Įvadas

Valstybės politinį stabilumą sunku tiksliai apibrėžti, nesukeliant tolimesnių neaiškumų.¹ Vis dėlto jis yra vienas esminių institucinės inžinerijos siekių. Tačiau, nors pageidautinas, politinis stabilumas vis dėlto nėra pakankama demokratijos gyvavimo sąlyga — pagaliau, bent jau tam tikrą jų gyvavimo laiką, stabiliausiais galima laikyti nedemokratinius režimus.² Taigi valstybės politinio stabilumo tyrimas, besiremiantis vakarietiškąja vertybių sistema, neišvengiamai turėtų būti susijęs su tyrimu, ar (ir kaip) išlaikomos sąlygos demokratijai egzistuoti — t. y., reikia tirti ne tiek valstybės stabilumą, kiek jos demokratinio režimo stabilumą. Reikia pripažinti, kad ši būtinybė padaro tyrimą dar sudėtingesnį, kadangi prie sunkiai apibrėžiamos „stabilumo“ sąvokos reikia pridėti ne mažiau diskutuojamą „demokratijos“ sąvoką³, tačiau neretai, kalbant apie stabilumą, ir yra implikuojamas demokratijos stabilumas, tad šiame darbe tai tik bandoma iš anksto ir aiškiau nurodyti. Vis dėlto, kaip bus parodyta žemiau, kartais šis antrasis komponentas pamirštamas, arba jo naudojimas yra diskutuotinas.

Čia galima nurodyti vieną esminių šio darbo prielaidų — jame laikoma, kad tiriamosios valstybės jau yra demokratinės.⁴ Todėl šis darbas įgauna tam tikrą negatyvumo atspalvį: jame nebus siūloma receptų, kaip pagerinti institucijų sąrangą, kad ji atitiktų demokratinį (arba labiau demokratinį) modelį, o veikiau dėmesys bus koncentruotas į tai, kaip jos nepabloginti, tiksliau, kokiomis sąlygomis galima laukti tokio pablogėjimo, kuris galėtų sukelti demokratinio režimo žlugimą (breakdown). Tokiu pablogėjimu galima būtų pavadinti perversmą, kuris ir minimas darbo pavadinime. Tai padaryti paskatino A. Stepano ir S. Skeč (C. Skach) pastebėjimai, kad didesnė dalis šalių su stipriu prezidentu patyrė karinius perversmus.⁵

Vienas iš šalių pasirinkimą lėmusių faktorių ir buvo dviejų šalių institucinė sąranga — Lietuva ir Latvija skiriasi prezidento ir parlamento įgaliojimais bei jų santykiu. Žinoma, bene pagrindinis interesas buvo praktinis — pabandyti išsiaiškinti, nuo ko priklauso demokratijos stabilumas Lietuvoje, koks jis yra ir koks jis galėtų būti, esant kitokiai institucinei sąrangai. Be kitokios Latvijos institucijų sąrangos, šios šalies pasirinkimą nulėmė ir kai kurių kitų sąlygų panašumas: abi valstybės priklauso tam pačiam regionui, daugmaž vienodomis sąlygomis tapo nepriklausomos ir turėjo panašias „starto sąlygas“.

Vis dėlto iškart reikia pripažinti egzistuojančius nemažus skirtumus — tautinio vienalytiškumo, istorinės patirties bei kai kuriais kitais „struktūriniais“ aspektais — ir kartu nurodyti, ko šiame darbe bus nesistengiama aprėpti. Pripažįstu, kad demokratijos stabilumas priklauso nuo daugelio aspektų, ir aiškinti ją vien institucinės sąrangos įtaka nėra teisinga. Tačiau institucinę sąrangą galima laikyti vienu iš kintamųjų, aiškinant šalies demokratinės sistemos stabilumą.⁶ Šis darbas ir bus skirtas patikrinti, ar statistiniai duomenys ir spekuliatyvūs spėjimai apie tai, kad demokratija pusiau prezidentinėse sistemose yra mažiau stabili negu parlamentinėse, tinka apibūdinti Lietuvos bei Latvijos institucinės sąrangos įtaką demokratijos stabilumui. Bus apžvelgta valstybės institucijų — konkrečiai, parlamento, vyriausybės, prezidento — sąranga, jų įgaliojimų pobūdis ir turinys bei, kiek tai susiję su pastaraisiais veiksniais, rinkimų ir partijų sistemos galimybės veikti politinį stabilumą Lietuvoje ir Latvijoje, pasirinkusiose skirtingus šios sąrangos modelius. Nagrinėjamuoju periodu pasirinkau dabartinių konstitucijų galiojimo laiką — nuo 1992 m. spalio Lietuvoje ir 1993 m. liepos Latvijoje.

Praktinis šio darbo interesas diktuoja jo metodą: pasirinkus atskaitos tašku pusiau prezidentinio modelio grėsmes, bus tiriamas Lietuvos konstitucinės sistemos stabilumas, atsižvelgiant į tai, kokios tų pačių kintamųjų variacijos pastebimos Latvijoje ir ką jos gali reikšti kaimyninės šalies demokratijos stabilumui. Be to, bus atkreiptas dėmesys ir į kitus kintamuosius, kurie svarbūs būtent Latvijos, t. y. parlamentinio režimo, stabilumui. Tokį tyrimo modelį laikau labiau priimtinu negu bandymus apibrėžti pusiau prezidentinės sistemos grėsmes Lietuvoje ir parlamentinės Latvijoje. Tuomet vargu ar galima lyginti du skirtingus konstitucinės sistemos tipus, remiantis beveik skirtingais kintamųjų rinkiniais — veikiau tai būtų dviejų režimų aprašymas.

1. Institucijų poveikis demokratijos stabilumui: teorinės pastabos

Prieš pereinant prie Lietuvos ir Latvijos institucinės sąrangos įtakos nagrinėjimo, būtina nustatyti tam tikrus teorinius tokio nagrinėjimo rėmus. Tad pirmiausia bus bendriau išsiaiškinta, kaip demokratija susijusi su institucijų sąranga ir jų veikla, o paskui bus pereita prie konkretesnių institucijų įtakos apibūdinimų.

1.1. Demokratija ir institucijos

Turint omeny plačią diskusiją dėl termino „demokratija“, yra gana rizikinga leistis į gilesnius jo nagrinėjimus šiame darbe, tačiau reikia paminėti keletą esminių prielaidų, kuriomis remsiuosi toliau. Demokratija priklauso ir tiesiogiai nuo institucinio pasirinkimo, ir netiesiogiai nuo visuomenės interesų kompromisui sukuriamų institucinių galimybių. Vienas tokių demokratijos požymių yra tiesiogiai priklausomas nuo institucijų — tai valdžių paskirstymas ir savitarpio atsakomingumas.

Bene labiausiai įprastas „demokratijos“ apibrėžimas per dvi pagrindines sąlygas — piliečių dalyvavimą ir sąžiningus konkurencinius rinkimus su iš anksto nenustatytais rezultatais⁷ — nėra pakankamas. Be tam tikrų su institucijomis susijusių procedūrų ir principų demokratija nėra įmanoma.

L. Dž. Daimondas (L. J. Diamond) nurodo, kad, be minimalistinės, arba „rinkiminės“ demokratijos sampratos, „liberaliajai“ demokratijai būtinos dar dvi institucijomis susijusios sąlygos: kad negalėtų valdyti jokios socialinės ir politinės jėgos, kurios nėra tiesiogiai atskaitingos rinkėjams, ir kad be „vertikalaus“ valdančiųjų atskaitingumo valdomiesiems būtų ir „horizontalus“ valdžios ribojimas, valdžios šakas padarant atskaitingas viena kitai.⁸ F. Šmiteris ir T. Karlas tai patikslina ir vadina būtina procedūrine demokratijos sąlyga: tautos rinkti pareigūnai turi galėti pagal konstituciją kontroliuoti vyriausybės sprendimus, ir kartu patys nebūti neformaliai kontroliuojami nerinktų pareigūnų.⁹

Demokratijai būtinas ir politikų sutarimas dėl „žaidimo taisyklių“. Laimėję daugiau rinkėjų paramos ar įgavę daugiau įtakos neturi ja naudotis prieš pralaimėjusius arba stengtis užsitikrinti įtaką ateityje. Tuo tarpu pralaimėjusieji turi pripažinti laimėjusiųjų teisę valdyti, kad išlaikytų sau galimybę ateiti į valdžią ateityje.¹⁰

Šios bendriausios taisyklės, nors būtinos, jokiu būdu nėra pakankamos demokratijos sąlygos. Dar daugiau, jos nesiūlo konkrečių institucinių sprendimų, tik nustato ribas, kuriose jie gali kisti. Svarstymai apie konkrečių institucinių sprendimų įtaką demokratijai iš esmės yra svarstymai apie jų įtaką demokratijos stabilumui.

1.2. Konstitucinės sistemos: apibrėžimai

Demokratinį politinį režimą sunkiau ar lengviau (tai ir yra aiškinimosi objektas) gali įgyvendinti bent keli instituciniai sprendimai. Dažniausiai nagrinėjamos prezidentinės ir parlamentinės valdymo formos (arba režimai, arba konstitucinės sistemos — šie terminai bus laikomi sinonimiškais), tačiau vis dažniau kaip normatyvinis orientyras iškeliami mišrūs tipai.

Jau pats valdymo formų išskyrimas yra nesutarimų objektas. Dažniausias skyrimas, kokį aptaria, pvz., Ch. Lincas¹¹, yra prezidentinė, pusiau prezidentinė ir parlamentinė sistema. Dž. Sartoris skiria dar ir pusiau parlamentizmą arba „premjerystę“ (premiership).¹² J. Tančevas (Y. Tanchev) tai, ką Dž. Sartoris laikytų pusiau parlamentizmu, vadina „racionalizuotu parlamentizmu“.¹³ M. S. Šugartas (M. S. Shugart) pateikia dar kitokią — penkių sistemų, t. y. „grynojo“ prezidentizmo, premjero-prezidento, prezidento-parlamento, parlamento su „prezidentu“ ir „grynojo“ parlamentizmo — schemą.¹⁴

Pusiau prezidentizmo apibrėžimas yra bene labiausiai diskutuojamas.¹⁵ Ch. Lincas nurodo minimalius reikalavimus, kad valstybė būtų vadinama pusiau prezidentine: tai tiesiogiai ar netiesiogiai rinkėjų renkamas prezidentas bei premjeras, kuriam reikia gauti parlamento pritarimą.¹⁶ Vienu bendriausiu pusiau prezidentizmo apibrėžimų galima laikyti ir K. S. Nino (C. S. Nino) kriterijus, kurių du pirmieji yra parlamentiniai, o vienas — prezidentinis: (1) vyriausybės vadovas skiriasi nuo valstybės vadovo; (2) parlamentas dalyvauja vyriausybės formavime; (3) rinkėjai taip pat dalyvauja, formuojant vyriausybę.¹⁷

M. Diuveržė laiko pusiau prezidentine tokią sistemą, kur prezidentą renka tauta, jis turi svarių de jure ir de facto įgaliojimų, o ministras pirmininkas yra gana nepriklausomas nuo prezidento ir gali vadovauti vyriausybei tik turėdamas parlamento pasitikėjimą.¹⁸

Dž. Sartoris, tobulindamas šiuos kriterijus, jis pateikia pusiau prezidentinio režimo apibrėžimą, kur svarbiausia yra tai, kad (1) valstybės vadovas tiesiogiai ar netiesiogiai tautos renkamas fiksuotam terminui; (2) vykdomąja valdžia jis dalijasi su ministru pirmininku […]; (3) prezidentas nepriklauso nuo parlamento, tačiau negali valdyti vienas ar tiesiogiai, taigi jo valia turi būti išreikšta per vyriausybę; (4) ministras pirmininkas ir jo kabinetas yra nepriklausomi nuo prezidento, nes priklausomi nuo parlamento […].¹⁹

