Geopolitika
Vykintas Pugačiauskas
1 kurso, 3 grupės studentas
Pokomunistinė Rusija, jos vidaus problemos bei jų poveikis
pasauliui
Turinys
Įvadas
1. Rusija po TSRS žlugimo
2. Federacijos kūrimo rūpesčiai
3. "Tvirtos rankos" paieškos
4. Naujieji Rusijos elitai
5. Ekonominė-politinė valdžia
6. Rusijos partijos
7. Nepolitizuota armija?
8. NATO: naujoji konfrontacija
9. Nei susidūrimas, nei bendradarbiavimas
10. Alternatyva Rytuose?
Pabaiga
Naudota literatūra
Įvadas
Rusija, kaip žinoma, turi dvi bėdas: kelius ir kvailius.
Tačiau ne mažiau svarbi yra trečioji - valstybės dydis,
atsiliepiantis tiek jos gyventojų mentalitetui, tiek
valstybės politikai. Taigi su Rusija susiję labai daug
įvairiausių temų, o jas galima nagrinėti daugeliu aspektų.
Kadangi šio referato tematika yra geopolitinė, jame jau
vien dėl apimties ribotumo mažiau dėmesio bus skiriama
naujoms psichologinėms-socialinėms, ekonominėms,
kultūrinėms, kriminalinėms ir visiškai rusiškoms
"sveikatos" tendencijoms, visai nebus minimos religinės
dabartinių įvykių šaknys ir motyvai. Daugiausia bus
kalbama apie naujosios Rusijos vidaus ir užsienio politiką
ir pirmiausia tą, kuri susijusi su Rusijos ir Vakarų
santykiais.
Taigi referatą, kaip ir pavadinimą, sudarys
trys dalys: pokomunistinės Rusijos situacijos aprašymas
(o čia dėl didelio informacijos kiekio ką nors geresnio už
daugmaž chronologinį aprašymą sunku rasti),
pagrindinių vidaus rūpesčių pabrėžimas ir Rusijos
užsienio politikos aspektų apžvalga. Pirmoji dalis bus
daugiau istorinė, antroji - daugiau politinė, trečioji -
daugiau geopolitinė. Vis dėlto nepavyko išvengti bent jau
dviejų blogybių: žymiai per didelės apimties ir per mažo
nuoseklumo, nes Rusijos situaciją galima vertinti daugybe
aspektų.
1. Rusija po TSRS žlugimo
Pirmasis pokomunistinės Rusijos vystymosi etapas
prasidėjo 1991 m. gruodžio pabaigoje, po Belovežo
susitarimo (nors galima teigti, kad sąjunginės
kompetencijos perėjimas Rusijos institucijoms prasidėjo
dar po rugpjūčio pučo) ir baigėsi 1993 m. rugsėjį, kai buvo
paleistas senasis parlamentas. Tai buvo gana didelių
revoliucinių pertvarkymų periodas, jis turėjo
diskutuotinus padarinius. Jelcino komanda stengėsi
transformuoti Rusiją į normalią liberalią valstybę.
Tęsdama tokią politiką, Rusija galėjo tapti Vakarų
sąjungininke ir išlikti supervalstybe. Valstybės viduje ši
politika buvo nukreipta į valstybės reguliuojamos
ekonomikos keitimą rinkos modeliu, naudojant "šoko
terapijos" metodus.
Bandymas įgyvendinti šiuos tikslus buvo
sąlygotas unikalių priežasčių. Kitos pokomunistinės šalys
tik ir turėjo įgyvendinti demokratinį režimą bei rinkos
ekonomiką. Tuo tarpu Rusijoje šis procesas buvo susijęs
su valstybės ir nacijos kūrimusi. Kartu supervalstybės
statusas, kaip ir daugiataučiai gyventojai, buvo didelės
kliūtys šiame procese.
Liberalizacijos ir rinkos kūrimo politika buvo
vykdoma be aiškių tikslų, kas sudarys Rusijos valstybę ir
net be nacionalinių interesų artikuliacijos. Kartu ši
politika buvo vykdoma nesant aiškios valdymo struktūros
su savo kompetencijomis ir be aiškesnės visuomenės
paramos. Nebuvo jokio socialinių grupių susitarimo dėl
kuriamos valstybės tikslų ir beveik nebuvo politinių ir
ekonominių reformų koordinacijos.
Jelcinas pakartojo savo pirmtakų klaidą - jis
nesuprato, koks svarbus yra daugiatautės valstybės
kūrimasis. Jau 1992 m. pradžioje Rusijoje, ne tik tarp
Maskvos politinio elito, prasidėjo tarpnacionaliniai
konfliktai, susiję būtent su nacionalinės valstybės
kūrimusi, t. y. su centro ir autonominių regionų
jurisdikcijos pasidalijimu ir naujų, etninių elitų atėjimu į
valdžią autonominiuose regionuose. Tiesa, naujieji elitai
tapo svarbūs dar po Gorbačiovo susitarimo Novo-
Ogariove, kai jis pabandė pasitelkti regionus kovai su B.
Jelcinu.
Jelcino komanda negalėjo daug pakeisti
prasidėjusioje grandininėje "suverenizacijos" reakcijoje,
kuri tapo panaši į respublikų suverenizaciją Gorbačiovo
laikų TSRS. Su savo statusu nesutiko ne tik nacionaliniai
dariniai, bet ir tie regionai, kuriuose daugumą gyventojų
sudarė rusai. Buvo pareikalauta sulyginti jų teises su kitų
federacijos subjektų teisėmis. Taigi iki 1993 m. įvairių
Rusijos dalių interesai smarkiai išsiskyrė, ir kaip tik dėl
to atsirado dar vienas sunkumas: kai kurie regionai ėmė
reikšti dar didesnį nepasitenkinimą, teigdami, jog tie, kas
turi daugiau teisių, gyvena kitų sąskaita.
Neturėdama aiškaus federalinio modelio, bet
bandydama sumažinti vis didėjantį nepasitenkinimą,
regionalizmą ir separatizmą, Jelcino komanda pasirinko
blogiausią įmanomą strategiją. Buvo siekiama laimėti
laiko, slapta tariantis su kiekvienu regionu, atskirai
derantis su respublikomis ir regionais, žadant finansinę
paramą ir kompromisus. Šios derybos galėjo pakirsti
naujos Rusijos kūrimą.
Žymesnių rezultatų pirmajame etape pasiekti
nepavyko. Radikaliai liberalus protrūkis nuslopo ir šalies
viduje, ir tarptautiniuose santykiuose. Pastarųjų sferoje
Rusija neišsprendė, kaip išlaikyti buvusį supervalstybės
statusą ir prestižą (o pačios prielaidos būti supervalstybe
jau seniai ir stabiliai mažėjo), kartu atsikratant sovietinio
imperializmo ir hegemonistinių tendencijų bei ambicijų.
Supervalstybės statuso išlaikymas kirtosi ir su
reikalavimais demokratizuoti režimą.
Politiniai dalykai sutrukdė įgyvendinti ir
ekonominę programą, t. y. stabilizuoti finansų sistemą ir
sukurti solidžią rinkos ekonomiką. Kritikai sako, kad
pagrindinis Jelcino-Gaidaro administracijos bruožas buvo
sprendimų priėmimas nežinioje, abstrakti politika ir
nesąmoningos, priimtos be alternatyvų sprendimų
formos. Be to, ši politika, sąmoningai ar nesąmoningai,
nuskurdino žmones. Nebuvo atsižvelgta, o jeigu ir buvo,
tai nelemiamai, į galimas visuomenės protesto reakcijas.
Dėl to visuomenė, arba bent jau didžioji jos dalis pateko į
kitokią - neokomunistų ir nacionalistų įtaką.
Kai kurie stebėtojai mano, kad didžiausia B.
Jelcino klaida buvo tai, kad jis nepabandė
institucionalizuoti naujų galimybių iškart po rugpjūčio
pučo, surengdamas naujus rinkimus. Tuo tarpu, šito
nepadarius, naujoji politika buo vykdoma nekoordinuotai
ir nepateikus tvirto pagrindimo.
Be to, jau pradėjus "šoko terapiją", t. y. 1992-
ųjų pradžioje, Rusijoje vėl iškilo tai, kas buvo gana
reikšminga ir sovietiniais laikais, o po metų ėmė daryti
lemtingą įtaką, t. y. pramonininkų ir agrarinių vadovų
lobiai. Jie ėmė daryti didžiulį spaudimą Gaidaro
vyriausybei, kai tuo tarpu paramos jis neturėjo iš ko
laukti. Taigi už demokratinių siekių fasado senieji elitai
pabandė persiskirstyti įtaką ir prisitaikyti prie naujos
situacijos. Senieji elitai taip virto naujaisiais, juos sudaro
ypač daug bvusių "antrojo" ir "trečiojo" ešelonų
nomenklatūros. Žinoma, į naująjį elitą įėjo ir naujų
politikų, ir verslininkų, ypač finansininkų, ir nusikaltėlių,
Palaipsniui ėmė ryškėti nauja administracinė sistema,
kuriai buvo būdinga plati korupcija ir ekonomikos bei
politikos kriminalizavimas.
Vis dėlto teigiamas šio laikotarpio padarinys
buvo bent jau tas, kad buvo nugalėtas paskutiniųjų
Gorbačiovo metų ir ypač laikotarpio po pučo optimizmas,
kad milžiniškus pokyčius galima įvykdyti greitai, kad
autoritarinę politiką ir ekonomiką galima paversti
liberaliąja rinkos sistema. Buvo atsisakyta ir mito, kad
Vakarai, ir ypač JAV, tuoj pat imsis padėti Rusijai ir
pradės milžinišką paramos kampaniją. Prezidento ir
parlamento kova, nors savaime ir buvo destabilizuojantis
faktorius, išėjo į naudą ta prasme, kad Rusija pirmąkart
pajuto, ką reiškia "stabdžių ir atsvarų sistema", tiesa, dar
primityvios būsenos. Iškilę daug konfliktų - ir vertikalių,
ir horizontalių - tarp įvairių visuomenės sluoksnių lėmė
tai, kad mažesnė tapo vieno esminio konflikto tarp
visuomenės ir jėgos struktūrų tikimybė. Taigi susikūrė
tokia padėtis, kai viena valdžios atšaka kontroliavo kitą,
ir ši kontrolė buvo paremta ne tiek visuomenės interesais,
kiek skirtinga ideologine orientacija. Politiniai veiksmai
tapo labai sudėtingi ir lėti, bet tapo sunkiau grįžti prie
autoritarinio režimo.
Tiesa, ši situacija nuo 1993 metų vidurio ši
situacija ėmė gilinti susidariusią krizę ir padidino pavojų,
kad susinaikins visuomenės savisaugos mechanizmai.
Jelcinas pabaigė šią situaciją, paleisdamas
parlamentą. Tačiau politinės krizės priežastys buvo
sudėtingesnės negu vien prezidento ir parlamento kova.
Didėjo lūžis tarp politinės sistemos ir visuomenės, žlugo
liberaliosios reformos, nebuvo sukurta strateginės
tolimesnio vystymo koncepcijos, politinės institucijos tapo
daugiapartinės sistemos pakaitalu, o politinės jėgos ir jų
lyderiai negalėjo nugalėti atkaklioje kovoje dėl valdžios.
Taigi parlamento paleidimas panaikino tik
politinės krizės padarinius, bet ne jos šaknis. Net ir
kruvina prezidento kova su parlamentu buvo išvengiama
- reikėjo tik abiems pusėms daryti daugiau kompromisų:
parlamentas turėjo nustoti oponuoti kiekvienam
prezidento sprendimui, o pastarasis turėjo atsisakyti
tvirtinimų, kad vykdomoji valdžia gali turėti visą galią.
