Įvadas

Dvi žinomiausios Karlo R. Poperio (Karl Raimund Popper) tyrimų kryptys buvo mokslo metodo nagrinėjimas ir demokratijos teorija. K. Poperis iškėlė falsifikavimą — neteisingų teorijų eksperimentinį atmetimą — kaip mokslo pažangos sąlygą ir visuomenės inžineriją — laipsniškus bei planuojamus politikos pokyčius kaip demokratijos ir atvirosios visuomenės sąlygą.

Net sutelkiant dėmesį į vieną šių krypčių — mokslo filosofiją, jos visos aprėpti viename referate neįmanoma. Dar sunkiau pristatyti šią teoriją adekvačiai, pateikiant jos kontekstą ir kritiką. Kadangi Poperio teorija kritikuota labai plačiai, šios kritikos pristatymui paprasčiausiai neužtektų vietos. Visgi šiame referate bus atkreiptas dėmesys į tas jo teorijos vietas, kur kritikai pastebėjo jo paties pozicijų neaiškumą ar prieštaravimą (turiu pripažinti, kad naudojausi tik kai kurių lietuvių kritikų nuomonėmis). Su Poperio mokslo filosofijos kontekstu susijusių pastabų taip pat bus pateikta minimaliai, todėl čia vertėtų trumpai priminti, jog pagrindinės Poperio kritikuotos teorijos buvo iš Senovės Graikijos (Heraklito) laikų atėjusi „istoricizmo“ — tikėjimo istorijos dėsniais — doktrina ir su ja susiję holizmo (visuotinumo), esencializmo (tikėjimo žodžių reikšmėmis) principai bei šio amžiaus pirmosios pusės „verifikacionizmo“ — tikėjimo eksperimentais patvirtintų teiginių teisingumu — doktrina ir su ja susiję indukcionizmo (įrodymo per surinktų faktų apibendrinimą) bei konvencionalizmo (Poperis jį supranta kaip teorijų sutartinį pripažinimą) principai.

Taigi neišvengiamai teks apsiriboti tik tam tikrais, manyčiau, svarbiausiais, Poperio mokslo filosofijos aspektais. Referato uždaviniu laikyčiau pateikti mokslo metodo teorijos apibūdinimą — ne tiek kritišką požiūrį, kiek jos aprašymą. Bus pasistengta pateikti pagrindinius pačios teorijos teiginius, be to, kiek daugiau dėmesio bus sutelkta į kai kurias Poperio mokslo metodo teorijos prielaidas, susijusias su vertybiniu pasirinkimu, nes, kaip vėliau bus parodyta, Poperiui yra tolimas „mokslo be išankstinių nuostatų“ arba „be vertybių“ supratimas, ir vertybinis pasirinkimas persmelkia visą teoriją. Pirmiausia ir bus apžvelgtos šios prielaidos bei su jomis susijęs objektyvumo faktorius kaip socialinis mokslo aspektas — visa tai pavadinau „užmoksliniais aspektais“. Vėliau bus pereita prie pačios teorijos bruožų, jos implikacijų istoricistinių teorijų ir visuomenės bei gamtos mokslų santykiui bei mokslo žinių augimo principui.

1. „Užmoksliniai“ mokslo metodo teorijos aspektai

Kalbėti apie K. Poperio mokslo apibrėžimą ar jo demarkaciją nuo nemokslo yra gana sudėtinga, nors jis pateikia gana aiškius mokslo kriterijus. Taip yra dėl jo opozicijos metodologiniam esencializmui, taigi ir opozicijos klausimui „kas yra mokslas?“ (vėliau bus aptarta, kaip ši opozicija veda prie konvencionalizmo). Sekant tokiu požiūriu, korektiškesnis požiūris į K. Poperio teoriją būtų pateikti jo vertybinio pasirinkimo ypatybes ir parodyti, kaip šis pasirinkimas nulėmė tai, kokias tyrimo proceso ypatybes Poperis laiko atitinkančiomis pasirinktą mokslo sampratą.

1.1. Vertybinis pasirinkimas ir mokslo filosofija

Vienas svarbiausių K. Poperio vertybinių pasirinkimų yra pati teorija, jog mokslas neįmanomas be tokio vertybinio pasirinkimo. Šiuo atveju svarbus K. Poperio pateikiamas iracionalizmo ir racionalizmo skyrimas. K. Poperis kritikuoja tradicinę racionalizmo ir empirizmo priešpriešą: jo racionalizmo sąvoka apima tiek tai, kas laikyta empirizmu, tiek jo priešingybę — „intelektualizmą“, t. y. racionalizmas siekia spręsti problemas „aiškiu mąstymu ir patyrimu, o ne apeliavimu į emocijas ir aistras“¹ — pastarieji du apibūdinimai tinka iracionalizmui. Atmesdamas pastarąjį (iracionalizmas net gali vesti į nusikaltimą, nes jausmai visiems aplinkiniams negali būti vienodi, t. y. visų vienodai mylėti neįmanoma), K. Poperis dar skiria dvi racionalizmo rūšis — kritinį ir nekritinį, ir šis skyrimas vertybinio pasirinkimo požiūriu yra gal netgi svarbesnis už racionalizmo bei iracionalizmo dichotomiją. Poperis tvirtina, jog tie, kas renkasi nekritinį racionalizmą, tiki, jog bet kokia prielaida, kuri nėra paremiama argumentais ar patirtimi, turi būti atmesta, tačiau toks tikėjimas pats nėra įrodomas jokiais racionaliais argumentais.