Tačiau ši schema nėra pilna, turint omeny vieną M. S. Šugarto kriterijų — teisę atstatydinti vyriausybę. Jo penkių konstitucinių sistemų schema apima netgi du režimus, kuriuos galima pavadinti pusiau prezidentiniais. Tai premjero-prezidento ir prezidento-parlamento modeliai. Premjero-prezidento režimo atveju prezidentas negali atstatydinti kabineto ar jo narių. Tuo tarpu prezidento-parlamento režime atstatydinimo mechanizmas egzistuoja, tad ir prezidentas, ir parlamentas turi vienodas kabineto kontrolės galimybes.²⁰

Lietuvos konstitucinė sistema a priori atitinka daugumą aukščiau paminėtų institucinių kriterijų. Be to, Lietuvos pusiau prezidentizmas yra premjero-prezidento tipo: Lietuvos prezidentas nominuoja kandidatą į premjerus, gali paleisti parlamentą bei turi veto teisę, bet vyriausybės atstatydinti negali.²¹

Prieš pereinant prie parlamentizmo apibūdinimo, verta palyginti prezidentizmo ir pusiau prezidentizmo ypatybes. Kadangi teorinių pusiau prezidentizmo įtakos demokratijos stabilumui apibendrinimų nėra daug, bendros šių dviejų valdymo formų ypatybės leistų pusiau prezidentizmui taikyti dalį prezidentizmui skirtos teorijos. Skiriamieji prezidentizmo bruožai yra fiksuota renkamo prezidento kadencija, kurios be ypatingų atvejų kitos institucijos negali sutrumpinti, bei tiesioginiai (ar beveik tiesioginiai) jo rinkimai.

Pagrindiniu prezidentizmo skiriamuoju požymiu, palyginti su pusiau prezidentizmu, galima laikyti tai, kad prezidentai yra ne tik valstybės vadovai, bet ir vadovauja vykdomajai valdžiai (ar bent tiesiogiai ją kontroliuoja).²² Bendromis ypatybėmis galima laikyti tiesioginius prezidento rinkimus, fiksuotą jo mandato laiką bei mandato nepriklausomumą nuo legislatyvinės institucijos (Lietuvoje ši nuostata abejotina, kadangi 87-ajame straipsnyje numatyta pirmalaikių Prezidento rinkimų galimybė), taip pat institucijos vienasmeniškumą.

Parlamentizmas yra, pasak A. Stepano ir S. Skeč, tarpusavio priklausomybės sistema, kur vykdomoji valdžia turi būti remiama daugumos legislatūroje, be kurios ji gali žlugti (fall); vykdomoji valdžia turi galimybę paleisti legislatūrą ir skelbti naujus rinkimus.²³ M. S. Šugartas skiria „grynąjį“ parlamentinį režimą, kur valstybei vadovauja arba monarchas, arba ne rinkėjų rinktas „prezidentas“, ir parlamentinį režimą su „prezidentu“, kur jis renkamas tiesiogiai, bet neturi nepriklausomų galių dalyvauti sudarant vyriausybę, paleisti parlamentą ar inicijuoti įstatymus.²⁴

Taigi Latvijos konstitucinę sistemą galima įvardyti kaip parlamentinę, pagal M. S. Šugarto tipologiją — „grynąją“ parlamentinę. Vis dėlto neseni įvykiai (antrasis A. Škelės paskyrimas premjeru 1997-ųjų vasario viduryje) leidžia spėti, kad politinė sistema vystosi link „pirmojo tarp nelygių“, t. y. pusiau parlamentizmo modelio, kur premjeras nebūtinai keičiasi, keičiantis vyriausybei.²⁵

2. Pusiau prezidentizmo įtaka demokratijos stabilumui

Įvairios institucinės sąrangos skiriasi jose dominuojančiais legislatyvinės ir vykdomosios valdžios santykiais. Tačiau tarpinstitucinių santykių skirtumai svarbūs ne tik ir ne tiek kaip tokie. Galima spėti, kad nuo jų priklauso demokratijos stabilumas. Institucinės sąrangos įtaka nebūtinai turi būti aiški ar juolab lemiama — dažnai svarstymai apie ją tėra ginčytinos spekuliacijos,— tačiau prognozės apie demokratijos stabilumo priklausomybę nuo institucinės sąrangos yra vertos dėmesio, kadangi gali padėti atskleisti potencialaus ar esamo nestabilumo ar net žlugimo priežastis.

Toliau apžvelgsiu keletą galimų demokratijos žlugimo aspektų. Laikysiu, kad demokratijos krizę, be kitų aplinkybių, gali sukelti tiesiogiai konstitucijos nustatyta institucijų sąranga ir jų veiklos ribos; demokratijai pavojinga gali būti institucijų įtaka politiniam procesui; ir, pagaliau, visuomenės lūžiai (socialinė struktūra) gali neigiamai veikti pasirinktą institucijų sąrangos modelį.

2.1. Konstitucinio mechanizmo įtaka demokratijos stabilumui

Bene labiausiai žinomas prezidentinio režimo oponentas Ch. Lincas teigia, kad istoriškai stabilesni parlamentiniai režimai pasirodė neatsitiktinai — parlamentizmas yra „palankesnis stabiliai demokratijai“.²⁶ Du, anot Linco, svarbiausi instituciniai prezidentinio režimo trūkumai demokratijos stabilumo požiūriu yra dualistinis legitimumas ir fiksuota prezidento kadencija. Kadangi pastarieji elementai, kaip buvo nurodyta, tinka ir pusiau prezidentinei sistemai, galima spėti, kad dualistinis legitimumas ir fiksuota prezidento kadencija turi įtakos pusiau prezidentiniam režimui. Lietuvoje abu šie veiksniai instituciniu požiūriu yra dvi vienos situacijos pusės.

Pusiau prezidentinėje valstybėje dualistinio legitimumo padariniai yra itin ryškūs, kadangi vyriausybė (jos vadovas) turi bent iš dalies būti priimtina ir tautos mandatą turinčiam prezidentui, ir tautos mandatą turinčiai parlamento daugumai, skirtingai nuo prezidentinio režimo, kur sutarimo dėl vyriausybės (bent teoriškai) nereikia. Tačiau tvirtinama vyriausybė visąlaik turi būti priimtina parlamento daugumai (apie priešingą atvejį kalbama žemiau), o prezidentui jos priimtinumo laipsnis gali būti labai įvairus. Prezidentas gali vien formaliai patvirtinti opozicinio premjero kandidatūrą (minimalus bendradarbiavimas) ir toliau nesikišti į vyriausybės veiklą, bet gali ir neoficialiai vadovauti parlamente daugumą turinčiai partijai (maksimalus bendradarbiavimas). Galimas ir kraštutinis nebendradarbiavimas, kai prezidentas keliskart renkasi parlamento daugumai nepriimtiną ministro pirmininko kandidatūrą, kad galėtų inicijuoti naujus parlamento rinkimus.

Todėl, skirtingai nuo parlamentinio režimo, kur net nedidelę, bet stabilią persvarą parlamente surinkusi vyriausybė gali stabiliai veikti, pusiau prezidentinėje sistemoje balsavimas parlamente dėl premjero kandidatūros yra dar ir potencialaus konfliktiškumo indikatorius. Kai prezidentas esti parlamente daugumą turinčios partijos neoficialus vadovas, balsavimas už prezidento pateiktą kandidatūrą rodo, kiek stipri yra jo partija legislatūroje. Dar svarbesniu — opozicijos stiprumo — rodikliu tampa toks balsavimas „sugyvenimo“ atveju, ypač kai opozicinį prezidentui premjerą paremia didesnė dauguma, negu išrinko patį prezidentą.²⁷ Dėl dualistinio legitimumo tokia situacija gali sukurti (populistinių) konfliktų dėl įgaliojimų.

Praktiškai išmatuoti dualistinį legitimumą Lietuvos atveju, kur po 1996 m. Seimo rinkimų prezidentas ir parlamentas tapo aiškiais „sugyventiniais“, yra keblu, galima pasiūlyti tokį būdą: palyginti kiek Lietuvos piliečių parėmė Prezidentą, ir kiek Lietuvos rinkėjų netiesiogiai (per Seimo rinkimus) parėmė būsimąją vyriausybę.²⁸ Taigi premjeru skiriamą G. Vagnorių parėmę 95 Seimo nariai sudaro 69,34 proc. visų Seimo narių²⁹, o jo vyriausybės programą palaikė 87 (63,50 proc.). Laikant, kad parlamentas atstovauja rinkėjus teisingai (drąsi prielaida, ypač turint omeny žemiau pateikiamus disproporcingumo indeksus, bet kaip populistinis legitimumo tvirtinimas visiškai įmanoma), ministrą pirmininką remtų apie 63—70 proc. rinkimuose dalyvavusių Lietuvos rinkėjų, jei 1996 m. Seimo rinkimuose jie būtų galėję tiesiogiai rinkti premjerą (turint omeny, kad balsavo 59,92 proc. Lietuvos rinkėjų, dabartinis premjeras, renkamas tiesiogiai, gautų apie 38,05—41,55 proc. visų rinkėjų balsų). Tuo tarpu už Prezidentą A. Brazauską 1993 m. rinkimuose balsavo 60,03 proc. atėjusių į rinkimus Lietuvos piliečių (47,20 proc. visų rinkėjų). Beje, Prezidento siūlytos B. Lubio, A. Šleževičiaus ir L. M. Stankevičiaus kandidatūros, nors Seimo daugumą sudarė buvusios prezidento partijos — LDDP — atstovai, surinko mažiau balsų negu opozicinė G. Vagnoriaus kandidatūra, atitinkamai 87, 70 ir 70 balsų (jų vyriausybių programos surinko 80, 73, 68 balsus), kas sudaro 62,14, 50,00 ir 50,00 proc. visų Seimo narių balsų arba 46,73, 37,60 ir 37,60 proc. hipotetinių „visų rinkėjų“ balsų.³⁰

Gautų rezultatų reikšmė, ypač turint abejotiną prielaidą, nėra visiškai aiški. Santykiniais skaičiais A. Brazauskas surinko mažiau, bet absoliučiais dydžiais — daugiau balsų negu G. Vagnorius. Tačiau manau, jog dėl gana aukšto G. Vagnoriaus populiarumo Seime negalima atmesti spėjimo, jog „sugyvenimas“ gali būti labai sudėtingas. Premjeras dabartiniame Seime yra populiarus, ir, kilus konfliktams tarp jo ir Prezidento, Seimo dauguma veikiausiai paremtų premjerą. (Tokia situacija dėl visuotinių prezidento rinkimų teoriškai įmanoma net ir tada, kai parlamente daugumą turi prezidentą rėmusi partija, nenorinti identifikuotis su prezidento nesėkmėmis.) A. Stepano ir E. Suleimano vertininimu, situacija, kai parlamento dauguma remia premjerą, kurio neremia prezidentas, „neišvengiamai sukuria politinį nestabilumą“.³¹ Toks politinis nestabilumas turi galimybių virsti režimo krize, todėl tokią situaciją vertėtų panagrinėti plačiau.

Pagal Konstituciją, Prezidentas gali paleisti parlamentą tik vyriausybės formavimo metu, t. y. jei pats parenka potencialiai parlamentui nepriimtiną kandidatą, arba tada, kai Seimas nepasitiki vyriausybe. Jei nėra kurios nors šių sąlygų, pavyzdžiui, kai Prezidentas konfliktuoja su Seimo paramą turinčia vyriausybe, tampa itin sunku vydyti kai kurias funkcijas, Konstitucijos priskiriamas ir Prezidento, ir vyriausybės kompetencijai. Tokios padėties negalima nutraukti ar pakreipti arba Prezidento, arba Seimo naudai, nes nei viena, nei antra institucija tam neturi pakankamai įgaliojimų, tokių kaip prezidento-parlamento režime. Kaip bus netrukus parodyta, geriausiu atveju išeitis yra laukti artimiausių rinkimų į kurią nors šių institucijų (blogiausiu, deja, galima tikėtis antikonstitucinių kurios nors valdžios šakos veiksmų).