Jelciną remiantis "Rusijos pasirinkimas"
pralaimėjo gruodį vykusius rinkimus - gavo tik 76 vietas,
kai komunistai ir agrarininkai - 140. 63 vietas gavo
Žirinovskio šalininkai, matyt, taip buvo tikimasi liberalų
išpopuliarėjimo. Bet kokiu atveju, Rusijos stebėtojai
padarė klaidą, spėdami, kiek balsų iš sumišusios
visuomenės ir ypač kariškių gaus Žirinovskis.
Taigi naujo parlamento rinkimai, tegu ir buvo
priimta B. Jelcino konstitucija, parodė vieną svarbiausių
Rusijos politikos tendencijų - "stiprios rankos" šalininkų
pergalę prieš liberalizmą. Iš kitos pusės, rinkėjai balsavo
prieš prezidento asmenį, už tvarką ir stabilumą. Todėl
iškilo nauja opozicija - ekstremistinis nacionalistinis
dešinysis blokas, o B. Jelcinas jau realiai gavo naują
asmeninį priešininką - V. Žirinovskį.
Po rinkimų pasikeitė ne tik vyriausybės
sudėtis, bet ir orientacija. Liberalų premjerą ir finansų
ministrą pakeitė neokonservatyvūs statistai, orientuoti į
didžiąsias pramonės įmones, taigi dar labiau sustiprėjo
jau minėtas pramonininkų ir žemės ūkio vadovų lobis.
Tuo tarpu ir pats Jelcinas pasitraukė į šalį nuo
ankstesnės politinės bazės - liberaliųjų technokratų ir
radikalių demokratų.
Taigi spalio krizę laimėjo ne liberalai, ne pats
prezidentas, pasitikėjimas kuriuo ir toliau mažėjo, bet
nuosaikios statistinės jėgos, kurios telkėsi apie V.
Černomyrdiną, o vicepremjeras Soskoviecas tuo tarpu
tapo labai svarbiu karinio pramoninio komplekso atstovu.
Taigi ir naujos pramonininkų vyriausybės vienybė kartais
tampa minimali.
2. Federacijos kūrimo rūpesčiai
Po 1991 m. pučo Rusija ėmė ieškoti savo identiteto, t.
y. ar ši valstybė yra, neverčiant iš rusų kalbos,
"rosijskoje", ar "ruskoje". Pastarojo varianto šalininkai,
nekalbant jau apie minėtąsias nacionalistines partijas,
klausė, jei gruzinai, kurių Gruzijoje yra 70 proc., siekia
vadinti Gruziją nacionaline valstybe, kodėl to negali
padaryti rusai, sudarantys 83 proc. Rusijos gyventojų.
Apibendrinant, netgi susiformavo dvi tendencijos:
"istorinio keršto" [už tai, kad Rusija visąlaik buvo
"rosijskoje gosudarstvo"] ir lygių tautų idėjos. Tačiau
istorinė tendencija buvo tokia, kad Petro I reformos ne tik
padarė Rusiją didžiąja imperija, bet ir pradėjo etninio
užsimiršimo procesą. Kai kurie istorikai teigia, kad rusai
prarado ne tik savo "istorinę atmintį", bet ir "gentinę
identifikaciją". Taigi žodis "ruskij" vis dėlto labiau
apibūdina ne etninę priklausomybę, o priklausomybę tam
tikrai kultūrai, istorijai ir, kas svarbiausia, valstybei. Šiuo
požiūriu nenuostabu, kodėl tik 24,4 proc. Tatarstano
gyventojų apibūdino save kaip "grynus tatarstaniečius".
Be to, jei, tarkim, Estija gali kurti nacionalinę valstybę,
kreipdama mažiau dėmesio į rusus, nes jie atvyko čia per
pastaruosius 50 metų, tai Rusijoje gyvenančios tautos čia
gyveno visą laiką.
Taigi vien rusų nacionalinės valstybės idėja
paradoksaliai negali būti įgyvendinta Rusijoje. Tai, teigia
ekspertai, tik padidins etninę konfrontaciją. Todėl šiuo
požiūriu galima sutikti, kad Rusija pirmiausia yra Rusijos
imperijos ir TSRS perėmėjas, o ne nacionalinė valstybė,
tačiau daugelio politinių jėgų ideologija yra pagrįsta
būtent nacionalinės valstybės kūrimu. Apie trečdalį rusų
skausmingai reaguoja į etninę nelygybę, 60 proc. Maskvos
gyventojų mano, kad "kaukaziečiai" blogina padėtį mieste.
Iš kitos pusės, priešingai įsigalėjusiam požiūriui,
tarpnacionalinių konfliktų potencialo Rusijoje negalima
laikyti dideliu. Tik Tatarstane, Čiuvašijoje, Tuvoje ir
Čėčėnijoje vietos gyventojai sudaro daugiau negu pusę,
bet net ir jose (išskyrus Čėčėniją ir iš dalies Tatarstaną)
dauguma gyventojų yra surusinti. Kur kas svarbesnis
Rusijos rūpestis turėtų būti tarpreliginiai santykiai, ir
pirmiausia su islamą išpažįstančiais asmenimis. Iš 147
milijonų Rusijos gyventojų musulmonai, įvairiais
vertinimais, sudaro nuo 12 iki 20 milijonų.
Kalbant apie teritorinį šalies vientisumą,
skiriami trys Rusijai gresiantys dezintegracijos tipai:
* prieštaravimai tarp nacionalinių autonomijų ir
centro,
* prieštaravimai tarp ekonominių regionų ir
centro,
* ir prieštaravimai tarp pramoninių lobių - netgi
nebūtinai tarp skirtingų pramonės šakų atstovų.
Labai svarbus yra galingų ekonominių ir
politinių regionų ir autonominių respublikų elitų
iškilimas. Nors konstitucijoje buvo sumažintos
autonominių darinių teisės, o į Valstybės Dūmą išrinkta
santykinai mažai regionų atstovų, rinkimai tik padidino
regionų vaidmenį, nes juose konsolidavosi nacionaliniai
elitai. Tačiau 1993 m. rinkimų rezultatus sunku vadinti
visos Rusijos dezintegracijos pradžia, kadangi, nors
decentralizacija ir lokalinis vystymasis tęsėsi, kartu buvo
aktyviau sudaromi ir horiontalios integracijos
susitarimai.
Apskritai, vienas svarbiausių uždavinių, kurį
Rusija turės spręsti artimiausioje ateityje - sukurti
nacionalinę doktriną. Pirmasis žingsnis, mažinant
nacionalinio elito įtaką autonominiuose vienetuose buvo
naujosios konstitucijos priėmimas. Joje, skirtingai nuo
projekto, nebepaliktas žodis "nacionalinė", kalbant apie
Rusiją sudarančias respublikas ir jų teises. Buvo
atsisakyta ir Federacinės sutarties, kuri būtų suteikusi
nacionalinėms autonomijoms daugiau teisių negu Rusijos
sritims. Prezidentas B. Jelcinas po dviejų mėnesių tik
patvirtino šią tendenciją, sakydamas, kad kol kas Rusijoje
egzistuoja du federacijos principai: etninis teritorinis ir
administracinis teritorinis, bet, laikui bėgant, turi
nugalėti Rusijos nacijos, kaip bendrapiliečių visuomenės
principas. Kitaip sakant, terminą "ruskaja nacija" turi
pakeisti "rosijskaja nacija". Tačiau šiam planui priešinasi
ir rusų nacionalistai, ir Rusijos respublikų nerusiškasis
elitas, remiamas savo rinkėjų. Pastarasis ima laikyti
respublikas savo teritorijomis ir nenori, kad čia prasidėtų
bent kiek reikšmingesnės centrinės valdžios inicijuotos
permainos. Iš kitos pusės, naujoji Rusijos doktrina turi
išvengti to, kas gali ateiti kartu su pilietinės, o ne etninės
valstybės koncepcija, t. y. valstybinio šovinizmo ir
sovietinio "tautų susiliejimo" idėjų.
Būtina paminėti ir kitą svarbų dalyką,
susiejantį visus tris aukščiau minėtus prieštaravimus,
Istoriškai susidarė tokia situacija, kad didžiausi
nacionalinių autonomijų patriotai pasirodo besą pramonės
gigantai - ne vien autonomijos masto įmonės, bet ir visos
Rusijos koncernai. Šios teritorijos, turtingos resursų,
moka perpus mažiau mokesčių į biudžetą. Per planinės
ekonomikos metus buvo sudaryta tokia situacija, kad
kiekvienoje teritorijoje veikė tik viena kurios nors šakos
kompanija. Pavyzdžiui, Komijoje naftos gavybą
kontroliuoja koncernas "LUKoil", Jamalo-Nencų
teritorinėje apskrityje - "Jugos". Nereikia nė abejoti, kad
iškilus galingoms kriminalinėms organizacijoms, šis
pasidalijimas turi tendenciją dar labiau stiprėti.
Netgi nekalbant apie nacionalines
autonomijas, Rusija yra kur kas labiau susiskaldžiusi
teritoriniu požiūriu negu atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Paprastai be europinės Rusijos dalies, kur separatizmo
tendencijos kiek silpnesnės, išskiriami penki regionai,
siekiantys savarankiškos politikos.
* Sibiras. 1991 m. buvo sukurtas "Sibiro
susitarimas", kontroliuojantis lobistinę deputatų veiklą
Dūmoje, taip pat spaudoje, vyriausybėse, partijose
(labiausiai remiamas liberalus judėjimas "Rusijos
pasirinkimas". Čia ryškūs skirtumai tarp didžiųjų miestų,
kur didžiausią įtaką daro pramonininkai ir mažesnių
gyvenviečių, visiškai pavaldžių banditams.
* Uralas. 1992 m. čia buvo paskelbta "Uralo
respublika" (vienas žymiausių iniciatorių - dabartinis
Jekaterinburgo gubernatorius E. Roselis). Išspausdinti
netgi savi pinigai, tačiau dėl jau minėtų ir kitų priežasčių
separatizmas kiek nusilpo. Uralas - viena svarbesnių
"Rusijos pasirinkimo" atraminių teritorijų.
* Tolimieji Rytai puoselėja 1922-1927 m.
egzistavusios, menševikų valdytos Tolimųjų Rytų
respublikos nuo Baikalo iki Ramiojo vandenyno atkūrimo
idėją. Šiame regione kaip niekad ir kaip niekur kitur
stiprus organizuotas nusikalstamumas.
* Pavolgis. Šis regionas susiskaldęs į daug
nacionalinių autonomijų turintį pietinių bei vidurinį ir į
svarbių sričių aukštutinįjį. Dėl to vieninga politika yra
kiek komplikuota, tačiau šiame regione vidinę integraciją
diktuoja ekonominė grupė "Volga oil".
* Pietų Rusijoje itin reikšminga kazokų įtaka.
Neseniai jiems buvo suteiktos plačios teisės: nuo
patruliavimo gatvėse ir baudų skyrimo iki savo dalinių
Rusijos kariuomenėje. Separatizmas čia išreikštas
mažiausiai - tai pagrindinis už "didžiąją Rusiją"
agituojančių žirinovskininkų ir komunistų bastionas. Vis
dėlto regiono viduje yra ryški antirusiška tendencija,
kazokai buvo netgi sutikę įsijungti į Kaukazo tautų
sandraugą.
Galima sakyti, kad iš visų priežasčių,
lemiančių dezintegraciją, svarbiausia yra, kaip ir kitiems
Rusijos nūdienos aspektams, valstybės ekonominės ir
užsienio politikos galios nusilpimas. Dabar centro valdžia,
kiek perdedant, priimama tik tiek, kiek ji patogi vietos
elitui.