Kitaip sakant, jei argumentai grindžiami prielaidomis, paprasčiausiai neįmanoma prielaidų grįsti argumentais, o pradėti „tyrimą be prielaidų“ reiškia priimti milžinišką prielaidą, jog tokiu būdų galima gauti vertingų rezultatų. Todėl loginiais argumentais neįmanoma įrodyti prielaidos, jog racionalizmo pasirinkimas yra pranašesnis už kito požiūrio priėmimą. Tuomet visada toks pasirinkimas yra iracionalus (taigi kritinis racionalizmas, t. y. pripažįstantis argumentų ribas požiūris, nuo iracionalizmo skiriasi ne tiek esme, kiek laipsniu), jį lemia „tikėjimas protu“.² Nors mokslininkai visąlaik turės tam tikrų išankstinių nuostatų, mokslo gyvybingumą lemia jo gebėjimas „mokytis“ ir laužyti esamus stereotipus.

Dar vienu vertybiniu K. Poperio pasirinkimu galima laikyti jo nuostatą, jog mokslas yra konvencijos ar sprendimo dalykas.³ Laikydamas save antikonvencionalistu mokslo teorijų atžvilgiu, Poperis šiuo atveju visgi neišsivertė be pastebėjimo, jog mokslas turi tam tikrų konvencinių taisyklių, ir tų taisyklių neįmanoma analizuoti logiškai, kadangi jos atspindi vertybinį susitarimą. Bene svarbiausia taisyklė susijusi su žemiau aptariama jo falsifikacionizmo teorija: mokslas visas kitas taisykles turi kurti tokias, kad jos neapsaugotų jokio mokslo teiginio nuo galimos falsifikacijos.⁴ Be to, „mokslo žaidimas begalinis“: tas, kas mokslo teiginius laiko galutinai patvirtintais ir nebetikrintinais, paprasčiausiai iškrenta iš žaidimo. Tuo tarpu jei mokslo hipotezė yra pasiūlyta ir patikrinta, negalima leisti jai „pasitraukti be rimtos priežasties“, t. y. kol ji nebus atmesta arba neatsiras „geriau patikrinama hipotezė“.⁵

Minėtasis „tikėjimas protu“ Poperiui lemia visą mokslo metodo teoriją. Šį tikėjimą jis apibūdina kaip „pasiruošimą išklausyti kritinių argumentų ir mokytis iš patirties“⁶, ir ši tezė yra bent kelių jo mokslo metodo teorijos sudedamųjų dalių — pirmiausia, mokslo objektyvumo sampratos ir falsifikavimo principo — raktas.

1.2. Mokslo objektyvumas

Tikėjimas protu yra ne tiek tikėjimas savo, kiek kitų protais. Kritinių argumentų išklausymas, Poperio tvirtinimu, susijęs su moksliškumu (scientific attitude), nes įtvirtina bešališkumo principą. Mokslas yra neatsiejamas nuo suvokimo, jog per kritinius argumentus ir bendras pastangas galima priartėti prie tiesos, o racionalizmas — nuo pripažinimo, jog kitas asmuo gali būti teisus ir turi teisę būti išgirstas bei ginti savo argumentus.⁷

Poperis remiasi argumentu, jog negalima mokslo ar mokslinių žinių laikyti vieno mokslininko proto ar „sąmoningumo“ padariniu, nes tokių žinių neįmanoma vadinti objektyviomis dėl neišvengiamo šališkumo ar jam vienam akivaizdžių prielaidų priėmimo. Tikrasis objektyvumas susijęs su socialine mokslo metodo puse, t. y. su „draugiškai-priešišku daugelio mokslininkų bendradarbiavimu“.⁸ Taigi Poperis skiria dvi mokslo objektyvumo sąlygas. Pirma, prie objektyvumo artėjama, turint galimybių laisvai kritikuoti naujas teorijas (šių galimybių užtikrinimas susijęs su jo institucine demokratijos teorija); antra, objektyvumui būtinas mokslininkų susikalbėjimas, o jį galima pasiekti tik naudojant visiems prieinamos patirties kalbą. Kaip tik su tokia patirtimi susijusi Poperio mokslinio metodo šerdis — falsifikacionizmo teorija, tačiau prieš pereinant prie jos, vertėtų dar kiek plačiau apibūdinti Poperio mokslinio objektyvumo sampratą.