Dualistinio legitimumo grėsmę demokratijai plačiau paaiškina antrasis institucinis kintamasis — fiksuota prezidento kadencija. Su politiniu procesu ir asmeninėmis savybėmis susijusios šio kintamojo implikacijos bus aptartos kiek vėliau, pirmiau dėmesį reikėtų atkreipti į institucinius aspektus.

Jau minėta, kad fiksuota Lietuvos Prezidento kadencija ir apribojimai paleisti Seimą gali sukurti tokią situaciją, kai susidaro konstitucinė aklavietė. Nors tam tikromis sąlygomis Prezidentas gali paleisti Seimą ir paskelbti pirmalaikius rinkimus, tokios teisės jis negali įvykdyti kaip tik tada, kai naujų rinkimų labiausiai reikėtų, t. y. kai dvi tautos mandatu savo veiklą grindžiančios institucijos nesutaria tarpusavyje. Jei kiltų esminių Prezidento nesutarimų su vyriausybe, kurią palaiko Seimas, nė viena iš valdžios šakų negalėtų išspręsti šios situacijos iki naujų Seimo ar Prezidento rinkimų. Tam tikromis sąlygomis (kai Seimo parama vyriausybei išlieka, o trys penktadaliai Seimo narių nenori skelbti išankstinių Seimo rinkimų — tokios sąlygos nėra nerealios) fiksuota Prezidento kadencija automatiškai sukuria fiksuotą Seimo kadenciją. Tokioje situacijoje tampa neįgyvendinamas ir Konstitucijoje numatytas mechanizmas, leidžiantis Seimui paskelbti pirmalaikius Prezidento rinkimus, kadangi prieš tai turi įvykti pirmalaikiai Seimo rinkimai. Todėl, laikant Prancūzijos pusiau prezidentizmą, kur prezidentas gali paleisti Nacionalinę Asamblėją po konsultacijų su vyriausybe ir parlamento rūmų pirmininkais, pavyzdiniu, Lietuvos pusiau prezidentinį režimą galima vadinti „anomaliu“ — ne demokratijos stabilumo naudai.

Tuo tarpu Latvijos konstitucija šiuo požiūriu apsaugo nuo tokio demokratijos nestabilumo, nors gali lemti politinį nestabilumą, kadangi parlamentas nekvalifikuota balsų dauguma reiškia pasitikėjimą ar nepasitikėjimą ministru pirmininku (žemiau politinio ir demokratijos nestabilumo ryšys bus aptartas plačiau). Seimas turi ne tik teisę rinkti, bet ir neribotą teisę atleisti prezidentą dviejų trečdalių balsų dauguma artimu konstruktyviam nepasitikėjimui balsavimu (51 konstitucijos straipsnis numato, kad tuoj pat turi būti išrinktas kitas prezidentas). Savo ruožtu prezidentas gali paleisti Seimą be jokių išankstinių sąlygų, tačiau, jei tokio sprendimo nepatvirtins referendumas, prezidentas bus laikomas nušalintu. Prezidentas tik nominuoja vyriausybės vadovą, bet neturi jokių vykdomosios valdžios galių, todėl toks konfliktas, koks įmanomas tarp premjero (jo daugumos parlamente) ir prezidento Lietuvoje, sunkiai įsivaizduojamas. Kaip pastebėjo L. Talat-Kelpša, Latvijos prezidentas ne tik turi mažiausiai įgaliojimų iš visų trijų Baltijos šalių vadovų (įgaliojimų skaičius vargu ar yra geriausias indikatorius), bet ir dauguma jo įgaliojimų yra arba formalūs, arba formalūs-nepriklausomi.³² Tuo tarpu konfliktas tarp parlamente daugumą turinčios partijos ar koalicijos ir vyriausybės (dažniausiai tai konfliktas pačioje koalicijoje) sprendžiamas nepasitikėjimu vyriausybe ir naujos koalicijos sudarymu.

Tokios politinės krizės, kuri netapo režimo krize, pavyzdys buvo 1994 m. vasarą žlugusi „Latvijos kelio“ ir Latvijos ūkininkų sąjungos koalicija. Atsistatydinus V. Birkavo vyriausybei ir prezidento G. Ulmanio kandidatui į premjerus A. Krastiniui nesurinkus reikalingos daugumos, prezidentas pagrasino parlamento paleidimu, ir, suformavus koaliciją, buvo patvirtinta naujo kandidato M. Gailio vyriausybė.

Vis dėlto, taikant J. Tančevo terminologiją, Latvijos parlamentizmas nėra konstituciniu požiūriu „racionalizuotas“, t. y. 1922 m. konstitucija neturi tokių mechanizmų kaip J. Tančevo vardijami minimalus parlamentarų skaičius balsavimui dėl interpeliacijos vyriausybei, laikas tarp interpeliacijų, konstruktyvus nepasitikėjimas premjeru. Be to, Latvijos konstitucija nesuteikia formalios teisės vyriausybei, kuria pareikštas nepasitikėjimas, reikalauti parlamento paleidimo, o, iš kitos pusės, prezidento teisė paleisti parlamentą nėra ribojama.³³

Kaip dar vieną prezidento ir parlamento konfliktiškumo indikatorių galima paminėti veto teisės naudojimą. Savaime tai nėra formalus konstitucinio nestabilumo indikatorius, nes vetuoto sprendimo likimą aiškiai apibūdina konstitucijos, tačiau prezidento naudojimasis veto teise gali parodyti, kokiu mastu skiriasi prezidento ir parlamento vykdoma politika (o tokio skirtumo grėsmės jau aptartos). 1996 m. vidurio L. Talat-Kelpšos duomenimis (naujesnių apie Latviją nepavyko gauti), Latvijos prezidentas vetavo tris įstatymus³⁴, bent vieną jų — dėl vietos savivaldos — parlamentas priėmė nepakeistą (dar vienas — pilietybės — pakeistas, tačiau ne tiek dėl prezidento veto, kiek dėl spaudimo iš užsienio). Lietuvos Prezidentas iki to laiko buvo vetavęs 17 įstatymų (per Latvijos vadovo kadencijos laiką — 15), tik šešis kartus į Prezidento veto Seimas atsižvelgė. Šiuo metu prezidentas jau yra vetavęs 29 įstatymus ar jų straipsnius, į 13 Prezidento veto atsižvelgta. Įdomu, kad per pirmuosius keturis naujojo Seimo darbo mėnesius prezidentas jau vetavo 7 įstatymus, į 3 jo dekretus atsižvelgta.³⁵ Taigi vetuotų ir pavykusių vetuoti įstatymų santykio vidurkis tiek ankstesniojo, tiek dabartinio Seimo kadencijoje nelabai skiriasi, tačiau vetuotų įstatymų skaičiumi per keturis mėnesius Prezidentas pasiekė ankstesnės kadencijos pusantrų metų „normą“.

A. Stepanas ir S. Skeč kaip vieną iš stabilumo indikatorių pasiūlė matuoti laiką, kurį vyriausybės turi parlamento paramą.³⁶ Nelaikydamas paramos vyriausybei tiesiogiai priklausoma nuo institucinės sąrangos, aš jį apžvelgsiu žemiau, tačiau dabar jį galima modifikuoti, atsižvelgiant į minėtą konstitucinės aklavietės galimybę. Manau, kad pusiau prezidentizmui svarbiau yra nustatyti, kiek laiko vyriausybę remia prezidentas. Rėmimu šiuo atveju laikoma tai, kad parlamento daugumą sudaro, taigi ir vyriausybės programai pritaria, prezidentą rinkimuose rėmusi partija, o jis nesiima jokių oficialių ar neoficialių priemonių prieš vyriausybę. Lietuvoje minėtu laikotarpiu prezidentas vyriausybę rėmė 88,68 proc. laiko³⁷, bet ši laiko dalis pastaruoju metu, kai premjeras atstovauja opozicinei prezidentui partijai, linkusi staigiai mažėti.

2.2. Institucijų įtaka politiniam procesui

Institucinės sąrangos įtaka demokratijos stabilumui neapsiriboja formaliais veiksniais. Gali būti, kad neformali įtaka politiniam procesui tam tikromis sąlygomis yra netgi svarbesnė. Vis dėlto neformali įtaka praktiškai sunkiai išmatuojama, todėl nemaža dalis argumentų yra spekuliatyvūs.

Vienas formalių institucinių veiksnių, darančių įtaką politiniam procesui, yra jau aptarta fiksuota prezidento kadencija. Daugelis autorių, nagrinėdami prezidentizmo įtaką politiniam stabilumui, pastebi, kad tai, jog paprastai negalima jos sutrumpinti, dalija politinį procesą į griežtai nustatytus periodus, taigi neužtikrina jo tęstinumo, atvirkščiai, neleidžia nuolat adekvačiai reaguoti į kylančius politinius ir kitokius poreikius. Tokios sąlygos, žinoma, gali maksimizuoti naudą, t. y. užtikrinti prezidento politikos stabilumą ir nuspėjamumą, tačiau negali minimizuoti žalos, jei pasirodytų, jog prezidentu tapęs asmuo ima klysti. Fiksuota prezidento kadencija neskatina bendradarbiavimo su kitomis politinėmis jėgomis, nes opoziciją prezidentas gali laikyti tik „priešiškomis jėgomis“, nejausdamas grėsmės būti nušalintas, tuo tarpu parlamentiniame režime grėsmė, kad į valdžią gali ateiti opozicinės jėgos, skatina ieškoti kompromiso ir derinti sprendimus.

Prezidentas gali būti laikomas asmeniškai atsakingas už politiką, tačiau ne visada jis iš tikrųjų esti atsakingas. Kadangi prezidentas dažnai negali būti išrinktas daugiau negu nustatytam kadencijų skaičiui, jis negali būti nei nubaustas neperrenkant, nei apdovanotas perrenkant. Net jei perrinkimas įmanomas, atpildo už savo veiksmus prezidentas susilaukia tik praėjus kadencijos laikui. Tokiu atveju prezidentas pirmosios kadencijos pabaigoje stengsis išvengti atsakomybės, perkeldamas ją vyriausybei, o tai pusiau prezidentinėje sistemoje, kur ne visada prezidento ir vyriausybės ar parlamento kompetencija aiškiai atskirta, yra itin patogu. Suprantama, panašiai gali elgtis ir parlamento dauguma. Parlamentizmo atveju nepritarimas vyriausybės politikai gali reikšti arba vyriausybės žlugimą ir parlamento atsakomybę už naujos vyriausybės sudarymą, arba naujus jo rinkimus.