Naujas požiūris į valstybę turi ypatingos
reikšmės Rusijos ateičiai. Tačiau jis reikšmingas ne vien
pačiai Rusijai. Jau minėtasis imperinis mąstymas liko ne
tik Rusijos vadovų ir nacionalistiškai nusiteikusių žmonių
doktrina, kalbant apie pačią Rusiją, bet ir Rusijos
"ypatingosios misijos" kitų valstybių atžvilgiu
pateisinimu. Ypač tai ryšku Rusijos valstybės požiūryje į
posovietines valstybes, pirmiausia į dabartines NVS nares
ir Baltijos šalis. Didžiavalstybingumo idėja oficialios
valdžios buvo pradėta vartoti pamažu, nes jos laikėsi ir
dabartinės vyriausybės oponentai, tačiau šis terminas
išplito: jis apima visą svarbiausią režimo filosofiją, be to,
legitimizuoja patį režimą.
Vis dėlto po B. Jelcino parodytos karinės
galios prie Rusijos parlamento ir ypač Čėčėnijoje
regioniniai elitai tapo žymiai atsargesni. Pavyzdžiui,
Maskva pasirašė susitarimą su Tatarstanu, tuo
pradėdama derybų su kitomis autonomijomis aktyvųjį
procesą. Taigi decentralizacijos tendencijos sumišo su
integravimusi. 1994 m. vasarą B. Jelcinas netgi pareiškė,
kad separatizmo pavojus praėjo.
3. "Tvirtos rankos" paieškos
Kaip jau minėta, iki 1994 m. pradžios visiškai baigėsi
senųjų iliuzijų ir liberalių verslo šalininkų era. Kartu
iškilo naujų iliuzijų ir tendencijų. Ne tik aukščiausiuose
valdžios sluoksniuose, bet ir kasdieniniame politiniame
gyvenime ėmė dominuoti antivakarietiškai nusiteikusios
kairiojo centro ir ekstremistinės dešiniosios grupuotės.
Kartu buvo suprasta, kad norint atkurti valstybės galią,
reikia stiprinti valstybės finansų sistemą. Buvo
apkarpomi asignavimai, siekiant mažinti biudžeto
deficitą, sumažinta pinigų emisija, aktyviau imta išieškoti
mokesčius. Vyriausybei, ypač šią vasarą, pavyko, netgi
žeidžiant stambiųjų įmonių, pirmiausia stambiųjų
eksportuotojų interesus, o kartais - ir verslininkų
pilietines teises, sumažinti infliaciją iki 5 proc. ir
stabilizuoti valiutos kursą. Vis dėlto dabar Rusijoje iš 147
milijonų žmonių per 30 milijonų yra žemiau skurdo ribos.
Teigiama, kad infliacijos sumažinimas 1 proc. sumažina šį
skaičių 700 tūkstančių žmonių.
Dar viena Rusijos politinė tendencija, iškilusi
po gruodžio rinkimų, buvo prezidento pastangos
susigrąžinti visą valdžią į savo rankas. Tai užtruko kurį
laiką, nes dėl realios įtakos kovojo keletas grupuočių. Vis
dėlto konstitucija suteikė ryškų prioritetą prezidento
valdžiai, ir tuo buvo pasinaudota. Taigi šalies politinę
struktūrą tapo galima apibūdinti kaip mažai išskirtą į
legislatyvinę, vykdomąją ir teisminę valdžią. Visur ėmė
dominuoti prezidento kišimasis, taip buvo sukurta
vertikali kontrolės sistema. Tiesa, pats prezidentas,
gruodžio 15 d. kalbėdamas per Rusijos TV, pareiškė, kad
"realus pakutiniųjų dvejų metų pasiekimas yra santykiai
tarp vyriausybės, prezidento ir parlamento". Kartu jis
pripažino, nors tikriausiai turėdamas mintyje ne
konstitucinę kompetenciją, o paplitusį požiūrį į prezidento
instituciją, jog "taip atsitiko, kad už viską atsako
prezidentas".
Kartu su šiuo požymiu galima paminėti dar
vieną, naujoje Rusijos konstitucijoje numatytą tendenciją.
Rusiją ėmė valdyti dvi vyriausybės. Viena jų, atsakinga
tiesiogiai B. Jelcinui, buvo daugiau politinė ir jėgos
valdžia. Naujoji konstitucija teigia, kad prezidentui
tiesiogiai paklūsta saugumo, gynybos, užsienio reikalų
ministerijos, žvalgyba ir kontržvalgyba, spaudą, radiją ir
televiziją kontroliuojančios institucijos. Tuo tarpu kita
vyriausybė, vadovaujama V. Černomyrdino, yra daugiau
ekonominė. Neseni įvykiai Budionovske ir tebesitęsianti
antroji B. Jelcino liga parodė, kad kartais šis padalijimas
gali būti labai pavojingas, nes vadinamosios "jėgos
ministerijos" neturi tiesiogiai paklūsti premjerui, o kai
prezidentas išvykęs ar negali vykdyti savo pareigų, iškyla
grėsmė, kad armija gali tapti nekontroliuojama. Ironija,
bet, koncentruodamas visas galias vykdomajame, ir ypač
sau pavaldžiame aparate, B. Jelcinas gali likti vienas
silpniausių sovietinių ir Rusijos vadovų. Jis dabar tampa
tų politinių ir vykdomųjų jėgų, kurios lėmė jo pergalę
1993 m. spalį, t. y. saugumo ir karinių pajėgų bei
biurokratų, įkaitu. Tačiau po parlamento rinkimų, mano
kai kurie analitikai, tokia dviguba vyriausybė gali būti
naudinga, nes, komunistams laimėjus rinkimus ir
sudarius kairiąją vyriausybę, prezidentui vis tiek liktų
centrinis bankas, generalinė prokuratūra bei jėgos
ministerijos.
Reikia pastebėti ir tai, kad nors tarp šių
dviejų vyriausybių vyrauja konkurencija, svarbus ir
vidinis B. Jelcino aparato bei V. Černomyrdino kabineto
susiskaldymas. Juose kovoja skirtingos interesų grupės.
Joms būdingos kelios ypatybės: telkimasis apie žymią
politinę figūrą, garantuota įtaka visuomenės informavimo
priemonėms ir žvalgybos tarnyboms, valstybinių arba
privačių ginkluotųjų formuočių kontrolė.
4. Naujieji Rusijos elitai
Kaip ir kitose pokomunistinėse šalyse, Rusijoje labai
trūksta išvystytų ryšių tarp visuomenės ir politinės
sistemos. Yra daug partijų, tačiau jos nėra išvystytos, be
to, nėra efektyvios lokalios savivaldos struktūros. Todėl
Rusijoje labai maži šansai sąmoningai politinei ir
ekonominei stabilizacijai. Netgi tie nedaugelis, kas turėjo
drąsos ir siekė reformuoti Rusijos politinę sistemą,
paprastai stengėsi naudoti komunistinius administravimo
metodus.
Kalbant apie komunistinės sistemos evoliuciją
Rusijoje apskritai, galima teigti, kad ji reali, nes dalis
nomenklatūros evoliucionavo į stambius savininkus, tai
buvo savotiška "revoliucija iš viršaus". Tai nereiškia, kad
tai, kas yra Rusija dabar, yra vien senos sistemos
modifikacija. Naujieji buvusio aparato atstovų tikslai yra
visiškai kiti, nesuderinami su komunistine ideologija. Vis
dėlto ta aparato dalis, kuri tęsia idealistines komunistų
tradicijas, sugebėjo sukurti naują komunistų populiarumo
fenomeną.
Šiuo metu ryškiausi ir įtakingiausi klanai yra
šie:
* naftos ir dujų klanas, vadovaujamas
Černomyrdino ir sudarytas iš dujų koncerno "Gazprom"
bei kelių naftos kompanijų; tiesa, tai ne vientisa grupė, ir
smulkiau ji bus nagrinėjama žemiau;
* "Maskvos grupė", vadovaujama Maskvos mero J.
Lužkovo ir kontroliuojanti didelę dalį Maskvos finansų ir
pramonės potencialo;
* Koržakovo, Barsukovo ir Soskovieco grupė,
besiremianti kai kuriomis brangiųjų ir strateginių metalų
pramonės grupėmis bei kariniu pramoniniu kompleksu;
apie jos įtaką prezidentui B. Jelcinui taip pat bus
kalbama žemiau;
* agrarininkai, tebevaldantys žemės ūkio ir maisto
pramonės kompleksą;
* "vakariečiai", susibūrę apie prezidento
administracijos vadovą S. Filatovą ir pirmąjį vicepremjerą
V. Čiubaisą, kontroliuojantys Valstybinį turto komitetą ir
turintys patikimų ryšių su tarptautinėmis finansų
organizacijomis;
* kariuomenės vadovybė, tampanti vis labiau
politizuota ir ne visada sutarianti su kitais jėgos
institucijų atstovais (apie tai irgi bus kalbama).
B. Jelcino, teigiama, negalima tapatinti su
kokiu nors nacionaliniu ar regioniniu klanu: jis į šių
grupių kovą įsikiša tik tada, kai reikia susilpninti savo
priešininkų pozicijas arba palaikyti pusiausvyrą. Taip
buvo sukurtas nepakeičiamo prezidento įvaizdis. Iš kitos
pusės, kaip jau užsiminta ir bus dar parodyta šio referato
pabaigoje, klanų, kaip ir kitų jėgų kova tik padidina
stabilumą ir sukuria erdvę varžyboms (suprantama, jei
neiškils viena grupuotė, kas Rusijoje mažai tikėtina).
Svarbu ir tai, kad skirtumai tarp klanų nėra
labai dideli.
* Vidaus politikoje beveik visi klanai sutaria dėl
"tvarkos įvedimo", t. y. demokratija jiems tėra priemonė
kovai dėl valdžios, be to, stabilumas dabartinėje Rusijos
situacijoje yra pelningas politinis argmentas. Nė vienas
klanas neatsidavęs demokratijos idealams, beveik visi
propaguoja minėtąjį didžiavalstybiškumą.
* Su didžiavalstybiškumo koncepcija susijusi ir
grupuočių užsienio politika. Visos politinės jėgos pritaria
užsienio politikos griežtėjimi ir nacionalinių interesų
gynimui. Kaip bus parodyta vėliau, kone visos Rusijos
politinės jėgos nepritaria NATO plėtimuisi, įprastinės
ginkluotės ribojimui, kai kurioms Vakarų iniciatyvoms
Jugoslavijos konflikte. Kartu siekiama sukurti vidinę
bazę, leisiančią atkurti labai sumažėjusią Rusijos įtaką.
* Ekonomikos srityje nė vienas klanas nesiekia
grįžti prie komandinės administracinės rinkos sistemos
(čia nekalbama apie partijų lozungus nacionalizuoti
privatų turtą). Skiriasi tik požiūriai į Rusijos integraciją į
pasaulio ekonomiką (tarp laisvosios prekybos šalininkų ir
protekcionistų).
5. Ekonominė-politinė valdžia
Pačiame centre iškilo keletas įtakingų už valdžią
kovojančių grupuočių. Viena ryškiausių - energetikai.
Jiems atstovauja V. Černomyrdino blokas "Rusija - mūsų
namai", stebėtojų perkrikštytas į "Naš dom - Gazprom".
Rusijos dujų pramonė, skirtingai nuo kitų pramonės šakų,
per pastaruosius metus beveik nesumažino gamybos
apimčių. Valstybė tradiciškai jai skyrė ypatingą dėmesį,
nes tai vieningas technologinis kompleksas, jo vystymas
įmanomas tik sutelkus visų dujų gamintojų pastangas.