Poperiui objektyvumo sąvoka susijusi ne tiek su mokslo žinių kokybe, kiek su mokslo metodo laikymusi. Jis netgi pataria mokslą apibūdinti ne pagal jo rezultatus, o pagal jo metodą⁹, t. y. pagal žinių gavimo būdo atitikimą tuo metu sutartam mokslo metodui. Nors įmanomas „apreikštasis mokslas“, kurio teiginiai, mokslo žinioms pasiekus tam tikrą lygį, gali paaiškėti esą teisingi, tačiau, kol tokių rezultatų nebus pasiekta nuosekliai, naudojant mokslo metodą, jų negalima laikyti moksliškais.

Visgi tai, kad mokslas, jo žinios bei prielaidos kinta, nereiškia, jog ir tiesa yra santykinė. Vis dėlto dauguma mokslo teiginių nėra tiesos, bet hipotezės, t. y. „tvirtinimai, kuriems nepakanka įrodymų, ir kurie bet kuriuo metu gali būti peržiūrėti“.¹⁰ Mokslą Poperis laiko ne tam tikra žinių visuma (body of knowledge), bet hipotezių sistema, kuria naudojamasi tik tol, kol jos laikomos pasitvirtinančiomis.

2. K. R. Poperio falsifikacionizmas

Poperio idėja, kad „tikėjimas protu“ reiškia ir pasiryžimą mokytis iš patirties, implikuoja aprioriškai gana paprastą mokslo pažangos kriterijų: ji įmanoma tik tada, jei esame pasiruošę mokytis iš savo klaidų. Pritaikius tai mokslo metodui, hipotezės turi būti atmetamos, jei eksperimentiniai stebėjimai nepatvirtina pagal jas daromų spėjimų.

2.1. Falsifikacija kaip mokslo metodas

Mokslo — ir gamtos, ir visuomenės mokslų — metodą, Poperio tvirtinimu, sudaro vieninga idėja, t. y. „dedukciniai priežastiniai aiškinimai ir jų tikrinimas (numatymo būdu)“.¹¹ Viena esminių šio teiginio implikacijų yra indukcijos metodo atmetimas, kuris Poperiui susijęs su mokslo demarkacijos problema: skirtingai nuo kritikuojamų teorijų, Poperis tikėjo, jog kaip tik įsitikinimas, jog egzistuoja validi indukcija, atskirianti mokslą nuo metafizikos, yra metafiziškas.¹² Anot jo, mokslas veikia, remdamasis pirmiausia teorijomis, o ne empirinių stebėjimų apibendrinimais. Stebėjimai ir eksperimentai reikšmingi tik tiek, kiek jie susiję su teorinėmis prielaidomis, t. y. kadangi neįmanoma stebėti ir aprašyti visko, išankstinis teorinis pasirinkimas lemia, ką reikės stebėti ar su kuo atlikti eksperimentus.

Tačiau stebėjimai yra svarbesni kitu aspektu. Bet kokią teoriją Poperis laiko eksperimentine hipoteze („hipoteticizmas“). Jos kilmė (kuri dėl „optinės iliuzijos“ kartais gali atrodyti indukcinė) nėra svarbi mokslo metodo požiūriu — svarbus yra teorijos tikrinimas. Anot Poperio, nėra jokios prasmės stengtis verifikuoti teoriją, t. y. ieškoti ją atitinkančių faktų: eksperimentų rezultatai, net patvirtinantys hipotezę, jos galutinai neįrodo, nes „šitaip pernelyg lengva rasti tai, kas atrodo kaip akivaizdūs įrodymai naudai teorijos, kuri būtų atmesta, jeigu mes ją kritiškai vertintume“.¹³ Tuo tarpu stebimų faktų nesutapimas su iš hipotezės išvedamais teiginiais ją paneigia, arba falsifikuoja.

Tiesa, Poperis daro išlygą, jog apie teorijos falsifikavimą galima kalbėti ne tada, kai ją paneigia bet koks, taigi ir visiškai atsitiktinis atvejis, bet tada, kai pastebėtas atvejis turi „pasikartojantį poveikį“ (reproducible effect)¹⁴, kuris ir paneigia teoriją. Vis dėlto abejonių dėl paneigimo absoliutumo tokia išlyga neišsklaido: kaip pastebėjo A. Plėšnys¹⁵, jis nepaaiškina kylančio prieštaravimo tarp teorinio konteksto ir teiginių teisingumo: jei bet kuris stebėjimas, arba, anot Poperio, „vienetinis teiginys“, kaip ką tik buvo parodyta, vadintinas teisingu ar klaidingu pagal tai, kokį „krūvį“ jam suteikia teorija, kaip galima remtis tokio teiginio klaidingumu, falsifikuojant hipotezę. Tai yra susitarimas ne dėl teorijos, bet dėl teiginio teisingumo, taigi iš principo toks pat konvencionalizmas, kokį Poperis kritikuoja.¹⁶