Dar viena svarbi prezidento rinkimų ypatybė yra vadinamasis „nulinės sumos“ žaidimas, kai „laimėjęs laimi viską“, o „pralaimėjęs viską pralošia“ (įmanoma ir parlamentinėje sistemoje, bet jos neskatina proprocinė rinkimų sistema, kokia yra Latvijoje³⁸). Tai gali poliarizuoti visuomenę ir, atvirkščiai, sukurti situaciją, kai laimėjęs kandidatas siejamas su dideliais lūkesčiais, jam suteikiama, Linco terminu, „aura“, pats prezidentas gali pajusti pernelyg didelę galią ir misiją. Be to, palyginti didelė prezidento įgaliojimų apimtis — tai ypatinga pusiau prezidentinės, o ne parlamentinės sistemos grėsmė — ne šiaip skatina politikų siekį laimėti: didesnė tokios pergalės nauda, palyginti su pergale parlamento rinkimuose, A. Pževorskio (A. Przeworski) teigimu, mažina galimybes, kad jos bus siekiama demokratiniais metodais.³⁹

Lietuvoje teoriškai prezidentu gali būti išrinktas kandidatas, surinkęs visai mažai balsų, jei jis pateko į antrąjį turą, kadangi antrajame ture iš esmės pakanka paprastosios balsų daugumos. Teoriškai visiškai įmanoma, kad į antrąjį turą patektų du nedidelę (nors didžiausią) visų rinkėjų balsų dalį surinkę kandidatai, jei tik visuomenė prieš rinkimus „atomizuojasi“. Tačiau realesnė grėsmė gali būti ta, kad norėdami užsitikrinti pergalę antrajame ture, abu kandidatai sieks suformuoti kuo platesnes koalicijas, kur itin reikšmingos gali tapti mažos — centristinės ar, atvirkščiai, ekstremistinės — partijos. Didelė tikimybė, kad tokios plačios ad hoc koalicijos nebus ilgalaikės, ir prezidentas netrukus praras paramą legislatūroje.

Apskritai Lietuvos Prezidento rinkimų lyginimas su Latvijos vadovo rinkimais vargu ar korektiškas, kadangi Latvijos prezidento įgaliojimai, reikšmė ir konflikto su legislatūra grėsmė yra kur kas mažesni negu Lietuvos. Formaliai prezidentu Latvijoje gali tapti tik asmuo, kurį palaiko daugiau negu pusė visų Seimo narių (tokios ad hoc koalicijos, kaip ir prezidentizmo atveju, gali būti nestabilios). Tiesa, mano turimais duomenimis, Latvijoje nėra nustatyta minimalių sąlygų, kad rinkimai būtų laikomi galiojančiais⁴⁰, todėl galima spėti, jog prezidentą renkąs Seimas gali pats turėti abejotinus tautos įgaliojimus. Vis dėlto tai daugiau teorinė prielaida — praktiškai Latvijos stabilumui didesnę įtaką gali turėti kita situacija: kadangi, norint išrinkti prezidentą, būtina absoliuti visų Seimo narių dauguma, gali atsitikti taip, kad partijos ilgą laiką nesusitars dėl kompromisinės kandidatūros, arba prezidento kandidatūra dėl partinio susiskaidymo, kaip atsitiko G. Ulmaniui (abejuose rinkimuose surinkusiam po 53 balsus iš 100), bus paremta vos daugiau kaip pusės Seimo narių, kai tiesioginių rinkimų metu prezidentą iš dviejų kandidatūrų antrajame ture galėtų pasirinkti didesnė dalis gyventojų.

Galima palyginti disproporcingumo indeksus, suskaičiuotus pagal Dž. Lūzmūro (J. Loosemoore) ir V. Dž. Hanbio (V. J. Hanby) formulę⁴¹ paskutiniesiems abiejų šalių prezidento ir parlamento rinkimams. Lietuvos prezidento rinkimų disproporcingumo indeksas yra 39,13, Latvijos — 46,65 proc.⁴² Lietuvos parlamento rinkimų disproporcingumo indeksas⁴³ — 19,46, tuo tarpu Latvijos⁴⁴ — tik 6,28 proc. Reikia pastebėti, kad indeksai nenurodo disproprcingumo krypties, taigi prezidento ir parlamento disproporcingumo indeksų sumavimas ar atimtis savaime nebūtų korektiški. Be to, A. Lijpartas parodo, jog indeksų tikslumas priklauso nuo rinkimų dalyvių skaičiaus⁴⁵, o tai gali turėti įtakos Lietuvos ir Latvijos prezidentų indeksams (atitinkamai n=2 ir n= 4), o iš dalies — ir parlamentų indeksams (n=7 ir n=9). Vis dėlto manau, jog pagal gautus duomenis galima daryti du spėjimus. Pirma, Latvijos prezidento ir Seimo indeksai rodo, kad, nors Latvijos parlamentą galima laikyti tiksliau atstovaujančiu piliečių pasirinkimui, jo renkamas prezidentas vargu ar atstovaus rinkėjams taip tiksliai kaip Lietuvos piliečių tiesiogiai renkamas prezidentas — net jei prezidento rinkimų iškraipymai kompensuotų Seimo rinkimų metu iškraipytus balsavimo rezultatus, indeksų skirtumas (40,37) vis tiek būtų didesnis negu Lietuvos prezidento indeksas, ir tai patvirtintų ankstesnėje pastraipoje iškeltą hipotezę. Antra — tai susiję ne tiek su lyginamuoju aspektu, kiek su aukščiau aptarta Lietuvos pusiau prezidentizmo konstitucinės aklavietės grėsme — galima spėti, kad po pastarųjų Seimo rinkimų disproporcijos viena kitą papildo, o ne kompensuoja⁴⁶, todėl konstitucinės aklavietės tikimybė didėja.

Kalbant apie kompromisines kandidatūras, reikia aptarti ir „pašalinio“ kandidato išrinkimo galimybę. Dažniausiai pabrėžiama, kad ši grėsmė būdinga prezidentiniam režimui. Kad iškeltų savo kandidatūrą, asmuo neturi būti anksčiau susijęs su politika. Jis netgi turėtų pranašumą, kadangi partijos ir politikai neretai kritikuojami, tuo tarpu prezidentu turįs būti „visos tautos atstovas“. Ypač reali „pašalinio“ kandidato išrinkimo grėsmė, kaip nurodo Lincas, yra valstybėje su nesusiformavusia, nesukūrusia tradicijų, paviršutiniška partijų sistema.⁴⁷ Tuo tarpu parlamentiniame režime kandidatas į vyriausybės vadovus turi būti priimtinas valdančiajai koalicijai, o tokie kandidatai dažniausiai yra karjeros politikai. Beje, tokioje pusiau prezidentinėje valstybėje kaip Prancūzija partijos, pasak E. Suleimano, taip pat tapo „kandidatų į prezidentus nominavimo, paramos ir pagalbos, išrenkant prezidentą, mašinomis“.⁴⁸

Be to, pašalinio kandidato išrinkimas atspindėtų, pasak K. Nino, „decisionizmo“ paklydimą. Tai nuomonė, kad svarbiausias institucijų tikslas yra jų galėjimas priimti sprendimus. Tačiau demokratijos požiūriu, ypač pusiau prezidentinėje valstybėje, svarbi yra ne tik formali galia, bet ir veiksmingumas, priklausantis nuo konsensualinės paramos. K. Nino tvirtina, kad formaliai stiprus, bet tikrovėje silpnas prezidentas, tiksliau, jo terminu, „hiperprezidentas“, savaime reiškia silpną demokratiją.⁴⁹ Ar taip yra Lietuvoje, dar bus kalbama.

Su jau minėta prezidento institucijos savybe — vienasmeniškumu — susijusi dar viena „pašalinio“ kandidato išrinkimo keliama grėsmė: prezidentu renkamas vienas asmuo, tad tokio kandidato išrinkimas turėtų neprognozuojamų padarinių, tuo tarpu parlamentinėje sistemoje neseniai susikūrusi partija, net surinkusi nemažą dalį balsų (kas abejotina tiek esant proporciniam, tiek daugumos atstovavimui, nesant ypatingų istorinių sąlygų, kokios buvo 1933 m. Vokietijoje), vargu ar taptų vienvalde lydere.

Tačiau ligšiolinis Lietuvos ir Latvijos patyrimas rodo, kad „pašalinio“ kandidato išrinkimo galimybė didesnė kaip tik parlamentinėje Latvijos sistemoje. Lietuvoje Prezidentu išrinktas aiškiai su partija identifikuotas politikos „profesionalas“ A. Brazauskas, o kompromisinė S. Lozoraičio kandidatūra nesulaukė užtektinos paramos. Tuo tarpu Latvijos vadovu Seimas išrinko iki tol mažai žinomą G. Ulmanį. Laikant, kad parlamentinėje sistemoje svarbesnė yra premjero kandidatūra, galima nurodyti, jog dabartinis vyriausybės vadovas A. Škelė taip pat buvo pasirinktas kaip „pašalinis“, su partijomis nesusijęs žmogus, kai nė vienas G. Ulmanio siūlytas kandidatas nesugebėjo sudaryti Seimo remiamos vyriausybės. Manau, kad tokią situaciją galima aprioriškai paaiškinti tuo, kad kol kas abiejose valstybėse partijų sistema atitinka (arba bent jau atitiko tuomet, kai buvo priimti aptarti sprendimai) Ch. Linco apibūdinimą, t. y. ji nesusiformavusi, nesukūrusi tradicijų ir paviršutiniška, tačiau dėl institucijų sąrangos bei rinkimų sistemos pasirinkimo Latvijoje ji turi didesnę įtaką negu Lietuvoje. Latvijoje partijų tarpusavio santykiai visiškai lemia ir vyriausybės formavimą, ir prezidento pasirinkimą. Paaiškėjus, kad nesusiformavusi partinė sistema negali įvykdyti keliamų reikalavimų, kyla „pašalinių“ (gerai, jei ne „antisisteminių“) sprendimų poreikis.

2.3. Asmeninė prezidento įtaka

Aptariant pusiau prezidentinės sistemos pasirinkimo įtaką politiniam procesui, verta padaryti ekskursą apie prezidento kaip asmenybės įtaką sistemos stabilumui. Aš netgi darau prielaidą, kad kaip tik Lietuvos Prezidento A. Brazausko asmenybės bruožai kol kas apsaugojo Lietuvą nuo konstitucinės aklavietės.

M. Diuveržė, apibrėždamas pusiau prezidentinę politinę sistemą, išskiria valstybės vadovo turimas de jure ir de facto galias. Jis daro išvadą, kad de facto galių svyravimas, priklausomai nuo to, ar parlamente yra prezidentą remianti, ar opozicinė dauguma, leidžia teigti, jog pusiau prezidentinė Prancūzijos sistema nėra prezidentinės ir parlamentinės valdymo formų sintezė, bet prezidentinės ir parlamentinės fazių kaita.⁵⁰ Jei parlamente daugumą turi prezidentą parėmusi partija, kurios neoficialus lyderis jis yra, sistema veikia kaip prezidentinė (kaip minėta, M. Diuveržė skyrė de jure ir de facto galias, taigi, nekintant pirmosioms, antrosios išnaudojamos maksimaliai). Tačiau jei prezidentui tenka „sugyventi“ su opozicine partija, gavusia daugumą vietų parlamente, sistema artėja prie parlamentinio modelio.⁵¹ Manau, jog kiek modifikuota M. Diuveržė pastaba (turiu minty ne prezidentinės ir parlamentinės, o pusiau prezidentinės ir parlamentinės fazių kaitą — prezidentizmo galių be formalių dokumentų pakeitimo pasiekti yra sunku, tačiau, kaip pasistengsiu parodyti, parlamentizmą galima pasiekti, ir jis buvo pasiektas, de facto) yra neprastas pagrindas Lietuvos pusiau prezidentizmo apibūdinimui. Be to, visiškai sutinku su Ch. Linco tvirtinimu, jog pusiau prezidentinėje sistemoje tiek pat ar net labiau negu prezidentinėje tampa svarbi prezidento asmenybė ir jo sugebėjimai.⁵² A. Lijpartas, kalbėdamas apie tokią konstitucinę aklavietę, kokia įmanoma Lietuvoje, netgi tvirtina, jog panašios aklavietės gali susidaryti ir esant kitoms institucijų ypatybėms, pavyzdžiui, bikameralizmui, tačiau esminis dalykas yra tai, jog „kiekvienas — tarp jų ir prezidentas, ir publika apskritai, ir net politikos mokslininkai — tiki, jog prezidento reikalavimas [pripažinti jo įgaliojimų viršenybę] yra stipresnis negu legislatūros“.⁵³ Taigi asmeninės prezidento savybės tampa itin svarbios.