Todėl dujų pramonės komplekso elitas yra labiausiai
hierarchiškas ir disciplinuotas. Tai monopolistas, darantis
didelę įtaką ne tik pokomunistinėms šalims, bet ir visai
Europai. Svarbiausia jo politikos kryptis ir yra tolesnė
ekspansija į Vakarų Europą. Todėl pagrindinis jo
interesas yra stabilumas ir elementari tvarka Rusijoje,
geras Rusijos įvaizdis Vakaruose. Tai labai svarbi jo
produkcijos rinka, be to, atsisakyti Rusijos dujų Europa,
paskelbus embargą, tikrai įstengtų, tegu ir labai didele
kaina. Trečias svarbus dujų pramonininkų interesas yra
geri Rusijos santykiai su pokomunistinėmis šalimis, per
kurias į Europą tiekiamos dujos. Čia iškyla dar viena
dilema: kompleksas siekia ir kito tikslo: kad per Rusiją
eitų Vidurinės Azijos dujos, todėl privalo stengtis, kad
Rusijos ir islamo pasaulio santykiai būtų kuo geresni. Be
to, "Gazpromui", siekiant išlaikyti monopoliją, reikalingi
ir vietos pramonės pasiekimai. Todėl kompleksas aktyviai
siekia remti metalurgijos, mašinų gamybos, aviacijos
pramonę, bet, kadangi vien savo lėšų neužtenka, jis daro
įtaką vyriausybei, kad būtų sustiprintas valstybės
reguliavimas ir protekcionizmas. Taigi galima teigti, kad
"Gazpromui", kuris yra labai įtakingas kompleksas, nėra
parankus komunizmo restauravimas, tačiau
centralizavimas yra būtinas išlikimo veiksnys.
Visiškai kitokia situacija yra naftos
pramonėje. Čia išlaidos naftos gavybai didėja greičiau
negu jos kainos, be to, kainos pasaulinėje rinkoje yra
pastovios ir nepalankios Rusijai. Didžioji dalis įrenginių
yra visiškai susidėvėję, tuo tarpu naujų Rusijoje
negaminama, nes dauguma jų buvo atsivežama iš
Azerbaidžano. Be to, naujų išteklių Rusijos Sibire yra ne
tiek daug, kad būtų pateisinamos milžiniškos strateginės
investicijos. Daugiausia naftos - beveik tiek pat, kiek
Persų įlankoje (apie 25 milijardus tonų), glūdi Kaspijos
jūros šelfe, tačiau daugumą jos kontroliuoja
Azerbaidžanas ir kitos šalys bei nacionaliniai
autonominiai Rusijos regionai, tokie kaip Dagestanas.
Dar viena Rusijos naftos pramonės ypatybė yra skirtinga
situacija įvairiose naftos verslovėse, todėl naftos
kompleksas nėra saistomas centralizuotų sprendimų
būtinybės. Visos naftos įmonės yra savarankiškos,
dažniausiai - vertikaliai integruotos. Ši pramonės sritis
yra itin kriminalizuota. Didžiausia jos įmonė - koncernas
"LUKoil", besiskverbiantis į užsienio šalių, tarp jų ir
Lietuvos rinkas. Beje, jis, atrodo, gali varžytis savo įtaka
su "Gazpromu": neseniai banko "Imperial" direktorių
tarybos pirmininko poste "Gazpromo" generalinį
direktorių pakeitė "LUKoilo" generalinis direktorius. Šių
dviejų šakų kai kurie interesai panašūs, kai kurie -
skiriasi. Naftininkams taip pat reikalinga elementari
tvarka, normalūs santykiai su NVS ir Baltijos
valstybėmis, kurių teritorijose yra naftos perdirbimo
kombinatai ir per kurias į Europą transportuojama nafta.
Naftos pramonei būtini nedideli mokesčiai, eksporto ir
importo muitai, galimybė manipuliuoti užsienio valiuta.
Naftos kompleksas nepuoselėja iliuzijų tapti monopolistu
Europos rinkoje ir vaidinti ypač svarbų vaidmenį pasaulio
rinkoje, todėl jam nėra labai svarbi technologinė
priklausomybė nuo savo šalies įrenginių. Dėl to jie,
siekdami mažesnių rūpesčių, renkasi užsienio įrenginius
ir nesiekia stiprios mašinų gamybos pramonės, taigi
nenori ir didelių mokesčių, už kuriuos ji būtų stiprinama.
Itin svarbus interesas yra maksimaliai glaudūs ryšiai su
pietiniais islamiškaisiais Rusijos kaimynais. Naftininkai
ne visada pritaria URM mėginimams spausti šias
valstybes, tačiau naftininkų interesai neabejotinai gali
būti ginami jėga - tai rodo daug sutapimų. Karas
Čėčėnijoje prasidėjo po dviejų mėnesių nuo pirmojo
Azerbaidžano naftos kontrakto pasirašymo (iki tol į
Čėčėniją, per kurios teritoriją eina svarbūs naftotiekiai iš
Kazachstano ir Azerbaidžano, žiūrėta per pirštus) ir po
mėnesio nuo nepavykusio Azerbaidžano ekspremjero
pučo. Kartu Turkija, konkuruojanti su Rusija dėl
naftotiekio iš Azerbaidžano tiesimo, įsiveržė į Šiaurės
Iraką, tuo "valydama teritoriją" naftotiekio tiesimui per
jos teritoriją. Tą dieną, kai Š. Basajevas ugrobė
Budionovsko ligoninę, Maskvoje buvo pasirašomas
protokolas dėl naftos transportavimo iš Baku per Grozną į
Novorosijską. Likus dienai iki Turkijos premjerės T. Čiler
vizito į Gruziją, kurio metu turėjo būti deramasi dėl
naftotiekio tiesimo per Gruziją į Turkiją, buvo pasikėsinta
į Gruzijos AT pirmininką E. Ševardnadzę. Į generolą A.
Romanovą Grozne pasikėsinta tą dieną, kai Londone
galutinai buvo deramasi dėl naftos transportavimo. Didelį
URM vaidmenį naftininkų politikoje rodo neseniai
pasirašyta sutartis dėl Azerbaidžano naftos
eksploatavimo, kai Rusija sugebėjo padidinti "LUKoilo"
kvotą kelis kartus - nuo 10 proc. pirmajame susitarime iki
35 (o faktiškai - 52 proc.) antrajame. Su Azerbaidžano
naftos gavybos projektu prieš tapdamas Rusijos premjeru
dirbo ir naftos ir dujų pramonės ministras V.
Černomyrdinas.
Apskritai, naftininkų interesus atstovauja ne
tiek dabartinė "antroji", t. y. V. Černomyrdino vyriausybė,
kiek prezidento B. Jelcino aplinka. Praėjusių metų
pabaigoje jo apsaugos vadas A. Koržakovas liepė V.
Černomyrdinui padidinti naftos eksporto kvotas, tačiau
premjeras sugebėjo atsilaikyti. Reikia pasakyti ir tai, kad
užsienio įtaka Rusijai, nepaisant fakto, kad Rusijos nafta
nemonopolizuos pasaulio rinkos, taip pat gali būti daroma
per naftininkų interesus. Taip elgiasi Turkija, siekdama
gauti teisę tiesti Azerbaidžano naftos naftotiekį per savo
teritoriją, o ne per Čėčėniją ir grasindama labai apriboti
Rusijos karinių laivų navigaciją Bosforo sąsiauriu.
Negalima pamiršti ir anglies gavybos
komplekso, kuriame nuosmūkis santykine išraiška nėra
toks didelis kaip naftos pramonėje. Tačiau ši pramonės
šaka buvo ir yra nuostolinga bei labai imli rankų darbui.
Vien per pastaruosius dvejus metus šachtininkų skaičius
sumažėjo nuo 700 tūkst. iki 500 tūkst., per artimiausius
dvejus metus Pasaulio Bankas siūlo atleisti dar 338 tūkst.
Taigi norint nuraminti šachtininkus, kurie yra labai
reikšminga politinė jėga, reikia sukurti valstybę, kuri
turėtų lėšų dotuoti angliakasybą, o tai gali tik
centralizuota (ir net labiau už TSRS) valstybė. Tačiau
dabartinėmis sąlygomis ši idėja utopiška, todėl
šachtininkų ateitis, kaip ir jų elgesys - neprognozuojami.
6. Rusijos partijos
Silpnai išsivysčius pilietinės visuomenės pagrindui -
įvairioms žmonių asociacijoms ir klubams, interesų
artikuliacija užsiėmė politinės partijos. Taigi dabar
Rusijoje susiformavo keli šimtai partijų ir politinių
organizacijų, tačiau realios įtakos turi tik keletas.
Pastarųjų dvejų metų padėtis rodo, kad labiausiai iškilo
tos politinės jėgos, kurios siekia stabilaus autoritarinio
valdymo, buvusios TSRS restauravimo ir, jei ne planinės
ekonomikos, tai bent jau plataus valstybinio reguliavimo.
Rusijos partinė sistema dabartinę savo būklę
pasiekė per tris etapus (patogumo dėlei reiktų išskirti
keturis partijų tipus: demokratines, komunistines,
didžiavalstybinės orientacijos ir regionines-nacionalines).
* Pirmasis etapas - devintojo dešimtmečio pabaiga-
1991 m. pabaiga. Didelę reikšmę šiuo laikotarpiu turėjo
Charkove sukurtas Demokratinis kongresas, jungęs per
50 didžiausių partijų ir judėjimų. Jis kovojo prieš TSKP ir
centro valdžią, kartu siekė evoliucinio vystymosi kelio.
Tuo laikotarpiu vyravo "nacijų apsisprendimo teisės"
šūkis, jėgos su ryškia didžiavalstybiškumo tendencija
buvo silpnos. Tik 1991 m. prezidento rinkimuose joms
atstovaujantis tada dar mažai žinomas V. Žirinovskis
surinko 7 proc. balsų ir užėmė trečiąją vietą.
* Antrasis etapas prasidėjo po TSRS subyrėjimo ir
baigėsi karo prieš Čėčėniją pradžia. Šio laikotarpio
pradžioje sugriuvo demokratinių ir nacionalinių partijų
sąjunga. Pastarosios (tai daugiausia autonominių darinių
partijos) demokratijos idėją nustūmė į antrąjį planą po
nacionalinės idėjos. Tuo tarpu demokratinės partijos
pamažu atsisakė "nacijų apsisprendimo idėjos"
propagavimo ir artėjo prie valstybingumo interesų
artikuliacijos.
Link didžiavalstybingumo staigiai pakrypo ir
komunistai, sugebėję persigrupuoti po nepavykusio pučo.
Idėjine šio posūkio gaire tapo G. Ziuganovo knyga
"Deržava". Iškilo galimybė sukurti vieningą opozicinių
kairiųjų ir didžiavalstybinių partijų bloką. Buvo įkurtas
Nacionalinio gelbėjimo frontas, tačiau jį sugriovė 1993 m.
spalio įvykiai.
1993 m. rinkimuose didžiavalstybinės jėgos
šventė pergalę - Žirinovskio RLDP surinko 23 proc., t. y.
13 milijonų balsų. Antrąją ir trečiąją vietas turėjo dalytis
komunistai (kaip atsakingi už praeitį) ir demokratai (kaip
atsakingi už dabartį). Autonominiuose dariniuose, kaip ir
buvusios TSRS respublikose, susilpnėjo nacionalinės
partijos. Nacionalradikalai pralaimėjo sugrįžusioms
"valdžios partijoms".
* Trečiasis etapas - nuo 1994-ųjų pabaigos iki
dabar - prasidėjo pasikeitusia vyriausybės politika.
Konfliktus imta spręsti jėga. Demokratinės partijos
galutinai susipyko su vyriausybe ir prezidentu ir perėjo į
opoziciją. Suskilo ir patys demokratai: tarkim, B.
Fiodorovas palaikė karą Čėčėnijoje, o J. Gaidaro
prieštaravimas karui buvo toks aštrus, kad suskilo netgi
jo judėjimas "Rusijos pasirinkimas".
Beje, blickrygas buvo pagrindas suartėti
valdžios ir didžiavalstybinių partijų pozicijoms (V.
Černomyrdinas netgi slapta derėjosi su V. Žirinovskiu).