K. Poperis falsifikavimo idėja bando paneigti indukcionistų siūlomą mokslo metodą, kai universalaus teiginio teisingumas postuluojamas pagal baigtinį stebėjimų ir jų išvadų skaičių. Betgi, anot jo, iš empirinių duomenų galima išvesti vienintelį dalyką — dedukuoti paneigimą, t. y. falsifikuoti teoriją.¹⁷ Neatitinkančių tikrovės teorijų falsifikavimas yra vienintelis būdas, kaip artinti link tiesos mokslinį pažinimą — tai bene pagrindinis K. Poperio mokslo teorijos teiginys. (Visgi, kaip pastebi E. Nekrašas, šis tvirtinimas pats remiasi indukcionizmo principu, t. y. preziumuojama, jog falsifikuota teorija yra nepatikima, todėl nepasitvirtins ateityje, o tai analogiška indukcionistiniam tikėjimui, jog pasitvirtinusi prielaida pasitvirtins ateityje.¹⁸ Poperis iš tikrųjų nepateikia aiškaus atsakymo, kaip yra su indukcija — jis arba tvirtina, jog tai yra „mitas“, arba teigia, jog neįmanoma nustatyti, ar mokslas naudoja indukciją.¹⁹)

Iš falsifikacijos principo kyla esminis reikalavimas teorijai, kuri siekia mokslinio statuso (apie jo ryšį su bendrosiomis mokslo taisyklėmis jau buvo užsiminta aukščiau). Patvirtinti teoriją lengva, jei tik bus ieškoma atitinkamų faktų. Tačiau kadangi teorijos moksliškumą patvirtina jos atsparumas klaidingų teorijų „ravėjimo“ procesui, mokslinio statuso siekianti teorija turi iš principo būti atvira šiam procesui, t. y. „mokslinio teorijos statuso kriterijus yra jos paneigiamumas, atmetamumas arba patikrinamumas“.²⁰ Kitaip sakant, teorija, kuri negali būti paneigta kokio nors suvokiamo įvykio, negali būti laikoma moksline. Todėl bet kuri į šį statusą pretenduojanti teorija turi dalyti teiginius į du poklasius: „potencialius falsifikatorius“ (t. y. empirinius teiginius, kurie pagal šią teoriją negalimi ir kurių realus buvimas leistų ją falsifikuoti; apie tokius teiginius bus kalbama netrukus, čia tik reikėtų pastebėti, kad tokios mokslais pripažįstamos disciplinos kaip matematika šio Poperio reikalavimo neišpildo) ir kitus teiginius — tokius, kuriuos teorija „leidžia“. Esminė sąlyga yra ta, kad potencialių falsifikatorių poklasis neturi būti tuščias.²¹

Kitaip sakant, teorijas Poperis siūlo apibūdinti pagal tai, ko jos neleidžia. Jis išskiria „griežtai visuotinius“ teiginius — tokie yra gamtos dėsniai — bei „griežtai egzistencinius“ tvirtinimus — tai teiginiai apie konkretų faktą („there is“ teiginiai).²² Ryšys tarp griežtai visuotinio ir griežtai egzistencinio teiginio yra atvirkštinis: pirmojo neiginys yra antrasis, ir priešingai. Mokslo teorijos yra griežtai visuotiniai teiginiai, todėl jas galima išreikšti, neigiant griežtai egzistencinį tvirtinimą (juos gali paneigti tik teorijos, ne kiti tokie pat teiginiai). Tačiau griežtai egzistenciniai teiginiai, jei jie pasirodo esą teisingi, paneigia mokslo teorijas. Dėl to korektiškos mokslo teorijos yra iš principo falsifikuojamos.

Kalbėdamas apie tokio mokslo metodo tikslus, Poperis kritikuoja požiūrį, jog tai yra teorijų kūrimas, o ne klaidingų atmetimas. Jis atmeta pragmatinius aiškinimus, jog įmanoma naudotis ir žinomai neteisingomis teorijomis, jei tik jos atneša naudos. Anot jo, kadangi ieškome tiesos, negalime naudotis klaidingomis teorijomis, tačiau nepaneigtos teorijos visgi gali būti teisingos.²³

Tačiau Poperis pripažįsta, jog, be tiesos kriterijaus, egzistuoja ir aiškinimo galios poreikis: tai, ko mokslas ieško, yra „įdomi tiesa — tokia, kokią sunku aptikti“²⁴, atsakymai į kylančius klausimus. Čia tampa svarbi empirinio teorijų turinio problema. Kuo platesnis teorijos empirinis turinys, tuo platesnė „potencialių falsifikatorių“ klasė²⁵, taigi didėja teorijos paneigiamumo potencialas (falsifiability).²⁶ Teorijos tikėtinumas atvirkščiai priklauso nuo jos aiškinamosios galios. Mokslininkai turi vadovautis kiek įmanoma labiau paremtomis (klaidingų teorijų atmetimo būdu) teorijomis, tačiau Poperiui tai nereiškia, jog reikia naudotis labiau tikėtinomis teorijomis.²⁷ Vis dėlto, skirdamas šias dvi teorijų rūšis — paremtas (corroborated) ir tikėtinas teorijas, jis neskiria teorijos tikėtinumo iki patikrinimo ir po patikrinimo (pastarasis, jei teorija patikrinimo metu nebus paneigta, gali būti žymiai didesnis už pirmąjį ir kartu nebus prarasta teorijos aiškinamoji galia²⁸).