L. Talat-Kelpša gana įtikinamai parodė, jog pagrindinis Lietuvos prezidento bruožas yra „reaktyvumas“, arba politinės valios tapti stipriu prezidentu trūkumas. Tai lėmė dar neaptartą specialų prezidento ir parlamento santykių tipą, kuri L. Talat-Kelpša, remdamasis M. Šugartu, vadina „pasalūno režimu“.⁵⁴ A. Brazauskas pasirinko stebėtojo vaidmenį, retkarčiais įsikišdamas į politiką ir netrukus vėl iš jos pasitraukdamas (galbūt tai neturi nieko bendra su „pasalūno režimu“ ir yra lemta kitų, racionalių arba nuo Prezidento nepriklausančių motyvų, tačiau galima pastebėti, kad netgi A. Brazausko vetuojamų įstatymų skaičius kartais pasiekia „pikus“, kai per vieną dieną grąžinami svarstyti du—keturi įstatymai: taip atsitiko 1995 m. birželio 12 d., 1996 m. lapkričio 6 ir gruodžio 20 d., 1997 m. kovo 5 d.), o likusį laiką arba vykdydamas daugiau simbolines funkcijas, arba veikdamas akivaizdžiai neryžtingai, kaip generalinio prokuroro atsistatydinimo atveju.

Turėdamas parlamente gana lojalią LDDP daugumą, A. Brazauskas vis dėlto nesiryžo tapti neformaliu jos lyderu ir pradėti „pusiau prezidentinės“ pusiau prezidentizmo fazės. Nenuostabu, kad 1996 m. Seimo rinkimus laimėjus opozicijai, jis juolab nesiryžo pasiūlyti į premjero postą kandidato, kuris būtų jam priimtinesnis už vieną jos lyderių. Taigi, pritaikant M. Diuveržė terminologiją, Lietuvos pusiau prezidentizmas kol kas neišėjo iš „parlamentizmo“ fazės (be kelių išimčių, kai prezidentas panaudojo savo neformaliąsias galias, pavyzdžiui, pasiekdamas A. Šleževičiaus atsistatydinimą). Gali būti, jog priešingu atveju Lietuvoje matytume kur kas daugiau nestabilumo, ypač turėdami omeny, kad prezidento ir parlamento nesutarimai gali sukelti konstitucinę aklavietę. Tad galima manyti, jog konstitucinis stabilumas yra ir A. Brazausko asmeninių savybių nuopelnas, ir nereikia atmesti galimybės, kad po artimiausių prezidento rinkimų sistema gali pasislinkti arčiau formalaus pusiau prezidentinio modelio.

2.4. Institucinė sąranga, partijos ir vyriausybė

Paskutinis tirtinas šiame darbe indikatorių rinkinys yra susijęs su netiesiogine institucinės sąrangos įtaka pačių institucijų ir kartu režimo stabilumui. Vienas svarbiausių dalykų yra partijų ir institucinės sąrangos ryšys, todėl jį verta apžvelgti plačiau. Tiesa, apie partijų ir koalicijų įtaką parlamentinei sistemai ir rinkimų sistemos įtaką partijų sistemai yra sukurta daug teorijų, todėl dėmesio skirsiu tik bendriausioms partijų sistemos ryšio su institucijų sąranga tendencijoms.

Kalbant apie teorinį partijų sistemos „palankumą“ institucijų sąrangai, bendriausia tendencija būtų tai, kad parlamentizmui būtinos „parlamentui pritaikytos“ (parliamentary-fit)⁵⁵, disciplinuotos partijos, sugebančios dirbti kartu. Taip pat reikalinga, kad nebūtų antisisteminių partijų, o kitoms piliečiai išlaikytų tam tikrą lojalumą.⁵⁶ Pusiau prezidentizmui palanki partijų sistema nėra tokia aiški.

Galima manyti, kad organizuotos ir disciplinuotos partijos svarbios ir pusiau prezidentinės sistemos stabilumui, nes ji „savo stiprumą kildina iš daugumą turinčios partijos paramos“⁵⁷. Vis dėlto vien partijų organizuotumo ir disciplinos nepakanka, nes parlamente daugumą turinti disciplinuota, bet opozicinė prezidentui partija gali sukelti rimtų konfliktų su prezidentu. Svarbiu kintamuoju galima laikyti F. Rigso minimą įcentriškumą, t. y. varžymąsi ne dėl ekstremistinių rinkėjų balsų, o dėl laikančiųjų save nepriklausomais ir nuolatiniais, bet dar neapsisprendusiais balsuotojais paramos. Tiksliau, partijų sistema turi priminti A. Lijparto išskirtą Vestminsterio modelio ypatumą, t. y. parlamente gavusi daugumą partija turi daugiau ar mažiau atstovauti ir opoziciją balsavusiems rinkėjams.⁵⁸ Jei egzistuoja fragmentuota daugiapartinė sistema, pusiau prezidentinio režimo stabilumui kyla reali grėsmė, kad prezidento ir parlamento konfliktams spręsti nepakaks nei pasipriešinimo prezidento sprendimams, nei paramos jų įgyvendinimui; šalį gali ištikti, L. Talat-Kelpšos terminu, „vyriausybinis paralyžius“.⁵⁹ Kai kurie tyrinėtojai pabrėžia, kad tokiu atveju prezidentas gali imtis nekonstitucinių veiksmų. Apibendrinant, pusiau prezidentizmui palankesnė atrodo įcentrinė partijų sistema su dviem didžiosiomis partijomis. Parlamentizmui svarbesnis yra ne partijų skaičius, o jų savybės, nors per didelis partijų skaičius gali sukelti visišką tokį patį paralyžių.

L. Talat-Kelpša parodė, kad pusiau prezidentizmo pasirinkimas Lietuvoje buvo nemaža dalimi nulemtas susiformavusios poliarizuotos partijų sistemos, artimos dvipartinei.⁶⁰ Didelę įtaką, jo nuomone, darė istorinė „superprezidentizmo“ patirtis tarpukaryje ir „superparlamentizmo“ TSRS sudėtyje. Latvija, atvirkščiai, pasirinko tęsti tarpukario patirtį, kai penktasis Seimas 1993 m. liepos 6 d. atkūrė 1922 metų konstituciją. Šeštasis konstitucijos straipsnis nustato, kad Seimo rinkimai turi būti vykdomi pagal proporcinę sistemą, tuo tarpu Lietuvos Konstitucija tikslesnį reglamentavimą palieka rinkimų įstatymui, pagal kurį proporcinė sistema derinama su daugumos atstovavimu. Turint omeny M. Diuveržė hipotezes⁶¹, tokia Latvijos konstitucijos nuostata skatina daugpartinės sistemos formavimąsi, tuo tarpu Lietuvos rinkimų sistema labiau negu Latvijoje palaiko dviejų partijų sistemos egzistavimą. Taigi skirtingas istorinės patirties traktavimas tikriausiai buvo viena iš priežasčių, kodėl dviejų šalių konstitucijos skiriasi savo implikacijomis partinei sistemai, kuri savo ruožtu svarbi institucinės sąrangos stabilumui.

Lietuvos ir Latvijos efektyvių parlamentinių partijų skaičius⁶² skiriasi: Lietuvoje po pastarųjų rinkimų jis yra 3,66⁶³, tuo tarpu Latvijoje — 7,61. Priimdamas L. Talat-Kelpšos tvirtinimą, jog pusiau prezidentinė sistema, kad išliktų stabili, turi turėti ne daugiau kaip 4 efektyvias partijas⁶⁴, manau, jog šią sąlygą Lietuvos sistema įvykdo, nors, palyginus su praėjusiųjų rinkimų efektyvių parlamentinių partijų skaičiumi (3,4⁶⁵) galima pastebėti, jog jis padidėjo. Tuo tarpu Latvijos efektyvių partijų skaičius yra gana aukštas, lyginant su vidutiniu parlamentinių sistemų efektyvių partijų skaičiumi, kuris dažniausiai neviršija 4.⁶⁶ Žemiau bus apžvelgta, kaip tai gali atsiliepti vyriausybių stabilumui, tačiau galima iškart pastebėti, kad Latvija jau patyrė kone klasikinę situaciją, kai nuo mažos partijos priklauso, kuriai koalicijai atiteks teisė formuoti vyriausybę⁶⁷, tuo tarpu Lietuvoje vyriausybę sudarė viena partija — LDDP — arba „netikra“, ideologinė koalicija iš Tėvynės sąjungos ir LKDP. Tai, pagal aukščiau minėtą prielaidą, turėtų būti palanku pusiau prezidentizmo stabilumui.

Dar viena relevantiška partinės sistemos savybė yra jos matmenų skaičius. Lietuva, kaip nurodo O. Niorgardas (O. Norgaard) turi daugiau politikos lūžių, tačiau pagal kiekvieną iš septynių jo išskirtų matavimų partijų pozicijos išsidėsto daugmaž vienodai⁶⁸, sukurdamos vieno matavimo spektrą, tuo tarpu Latvijos partijos išsibarsčiusios dvimatėje plokštumoje, konfrontaciją aštrina ir nesutarimai dėl pilietybės. Pagal I. Badžo (I. Budge) ir H. Kemano hipotezę, pirmiausias visų demokratinių partijų tikslas yra priešintis antidemokratinėms grėsmėms; jeigu jų nėra, partijos pasidalija pagal socioekonominį kairės ir dešinės prieštaravimą; o jeigu ir jis neaktualus, partijos siekia savo grupinių tikslų.⁶⁹ Priimant šią hipotezę ir turint omeny, kad kairės—dešinės pasiskirstymas Latvijoje, sprendžiant iš O. Niorgardo teksto, nėra aktualus, galima daryti dvi prielaidas. Pirma, Latvija gali būti nepriėjusi iki kairės—dešinės pasiskirstymo, t. y. užsiėmusi demokratijos kūrimo reikalais (taip mano ir pats Niorgardas⁷⁰), o tokiu atveju parlamentizmas yra prastesnis pasirinkimas negu, tarkim, pusiau prezidentizmas. S. Holmsas (S. Holmes) tvirtina, jog geriau yra atvira konkurencija pusiau prezidentizme negu slaptos derybos parlamentinėje sistemoje, kadangi „taip greičiau išmokstama demokratijos“.⁷¹ Antra, sistema gali būti „peršokusi“ kairės—dešinės pasiskirstymą: tada partijos linkusios atstovauti frakcionalizuotus interesus, o jų, sprendžiant pagal efektyvių partijų skaičių, turėtų būti daug.⁷² Neatrodo, kad kuri nors šių prielaidų būtų palanki demokratijos stabilumui.

Be to, O. Niorgardo schema rodo, jog Lietuvoje dabartinė valdančioji koalicija, o ir kitos didesnės partijos, yra arti centro, o Latvijoje kai kurios didžiosios partijos yra radikalios. Taigi pagal įcentrinės tendencijos prielaidą Lietuvos politinės partijos yra palankios pusiau prezidentizmo stabilumui, bet Latvijos partijų sutarimui, atrodo, grėsmę kelia pernelyg daug pasidalijimų.