Tuo tarpu "internacionalinė" komunistų prigimtis
nugalėjo, ir jie išsiskyrė su didžiavalstybininkais, ėmė
protestuoti prieš karą. Pirmąkart Dūmoje jie ėmė balsuoti
kartu su demokratais.
Bet prieš rinkimus partijos vėl atomizavosi.
Pagal požiūrį į valstybės ateitį susidarė dvi ryškios
idėjinės (o ne politinės ar organizacinės) koalicijos:
"federalistai" ir "unitaristai". "Federalistai" remiasi trimis
pagrindiniais argumentais: visos didžiosios šalys (išskyrus
Kiniją) - federacinės; Rusija - daugiatautė valstybė, todėl
federalizmas yra vienintelė išeitis; federalizmo atveju
išskirstoma valdžia, ir taip įmanoma garantuoti
demokratiją. Šią pakraipą palaiko ir nacionaliniai
autonomijų elitai bei partijos, nes jiems, atrodo, "geriau
mažiau negu nieko". "Unitaristai" siekia gubernizuoti
Rusiją "iš viršaus". Vis dėlto, teigia "federalistų" atstovas
V. Lysenka, savanoriškai autonomijų statuso niekas
neatsisakys, ir Rusijos laukia 21 Čėčėnija. Beje,
unitaristinės partijos jėgos panaudojimo ir neslepia:
RLDP programoje sakoma, kad partija "turi politinės
valios panaudoti jėgą" ginti šalies nacionalinius interesus.
Yra ir tarpinių partijų, tarp jų ir premjero "Rusija - mūsų
namai", kalbanti apie federalizmą, bet programoje įrašiusi
galimybę imtis prievartos prieš tuos, kurie daro žalos
Rusijos bendranacionaliniams interesams. Galima daryti
išvadą, kad konfliktų požiūriu pavojingesnis yra ne vietos
nacionalizmas, o didžiavalstybinis šovinizmas. Daugiau
kaip pusė Rusijos ir 62 proc. Maskvos gyventojų pasisako
prieš federacijos keitimą, ir tik 14 proc. - už.
Apžvelgiant partijų ekonominės politikos
tendencijas, reikia pastebėti, kad populiarios lieka
kairiosios partijos, žadančios dideles socialines garantijas.
RF komunistų partija siekia grąžinti visuomeninę
gamybos priemonių nuosavybę ir tiesioginį valstybinį
ekonomikos reguliavimą, sovietinę valdžią bei amžinąją
"laisvųjų respublikų sąjungą" Beje, Rusijoje yra dar bent
penkios komunistų partijos - nuolatinis partijų
skaidymasis yra ypač būdingas Rusijos partinei sistemai.
Kelios jų susijungė į bloką "Komunistai"-"Darbo Rusija"-
Už Sovietų Sąjungą". Jis žada pirmosiomis savo
vyriausybės dienomis atšaukti visus įstatymus, pagal
kuriuos "liaudį apvogė vadinamoji privatizacija", grąžinti
visaliaudinę nuosavybę, areštuoti Rusijos piliečių ir firmų
indėlius užsienio bankuose ir nutraukti užsienio skolų
mokėjimą. Pati komunistų partija nėra tokia radikali,
tačiau siūlo "patikrinti įvairių liaudies ūkio objektų
privatizacijos teisėtumą". Po rinkimų komunistų partija
sieks atstatyti visaliaudinę gamtos turtų ir strateginių
pramonės šakų bei komunikacijų nuosavybę. "Rusų
bendrijų kongresas", kuris išsamiau bus aptartas, kalbant
apie armiją, taip pat siekia "nustatyti privatizacijos būdą,
remiantis vien pragmatiniais ekonominio efektyvumo
didinimo tikslais" ir "peržiūrėti privatizacijos eigą".
Už privačią nuosavybę pasisakančių partijų
populiarumas nėra didelis, ypač tarp Rusijos provincijos
gyventojų, tačiau jas, kaip minėta, remia galingi regionų
pramoniniai elitai.
Vis dėlto stebuklų, atrodo, nepadarys nė
viena partija. Gruodžio pradžioje B. Jelcino aparato
analitikai apskaičiavo, koks bus biudžeto deficitas, kainų
indeksas, gyvenimo lygio indeksas ir fizinė gamybos
apimtis per artimiausius metus, jei būtų įgyvendinamos 7
svarbiausiųjų rinkimų blokų programos. Didžiausias
biudžeto deficitas (20 proc. BNP) būtų, vykdant RLDP
programą, mažiausias - rinkimų bloko "Pirmyn, Rusija!"
(4 proc.). Laimėjus RF komunistų partijai, kainos per
metus pakiltų 26 kartus, RLDP - 6 kartus (visų kitų
partijų atveju - apie 1,5-2 kartus). Žemiausias
pragyvenimo indeksas būtų pagal RLDP (0,96, palyginus
su dabartiniu) ir komunistų (0,95) programas, visos kitos
partijos jį turėtų išlaikyti panašų į dabartinį. Keturi
judėjimai (labiausiai iš jų - "Rusų bendrijų kongresas",
maždaug 1,03 karto) padidintų fizines gamybos apimtis,
likę 3 - sumažintų (mažiausiai - apie 0,8 dabartinių
apimčių būtų gaminama, laimėjus "Pirmyn, Rusija!").
Žinoma, šie tyrimai vargu ar tikslūs, nes ne visos partijos
nurodė konkrečias priemones.
Apibendrinant Rusijos partinės sistemos
tendencijas, galima teigti, kad populiariausios išliks
populistinės partijos, žadančios dideles socialines
garantijas. Jų tarptautinės politikos pažadai grėsmingi,
tačiau nereikia pamiršti, kad kol kas Rusijos užsienio
politiką vykdo tiesiogiai prezidentui pavaldi URM. Pačios
partijos, laimėjusios rinkimus, vargu ar sudarys tokią
daugumą, kad galėtų žymiai paveikti Rusijos užsienio
politiką. Vis dėlto tendencija keisti užsienio politiką yra
akivaizdi, ir tai bus aptarta vėliau. Čia tereikėtų pateikti
kiek kitokią citatą iš gruodžio 15 d. per Rusijos TV
pasakytos B. Jelcino kalbos: "Santykių su kaimynais
aštrinimas, netgi jei jo tikslas - TSRS atkūrimas, taps
tragedija. Mums nereikia revoliucijų, reikia sveikatos,
ramybės ir tvarkos."
7. Nepolitizuota armija?
Kitas Rusijos valdžios situacijos polius - kariškiai. B.
Jelcinui ėmus silpninti egzistuojančias politines
institucijas, pirmiausia parlamentą, ne tik imta investuoti
į judėjimus, turinčius patikimą kandidatą į prezidentus,
kaip pavyzdžiui, į V. Černomyrdino "Rusija - mūsų
namai", bet ir padidėjo armijos įtaka. Bet kuri politinė
partija, norėdama daryti bent kiek didesnę įtaką, turėjo
užsitikrinti vienos ar kitos armijos dalies paramą.
Bandymai užsitikrinti kariuomenės paramą tik stiprino
kariuomenės politizaciją, o to anksčiau nei Sovietų
Sąjungoje, nei Rusijoje nebuvo. Kartais ta parama yra
labai grėsminga: antivyriausybiniam buvusio
vicepremjero V. Polivanovo blokui priklauso Rusijos oro
desanto kariuomenės vadas J. Podkolozinas. O dabartinę
valdžią remia ne daugiau penktadalio kariškių, kiti
nepasitiki nė vienu vyriausybės vadovu. Pačioje
kariuomenėje ėmė dominuoti naujoji karta, perėjusi karą
Afganistane ir nebijanti nieko. Iš kitos pusės, kariškių
poliarizacija sumažino tikimybę, kad jie tiesiogiai įsikiš į
politiką.
Visuomenė taip pat nepasitiki armija: 1992
m. nepasitikinčių buvo 12 proc., dabar - 50 proc.
Tačiau B. Jelcinas pradėjo pats aktyviai
ieškoti kariškių paramos. Rugsėjį surengtoje tradicinėje
spaudos konferencijoje jis miglotai tvirtino remsiąs
demokratines jėgas, tačiau jo rimtai neremia jokia politinė
jėga. Vienos jų turi savo kandidatą į prezidentus, o pats
B. Jelcinas kol kas oficialiai neatsisakė idėjos kelti savo
kandidatūrą, kitos yra pernelyg silpnos. Jelciną kol kas
remia jo skirti regionų gubernatoriai, bet greitai vyks jų
rinkimai, ir parama lengvai gali būti prarasta. Taigi lieka
keli ištikimi politikai, tarp jų - A. Kozyrevas, kurį atleisti
siekia, tikriausiai spaudžiamas savo aplinkos pats
Jelcinas, ir toji aplinka: gynybos ministras P. Gračiovas,
prezidento apsaugos tarnybos vadas A. Koržakovas bei
Federalinės saugumo tarnybos direktorius M.
Barsukovas. Jie, ypač A. Koržakovas, visuotiniu
pripažinimu, daro žymiai didesnė įtaką už patį B. Jelciną.
Daugiausia dėl jų atstovaujamų militarinių interesų kilo
nesutarimų su vyriausybe dėl naftos eksporto, su bankais,
pagaliau, ir karas Čėčėnijoje. Vienintelis atvejis, kai B.
Jelcinas sugebėjo nepaklusti A. Koržakovui, buvo
išgertuvės pirtyje, kai apsaugos vadas pabandė atimti iš
prezidento butelį degtinės. Taigi prezidentas ieško
paramos armijoje, tuo tarpu apatiniai armijos sluoksniai
jo visiškai neremia, o jos viršūnės juo manipuliuoja.
B. Jelcino mėginimas sukurti savo partiją, su
kuria jis norėjo eiti į prezidento rinkimus, nepavyko. Vis
dėlto prezidentas neatsisakė galimybės konkuruoti kitą
vasarą. Artimiausioji aplinka ragina apie tai paskelbti jau
naujametiniame sveikinime, tačiau manoma, kad
prezidenta tylės iki kovo. Pasiryžimą kelti savo
kandidatūrą lėmė kelios priežastys: B. Jelcinas
psichologiškai tebesijaučia būtinu Rusijos ateičiai
žmogumi; artimi prezidentui žmonės, galintys su juo
konkuruoti, tarp jų ir V. Černomyrdinas, paskelbė
nekelsią savo kandidatūrų; paskelbus apie atsisakymą
būti kandidatu į prezidentus, gali atsistatydinti daugelis
B. Jelcino paskirtų pareigūnų, taip būtų sukeltas valdžios
vakuumas. Vis dėlto B. Jelcinui jau mėnesį gulint
ligoninėje, kalbos apie jo būsimą dalyvavimą rinkimuose
linkusios mažėti.
Vyriausybėje vis labiau įsigali kariškių lobis,
tačiau jis konfliktuoja su pramonininkais ir kitomis
grupuotėmis. Todėl galima išskirti kelias konfliktų tarp
armijos ir vykdomosios valdžios grupes. Ypač svarbus
šiuose konfliktuose Čėčėnijos karo vaidmuo. Jam Rusijos
vyriausybė išleido trilijonus rublių, ir nemaža dalis tų
pinigų buvo paimta iš kitų armijai skirtų išlaidų. Todėl
labai paaštrėjo materialiniai konfliktai dėl armijos
aprūpinimo (reikia pasakyti, kad, kaip jau minėta,
tiesiogiai nepavaldus V. Černomyrdinui gynybos
ministras, sužinojęs, kad vyriausybė pažadėjo grąžinti
skolas armijai, gruodžio pradžioje prasitarė: karininkai
dabar žinosią už ką balsuoti). Iš kitos pusės, prasidėjus
karui Čėčėnijoje kilo didelis politinis nepasitenkinimas
tarp karininkų, per 10 generolų ir šimtai karininkų
atsisakė vykdyti įsakymus, daugeliui iškeltos bylos.