2.2. Metodo bendrumas: aiškinimo aspektas

Prieš aptariant, kaip falsifikacijos principas susijęs su mokslo žinių augimu, reikia apžvelgti dar vieną su šiuo principu ir apskritai su teorijų patikrinimu susijusį Poperio mokslo filosofijos aspektą — mokslo metodo samprata pagrįstą opoziciją istoricizmui, t. y. tikėjimui, jog visuomenė vystosi pagal tam tikrus iš anksto nustatytus dėsnius, todėl protas turi būti naudojamas tik nuspėti ateitį ir prie jos prisitaikyti.

Mokslinės problemos dažniausiai kyla visgi ne siekiant tiesos, o dėl poreikio ką nors paaiškinti. Čia Poperis skiria dvejopą paaiškinimą, kurį sieja su atitinkamai „apibendrinamaisiais“ ir „istoriniais“ mokslais. Tai svarbu mokslo metodo bendrumo aspektu — kaip netrukus bus parodyta, „apibendrinamaisiais mokslais“ Poperis vadina ir visuomenės, ir gamtos mokslus.

Apskritai, anot Poperio, įvykio aiškinimas yra dedukcinis teiginio išvedimas iš (1) kurių nors visuotinių dėsnių ir (2) tam tikrų konkrečių pradinių sąlygų. Išvadą iš šių dviejų teiginių grupių Poperis laiko „prognoze“. Pradinių sąlygų nusakoma situacija laikytina priežastimi, o prognozės apibūdinamas įvykis — padariniu. Jis išskiria du tokio aiškinimo proceso padarinius: (1) priežastis ir padarinys siejami ne tiesiogiai, o per tam tikrų (kartais visiškai įprastų, todėl sunkiai pastebimų) visuotinių dėsnių veikimą; (2) esant tokiai situacijai, įvykio numatymas iš principo nesiskiria nuo jo aiškinimo — pastaraisiais dviem atvejais skiriasi tik konkrečios pradinės sąlygos.²⁹

Toks prognozavimo procesas apibūdina mokslus, kuriuos Poperis vadina „taikomaisiais apibendrinamaisiais mokslais“. Tuo tarpu „grynųjų apibendrinamųjų mokslų“ atveju poreikis nuspėti konkrečius įvykius nėra toks didelis, svarbiau patikrinti suformuluotų universaliųjų dėsnių, unifikuojančių žinias, galiojimą, ir šis patikrinimas skiriasi nuo konkrečios prognozės. Tikrinant dėsnį, nepakanka, kad konkrečios pradinės sąlygos būtų tam tikros rūšies, o ne pavienės situacijos. Tikrinamas dėsnis pats turi apimti visas įmanomas sąlygas.

Vis dėlto Poperiui (dėl priežasčių, kurios bus trumpai aptartos žemiau, t. y. opozicijos „istoricizmui“) svarbiau yra atskirti ne taikomuosius ir grynuosius apibendrinamuosius mokslus, o apibendrinamuosius ir istorinius mokslus. Istoriniais mokslais Poperis vadina mokslus, kuriems yra svarbiau paaiškinti jau buvusį konkretų pavienį įvykį. Tai daroma, beveik neatsižvelgiant į pirmąją aiškinimo proceso sąlygą, t. y. naudojamasi pačiais bendriausiais, todėl eksplicitiškai nenurodomais dėsniais. Tad skiriasi aiškinimo loginė struktūra: apibendrinamieji mokslai remiasi unifikuojančiomis teorijomis, tuo tarpu istoriniai mokslai savo aiškinimus išveda iškart iš pradinių sąlygų (arba „situacijos logikos“). Taip yra todėl, kad, Poperio įsitikinimu, nėra jokių istorijos dėsniais grindžiamų teorijų, nebent trivialiausių dėsnių „krūva“.

Esminis apibendrinamųjų ir istorinių mokslų skirtumas yra tai, jog apibendrinamieji mokslai, Poperio požiūriu, teisėtai gali kalbėti apie dėsnius, tuo tarpu tai, ką istoriniai mokslai vadina „istorijos dėsniais“ tėra vien „kryptys“. Dėsniai, nors neįmanoma atmesti galimybės, jog tam tikromis sąlygomis jie nebegalios, ir dėl visuotinio jų pobūdžio neįmanoma galutinai įsitikinti jų tikrumu (svarbu, kad jie nebūtų klaidingi), visgi įmanomi galutinai jų nepatvirtinus. Krypčių neįmanoma įsivaizduoti, neapibrėžus sąlygų, kurioms esant jos gali pranykti. Tuo tarpu mokslo metodas, anot Poperio, postuluoja, kad reikia ieškoti dėsnių, turinčių neribotą galiojimo sritį, nes pripažinus, jog dėsniai kinta, nebūtų įmanoma paaiškinti paties kitimo — jį tektų laikyti „stebuklu“.³⁰ Tuomet visi dėsnį falsifikuojantys faktai netektų savo reikšmės, kadangi kintančiam dėsniui „pataisyti“ užtektų ad hoc hipotezės, kurių kaip falsifikuotos teorijos gynimo priemonių naudojimui prieštarauja Poperis.³¹