Kaip pasidalijimus atspindi institucijų gyvybingumas, galima tirti pagal kelis su vyriausybių stabilumu susijusius indikatorius. Tiesa, Dž. Sartoris kritikuoja (ir, manau, teisingai) tokį požiūrį, teigdamas, jog vyriausybės nestabilumas nebūtinai lemia demokratijos nestabilumą, nors ir nėra pageidautinas.⁷³ M. Leiveris (M. Laver) ir N. Šofyldas (N. Schofield) nurodo, jog vyriausybių „gyvybingumas“ nereiškia jų „efektyvumo“⁷⁴ (kartais lengviau išlikti, nesiimant aktyvių veiksmų), taigi stabili vyriausybė nebūtinai įgyvendina savo programos teiginius ar įgyvendina juos demokratiniais metodais. Vis dėlto manau, kad yra teisingas ir A. Stepano ir S. Skeč argumentas, jog parlamento daugumos parama vyriausybei leidžia programą įgyvendinti demokratiškai.⁷⁵ Galima manyti, jog politinis nestabilumas kaip grėsmės demokratijai šaltinis ypač reikšmingas neturinčioms senų demokratijos tradicijų valstybėms, kadangi mažina pasitikėjimą demokratinėmis procedūromis.

Vienas kintamųjų, susijusių su vyriausybės stabilumu, yra laikas, kurį vyriausybė turi daugumos paramą parlamente. Pagal A. Stepano ir S. Skeč tyrimus, parlamentinėse sistemose vyriausybes parlamento dauguma rėmė 83 proc. laiko, prezidentinėse — tik 48 proc.⁷⁶ Lietuvoje vyriausybės kaitos tašku laikant vyriausybės programos patvirtinimą, o Latvijoje — balsavimą dėl pasitikėjimo vyriausybe, rodikliai būtų tokie: Lietuvoje (nuo 1992 m. lapkričio 26 d. — Seimo pirmojo posėdžio datos — iki 1997 m. balandžio 26 d.) — 92,45 proc.⁷⁷, Latvijoje (nuo 1993 m. liepos 5 d. iki 1997 m. balandžio 5 d.) — 87,78.⁷⁸

Dėl neilgo (ir skirtingo) tyrimo laiko tokie skirtumai gali būti nereikšmingi, o ir patys rezultatai neatspindintys tendencijų, vis dėlto spekuliatyviai galima spėti, kad jie neatsitiktiniai. Lietuvoje abejus pastaruosius Seimo rinkimus laimėjo viena partija, kurios balsų faktiškai užtenka vyriausybei paremti, tuo tarpu pagrindiniai Latvijos vyriausybės nestabilumo momentai buvo susiję su koalicijų nestabilumu, o stabilių mažumos vyriausybių nebuvo.

Pagaliau, politinį stabilumą galima matuoti pagal dar vieną kriterijų — vyriausybių veiklos trukmę. Šiuo aspektu Lietuvoje jos sąlygos kiek skiriasi nuo Latvijos, kadangi Seimas, norėdamas pareikšti nepasitikėjimą, turi tai padaryti absoliučia visų narių dauguma, tuo tarpu Latvijos konstitucija specialios procedūros nenustato. Lietuvoje per laikotarpį nuo 1992 m. lapkričio 26 d. iki 1997 m. balandžio 26 d. pasikeitė 4 vyriausybės, tad iki šiol vienos vyriausybės veiklos trukmės vidurkis buvo 13,25 mėn., Latvijoje nuo 1993 m. liepos 5 d. iki 1997 m. balandžio 5 d. parlamento pritarimą gavusių vyriausybių skaičius buvo irgi 4 (11,75 mėn.), tačiau dar trys prezidento G. Ulmanio paskirti ministrai pirmininkai negavo parlamento pritarimo savo vyriausybėms. Vertėtų paminėti, kad vyriausybės stabilumo potencialą parodo ir ilgiausiai trukusi vyriausybės veikla: Lietuvoje ilgiausiai išbuvo A. Šleževičiaus vyriausybė — nuo programos patvirtinimo 1993 m. kovo 31 d. iki premjero atstatydinimo 1996 m. vasario 8 d. praėjo daugiau kaip 34 mėnesiai, tuo tarpu ilgiausiai išsilaikiusi Latvijos vyriausybė — M. Gailio — dirbo 15 mėnesių, iš jų paskutiniuosius pusantro — tik kaip laikinoji vyriausybė.

Taigi Lietuvos pusiau prezidentizmas, atrodo, turi „įgimtą“ konstitucinės aklavietės galimybę, tuo tarpu Latvijos parlamentinė sistema yra to išvengia. Tačiau iki Latvijos parlamentizmas nėra „racionalizuotas“, todėl jis pažeidžiamas ne mažiau negu Lietuvos pusiau prezidentizmas, nemaža dalimi priklausantis nuo prezidento asmenybės. Atrodo, kad institucinės sąrangos aplinka, t. y. partijų sistema Latvijoje tokį pažeidžiamumą išnaudoja labiau negu Lietuvos prezidentas.

Išvados

Institucijos gali būti reikšmingos demokratijai. Jos galbūt nėra lemiami demokratijos žlugimo veiksniai, tačiau bent jau gali sudaryti jam palankesnes ar mažiau palankias sąlygas. Konstitucijos ne tik sukuria ypatingas institucijų tarpusavio santykių sąlygas, kurios gali būti pavojingos demokratijos stabilumui, bet ir sukuria galimybes per partijų sistemas, politinį procesą, lyderių asmenines savybes į šiuos santykius atnešti visuomenės pasidalijimų ir struktūrų arba konkrečių situacijų įtaką. Taigi institucinė valstybės sąranga ne tik kaip tokia veikia demokratijos išlikimą, bet ir sustiprina ar susilpnina kitų, nuo institucijų mažai priklausančių veiksnių įtaką.

Šiame darbe pabandžiau nurodyti formalios institucinės sąrangos grėsmę demokratijos išlikimui Lietuvoje ir pateikiau duomenų, kad dėl Latvijos institucinės sąrangos ypatumų tokia krizė kaimyninėje valstybėje yra sunkiai įsivaizduojama. Vis dėlto vien institucinių santykių neužtenka, norint identifikuoti galimas grėsmes demokratijos išlikimui ir stabilumui. Viena, tam tikri politikos ypatumai gali paskatinti ar sutrukdyti kilti formalios sąrangos įgalinamai demokratijos krizei, antra, negalima atmesti galimybės, kad, esant tam tikroms sąlygoms, net ir atrodanti nepavojinga demokratijos stabilumui institucinė sąranga gali tapti grėsminga. Kaip tik todėl verta buvo panagrinėti ir tolesnius formalių prezidento ir parlamento tarpusavio santykių sričiai dalykus, pavyzdžiui, asmenybių ar rinkimų sistemų įtaka.

Vis dėlto dar gana trumpas Lietuvos ir Latvijos konstitucijų galiojimo laikotarpis lėmė tai, kad nėra sukaupta užtektinai patirties ir duomenų, pagal kuriuos būtų galima daryti platesnes išvadas. Dar daugiau, neilga politinė praktika padarė labai reikšmingus netgi trumpus laikotarpius, neleido sulyginti tyrimo laiko, be to, padidino matavimo ar interpretavimo klaidos galimą padaryti žalą tyrimui.

Nepaisant to, drįstu daryti bendrą išvadą, kad pusiau prezidentinė Lietuvos institucijų sąranga yra palankesnė demokratijos stabilumui negu Latvijos parlamentizmas. Taip manau todėl, kad Lietuvos pusiau prezidentizmo grėsmes bent iš dalies kompensuoja politinio proceso ir politinių lyderių ypatumai, tuo tarpu Latvijos politikos ypatybės tik gilina parlamentinės sistemos trūkumus. Vis dėlto tai nėra į ateitį orientuotos prognozės: norint tiksliau apibūdinti įmanomą situaciją, reikia sulaukti tos ateities, t. y. turėti daugiau informacijos; kartu reikia kruopščiau įvertinti neformalių veiksnių įtaką politiniam procesui Lietuvoje ir Latvijoje.

Išnašos

1 Valstybės politinio stabilumo apibrėžimą pabandžiau sukurti, apibendrindamas L. Talat-Kelpšos nuorodas (Žr. Talat-Kelpša L. Baltijos valstybių politinis stabilumas // Atgimimas.— 1996.— Nr. 29.— Liepos 29.— P. 13.) Politiniu stabilumu galima laikyti politinio režimo ir konstitucinės sistemos tapatybės išsaugojimą arba galimybę juos keisti pagal iš anksto konsensusu nustatytas taisykles bei pasipriešinti bandymams keisti juos kitokiu būdu.

2 F. Šmiteris (Ph. C. Schmitter) ir T. Karlas tai formuluoja dar griežčiau: „Demokratijos vargu ar atrodys tvarkingesnės, labiau paremtos sutarimu ar stabilesnės negu autokratijos, kurias jos pakeičia“ (Schmitter Ph., Karl T. What democracy is … and what is not // Journal of democracy.— Washington, 1991.— Vol. 2.— No. 3.).

3 Dėl dešimtmečiais besitęsiančios teorinės diskusijos nesu linkęs pateikti konkretaus demokratijos apibrėžimo, tačiau būtina paminėti, kad tokiame apibrėžime turėtų būti bent jau reprezentatyvumo, atskaitingumo ir konkurencijos kriterijai.

4 Organizacijos „Freedom House“ 7 balų skalėje, kur 1 reiškia laisviausią, o 7 — mažiausiai laisvą sistemą, politinės teisės Lietuvoje įvertintos 1, Latvijoje — 2, pilietinės laisvės abiejose — 2. Bendras įvertinimas skalėje „laisva“, „iš dalies laisva“ ir „nelaisva“ abiems šalims — „laisva“. Žr. Freedom House: Latvia report // „Interneto“ adresas: http://www.freedomhouse.org/Political/latvia.htm ir Freedom House: Lithuania report // „Interneto“ adresas: http://www.freedomhouse.org/Political/lithuan.htm.

5 Žr.: Stepan A., Skach C. Presidentialism and parliamentarism in comparative perspective // The failure of presidential democracy: Comparative perspectives / Editors J. J. Linz, A. Valenzuela.— Baltimore and London, 1994.— Vol. 1.— P. 119—136. Kitų tyrinėtojų kiekybinius duomenis, dalis kurių atitinka Stepano ir Skeč išvadas, cituoja Ch. Ch. Lincas (J. J. Linz) savo straipsnio priede (Linz J. J. Presidential or parliamentary democracy: Does it make a difference // Ten pat.— P. 71—74. Panašių duomenų surinkęs F. Rigsas (F. Riggs) juos pateikia savo straipsnyje Riggs F. Presidentialism in comparative perspective // Comparing nations: Concepts, strategies, substance.— Oxford, 1994.— P. 72—152. Šių statistinių duomenų bėda yra ta, kad jie patys savaime nedaug ką paaiškina, tik iškelia problemą.

6 Gali būti, jog šis darbas vis vien neišvengs tokios klaidos kaip naudojimasis teorijomis, kurios, to neeksplikuodamos, institucijų poveikį aiškina visai kitokios visuomenės, negu yra Baltijos šalyse sąlygomis. Tokia grėsmė reali, turint omeny S. M. Lipseto pastabas Ch. Linco teorijai, kuria čia bus plačiai naudojamasi (Žr.: Lipset S. M. The centrality of political culture // Journal of democracy.— Washington, 1990.— Vol. 1.— No. 4.— P. 80—83; taip pat. žr.: Horowitz D. L. Comparing democratic systems // Ten pat.— P. 73—79; atsakymus į pateiktą kritiką žr.: Linz J. J. The virtues of parliamentarism // Ten pat.— P. 84—91.

7 Žr., pvz., Schmitter Ph. C., Karl T. Op. cit., Agh A. Basic Democratic Values and Political Realities in East Central Europe // „Interneto“ adresas http://april.ibpm.serpukhov.su/friends/education/audem93/agh.html.

8 Diamond L. J. Is the third wave over? // „Interneto“ adresas http://jhupress.jhu.edu/journals/journal_of_democracy/v007/7.3diamond.html.