Tyrimai teigia, kad, prasidėjus karui, P. Gračiovą rėmė 8-
10 proc. kariškių, dar tiek pat abejojo, o kiti - smerkė. Dar
vienas konfliktų židinys yra visuomenės ir armijos
santykiai: šiais metais pasitikinčiųjų armija tėra tik 30
proc. Generolo Lebedžio, kuris šioje situacijoje yra
fenomenas, populiarumas yra labiau susijęs ne su jo
priklausomybe armijai, bet su jo politiškumu ir politiniais
teiginiais. Lebedžio organizacija - "Rusų bendrijų
kongresas" - pasisako už vadinamąjį "sveiką
nacionalizmą", kartu pateikia ganėtinai prieštaringų savo
radikalumu šūkių, tuo patraukdama didelę dalį rinkėjų.
Pagrindinis Lebedžio elektoratas - smulkūs ir vidutiniai
valdininkai, kaimas, dalis inteligentijos. Kongreso
programa numato ir lengvatas "kariniam pramoniniam
kompleksui", ir pramonininkams.
Baigiant su armija susijusių konfliktų sąrašą,
reikia priminti dar du. Neabejotinai kyla konfliktų ir tarp
pačių kariškių, ypač tarp valdžiai paklusnių elitinių
dalinių ir likusios kariuomenės dalies. Dar viena
konfliktų grupė yra nesutarimai tarp armijos ir kitų
"jėgos struktūrų".
8. NATO: naujoji konfrontacija
Tačiau kariuomenės jėgos, susijungusios su statistais
Maskvos centre, pradėjo daryti didelę įtaką ne tik vidaus,
bet ir užsienio politikai. Ypač didelę įtaką jie darė
politikai Baltijos šalių, Bosnijos konflikto ir NATO
programos "Partnerystė taikai" atžvilgiu, kišosi į politinį
procesą provincijoje ir ypač - vadinamajame "artimajame
užsienyje" (jei būtų vietos, vien šio pavadinimo
atsiradimui ir vartojimui galima būtų skirti atskirą
referatą). Kartu, kaip ir Lotynų Amerikoje, kariškiai ėmė
sietis su tam tikrų ekonominių grupių interesais.
Karinėje doktrinoje, kurią paskutinįkart
oficialiai Rusija paskelbė 1993-ųjų lapkritį, įteisinamas
Rusijos siekis vykdyti "taikos palaikymo misijas" NVS
valstybėse. Pagrindiniai tos doktrinos teiginiai yra šie:
* buvusi TSRS teritorija yra geostrateginė erdvė,
kurioje Rusija turi savo specialių interesų;
* Rusija atsako už ir siekia Rusijos piliečių,
etninių rusų ir rusiškai kalbančių bendruomenių
saugumo ir gerovės visoje NVS;
* Rusija kaip didžioji valstybė turi ir regioninių, ir
globalinių įsipareigojimų.
Taigi 1994 metų balandį B. Jelcinas išleido
skandalingą įsaką dėl 30 karinių bazių įsteigimo NVS
šalyse ir Latvijoje. Kad šis sprendimas būtų įgyvendintas,
Rusija ėmėsi politinio spaudimo ir derybų. Kartu Rusija
pabandė šį siekį legitimizuoti tarptautiniu mastu,
siekdama gauti taikos palaikytojo šioje "geostrateginėje
interesų erdvėje" statusą. Iš vienos pusės, JT pripažino,
kad buvusios TSRS konfliktai negali būti išspręsti
nedalyvaujant Rusijai kaip JT Saugumo Tarybos narei ir
didžiausiai regiono valstybei. Iš kitos pusės, JT atsisakė
suteikti Rusijos pajėgoms "žydrųjų šalmų" statusą. Tačiau
JT sutiko visiškai paremti Rusijos pastangas reguliuoti
konfliktus. Vis dėlto kartais NVS valstybės nesutinka
įsileisti Rusijos pajėgų ir siekia savomis jėgomis išspręsti
konfliktus. Rusijos taikos palaikymo samprata skiriasi
nuo įprastos, nes Rusija kišasi į konfliktą ne tada, kai
pasiektos paliaubos, bet kai kuri nors pusė jų siekia, tuo
tuo pažeisdamos bešališkumo principą. Rusijos karinėje
doktrinoje nėra taikos palaikymo principo, nes nėra ir
pačios karinės-politinės kultūros, viskas pagrįsta
sovietiniu palikimu, kai gynybos ministerijai vadovavo
kariškis. Deja, susidarė tokia situacija, kad Rusijos pajėgų
šiame regione nėra kuo pakeisti - netgi tikrosios JT
pajėgos čia negalėtų normaliai funkcionuoti be Rusijos
paramos.
Vis dėlto taikos palaikymo NVS teritorijoje
reikalai yra ne patys svarbiausi vadinamojoje "interesų
erdvėje". Kur kas svarbesnė yra vis stiprėjanti Rusijos ir
Vakarų priešprieša. Strateginiu požiūriu, žiūrint iš
Maskvos, per keletą pastarųjų metų įvyko daug svarbių
pasikeitimų.
Pirmiausia, Varšuvos pakto ir TSRS
dezintegracija žymiai sumažino Maskvos santykinę
poziciją regione. Įprastinės pajėgos, buvusios triskart
didesnės, sumažėjo iki keturis ar penkis kartus mažesnių
už Vakarų Europos. Dėl techninių ir ekonominių
priežasčių Rusijos branduolinis arsenalas taip pat tampa
vis mažiau reikšmingas.
Antra, kadaise labai integruota gynybos
pramonė ir pati kariuomenė po 1991 m. sugriuvo. Kaip
parodė Čėčėnijos karas, Rusijos armija yra ypač
neorganizuota, nusilpusi ir prastai vadovaujama. Tai
prasčiausia situacija nuo 1941 m. birželio. Būtent ši
padėtis ir sukėlė daugelio kariškių ir politikų, nekalbant
jau apie nacionalistus, susirūpinimą. Kad kompensuotų
pajėgų trūkumą, Rusijos kariuomenės vadai siekia
dislokuoti kiek įmanoma daugiau pajėgų Europinėje
dalyje, remtis ne tiek įprastinėmis pajėgomis, kiek
grasinti branduoliniu ginklu, tuo neigiant 1982 m.
prisiimtą įsipareigojimą nenaudoti branduolinio ginklo
pirmiems.
Trečia, geostrateginiu požiūriu, Maskvos
karinė galia buvo atitraukta pusantro tūkstančio
kilometrų nuo Europos centro: nuo Magdeburgo ir Prahos
iki Smolensko ir Kursko. Pirmąkart per tris šimtus taikos
metų, Maskvos apylinkės nuo gilaus užnugario tapo
priešakine gynybos linija. Nenuostabu, kad tai veikia ir
psichologiškai.
Šie strateginiai pokyčiai visiškai neiškelia
Maskvos. Atvirkščiai, jie objektyvūs ir neišvengiami.
Kartu Maskva, akademiko A. Arbatovo požiūriu, turi ir
naujų pranašumų - pirmąkart per šimtmečius Rusijai
nėra potencialios grėsmės, paprastai jos pačios
provokuotos. Atitraukus Rusijos kariuomenę tokiu dideliu
atstumu, susidarė tam tikras koridorius, kuris daro
pagrindinę Rusijos teritorijos dalį - aplinkui Maskvą -
nepasiekiamą net labiausiai pažengusiems taktiniams
lėktuvams bei raketoms, o svarbiausias kariuomenės
dislokacijos vietas - nepasiekiamas taktiniam
branduoliniam ginklui.
Panašiai mano ir Rusijos URM atstovai.
Pasak jų, du pagrindiniai Rusijos laimėjimai tokie: pirma,
Rusija pirmąkart XX a. nelaikoma priešu, antra,
nepaisant ekonominių sunkumų, "Rusijos eksportas
padidėjo".
Tradicinis, iš TSRS laikų "paveldėtas",
Rusijos priešininkas - Šiaurės Atlanto aljansas - taip pat
reformuojarmas, kolektyvinės gynybos funkcija tampa ne
tokia svarbi kaip politnės funkcijos ir taikos palaikymas.
Pagerėjo ir Rusijos kariniai santykiai su Kinija; Japonija,
nors teritorinis konfliktas neišspręstas, taip pat
nebelaikoma priešininke; Turkija, Iranas ir Afganistanas,
konkuruojantys dėl įtakos Kaukaze ir Vidurinėje Azijoje,
bent jau kol kas Rusijai dar nėra kariniu požiūriu
pavojingi.
Taigi pastarųjų savaičių situacija, kai Rusija
liko neįvykdžiusi Įprastinės ginkluotės Europoje
sutarties, yra nenaudinga Rusijai. Artimiausioje ateityje
Rusija vis tiek negalės pralenkti Vakarų, o Vakarai, jei
jiems būtinai prireiks, galės greitai įgauti pranašumą dėl
ekonominio, techninio ir demografinio potencialo. Jie
galės ir greitai išplėsti savo aljansą, tuo išplėsdami savo
įtaką į palankias geostrategines pozicijas. Taigi nauji
susitarimai dėl įprastinių pajėgų Europoje, kurie
tikriausiai įmanomi tik tada, kai Rusija įvykdys
ankstesniuosius, būtų palankūs pačiai Rusijai. Karas
Čėčėnijoje parodė, kad argumentai, kuriais Rusija siekia
pakeisti ankstesnes sutartis, yra nerealūs.
Iš kitos pusės, dėl savo kariuomenės dydžio
Rusija lieka viena pirmaujančių valstybių Europoje ir
pasaulyje, taigi gali reikalauti pagarbos ir saugumo. Vis
dėlto ta pagarba gali būti rodoma tik tada, kai Rusija
atsisakys neigiamo požiūrio į santykius su NATO bei
Rytų Europos valstybėmis. Galimas komunikacijos su
Vakarais kanalas yra programa "Partnerystė taikai" prie
kurios Rusija po ilgų debatų prisijungė šį pavasarį, tačiau
jis yra per siauras ir daugiau techninis. Rusija nelinkusi
būti vien NATO partnere, bet, kaip parodė istorija su
NATO taikos palaikymo pajėgomis Bosnijoje, siekia likti
savarankiška karinės politikos tvarkytoja.
Rusijos užsienio reikalų ministras A.
Kozyrevas, pasirašęs prisijungimo prie "Partnerystės
taikai" programos sutartį kalbėjo, kad ir ši programa, ir
susitarimas dėl gilesnių Rusijos ir NATO santykių bus
įmanomi tik tada, jei NATO atsisakys 1994 m. gruodį
priimto principinio sprendimo plėstis į Rytus. Rusija mato
Šiaurės Atlanto aljansą kaip karinio politinio stabilumo
pačioje Vakarų Europoje garantą, kaip JAV buvimo
Vakarų Europoje įtvirtinimą, o tai lemia pačios Vakarų
Europos saugumo balansą.
Maskvos saugumo strategija apima ir
teiginius, kad erdvė, kuri atsirado, pasitraukus Rusijos
kariuomenei iš Rytų Europos, neturėtų būti užpildyta
jokios kariuomenės ar saugumo sistemos, kurią Rusija
laiko priešiška. Todėl nenuostabu, kad Maskvai sukurti
šią juostą yra vienas svarbiausių uždavinių, ir ji kuo
toliau, tuo griežčiau reaguoja į nesibaigiančius Baltijos
šalių ir kitų Rytų Europos valstybių pareiškimus apie
norą įstoti į NATO. Pasak Rusijos mokslininkų, NATO
nusprendus plėstis, Europos šalys gali būti suskirstytos į
keturias grupes: senosios NATO valstybės, kurios spręs
apie NATO plėtimą; Vyšehrado šalys, kurios turės būti
priimtos artimiausiu metu; kitos Rytų Europos šalys,
kurios turi šansų tapti NATO narėmis "jei gerai elgsis";
Rusija ir kitos NVS šalys, kurios niekad nebus priimtos į
NATO.
