų metų gegužės 6 d., ir buvo įkurta Vakarų Europos Sąjunga.

Galima suprasti, kad kai prie Briuselio sutarties buvo pakviestos prisijungti Vokietija ir Italija, teko keisti nuostatą, jog vienas sutarties tikslų yra, kad valstybės imtųsi visų reikalingų priemonių, Vokietijai atnaujinus agresyvią politiką. Dabar buvo suformuluotas naujas tikslas — siekti Europos vienybės ir skatinti progresyvią jos integraciją. Tai buvo pernelyg platus tikslas, ir vėliau reikės apžvelgti, kaip Vakarų Europos Sąjunga palaipsniui pasiliko tik karinius tikslus.

Kol kas reikia pasakyti, kad 5-asis Briuselio sutarties straipsnis (buvęs 4-asis) įpareigojo valstybes-nares kur kas plačiau negu žymusis Vašingtono sutarties 5-aisis straipsnis. Kaip jau minėta, jame buvo numatyta, kad Europoje užpuolus kurią nors iš Vakarų Europos Sąjungos šalių, kitos jai privalo suteikti visą įmanomą karinę ir kitokią pagalbą ir paramą. Taigi valstybės privalo užtikrinti ir karinį, ir kitokį solidarumą, tuo tarpu Šiaurės Atlanto sutartis formuluojama taip, kad jos šalys turi individualiai ir kartu su kitomis valstybėmis paremti užpultąją šalį tokiais veiksmais, kokius laiko reikalingais — karinis solidarumas čia paliekamas tik kaip viena iš galimybių.

Be to, pataisytoje Briuselio sutartyje numatyta žymiai platesnio reagavimo galimybė — bet kuri valstybė-narė gali reikalauti nedelsiant sušaukti Sąjungos Tarybą, jei atsiranda situacija, kelianti grėsmę taikai ar ekonominiam stabilumui — nebūtinai Europoje, bet ir visame pasaulyje.

Pagaliau, modifikuota Briuselio sutartis vienu svarbiausių savo tikslų laikė ir vidinio saugumo bei vienybės Vakarų Europoje užtikrinimą. Sutarties šalys įsipareigojo nedalyvauti prieš kitą sutarties šalį nukreiptame aljanse bei taikiai spręsti ginčus ir pripažinti Tarptautinio teismo jurisdikciją.

Kartu Briuselio sutartis pataisyta taip, kad naujas 4-asis straipsnis reiškė šalių norą artimai bendradarbiauti su NATO ir remtis aljanso informacija bei konsultacijomis.

Pagal antrąjį protokolą buvo reglamentuotos Vakarų Europos Sąjungos pajėgos. Nustatyta, kokios pajėgos turi būti pavaldžios Europos sąjungininkų aukščiausiajai vadovybei. Britai įsipareigojo laikyti Europoje savo 4 divizijas, jei jų staiga neprireikia Didžiosios Britanijos kolonijinėse teritorijose.

Trečiuoju ir ketvirtuoju protokolais buvo numatyti Europos valstybių ginkluotės apribojimai. Vokietija įsipareigojo negaminti branduolinio, cheminio ir biologinio ginklo bei kitos strateginės ginkluotės. O kitos šalys įsipareigojo laikyti tik tokius masinio naikinimo ginklų kiekius, kokius leis Sąjungos Taryba. Kontroliuoti ginklų kiekius buvo įsteigta speciali institucija. Užbėgant už akių, galima pasakyti, kad Vokietijai 1984 m. buvo leista vėl gaminti strateginę (bet ne masinio naikinimo) ginkluotę, o masinio naikinimo ginklų, ypač branduolinių ir biologinių, Vakarų Europos Sąjunga niekad nekontroliavo.

Apibendrinant šį Vakarų Europos Sąjungos evoliucijos etapą, reikia kiek plačiau pažvelgti į Paryžiaus susitarimus. Tarp jų, be minėto penkių Briuselio sutarties valstybių kvietimo Vakarų Vokietijai ir Italijai tapti sutarties šalimis, ir jau septynių Briuselio sutarties šalių susitarimo įkurti Vakarų Europos Sąjungą, buvo pasirašyta ir kitų dokumentų, kuriuos galima išskirti į dvi grupes. Pirma, šalys pasirašė protokolą ir susitarimus dėl Vakarų Vokietijos okupacinio režimo panaikinimo. Tai buvo Prancūzijos ir Vakarų Vokietijos pasirašytas dokumentas apie Saro regiono priklausomybę, taip pat Jungtinių Valstijų, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos ir Vakarų Vokietijos susitarimai, galutinai nustatantys VFR statusą ir reglamentuojantys jos suverenitetą. Antra, Paryžiuje 14 NATO šalių pasirašė susitarimą priimti Vokietiją į NATO.