Nesugebėjimas įsivaizduoti sąlygų kuriomis kryptys išnyktų, yra, anot Poperio, istoricistų skurdas — tai „vaizduotės skurdas“.³² Čia nėra galimybių plačiai išnagrinėti kitų konkrečių antiistoricistinių Poperio argumentų, tačiau ką tik aptartas įsitikinimas, jog kryptys nėra dėsniai, o istorija apskritai neturi dėsnių, yra vienas svarbiausiųjų. Kartu tai viena iš grandžių, siejančių K. Poperio mokslo metodą ir jo demokratijos teoriją — dėl vietos stokos dabar jis bus peržvelgtas keliais bendriausiais bruožais.

Istoricizmą kaip atsakomybės už stebimus įvykius perkėlimo istorijai teoriją Poperis kildina iš „civilizacijos įtampos“, pasireiškiančios bėgimu nuo atsakomybės — ją, žlugus „uždarosioms visuomenėms“, kur viską spręsdavo tironai, tenka prisiimti už savo sprendimus patiems. Jo antiistoricizmas išreikštas „nuoseklios visuomenės inžinerijos“ teorija. Tokia inžinerija yra racionaliai planuojami ir nuosekliai vykdomi gana nedidelio masto pokyčiai su prognozuojamais padariniais. Savo ruožtu ši teorija susijusi tiek su humanistine K. Poperio nuostata „minimizuoti kančias“ (priešingai utilitaristiniam „gerovės maksimizavimo“ reikalavimui, kuris yra, anot Poperio iracionalus ir todėl netgi kriminalinis), tiek su jo institucine demokratijos teorija, kurią apibūdina „demokratijos paradoksas“ (pagal šį paradoksą demokratija gali susinaikinti pati save, jei tik nebus sudarytos racionalios institucinės kliūtys tokiam sprendimui; visgi nors ilgalaikė politika yra institucinė, K. Poperis lieka „aktyvistas“ ir tvirtina, jog ne istorija ir ne institucijos, o žmonės sprendžia ir prisiima atsakomybę). Tik nuoseklus neholistinių bandymų (ir klaidų) metodas — taigi artimas siūlomam mokslo metodui — leis išlaikyti demokratiją, racionaliai planuojant laisvę saugančių institucijų veiklą.

Grįžtant atgal nuo susijusių su demokratijos teorija mokslo filosofijos aspektų — kurie visgi yra svarbesni negu galima spręsti pagal jiems šiame referate skirtą vietą — prie istorinių ir apibendrinamųjų mokslų distinkcijos, reikia dar atkreipti dėmesį į apibendrinamųjų mokslų metodo bendrumą. Loginė aiškinimo struktūra ne tik atskiria istorinius mokslus nuo apibendrinamųjų, bet ir apjungia gamtos bei visuomenės mokslus, kadangi jie naudojasi, anot Poperio, bendru hipotetiniu-dedukciniu metodu, kur nėra labai svarbus skirtumas tarp aiškinimo, prognozės ir bandymo su tikslu patikrinti hipotezę (dar vienas panašumas būtų galimybė abiejų dėsnius formuluoti neigiamai³³). Tiesa, Poperis pripažįsta egzistuojant tam tikrus skirtumus, bene svarbiausias jų — prielaida, jog žmonės dažniausiai elgiasi racionaliai, anot Poperio, sumažinanti visuomenės mokslų sudėtingumą. Visgi ir visuomenės, ir gamtos moksluose patirtis naudojama vienodu tikslu — ne paaiškinti konkretų faktą, kaip istoriniuose mokslusoe, bet veikiau patikrinti mokslo teorijas, nesvarbu, ar tiesiogiai (grynieji apibendrinamieji mokslai), ar per iš šių teorijų išvedamų teiginių teisingumą (taikomieji apibendrinamieji mokslai).

2.3. Mokslo žinių augimas

Falsifikacija kaip mokslo metodas lemia Poperio siūlomą mokslo žinių augimo schemą, kai atmetamos neteisingos teorijos leidžia „ieškoti tiesos“. Bet mokslo augimas nėra vien nepaneigtų teorijų atrinkimas. Nuo fakto, kurį siekiama paaiškinti, reikia pereiti prie geriausios jį paaiškinančios teorijos. Taigi, Poperio teigimu, reikalinga ne šiaip kiekviena nefalsifikuota teorija, o tik tos, kurios kritikuojamos pasirodo geresnės negu konkuruojančios teorijos. Vis dėlto šiam procesui nėra kito kelio kaip tik pereiti prie bet kurios faktus paaiškinančios teorijos — nesvarbu, geros ar ne,— ir tuomet, naudojantis kritiniu metodu „eliminuoti daugybę blogų teorijų ir išrasti daugelį naujų“.³⁴