Vienas Rusijos mokslininkų D. Treninas šį
Rusijos santykių su Rytų Europa aspektą apibūdina taip:
"Tenka pripažinti, kad Maskvos pozicijoje, kalbant apie
NATO plėtimą į Rytus, buvo tai, ką galima traktuoti kaip
neaiškumą ir nenuoseklumą, sukūrusius įvaizdį, kad
Rusija gali sutikti su buvusių Varšuvos sutarties šalių
įjungimu į NATO". Todėl teigia jis, principinė Rusijos
pozicija turi būti aiški ir nedviprasmiška: Rusija visiškai
nesuinteresuota NATO plėtimusi, ir sutikimo su tuo
negalima nupirkti jokiais pažadais apie nuolaidas ar
kompensacijas. Svarbus tokio nesutikimo
argumentavimas: tai ne karinė Rusijos grėsmė ar grėsmė
Rusijai, bet Rusijos vaidmens, lygiateisiškai kuriant
Europos saugumą, sumažėjimas. Be to, ir patys Vakarai
dar nėra sutarę dėl NATO plėtimosi - kol kas diskusija
vyko tarp Rusijos ir Vakarų, o ne tarp pačių NATO šalių.
Dabar beveik visos Rusijos politinės jėgos yra
prieš NATO plėtimą. Netgi liberalūs Rusijos politikai
nekalba apie galimybę, kad Rytų Europos šalys įstotų į
NATO, nenorėdami, kad toks sprendimas sustiprintų
konservatyviąsias Rusijos jėgas, kurios imtų propaguoti
apgultos tvirtovės mentalitetą. Strategai tęstų karo
veiksmų Europoje planavimą ir dar labiau sugriežtintų
politiką Baltijos šalių, Ukrainos, Moldovos ir kitų regionų
atžvilgiu. Komunistai ir nuosaikieji statistai
(Černomyrdino sparnas) nuoširdžiai bijo dar didesnio
Europos pranašumo prieš Rusiją neišvengiamoje antrosios
šio dešimtmečio pusės priešpriešoje. Radikalūs
nacionalistai savo kalbose griežtai smerkia NATO
plėtimą, tačiau nieko konkretaus prieš jį nesiima, nes jų
interesai apima naujos konfrontacijos didinimą ir
Maskvos santykių su antivakarietiškais režimais
stiprinimą.
Teigiama, kad dėl nestabilumo pačioje
Rusijoje nebūtų galima pasiekti nutarimo įvesti Rusijos
kariuomenę į Rytų Europos valstybes. Tuo tarpu jei
Rusijoje atsirastų viena centralizuota ir labai agresyvi
jėga, Rytų Europa suspėtų prisijungti prie aljanso. Tačiau
tokio požiūrio priešininkai teigia, kad Rusija dėl savo
politinės kultūros ypatybių nuolat yra potenciali grėsmė į
Vakarus nuo jos esančioms šalims, o nestabilumas kaip
tik ir gali būti naudingas, priimant sprendimą okupuoti
Rytų Europą. Be to, Rusija savo naujos karinės doktrinos
projekto pareiškimais apie neatidėliotiną Baltijos šalių
okupaciją jau sukūrė sau veiksmų ribas, kurių laikysis, ir
jos turi lemti NATO požiūrį į Rusiją.
Galima manyti, kad kaip tik dėl Rusijos
ateities nenuspėjamumo ir reikia išlaikyti NATO, o Rusija
niekad negalės tapti pilnateise NATO nare. Tačiau Rusija
galėtų panaikinti patį NATO poreikį, didindama
demokratinių principų įtaką vidaus ir užsienio politikai
(vis dėlto nereikia manyti, kad, nelikus Rusijos, neliks ir
NATO - aljanso narių interesus sieja daugiau negu
Rusijos grėsmė). Tuo tarpu ji padarė atvirkščią žingsnį -
čia reikia dar kartą prisiminti karą Čėčėnijoje. Pirmąkart
TSRS ir Rusijos istorijoje liberalioji opozicija sugebėjo
padaryti tam tikrą įtaką netgi kariškiams, nutraukdama
kai kurių karinių operacijų vykdymą. Drąsiai pasielgė
laisvoji spauda, o visuomenė taip pat parodė pasyvų
nepasitenkinimą nacionalistine politika. Tačiau
sustabdyti karo nepavyko, ir jis vis dar gali tapti kur kas
didesniu karu. Esant tokiai padėčiai, vargu ar galima
nesitikėti, kad Rytų Europa sieks narystės NATO. Taigi
visos Rusijos pastangos iš esmės turi būti sutelktos į tai,
kaip sumažinti neigiamus NATO plėtimosi padarinius.
Pirmiausia Rusija sieks padaryti šį procesą
kiek įmanoma lėtesnį ir laipsnišką, ribojamą kiek
įmanoma daugiau įsipareigojimų, pavyzdžiui,
nedislokuoti branduolinio ginklo ir pan. Jeigu Rusija nei
sankcionuos, nei prieštaraus NATO plėtimuisi, gali
susidaryti situacija, kai aljansas pats turės spręsti daug
reikalų ir vykdyti reformas, o per tą laiką Rusija sieks
sustiprėti pati. Antra, kartu reikės stiprinti karinius,
politinius, ekonominius santykius tarp NATO ir Rusijos,
šis stiprinimas turi aplenkti NATO plėtimąsi. Trečia,
NATO kartu turi būti reformuojamas, ir iš kolektyvinės
gynybos organizacijos tapti kiek įmanoma labiau
kolektyvinio saugumo užtikrintoju. Čia reikia pasakyti,
kad tokia perspektyva lieka gana miglota, tai parodė ilgi
debatai dėl taikos palaikymo Bosnijoje. Ketvirta, NATO
turės glaudžiau bendradarbiauti su kitomis saugumo
organizacijomis, ypač JT ir ESBO. Pagaliau, penkta,
kartu su pirmuoju NATO išplėtimo žingsniu Rusija turės
pareikalauti peržiūrėti įprastinės ginkluotės susitarimus,
kad būtų nustatytas jai palankesnis jėgos pasiskirstymo
balansas. Apskritai, Maskva kažin ar gali užblokuoti
naujų narių priėmimą, taigi turi stengtis bent jau dabar
pradėti formuluoti savo interesus NATO atžvilgiu, ir ji tą
daro, skubėdama atsirevanšuoti už keletą sąlyginės tylos
metų.
9. Nei susidūrimas, nei bendradarbiavimas
Globaliniu požiūriu nagrinėjant buvusių dviejų
supervalstybių - JAV ir Rusijos - santykius reikia
priminti, kad nors, kaip minėta, dingo iliuzijos, jog
pokomunistinė Rusija visiškai pakeis savo orientaciją ir
taps JAV partneriu ir sąjungininku, o už tai gaus didelę
Vakarų paramą, Rusija ir JAV nėra susipykusios ir bent
jau stengiasi palaikyti gerus santykius. Taigi naujoje
tarptautinių santykių sistemoje, susidariusioje po šaltojo
karo, gyvybiniai Maskvos ir Vašingtono interesai
nestumia jų į konfrontaciją. Ekonominėje sferoje Rusija
netgi nesivaržo su JAV. Konkuruojama tik ginklų ir
karinių technologijų pardavimo srityje, ir kai kurie
sandėriai, tokie kaip branduolinio reaktoriaus
pardavimas Iranui, lemia Maskvos ir Vašingtono
prieštaravimus. Tačiau pastaruoju metu, galima sakyti,
nėra ekonominių ir politinių priežasčių, dėl kurių kiltų
JAV ir Rusijos susidūrimo grėsmė. Stabilumo ir saugumo
palaikymui paprasčiausiai reikia bendrų dvišalių
veiksmų. Juos galima išskirti į dvi kryptis. Pirmoji yra
ginklų kontrolės susitarimų taikymas ir trečiosioms
šalims. Antroji - taikos palaikymas, nes JAV ir Rusijos
konfrontacijos pabaiga automatiškai nenutraukė įvairių
regioninių konfliktų.
Nepaisant dviejų valstybių bendradarbiavimo, dėl jau minėtų
ekonominių ir politinių nesutarimų teigti, kad Rusija ir JAV yra
partnerės, negalima. Bet netgi jei Rusijos ir JAV partnerystė bus
įgyvendinta, ji netaps pagrindine naujos tarptautinių santykių
sistemos ašimi. Atsirado daugiau svarbių veikėjų, tarp
jų - Japonija ir Kinija. Kitas faktorius, kuris
būtinas sudaryti strateginį aljansą - bendras priešas, o jo
Rusija ir JAV neturi. Partnerystę stabdo ir paveldėtas
šaltojo karo laikų abipusio branduolinio sulaikymo
modelis. Partnerystę stabdo ir jau aptarti NATO plėtimo
reikalai, dar sustiprinami Vašingtono siekimo išlaikyti
karinius ryšius, sudarytus šaltojo karo metais. Taip
Rusija atsiduria Amerikos geostrateginių interesų
periferijoje. Tačiau Rusija neturi pakankamai resursų ir -
bent kol kas - atitinkamos ideologijos, kad galėtų pradėti
naują konfrontaciją. Rusijai gyvybiškai reikia partnerių iš
geopolitinių centrų tarpo, ir JAV, su kuria, kaip jau
parodyta, Rusija turi daug bendrų interesų, tokiu
partneriu gali tapti.
10. Alternatyva Rytuose?
Tiesa, Rusija turi ir kitų alternatyvų, pirmiausia
Azijoje. Vakarų politika Rusijai, žinoma, lieka
prioritetine, tačiau Vakarai turi ribotas galimybes ir
nelabai nori prisidėti prie dabartinės Rusijos politikos.
Todėl Rusija siekia nuosekliai plėtoti politinius ir
ekonominius santykius su politiškai stipriais ir
ekonomiškai įtakingais partneriais Azijoje, ypač - Indija,
Saudo Arabija, Egiptu, JAE, Izraeliu, Iranu. Partnerystė
su šiomis valstybėmis padėtų reguliuoti santykius su
Vakarais Rusijos norima linkme, be to, didintų Rusijos
įtaką Vidurinėje Azijoje ir Užkaukazėje. Atgimstančios
radikaliosios nacionalistinės jėgos daro vis didesnį
spaudimą gerinti santykius ir su kitomis autoritarinėmis
Azijos valstybėmis, pirmiausia su Iraku.
Ekonominių santykių svarba lemia ir dar
glaudesnius santykius su Kinija. Maskvoje yra netgi tam
tikras šių santykių lobis, siekiantis padaryti juos ne
mažiau svarbius negu santykiai su Vakarais. Iš tikrųjų,
jie pastaruoju metu yra labai savotiški: Rusija pirmąkart
yra silpnesnė už Kiniją, ne tik ekonomine, bet ir iš dalies
karine įtaka, o tai keičia globalinį jėgų pasiskirstymą
visame Eurazijos žemyne.
Rusijos užsienio politiką vis labiau ima lemti
bei komplikuoti ir pabėgėliai, o dauguma pabėgėlių
pastaraisiais metais atvyko iš Azijos, pirmiausia iš
Vidurinės Azijos šalių. Šiuo metu Rusijoje yra apie 6
milijonus pabėgėlių: 3-3,5 milijono iš Azijos, per 2
milijonus iš Kaukazo, apie 100 tūkst. - iš Latvijos ir
Estijos. 94-aisiais daugiausia pabėgėlių į Rusiją atvyko iš
Uzbekijos - jų buvo per 300 tūkst. Šiais metais rezultatas
dar mažiau tikėtas: dauguma pabėgėlių atvyko iš
Kazachstano, tradiciškai laikomo Rusijos partneriu. Beje,
tai nereiškia, kad kitose Vidurinės Azijos valstybėse
nebėra preteksto bėgti: pavyzdžiui, Uzbekijoje buvo įvesti
apribojimai parduoti butą, o geležinkelio konteineriams
susidarė pusantrų metų eilė.