9 Schmitter Ph. C., Karl T. Op. cit.

10 Ten pat.

11 Žr., pvz., Linz J. J. Presidential or parliamentary democracy: Does it make a difference // The failure of presidential democracy: Comparative perspectives / Editors J. J. Linz, A. Valenzuela.— Baltimore and London, 1994.— Vol. 1.— P. 1—87.

12 Žr., pvz., Sartori G. Neither presidentialism nor parliamentarism // The failure of presidential democracy: Comparative perspectives / Editors J. J. Linz, A. Valenzuela.— Baltimore and London, 1994.— Vol. 1.— P. 110.

13 Žr. Tanchev Y. Parliamentarism rationalised // Interneto adresas: http://lawnext.uchicago.edu/Publications/CSCEE/EECR/Winter_1993/tanchev.txt.

14 Žr. Shugart M. S. Of presidents and parliaments: The post-Communist democracies offer a diversity of legislative—executive configurations // Interneto adresas: http://lawnext.uchicago.edu/Publications/CSCEE/EECR/Winter_1993/shugart.txt. Šios sistemos kritiką pateikia Dž. Sartoris. Žr., pvz., Sartori G. Neither presidentialism nor parliamentarism // The failure of presidential democracy: Comparative perspectives / Editors J. J. Linz, A. Valenzuela.— Baltimore and London, 1994.— Vol. 1.— P. 117.

15 Ypač „pusiau prezidentizmo“ apibrėžimas yra sudėtingas. Kaip pastebėjo Dž. Sartoris (G. Sartori), šio tipo išskirtinumas verčia prieš apibrėžiant nurodyti empirinius pavyzdžius, pagal kuriuos būtų galima išskirti naują, tarp dviejų „idealiųjų“ esantį tipą, tačiau empirinių pavyzdžių parinkimas jau yra priklausomas nuo teorijos — susidaro savotiškas uždaras ratas, kuriame didelę reikšmę turi empiriniai pavyzdžiai. Žr. knygos Sartori G. Comparative constitutional engineering: An inquiry into structures, incentives and outcomes.— Houndmills, Hampshire, 1994.— P. 121—122.

16 Linz J. J. Presidential or parliamentary democracy: Does it make a difference // The failure of presidential democracy: Comparative perspectives / Editors J. J. Linz, A. Valenzuela.— Baltimore and London, 1994.— Vol. 1.— P. 48.

17 Nino C. S. Hyperpresidentialism and constitutional reform in Argentina // Institutional design in new democracies: Eastern Europe and Latin America / Editors A. Lijphart, C. H. Waisman.— Boulder, 1996.— P. 170.

18 Pacituota str.: Talat-Kelpša L. Pusiau prezidentizmo link: Lietuvos institucinės reformos analizė // Politologija.— 1996.— Nr. 1.— P. 94.

19 Sartori G. Comparative constitutional engineering: An inquiry into structures, incentives and outcomes.— Houndmills, Hampshire, 1994.— P. 132.

20 Shugart M. S. Op. cit.

21 Plačiau Lietuvos politinės sistemos atitikimą pusiau prezidentinio režimo kriterijams aiškinasi L. Talat-Kelpša straipsnyje: Talat-Kelpša L. Pusiau prezidentizmo link: Lietuvos institucinės reformos analizė // Politologija.— 1996.— Nr. 1.— P. 94—96.

22 Stepan A., Skach C. Op. cit.— P. 120.

23 Ten pat.

24 Shugart M. S. Op. cit.

25 Plačiau žr.: Sartori G. Neither presidentialism nor parliamentarism // The failure of presidential democracy: Comparative perspectives / Editors J. J. Linz, A. Valenzuela.— Baltimore and London, 1994.— Vol. 1.— P. 109—110.

26 Linz J. J. The perils of presidentialism // Journal of democracy.— Washington, 1990.— Vol. 1.— No. 1. — P. 52.

27 Nors net ir „sugyvenimo“ atveju dualistinį prezidento ir premjero legitimumą galima traktuoti pozityviai: kad prezidentas ir premjeras yra du skirtingi asmenys, padeda atskirti „simbolinį“ prezidento bei „ūkinį“ premjero vaidmenis ir prisideda prie stabilumo. Prezidentizmo atveju, ir Ch. Lincas, ir F. Rigsas tvirtina, nestabilumas kyla ir dėl to, kad rinkėjams sunku vienu metu būti lojaliems vienam asmeniui, kuris yra ir valstybės, ir nepopuliarius sprendimus turinčios daryti vyriausybės vadovas (žr., pvz., Riggs F. Op. cit.— P. 81—82.).

28 Matavimą apsunkina mišri rinkimų sistema. Be to, pagal Lietuvos Konstituciją, parlamentas ne tik turi pritarti premjero kandidatūrai, bet ir patvirtinti vyriausybės programą. Formaliai svarbesnis yra balsavimas dėl vyriausybės programos (nenusprendus dėl jos per 30 dienų ar atmetus ją dukart per 60 dienų prezidentas galėtų paskelbti pirmalaikius Seimo rinkimus), tačiau premjero patvirtinimas pirmiau signalizuoja prezidento ir parlamento konflikto arba sutarimo potencialą, be to, kas dar svarbiau, premjero šalininkų Seime skaičių, t. y. potencialiai galimą paramą vyriausybei. Ši parama, kaip vėliau bus aptarta, taip pat svarbi formaliu konstitucinės santvarkos požiūriu.

29 Čia iškyla neaiškumas — ar lyginti reikia su visais išrinktais Seimo nariais, ar tik su dalyvavusiais balsavime. Tačiau net turint omeny tai, kad Lietuvos parlamentarai ne visada drausmingai lanko posėdžius, pasirinkau dalyti balsavusių skaičių iš visų Seimo narių: kadangi nebalsavimas tapo vienu iš protesto išreiškimo būdų ir tikriausiai savo motyvais turi skirtis nuo rinkėjų nebalsavimo rinkimuose.

Kitas keblumas — Seimo narių skaičius. G. Vagnoriaus kandidatūrai buvo pritariama 137 narius turinčiame Seime, todėl su tiek Seimo narių, o ne su 141, ir buvo lyginama.

Šaltiniai: 1996 m. Seimo rinkimų duomenys — pagal VRK 1996 11 16 sprendimą Nr. 96, balsavimo už premjerus ir jų programas rezultatai — pagal Seimo posėdžių protokolus, Prezidento rinkimų duomenys — pagal VRK 1993 02 17 d. sprendimą.

30 Laikyta, kad Seimo narių buvo 140, nes už B. Lubį ir A. Šleževičių balsavo Seimas, kurio mandato turėjo atsisakyti A. Brazauskas, o L. M. Stankevičiaus kandidatūrai pritarė Seimas, nepapildytas po J. Basčio mirties. Seimo rinkimuose dalyvavo 75,2 proc. rinkėjų.

31 Žr.: Talat-Kelpša L. Pusiau prezidentizmo link: Lietuvos institucinės reformos analizė // Politologija.— 1996.— Nr. 1.— P. 101.

32 Žr.: Talat-Kelpša L. Baltijos valstybių politinis stabilumas // Atgimimas.— 1996.— Nr. 31.— Rugpjūčio 7 d.— P. 13. Tiesa, nėra visiškai aišku, kodėl minėta prezidento galimybė paleisti Seimą ir šaukti referendumą čia nėra priskiriama prie „rizikingų“ įgaliojimų.

33 Plačiau „racionalizuoto“ parlamentizmo kriterijai nurodomi str.: Tanchev Y. Op. cit.

34 Žr. ten pat.

35 Visi duomenys apie Lietuvos prezidento vetuotus įstatymus gauti iš Lietuvos Seimo tarnybinės stoties „Internet“ tinkle (http://rc.lrs.lt/DPaieska.html), pateikus užklausos frazę dokumento tekstui „straipsnio pirmąja dalimi“, institucijos pavadinimą — „Lietuvos Respublikos Prezidentas“. Pavykusių vetuoti įstatymų sąrašas sudarytas pagal užklausos žodį dokumento pavadinimui „nepasirašytas“ ir atmetus įstatymą I-765.

36 Stepan A., Skach C. Op. cit.— P. 127.

37 Nuo 1992 02 17 iki 1996 sausio vidurio ir nuo 1996 02 15 iki 1996 12 10

38 Žr. išnašą Nr. 61.

39 Jis pateikia netgi formulę, kuria siekia matematiškai įrodyti, kad laimėto rinkimų turo vertė tuo didesnė, kuo ilgesnė yra kadencija (Przeworski A. Democracy and the market: Political and economic reforms in Eastern Europe and Latin America.— Cambridge, 1991.— P. 34—35.), o dažniausiai prezidento kadencijos ilgesnės arba bent jau turi mažesnę grėsmę būti sutrumpintos. Deja, negalėdamas paaiškinti visų kintamųjų, formulės nekartoju, tačiau, manau, tokį teiginį galima bandyti įrodyti bendrąja diskontavimo formule, kur BV=DV×(1+PN)^KT (čia BV — būsimoji vertė, DV — dabartinė vertė, PN — palūkanų norma (daroma prielaida, kad ji abiem atvejais vienoda), KT — kadencijos trukmė. Netgi darant prielaidą, kad dabartinė prezidento ir parlamento įgaliojimų vertė vienoda, kadencijos ilgis leidžia spėti, kad būsimoji prezidento įgaliojimų vertė didesnė negu parlamento.

40 Žr.: Konstitucionnoje pravo: Vostočnoevropejskoje obozrenije.— M., 1994.— No. 2 (7).— S. 21.

41 [Formulė]Čia v_i yra gautų balsų dalis, s_i — gautų vietų dalis, n — partijų (kandidatų) skaičius rinkimuose. Žr. Lijphart A. Democracies: Patterns of majoritarian and consensus government in twenty-one countries.— New Haven, 1984.— P. 162—163.

42 Lietuvos Prezidento rinkimų rezultatai skaičiuoti pagal VRK 1993 02 17 paskelbtus duomenis, Latvijos prezidento — pagal 1996 06 18 BNS agentūros informaciją.

43 Partijų surinktų balsų dalis skaičiuota daugiamandatėje apygardoje pagal VRK 1996 11 16 sprendimą Nr. 96; partijų gautų vietų dalis skaičiuota, atskiromis „partijomis“ laikant nepatekusių į Seimą daugiamandatėje apygardoje partijų atstovus bei nepriklausančius partijoms Seimo narius (duomenys iš „Interneto“: http://rc.lrs.lt/seimas/sprikll.htm).

44 Duomenys iš: Arklina I. Latvia turns to the left // Baltic observer.— Riga, 1995.— No. 39.— P. 1.

45 Žr.: Lijphart A. Democracies: Patterns of majoritarian and consensus government in twenty-one countries.— New Haven, 1984.— P. 163.

46 Prezidento rinkimų metu buvo aiški disproporcija A. Brazausko naudai, tuo tarpu didžiausia Seimo rinkimų disproporcijos sudėtinė dalis yra per daug atstovaujama jam opozicinė Tėvynės sąjunga (gavo 29,80 proc. rinkėjų balsų, o turi 48,18 proc. vietų Seime).

47 Žr.: Linz J. J. Presidential or parliamentary democracy: Does it make a difference // The failure of presidential democracy: Comparative perspectives / Editors J. J. Linz, A. Valenzuela.— Baltimore and London, 1994.— Vol. 1.— P. 27—28.

48 Suleiman E. N. Presidentialism and political stability in France // Ten pat.— P. 146.

49 Žr.: Nino C. S. Op. cit.— P. 167—169.

50 Žr., pvz., Linz J. J. Presidential or parliamentary democracy: Does it make a difference // The failure of presidential democracy: Comparative perspectives / Editors J. J. Linz, A. Valenzuela.— Baltimore and London, 1994.— Vol. 1.— P. 52.