Visu šiuo dokumentų komplektu buvo bandoma spręsti tarpusavy susijusias problemas. Pirma, buvo sukurta suvereni Vokietijos Federacinė Respublika ir pasistengta įtraukti ją į Vakarų bendriją. Todėl buvo sureguliuotas vienas svarbiausių Europos nesutarimų — dėl Saro.

Antra, naujoji valstybė buvo iškart integruota į Vakarų gynybos struktūrą — ji tapo Vakarų Europos Sąjungos ir NATO nare. Kartu taip suteiktas naujas pavidalas žlugusiai Europos gynybos bendrijai ir atsirado galimybė, kad Vokietijos pajėgos sustiprins NATO kariuomenę.

Trečia, Vakarų Vokietijos karinė veikla buvo suvaržyta — jai uždrausta gaminti masinio naikinimo ginklą bei kai kurias kitas ginkluotės rūšis.

Ketvirta, Didžioji Britanija įsipareigojo Europoje taikos metu dislokuoti keturias divizijas, kurios būtų pavaldžios NATO aukščiausiajai karinei vadovybei.

Antra Vakarų Europos Sąjungos kilmės ir paskirties aptarimo dalis apima laikotarpį, kai pirminės Sąjungos funkcijos keitėsi, arba, tiksliau, nyko. Kaip minėta, modifikuotoje Briuselio sutartyje buvo numatytas tikslas siekti Europos vienybės ir skatinti jos integraciją. Šis tikslas apėmė ir ekonominį bei politinį bendradarbiavimą.

Pagal Pirmąjį sutarties straipsnį, šalys turėjo taip organizuoti ir koordinuoti savo ekonominę veiklą, kad pasiektų geriausių įmanomų rezultatų. Tačiau tas pats straipsnis nurodė, kad ekonominis bendradarbiavimas neturėtų atkartoti ar, atvirkščiai, neigiamai įtakoti šalių veiklos kitose ekonominėse organizacijose, kuriose jos yra ar gali būti atstovaujamos. Taigi kai po trejų metų susikūrė Europos Ekonominė Bendrija, pagal šį straipsnį Vakarų Europos Sąjunga prarado daugumą savo ekonominių funkcijų. Galutinai ekonominė Sąjungos veikla sustabdyta 1970 m., kai vienintelė iš Vakarų Europos Sąjungos šalių ne Europos Bendrijos narė Didžioji Britanija ėmė derėtis dėl narystės šioje organizacijoje.

Antrasis Briuselio sutarties straipsnis numatė šalių įsipareigojimus siekti geresnio gyvenimo standarto, atitinkamai pritaikant socialines ir kitas tarnybas. Trečiasis straipsnis kalbėjo apie pasiryžimą skatinti kultūrinius mainus tarpusavio susitarimais ar kitais būdais. Dalies šių įsipareigojimų Vakarų Europos Sąjungos taryba atsisakė 1960 m. ir perdavė jas Europos Tarybai, o dalį nutraukė dar po 12 metų dėl tarp Europos Bendrijos šalių prasidėjusio Europos politinio bendradarbiavimo.

Taigi Vakarų Europos Sąjunga yra viena iš nedaugelio organizacijų, kurios laikui bėgant ne išplėtė, o gerokai sumažino iš pradžių numatytą veiklą. Sąjungos branduoliu liko jos penktasis straipsnis, numatęs įsipareigojimus šalių užpuolimo atveju, tačiau ir karinis bendradarbiavimas buvo neformaliai perduotas NATO aljansui.

Tik 1984 metais, kai Europos valstybėms pabodo Jungtinių Valstijų savarankiškumas tvarkant gynybos reikalus, o Prancūzijos prezidentas Fransua Miteranas (Francois Mitterrand) ėmėsi atitinkamos iniciatyvos, imta kalbėti apie Vakarų Europos Sąjungos atgaivinimą. 1984—1985 m. Paryžiuje, Romoje bei Bonoje įvyko ministrų susitikimai, kuriuose, ypač Romos deklaracijoje, nuspręsta geriau panaudoti Vakarų Europos Sąjungos struktūrą valstybių narių saugumo politikos bendradarbiavimui skatinti. 1987 m. Hagoje buvo priimta Europos saugumo interesų programa, kurioje buvo kalkbama, kad Europa negali būti visiškai integruota be vieningos saugumo ir gynybos politikos. Programa taip pat numatė pakeisti institucijų struktūrą. Be to, 1988 m. į Vakarų Europos Sąjungą įstojo Ispanija ir Portugalija (protokolas įsigaliojo 1990 m.), o 1992 m.— Graikija (1995 m.). Tuo tarpu Turkija, nors pareiškė norą stoti į VES, jos nare taip ir netapo.