Svarbiau, kad mokslo žinių augimą Poperis laiko jo (problemų) gilėjimu, tuo dar kartą paneigdamas tvirtinimus apie indukcinę mokslo teorijų kilmę. Pasak jo, mokslas progresuoja „nuo problemų prie problemų“.³⁵ Mokslo teorija, kaip minėta, kyla iš poreikio paaiškinti, išspręsti mokslo problemą. Tik problema suteikia teorijai jos pavidalą ir skatina plėsti žinias. Tačiau teorijos susiduria su sunkumais pačioje teorijoje, prieštaravimais kitoms teorijoms ar stebimais reiškiniais, tad pačios teorijos ir jų falsifikavimas sukuria naujų problemų, kurios savo ruožtu gimdo naujas teorijas. Poperis pateikia apibendrintą žmogaus pažinimo schemą, kuri, jo tvirtinimu, apibūdina ir mokslo žinių augimą:

P₁—TT—EE—P₂ ³⁶

T. y., susidūrus su tam tikra problema (P₁), iškeliama bandomoji jos aiškinimo teorija (TT), paskui eliminuojamos pastebėtos klaidos (EE), ir šiame procese vėl atsiranda naujų problemų (P₂), kurios pasitarnauja kaip naujų teorijų pagrindas.

Tiesa, kartais galima teigti, jog problemos kyla iš stebėjimų — tada, kai tie stebėjimai yra gana netikėti. Vis dėlto ir jie iškelia problemą tik atskleisdami prieštaravimą turimai teorijai. Todėl teorijos, sukuriančios naujas problemas, yra vaisingos, ir tai yra svarbiausias indėlis mokslo žinių augimui.

Išvados

Šiame referate nebuvo stengtasi aprėpti visų K. Poperio mokslo teorijos aspektų ar juolab pateikti plačios jos kritikos. Bene svarbiausias iš mažai nagrinėtų aspektų yra šios teorijos ryšys su kita K. Poperio veiklos kryptimi — jo istoricizmo, atvirosios visuomenės ir demokratijos teorija. Ši teorija paaiškina nemažą dalį su mokslo metodu susijusių Poperio įsitikinimų, tačiau vis dėlto svarbiausieji normatyviniai pasirinkimai, lemiantys mokslo metodą, bet ir pačią Poperio demokratijos teoriją, buvo aptarti.

Tarp jų yra Poperio kritinis racionalizmas — pripažinimas, jog racionalus mąstymo būdas pranašesnis už iracionalųjį, kartu suvokiant, jog tai yra (esminis) vertybinis, argumentais neįrodomas pasirinkimas. Pats mokslas Poperiui taip pat nėra argumentuotai apibrėžiama veiklos sritis, o greičiau susitarimo dalykas. Be to, vienas pamatinių mokslo vystymosi principų — objektyvumas — taip pat yra lemiamas išorės veiksnių, t. y. galimybių kritikuoti ir derinti įvairias nuomones (viskas, ką gali mokslas, yra pasiūlyti perimti jo metodus, tiksliau, nuoseklią visuomenės inžineriją, visuomenės tvarkymui, kad būtų įmanoma šią nuomonių laisvę išsaugoti).

Patį mokslą Poperis sieja su „mokymusi iš klaidų“, t. y. neteisingų teorijų paneigimu (falsifikacija) ir, apskritai, mokslo teorijų atvirumu šiam procesui. Teorijų, tvirtinančių visuotinius dalykus, neįmanoma patvirtinti riboto vienetinių teiginių skaičiaus konjunkcija. Tuo tarpu patikrinta, bet nepaneigta teorija turėtų būti patikimesnė: tik naudojant nepaneigtas teorijas, galima priartėti prie tiesos. Tačiau tiesa nėra vienintelis mokslo metodo tikslas — svarbu ir kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinti kylančias problemas. Todėl siektinos yra ne šiaip nepaneigtos teorijos, bet drąsios ir besistengiančios kuo taikliau paaiškinti teorijos, tegu jos ir turi daugiau galimybių būti atmestos.

Poperis prieštarauja indukciniam mokslo teorijų kilmės modeliui ne tik todėl, kad taip neįmanoma patikrinti visuotinių dėsnių, bet ir todėl, jog indukcija tikriausiai nėra praktiškai taikoma. Anot jo, visi stebėjimai turi teorinį pobūdį, kadangi tik teorijos suteikia jiems prasmę. Pačioms teorijoms prasmę suteikia problemos, t. y. teorijos kyla dėl praktinio poreikio paaiškinti kokią nors problemą; net jei atmetamos, teorijos pasitarnauja mokslo žinių augimui tuo, kad iškelia naujas problemas, ir mokslo žinios gali augti į gylį. Mokslo žinių augimas — falsifikuojant teorijas ar nesugebant jų paneigti — atitinka kritinį racionalizmą, kurį Poperis lygina su sokratiškuoju savo pažinimo ribų žinojimu, kadangi apibrėžiama tai, kas yra neįmanoma.

Pagaliau, toks mokslo metodas su neesminiais skirtumais tinka ir gamtos, ir visuomenės mokslams, nes ir vieni, ir kiti stengiasi tokiu būdu patikrinti tam tikras teorijas. Jis beveik nėra tinkamas istoriniams mokslams, kadangi pagrindinis pastarųjų tikslas yra ne teorijų, bet faktų aiškinimas kitais faktais ir bendriausiomis prielaidomis.