51 Šį pastebėjimą kai kurie autoriai kritikuoja, tvirtindami, jog net ir galios viršūnėje pusiau prezidentinės valstybės vadovas neįgauna tiek galių, kiek jų turėtų prezidentinėje sistemoje, o net ir turintis mažiausiai de facto galių pusiau prezidentinės valstybės vadovas vis tiek jų turi daugiau nei simbolinis parlamentinės valstybės prezidentas (žr. Sartori G. Neither presidentialism nor parliamentarism // Ten pat.— P. 118.).

52 Linz J. J. Presidential or parliamentary democracy: Does it make a difference // Ten pat.— P. 52.

53 Lijphart A. Presidentialism and majoritarian democracy // Ten pat.— P. 102.

54 Talat-Kelpša L. Pusiau prezidentizmo link: Lietuvos institucinės reformos analizė // Politologija.— 1996.— Nr. 1.— P. 106—107, 101.

55 Sartori G. Comparative constitutional engineering: An inquiry into structures, incentives and outcomes.— Houndmills, Hampshire, 1994.— P. 189.

56 Linz J. J. Presidential or parliamentary democracy: Does it make a difference // The failure of presidential democracy: Comparative perspectives / Editors J. J. Linz, A. Valenzuela.— Baltimore and London, 1994.— Vol. 1.— P. 62.

57 Suleiman E. N. Op. cit.— P. 146.

58 Lijphart A. Democracies: Patterns of majoritarian and consensus government in twenty-one countries.— New Haven, 1984.— P. 22.

59 Talat-Kelpša L. Pusiau prezidentizmo link: Lietuvos institucinės reformos analizė // Politologija.— 1996.— Nr. 1.— P. 101—102.

60 Žr. ten pat.— P. 97—99.

61 Žr., pvz., Novagrockienė J. Partinės sistemos ir jų tipologija // Politologija.— 1995.— Nr. 1.— P. 56.

62 Efektyvių partijų skaičius — M. Lakso (M. Laakso) ir R. Tageperos (R. Taagepera) pasiūlytas indeksas, reiškiantis „hipotetinių vienodo dydžio partijų, kurios darytų tokį patį frakcionalizuojantį poveikį, kokį daro esamos skirtingų dydžių partijos, skaičių“ (Taagepera R., Shugart M. S. Seats and votes: The effects and determinants of electoral systems.— New Haven & London, 1989.— P. 79.). Institucijų tyrimui pasirinkau efektyvių parlamentinių, o ne rinkiminių partijų skaičių, t. y. [Formulė], kur N — efektyvių partijų skaičius, p_i — i-osios partijos parlamente turimų vietų dalis.

63 Visi 12 partijoms nepriklausančių Seimo narių laikyti vienos partijos atstovais.

64 Talat-Kelpša L. Pusiau prezidentizmo link: Lietuvos institucinės reformos analizė // Politologija.— 1996.— Nr. 1.— P. 102.

65 Ten pat.

66 Pagal 1985 m. duomenis; žr.: Taagepera R., Shugart M. S. Op. cit.— P. 82—83.

67 Taip atsitiko 1995 m. lapkritį, kai 6 vietas gavusios socialistų partijos priklausė, kuri iš dviejų koalicijų — „Nacionalinio bloko“ ar „Šeimininko“, turinčių po 47 vietas, galės formuoti vyriausybę. Reikia pripažinti, kad vėliau „Šeimininko“ suformuota vyriausybė vis tiek negavo Seimo pritarimo, ir teko rasti alternatyvią A. Škelės kandidatūrą.

68 The Baltic states after independence / Norgaard O. et al.— Cheltenham, 1996.— P. 103—105.— (Studies of communism in transition).

69 Žr.: Budge I., Keman H. Parties and democracy: Coalition formation and government functioning in twenty states.— Oxford, 1993.— P. 34.— (Comparative European politics).

70 The Baltic states after independence / Norgaard O. et al.— Cheltenham, 1996.— P. 105.— (Studies of communism in transition).

71 Holmes S. The postcommunist presidency // East European Constitutional review.— Chicago, 1993, 1994.— Vol. 2.— No. 4, Vol. 3.— No. 1.— P. 39.

72 R. Tagepera ir M. S. Šugartas pateikia empirinį apibendrinimą, kad efektyvių partijų skaičius vienetu didesnis už pasiskirstymų (issues) skaičių (žr.: Taagepera R., Shugart M. S. Op. cit.— P. 93.), tad, jei tai teisinga ir Latvijoje, joje turėtų būti bent šeši pasiskirstymai. Tiesa, Lietuvoje tokiu atveju būtų du—trys pasiskirstymai.

73 Žr., pvz., Sartori G. Comparative constitutional engineering: An inquiry into structures, incentives and outcomes.— Houndmills, Hampshire, 1994.— P. 113.

74 Laver M., Schofield N. Multiparty government: The politics of coalition in Europe.— Oxford, 1992.— P. 66.— (Comparative European politics).

75 Stepan A., Skach C. Op. cit.— P. 125.

76 Baltijos šalims, neturinčioms tokios ilgos demokratijos istorijos, kokia tirta dviejų autorių, vargu ar tiktų skaičiavimas metais, todėl toliau bus skaičiuojama pusės mėnesio tikslumu. Deja, skaičiavimą apsunkina tai, kad pirmieji po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos ir Latvijos rinkimai ir naujos (atkurtos) konstitucijos priėmimas vyko aštuonių mėnesių skirtumu, tad tiriamasis laikotarpis nėra vienodas. Tačiau jo suvienodinti, neskaičiuojant kurio nors periodo, vargu ar įmanoma. Dar vienas keblumas yra tai, kad tenka įskaičiuoti dabar dirbančių vyriausybių veiklą, todėl nežinoma galutinė jų veiklos trukmė.

77 Laikiau, kad beveik mėnesį (iki 1992 12 17) paramos neturėjo A. Abišalos vyriausybė, pusantro mėnesio (nuo 1996 m. pradžios skandalo iki 1993 02 15 d. B. Lubio patvirtinimo premjeru — šiuo atveju, manau, teisingiau skaičiuoti pagal pritarimo premjerui, o ne jo programai, datą, kadangi A. Šleževičiaus vyriausybės krizė buvo daugiau premjero krizė) — A. Šleževičiaus vyriausybė, pusę mėnesio (iki 1996 12 10) — L. M. Stankevičiaus vyriausybė.

78 Pirmajai vyriausybei 1993 07 05 susirinkęs Seimas pritarė 1993 07 22. 1994 07 11, iš koalicijos pasitraukus Latvijos ūkininkų sąjungai, ši vyriausybė žlugo, o naujosios vyriausybės programai Seimas pritarė 1994 09 15. Šeštasis Seimas, susirinkęs 1995 11 07, A. Škelės vyriausybei pritarė 1995 12 21. Jis atsistatydino 1997 01 20, bet 1997 02 13 vėl gavo Seimo paramą.

Naudotos literatūros sąrašas

1. Agh A. Basic Democratic Values and Political Realities in East Central Europe // „Interneto“ adresas: http://april.ibpm.serpukhov.su/friends/education/audem93/agh.html.

2. Arklina I. Latvia turns to the left // Baltic observer.— Riga, 1995.— No. 39.— P. 1—2.

3. The Baltic states after independence / Norgaard O. et al.— Cheltenham, 1996.— X, 231 p.— (Studies of communism in transition).

4. Budge I., Keman H. Parties and democracy: Coalition formation and government functioning in twenty states.— Oxford, 1993.— XII, 243 p.— (Comparative European politics).

5. Constitution of the Republic of Latvia // „Interneto“ adresas: http://www.saeima.lanet.lv/english/con17html

6. Diamond L. J. Is the third wave over? // „Interneto“ adresas: http://jhupress.jhu.edu/journals/journal_of_democracy/v007/7.3diamond.html.

7. The failure of presidential democracy: Comparative perspectives / Editors J. J. Linz, A. Valenzuela.— Baltimore and London, 1994.— Vol. 1.— XVI, 169, [1] p.

8. Freedom House: Latvia report // „Interneto“ adresas: http://www.freedomhouse.org/Political/latvia.htm.

9. Freedom House: Lithuania report // „Interneto“ adresas: http://www.freedomhouse.org/Political/lithuan.htm.

10. Holmes S. The postcommunist presidency // East European Constitutional review.— Chicago, 1993, 1994.— Vol. 2.— No. 4, Vol. 3.— No. 1.— P. 36—39.

11. Horowitz D. L. Comparing democratic systems // Journal of democracy.— Washington, 1990.— Vol. 1.— No. 4.— P. 73—79.

12. Laver M., Schofield N. Multiparty government: The politics of coalition in Europe.— Oxford, 1992.— XIII, 308 p.— (Comparative European politics).

13. Lietuvos Respublikos Konstitucija.— V., 1993.— 120 p.

14. Lijphart A. Democracies: Patterns of majoritarian and consensus government in twenty-one countries.— New Haven, 1984.— 229 p.

15. Linz J. J. The perils of presidentialism // Journal of democracy.— Washington, 1990.— Vol. 1.— No. 1. — P. 51—69.

16. Linz J. J. The virtues of parliamentarism // Journal of democracy.— Washington, 1990.— Vol. 1.— No. 4.— P. 84—91.

17. Lipset S. M. The centrality of political culture // Journal of democracy.— Washington, 1990.— Vol. 1.— No. 4.— P. 80—83.

18. Nino C. S. Hyperpresidentialism and constitutional reform in Argentina // Institutional design in new democracies: Eastern Europe and Latin America / Editors A. Lijphart, C. H. Waisman.— Boulder, 1996.— 161—174.

19. Novagrockienė J. Partinės sistemos ir jų tipologija // Politologija.— 1995.— Nr. 1.— P. 54—72.

20. Przeworski A. Democracy and the market: Political and economic reforms in Eastern Europe and Latin America.— Cambridge, 1991.— 210 p.— (Studies in rationality and social science).

21. Riggs F. Presidentialism in comparative perspective // Comparing nations: Concepts, strategies, substance.— Oxford, 1994.— P. 72—152.

22. Sartori G. Comparative constitutional engineering: An inquiry into structures, incentives and outcomes.— Houndmills, Hampshire, 1994.— XI, 219 p.

23. Seimo narių priklausomybė partijoms, politinėms organizacijoms // „Interneto“ adresas: http://rc.lrs.lt/seimas/sprikll.htm.

24. Schmitter Ph., Karl T. What democracy is … and what is not // Journal of democracy.— Washington, 1991.— Vol. 2.— No. 3.

25. Shugart M. S. Of presidents and parliaments: The post-Communist democracies offer a diversity of legislative—executive configurations // „Interneto“ adresas: http://lawnext.uchicago.edu/Publications/CSCEE/EECR/Winter_1993/shugart.txt

26. Taagepera R., Shugart M. S. Seats and votes: The effects and determinants of electoral systems.— New Haven & London, 1989.— XVIII, 292 p.

27. Tanchev Y. Parliamentarism rationalised // „Interneto“ adresas: http://lawnext.uchicago.edu/Publications/CSCEE/EECR/Winter_1993/tanchev.txt

28. Talat-Kelpša L. Baltijos valstybių politinis stabilumas // Atgimimas.— 1996.— Nr. 29.— Liepos 24.— P. 13—14; Nr. 30.— Liepos 31.— P. 13—14; Nr. 31.— Rugpjūčio 7.— P. 13—14.

29. Talat-Kelpša L. Pusiau prezidentizmo link: Lietuvos institucinės reformos analizė // Politologija.— 1996.— Nr. 1.— P. 93—111.

30. Konstitucionnoje pravo: Vostočnoevropejskoje obozrenije.— M., 1994.— No. 2 (7).— S. 19—25.