Kol kas paskutinis svarbus Vakarų Europos Sąjungos vytymosi etapas prasidėjo sulig Mastrichto sutartimi. Pagal ją Europos Sąjunga dar nesiėmė bendros gynybos, tačiau nustatė, kad bendrus jos sprendimus, sukeliančius padarinių gynybai, turi vykdyti Vakarų Europos Sąjunga, kuri įvardyta kaip „integrali [Europos] Sąjungos vystymosi dalis“. Kartu buvo priimta ir Deklaracija dėl Vakarų Europos Sąjungos vaidmens bei santykių su Europos Sąjunga ir Šiaurės Atlanto aljansu. Pagal ją Vakarų Europos Sąjunga bus vystoma kaip gynybinis Europos Sąjungos padalinys ir Atlanto aljanso Europos ramstis. Tam VES turės formuluoti Europos gynybos politiką ir ją vykdyti, plėsdama savo vaidmenį. Visgi jos politika neturi griežtai lemti valstybių-narių gynybos politikos ar juolab prieštarauti šalių įsipareigojimams NATO.

Iš kitos pusės, VES turi tapti priemone pristatyti bendras jos narių pozicijas Šiaurės Atlanto Sutarties organizacijos konsultacijose. Kartu Vakarų Europos Sąjungos pozicija turi būti suderinama su bendrąja NATO saugumo ir gynybos politika.

1992 m. Bonoje priimta Petersbergo deklaracija, kurią sudaro trys dalys. Pirmojoje Vakarų Europos Sąjunga pabrėžia savo konfliktų prevencijos bei krizių valdymo galimybes pagal Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos bei Jungtinių Tautų sprendimus. Antrojoje dalyje kalbama apie veiksmus, kurių gali imtis Vakarų Europos Sąjungos pajėgos — tai humanitarinė pagalba, gelbėjimo darbai, taikos palaikymas ir taikdarystė. Trečioji dalis pristato naujas narystės arba bendradarbiavimo su VES formas — asocijuotąją narystę bei stebėjimą. Europos Sąjungos šalys, nepriklausančios VES, buvo pakviestos tapti stebėtojomis, o kitos Europos šalys, priklausančios NATO, tapo asocijuotomis narėmis.

1994 m. Kirchbergo deklaracijoje Vakarų Europos Sąjunga perėmė NATO „Partnerystės taikai“ programos pavyzdį ir Vidurio bei Rytų Europos valstybėms pasiūlė dar vieną bendradarbiavimo formą — asocijuotą partnerystę. Asocijuotomis partnerėmis tapo Europos sutartis pasirašiusios Baltijos, Vyšegrado šalys, Rumunija bei Bulgarija, o po dvejų metų — dar ir Slovėnija.

Taigi Vakarų Europos Sąjungos funkcijos ir reikšmė nuo jos įkūrimo pasikeitė — išnyko politinės, ekonominės ir socialinės funkcijos, o likę karinio bendradarbiavimo įsipareigojimai tapo daugiau formalūs, nes visa praktinė veikla sutelkta Šiaurės Atlanto aljanse. Bandymai atgaivinti Vakarų Europos Sąjungą galiausiai sumažino jos nepriklausomybę. Ir nors formaliai VES tebelieka nepriklausoma organizacija, jos paskirtis yra nebe tiek bendra gynyba, kiek ne toks aiškus „sprendimų, kurie sukelia tam tikrų padarinių gynybai“ formulavimas ir vykdymas. Nepaisant to, Vakarų Europos Sąjungos narių skaičius išaugo — dabar Sąjungoje yra 10 modifikuotos Briuselio sutarties šalių, 5 stebėtojos, 3 asocijuotosios narės bei 10 asocijuotųjų partnerių.

Vakarų Europos Sąjungos institucijų struktūra taip pat kito, keičiantis jos funkcijoms. Originalioje Briuselio sutartyje buvo numatyta sukurti Konsultacinę tarybą Londone, kuri veiktų nuolat ir rinktųsi savo nuožiūra — ypač tuo atveju, kai kyla grėsmė taikai ir ekonominiam stabilumui. Buvo planuoti užsienio reikalų ministrų susitikimai, tačiau dažniausiai kas mėnesį rinkdavosi Nuolatinė komisija (britų užsienio reikalų ministerijos atstovas bei kitų šalių ambasadoriai Londone). Be to, buvo sukurtas nedidelis sekretoriatas ir keletas komitetų.

Įkūrus Vakarų Europos Sąjungą, struktūra buvo išplėsta ir sustiprinta. Konsultacinė taryba virto Vakarų Europos Sąjungos Taryba. Be to, buvo įkurta konsultacinė Vakarų Europos Sąjungos Asamblėja, kurią sudarė šalių delegacijos Europos Taryboje ir kuri dukart per metus renkasi Paryžiuje. Pagrindinė jos funkcija yra svarstyti kasmetines Tarybos ataskaitas bei priimti rekomendacijas.