Pabaiga
Baigiant šį ilgą ir vis tiek neišsamų referatą, reikėtų
dar sugrįžti prie Rusijos vidaus padėties.
Būtų klaida apibūdinti tai, kas vyksta
Rusijoje, viena iš dviejų alternatyvų: liberaliosios
demokratijos gimimu ar grįžimu prie autoritarinio
režimo. Reikalas netgi ne tas, kad kiekviena šių
alternatyvų gali turėti daugybę formų. Labai sunku
vertinti tai, kas vyksta pokomunistinėse šalyse, pagal
kitos sitemos istorinę patirtį.
Idėjų, organizacinių ir politinių koncepcijų bei
visuomenės normų pliuralizmas posovietinėje Rusijoje
plačiai tebejaučiamas. Kilęs iš Gorbačiovo periodo, jis
sustiprėjo Jelcino valdymo laikotarpiu. Tai valstybė,
kurioje tarpusavyje sąveikauja kraštutinumai,
liberalizmas, griežčiausias despotizmas,
neokorporatizmas, demokratija, populizmas ir kitos
tendencijos. Jelcino laikotarpiu šis procesas įgavo tam
tikras, nors prieštaringas taisykles. Taigi vien
atsitiktinumo negalima iškelti, nes yra tam tikros Rusijos
kultūrinių tradicijų lemiamos vagos, kuriomis juda
politinis procesas. Be to, egzistuoja ir "stabilumo
faktoriai", neutralizuojantys destruktyvias ir
ekstremistines tendencijas. Vis dėlto beveik akivaizdu,
kad tokia sistema dar ilgą laiką liks nestabili, gresianti
įvairiausiais šokais.
Vadinasi, precedento neturinčio
pokomunistinės Rusijos vystymosi negalima vertinti per
klasikinių vystymosi modelių prizmę. Tai nėra Rusijos
nacionalistų peršamas "specialusis Rusijos kelias" ar
"specialioji misija", bet unikalus patyrimas.
Reikia pripažinti, kad įprastinio demokratinio
vystymosi šarvų Rusijos visuomenėje neegzistuoja.
Istorinės tradicijos nėra suderinamos su tradicinio
liberalizmo reikalavimais. Vidurinioji klasė kol kas yra tik
pirminėje formavimosi stadijoje, etninių-nacionalinių
nesutarimų aštrumas bando griauti statomą valstybę,
užsitęsęs komunistinis palikimas, sunkinamas milžiniškos
ir aštrios ekonominės krizės, neleidžia priimti greitų
sprendimų, o naujasis elitas aiškiai susijęs su senaisiais
režimais. Be to, neseniai didžiulė dalis Rusijos visuomenės
nusivylė demokratizacijos ir rinkos ekonomikos idealais.
Paimti ir atskirai, ir kartu, šie dalykai kliudo pereiti prie
demokratijos ir rinkos, jei tai apskritai įmanoma Rusijoje.
Atvirkščiai, juos galima laikyti prielaidomis susiformuoti
naujam autoritariniam reimui ir dar daugiau - diktatūrai.
Kartu reikia matyti ir kliūtis grįžti į
autoritarizmą. Šiandieninėje Rusijos politinėje scenoje nė
viena politinė jėga negali įgauti monopolijos, nebent
nežymiam periodui, todėl visos kovojančios pusės
anksčiau ar vėliau yra priverstos ieškoti kompromiso. Nė
vienas iš kovojančių klanų, bent jau kol kas, nėra pajėgus
pajungti kitus centre, nekalbant jau apie valdžios įgijimą
visoje Rusijoje. Taigi nepaisant to, kad elitus sudaro
dinamiškiausi Rusijos sluoksniai, jie siekia toliau stiprinti
savo valdžią, o tam būtini stabilumas ir tvarka. Šiai
tendencijai galima rasti ir naujausių pavyzdžių. Iki pat
lapkričio pabaigos galingasis A. Koržakovas buvo rimtai
nusiteikęs neleisti įvykti 1996-ųjų prezidento rinkimams
ir taip išlaikyti B. Jelcino valdžią. Tačiau gruodžio
pradžioje jam teko priimti iššūkį ir prisipažinti nesant
visagaliu. Jo pozicija staigiai pasikeitė, jis ėmė aktyviai
remti V. Šumeikos judėjimą "Rusijos reformos - naujasis
kursas", kuris laikomas vienu iš dabartinės valdžios
linijos tęsėjų (kalbama ir apie asmeninį V. Šumeikos
"dėkingumą" už nutildytus kai kuriuos skandalus). Tai
aiškinama tuo, kad kai kurie jėgos ministerijų pareigūnai,
kuriuos A. Koržakovas laikė savo šalininkais, tapo
lojalesni premjerui. Vidaus reikalų ministras A.
Kulikovas laikomas V. Černomyrdino žmogumi, be to,
kaip minėta, ir gynybos ministras pažadėjo premjerui
savo lojalumą.
Ne mažiau svarbus yra ir tebesitęsiantis
spontaniškas pirminės pilietinės visuomenės kūrimosi
procesas. Nepaisant centrinės valdžios pastangų, didėja
bent jau faktinis decentralizavimas ir "regionizavimasis",
taigi kuriasi geografiniai atsvarai centrinei valdžiai.
Mažėja ir individų, ir įvairių visuomenės sektorių
tradiciškumas. O tradicinis autokratinis režimas prigyti
gali tik tada, jei būtų įvykdytos trys sąlygos: armijos ir
biurokratijos parama, regionų sutikimas ir visuomenės
pritarimas. Jei šių išankstinių sąlygų nėra, ir Jelcinas, ir
jo pasekėjai turės kovoti dėl galios. Tai reiškia nuolatinį
manevravimą, dažnus aplinkos keitimus, atpirkimo ožių
paieškas, lobių susitarimus, meduolio ir botago politiką. Ir
kuo labiau prezidentas remsis administraciniu
mechanizmu, tuo silpnesnė ir labiau laikina bus jo galia.
Tik ateitis parodys, ar minėtieji stabdžiai ir
atsvarai apsaugos Rusiją nuo autoritarinio režimo (gal
nereikia jos nė saugoti, jei pasirodys, kad autoritarinės
tendencijos yra priimtinos jos visuomenei, tačiau
pasauliui tikrai svarbu apsisaugoti nuo tokio režimo).
Greičiausiai šie faktoriai generuos ne naują autoritarinį,
bet "maišytą" režimą su tam tikrais polinkiais į vieną ar
kitą pusę. Kartu Rusijos ateitis yra tokia pliuralistinė ir
savotiškai nenuspėjama, kad negalima atmesti ir
dramatiškų įvykių. Jie gali būti įgyvendinti, jei sustiprės
kova tarp vykdomosios valdžios ir reorganizuotos
opozicijos, jei gilės ekonominė krizė ir iškils socialinių
sprogimų grėsmė, jei kovojančios grupės pabandys
nuversti valdžią. Negalima atmesti ir scenarijaus, kad
prezidentas pats gali bandyti vėl naudoti jėgą ir uždrausti
opozicijos grupuotes, tik pirmiau reikia apsispręsti, kurios
iš jų yra opozicinės. Kol kas daugelis Rusijos politinių
elitų supranta, kad, norint apsaugoti Rusiją nuo
dezintegracijos ir politinio sprogimo, reikia derėtis ir
ieškoti kompromisų.
Kad būtų galima konsoliduoti Rusijos politinį
režimą, reikia, kad pasikeistų (taikiai pasikeistų!) visa
asmenybių ir lyderių karta. Tačiau to neužtenka - reikia,
kad pakistų ir giliosios tradicijos bei elgesio stereotipai. O
tai Rusijoje, kurios, kaip sakė vienas poetas, protu
suprasti neįmanoma, yra gana sunku.
Naudota literatūra:
Arbatov A. NATO and Russia // Security
Dialogue.- Oslo, 1995.- Vol 26 (2).- P. 135-146.
Grahamas Th. Naujas Rusijos režimas //
Lietuvos aidas.- 1995.- Gruodžio 2.- P. 7.
Jatkonis G. Rusijos geostrateginiai interesai
// Atgimimas.- 1992.- Nr. 36.- P. 9; Nr. 37.- P. 8; Nr. 38.-
P. 8.
Lucas M. R. Russia and the Peacekeeping in
the Former USSR // Aussen Politik: English Edition.-
Hamburg, 1995.- Vol 46 (2).- P. 146-156.
Norkus A. Generolas Lebedis ir
nomenklatūrinis patriotizmas // Lietuvos aidas.- 1995.-
Rugsėjo 27.- P. 7.
Norkus A. Jelcinas renkasi armiją ir
saugumą // Lietuvos aidas.- 1995.- Rugsėjo 22.- P. 7.
Norkus A. Ką turi išgelbėti Jelcinas //
Lietuvos aidas.- 1995.- Spalio 20.- P. 7.
Norkus A. Komunistai žada šviesią ateitį //
Lietuvos aidas.- 1995.- Rugsėjo 21.- P. 7.
Norkus A. Politikai telkiasi generolus //
Lietuvos aidas.- 1995.- Rugsėjo 21.- P. 7.
Norkus A. Rusijos armija - prieš Rusijos valdžią
// Lietuvos aidas.- 1995.- Spalio 31.- P. 7.
Norkus A. Rusijos valdžia - energetika //
Lietuvos aidas.- 1995.- Rugsėjo 13.- P. 7.
Shevtsova L. Russia Facing New Choices:
Contradictions of Post-Communist Development //
Security Dialogue.- Oslo, 1994.- Vol 25 (3).- P. 321-324.
Tishkov V. What is Rossia?: Prospects for
Nation-Building // Security Dialogue.- Oslo, 1995.- Vol 26
(1).- P. 41-54.
Tsipko A. A New Russian Identity or Old
Russias Reintegration? // Security Dialogue.- Oslo, 1994.-
Vol 25 (4).- P. 443-456.
V predvkušenii novovo peredela: Dosje "MN"
// Moskovskije novosti.- M., 1995.- No 84.- S. 4. (Rusų
k.)
Gospoda kandidaty, a neljzia li
pokonkretnej? // Ten pat.- S. 14. (Rusų k.)
Lysenko V. Vme federalizma u strany net
demokratičeskovo buduščevo: Rossijskoje gosudarstvo
glazami partij // Nezavisimaja gazeta.- M., 1995.- 10
dekabria.- S. 5. (Rusų k.)
Mursalijev A. Mirovaja energetičeskaja
vojna: bitva za Kaspij // Moskovskije novosti.- M.-
1995.- No 84.- S. 15; 18. (Rusų k.)
Osnovnyje položenija vojennoj doktriny
Rossijskoj Federacii // Krasnaja zvezda.- M., 1993.- 19
nojabria.- S. 5-6. (Rusų k.)
Ostapčiuk A., Krasnikov E. "Partija
vlasti": dublj dva? // Moskovskije novosti.- M., 1995.-
No 82.- S. 7. (Rusų k.)
Rogov S. Rossija i SŠA: partniorstvo ili
novoje otčuždenije // Meždunarodnaja žiznj.- M.,
1995.- No 7.- S. 5-14. (Rusų k.)
Stokanj S., Solodovnik S. Tropoju
sokrušiteljnych pobed // Moskovskije novosti.- M.,
1995.- No 84.- S. 11. (Rusų k.)
Trenin D. NATO. Kak ujti ot konfrontacii //
Meždunarodnaja žiznj.- M., 1995.- No 7.- S. 25-32.
(Rusų k.)
Panaudota dėst. J. Ševcovo paskaitų
medžiaga.