Baigiant galima pastebėti, kad Poperio teorijos padėtį komplikuoja tai, jog dalis jos teiginių yra kritikų paneigta, tačiau, priešingai (bent jau ankstyvojo) Poperio reikalavimui atmesti tokią teoriją, dalimi principų, atrodo, tebesivadovaujama. Tuo tarpu jei Poperio teorija kadaise bus visiškai paneigta, bent jau kai kurie jos esminiai teiginiai pasitvirtins. Atrodo, taip atsitiks bent su vienu jos postulatu — kad teorijos svarbios tuo, jog net paneigiamos jos pagilina mokslo žinias. Vargu ar Poperio teorija neprisidės prie tokio pagilinimo.

Išnašos

1 Popper K. The open society and its enemies.— London, 1995.— P. 454.

2 Ten pat.— P. 460—461.

3 Žr.: Popper K. R. The logic of scientific discovery.— 6th edition.— London, 1972.— P. 52.

4 Žr. ten pat.— P. 54.

5 Ten pat.— P. 53.

6 Popper K. The open society and its enemies.— London, 1995.— P. 455.

7 Žr. ten pat.— P. 468.

8 Ten pat.— P. 447.

9 Žr. ten pat.— P. 448—449.

10 Ten pat.— P. 451.

11 Poperis K. R. Istoricizmo skurdas.— V., 1992.— P. 147.

12 Plačiau žr.: Popper K. R. Conjectures and refutations: The growth of scientific knowledge.— 3rd edition.— London, 1969.— P. 52—53.

13 Poperis K. R. Istoricizmo skurdas.— V., 1992.— P. 149.

14 Popper K. R. The logic of scientific discovery.— 6th edition.— London, 1972.— P. 86.

15 Žr.: Plėšnys A. Mokslo žinių informatyvumo samprata K. Poperio filosofijoje // Problemos.— V., 1984.— Nr. 31.— P. 105.

16 Žr.: Nekrašas E. Indukcionizmo alternatyvos beieškant: (K. Poperio mokslo filosofija) // Problemos.— V., 1978.— Nr. 1 (19).— P. 45.

17 Žr.: Popper K. R. Conjectures and refutations: The growth of scientific knowledge.— 3rd edition.— London, 1969.— P. 55.

18 Žr.: Nekrašas E. Op. cit.— P. 46.

19 Žr. ten pat.— P. 37.

20 Popper K. R. Conjectures and refutations: The growth of scientific knowledge.— 3rd edition.— London, 1969.— P. 36.

21 Žr.: Popper K. R. The logic of scientific discovery.— 6th edition.— London, 1972.— P. 86.

22 Žr. ten pat.— P. 68—69.

23 Žr.: Popper K. R. Conjectures and refutations: The growth of scientific knowledge.— 3rd edition.— London, 1969.— P. 56. (Kursyvas mano).

24 Žr. ten pat.— P. 229.

25 Popper K. R. The logic of scientific discovery.— 6th edition.— London, 1972.— P. 102.

26 Ten pat.— P. 113.

27 Žr.: Popper K. R. Conjectures and refutations: The growth of scientific knowledge.— 3rd edition.— London, 1969.— P. 57—58.

28 Žr.: Nekrašas E. Op. cit.— P. 43.

29 Plačiau žr., pvz., Poperis K. R. Istoricizmo skurdas.— V., 1992.— P. 138—141.

30 Žr. ten pat.— P. 123.

31 Popper K. R. The logic of scientific discovery.— 6th edition.— London, 1972.— P. 80—81.

32 Ten pat.— P. 146.

33 Plačiau žr. ten pat.— P. 82.

34 Popper K. R. Conjectures and refutations: The growth of scientific knowledge.— 3rd edition.— London, 1969.— P. 55—56.

35 Ten pat.— P. 222.

36 Žr. Popper K. R. Objective knowledge: An evolutionary approach.— [7th edition].— Oxford, 1983.— P. 121.

Naudotos literatūros sąrašas

1. Nekrašas E. Indukcionizmo alternatyvos beieškant: (K. Poperio mokslo filosofija) // Problemos.— V., 1978.— Nr. 1 (19).— P. 35—46.

2. Plėšnys A. Mokslo žinių informatyvumo samprata K. Poperio filosofijoje // Problemos.— V., 1984.— Nr. 31.— P. 99—108.

3. Popper K. R. Conjectures and refutations: The growth of scientific knowledge.— 3rd edition.— London, 1969.— XIII, 431 p.

4. Poperis K. R. Istoricizmo skurdas.— V., 1992.— 206 p.

5. Popper K. R. The logic of scientific discovery.— 6th edition.— London, 1972.— 480 p.

6. Popper K. R. Objective knowledge: An evolutionary approach.— [7th edition].— Oxford, 1983.— X, 395 p.

7. Popper K. The open society and its enemies.— London, 1995.— XVII, 766 p.