Pagal Paryžiaus protokolus buvo įsteigta Ginkluotės kontrolės agentūra, o po metų Taryba nusprendė įkurti Nuolatinį ginkluotės komitetą.

9-ojo dešimtmečio viduryje institucijų struktūra buvo reorganizuota, smarkiai sumažinta Ginkluotės kontrolės agentūra. Taryba užsienio reikalų ir gynybos ministrų lygiu ėmė rinktis dukart per metus pirmininkaujančios valstybės sostinėje. Jos sprendimai yra priimami vienbalsiai (jei nesutariama dėl kitos procedūros) ir saisto valstybes-nares tik politiškai. Kadangi Briuselio sutaryje numatyta, kad Taryba turi veikti nuolat, buvo sukurta dar viena institucija — Nuolatinė taryba, kurią sudaro nuolatiniai VES šalių atstovai, susirenkantys kas savaitę. Posėdžiams pirmininkauja VES generalinis sekretorius, taip organizacijai suteikiama bent šiek tiek supranacionalizmo požymių. Nuolatinė taryba įkūrė tris darbo grupes — Specialiąją (analizuoja santykius su kitomis organizacijomis ir identifikuoja potencialias grėsmes Europos saugumui), Gynybos atstovų (tiria karinius VES veiklos aspektus) ir Ad hoc kosmoso pogrupį (koordinuoja kosminės technologijos plėtotę).

Buvo įsteigtos dvi ginklų kontrolės ir saugumo studijų agentūros bei ginkluotės bendradarbiavimo agentūra, tačiau netrukus jas pakeitė Paryžiuje įsteigtas ir gana sėkmingai veikiantis VES saugumo studijų institutas.

1991 metais buvo įsteigtas Vakarų Europos Sąjungos palydovų centras, skirtas tikrinti ginklų kontrolės susitarimų vykdymą bei stebtėi krizines situacijas, galinčias daryti įtakos Europos saugumui.

1993-aisiais, kai jau buvo nuspręsta suartinti Vakarų Europos Sąjungą ir Europos Sąjungą, o iš kitos pusės, suderinti VES ir NATO veiklą, iškilo geresnio bendravimo tarp šių trijų organizacijų poreikis. Todėl Taryba ir Sekretoriatas buvo perkelti iš Londono į Briuselį. Be to, Vakarų Europos Sąjunga, pasiryžusi imtis humanitarinių ir taikos palaikymo operacijų, įkūrė Planavimo grupę tvarkyti karinę VES veiklą. Nuo 1992 m. prieš kiekvieną Tarybos posėdį dukart per metus į specialaus komiteto posėdžius pradėjo rinktis valstybių-narių gynybos personalo vadai (chiefs of defence staff). 1993 m. įvyko bandras Vakarų Europos Sąjungos Tarybos ir Šiaurės Atlanto Tarybos posėdis.

Naujausios Vakarų Europos Sąjungos institucijos yra skirtos ginklų kontrolei. Visos VES šalys ir Danija, Norvegija bei Turkija sudaro Vakarų Europos ginkluotės grupę, kuri siekia efektyviau panaudoti karinius resursus, atverti gynybos rinkas tarptautinei konkurencijai bei bendradarbiauti kuriant naujas technologijas. Prieš metus buvo įseigta Vakarų Europos ginkluotės organizacija, kuri valdytų aukščiau minėtos Vakarų Europos ginkluotės grupės veiklą.

Baigiant reikėtų dar kartą pastebėti, kad laikui bėgant VES funkcijos siaurėjo ir keitėsi (o kai kurios tiesiog ir liko formalios), tuo tarpu institucijų sąranga vis plėtojosi. Čia nebuvo stengtasi vertinti, kiek adekvati ar juolab kiek gyvybinga (ir ar išvis gyvybinga) yra Vakarų Europos Sąjunga, tai turėtų būti kitos studijos tema.

Šaltiniai: http://www.weu.int/eng/info/info-0301.htm; Bloed A., Wessel R. A. The changing functions of the Western European Union (WEU): Introduction and Basic Documents.— Dordrecht, etc., 1994.

2 lentelė. Vakarų Europos Sąjungos institucijos

NUOLATINĖS GRUPĖS Tarybos darbo grupė Karinių delegatų grupė Kosmoso grupė

ILGALAIKIŲ TEMŲ GRUPĖS Specialioji darbo grupė Gynybos atstovų grupė

SPECIFINIŲ DALYKŲ GRUPĖS Politinė-karinė darbo grupė Viduržemio jūros grupė Įprastinės ginkluotės Europoje priežiūros grupė „Atviro dangaus“ ekspertų grupė

13 ŠALIŲ DARBO GRUPĖS EUROLONGTERM EUROCOM Vakarų Europos logistikos grupė „Atviro dangaus“ ekspertų grupė