Lietuvos politinė sistema
Vykintas Pugačiauskas
1 kurso, 3 grupės studentas
Rinkimų sistemos Rytų Europoje ir Lietuvoje
Įvadas
Rytų Europos valstybėms pastarojo dešimtmečio
pradžioje įgavus visas suverenias teises, kartu su teisinės
valstybės kūrimu ir demokratinio režimo įvedimu iškilo
būtinybė pasirinkti rinkimų sistemą. Naujos politinės jėgos,
atėjusios į valdžią per rinkimus, surengtus pagal senuosius
rinkimų įstatymus, turėjo juos keisti. Paprastai buvo
keičiamos ne tik rinkimų sistemos, bet ir konstitucijos. Kai
kuriose valstybėse, kaip Lietuvoje ir Rusijoje, naujos
konstitucijos buvo priimtos kartu su rinkimais į naujus
atstovaujamuosius organus. Taigi dabar galiojančios
rinkimų sistemos su retomis išimtimis buvo priimtos
politinių partijų atstovų, kurie buvo išrinkti pagal
autoritarinio režimo rinkimų sistemas ir kurie turėjo nedaug
parlamentinės demokratijos patirties.
Taigi šiame referate ir bus pažvelgta į kai kurias
bendras Rytų Europos rinkimų sistemų ypatybes:
bendruosius rinkimų sistemos požymius, minimalaus
atstovavimo "slenkstį", rinkimų rezultatų galiojimą,
aktyviąją ir pasyviąją rinkimų teisę. Šiais aspektais
Lietuvos rinkimų sistema bus lyginama su Albanijos,
Bulgarijos, Čekijos, Estijos, Latvijos, Lenkijos, Rumunijos,
Rusijos, Slovakijos, Slovėnijos ir Vengrijos sistemomis.
Tačiau šios apžvalgos tikslas nėra parodyti, kad Rytų
Europos rinkimų sistemos yra kažkuo ypatingos - tiesiog tai
artimiausi savo istorine situacija regionai, kuriuos lengviau
lyginti su Lietuva. Šios apžvalgos tikslas taip pat nėra
normatyvinis požiūris į rinkimų sistemą, todėl bus apsiribota
tik pagrindinių požymių, kurie būtini, norint rinkimus
laikyti demokratiškais, nurodymu. Pagaliau šios apžvalgos
tikslas nėra vienos ar kitos rinkimų sistemos padarinių
analizė, taigi čia bus paminėti tik svarbiausi iš jų.
1. Bendrieji požymiai
Demokratinės valstybės valdymas turi remtis ir
tiesiogine, ir atstovaujamąja demokratija. Rinkimai yra
atstovaujamosios demokratijos forma. Taigi valstybė, kurios
konstitucijoje įtvirtintas demokratinio valdymo principas,
privalo laikytis esminių demokratinių rinkimų principų:
rinkimų visuotinumo, lygios rinkimų teisės, tiesioginių
rinkimų ir slapto balsavimo. Šie principai gali būti ribojami
nebent ten, kur jie gali padaryti žalos visuomenei, pvz.,
amžiaus cenzu apribojant rinkimuose galinčių dalyvauti
asmenų amžių. Lietuvos Respublikos Konstitucija, kurios
pirmasis strapsnis skelbia, kad Lietuvos valstybė yra
nepriklausoma demokratinė respublika, taip pat įtvirtino šių
principų laikymąsi. 4 ir 33 straipsniai reglamentuoja
tiesioginės ir netiesioginės demokratijos galimybę, 55
straipsnis nurodo, kad Seimas renkamas visuotine, lygia,
tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu.
Esminis rinkimų sistemos, plačiąja prasme
suprantamos kaip visuomeninių santykių išraiška rinkimų
procesu, bruožas yra rinkimų apygardų skirstymo ir balsų
skaičiavimo sistema, t. y. rinkimų sistema siaurąja prasme.
Pagal tai rinkimų sistema skirstoma į daugumos
atstovavimo ("mažoritarinę") ir proporcinio atstovavimo
sistemas.
Pagal daugumos atstovavimo sistemą valstybės
teritorija padalijama į tiek daugmaž lygių apygardų, kiek
mandatų numatoma išdalyti. Kiekvienoje apygardoje
paprastai balsuojama už vieną kandidatą. Yra du daugumos
atstovavimo sistemos tipai: paprastosios daugumos ir
absoliučiosios daugumos atstovavimo sistemos. Taikant
paprastosios daugumos sistemą, laimėjusiu pripažįstamas
tas kandidatas, kuris surenka daugiau balsų už kitus. Pagal
absoliučiosios daugumos sistemą, norint nugalėti, reikia
surinkti daugiau negu pusę rinkėjų balsų. Todėl
absoliučiosios daugumos sistema pasižymi dažna būtinybe
rengti papildomus rinkimų turus, kur būtų renkamasi iš
dviejų kandidatų. Kartu daugumos atstovavimo sistema
dažniausiai yra palanki didžiosioms partijoms arba
kompaktiškai gyvenančioms mažesnių partijų šalininkų
grupėms, kadangi dėl mandatų gali varžytis tik tų partijų,
kurios rinkimų apygardose turi daugiausia rėmėjų, atstovai.
Iš kitos pusės, daugumos atstovavimo sistemoje,
konkuruojant dviems partijoms, kiekviena jų turi vykdyti
rinkėjų daugumą tenkinančią politiką. Be to, vienai partijai
gavus daugumą vietų parlamente, jai lengviau priimti
sprendimus.
Proporcinio atstovavimo sistemos ypatybė yra
viena ar kelios visoje šalyje rinkimų apygardos, kuriose
išrenkami visi atstovai. Šios apygardos yra daugiamandatės,
jose skirtingų partijų sąrašams parlamento nario mandatai
atitenka proporcingai gautiems balsams. Dažniausiai
balsuojama už visą partijos pateiktą sąrašą, taigi kandidatų
asmenybės daro mažesnę įtaką rinkėjo pasirinkimui. Šios
sistemos taikymo atveju gali būti atstovaujamos ir gana
mažos partijos (paprastai - pajėgiančios įveikti tam tikrą
barjerą), taigi partijos priklausomybė nuo visų rinkėjų yra
mažesnė. Neigiama šios sistemos ypatybė yra ta, kad,
parlamente dirbant daugeliui partijų, sunku sudaryti
vyriausybines koalicijas ir apskritai priimti sprendimus.
Yra dvi pagrindinės proporcinio atstovavimo
balsų skaičiavimo sistemos: kvotų (gautų balsų skaičius
dalijamas iš mandatų skaičiaus ir gaunama rinkiminė kvota,
tada kiekvienos partijos gautas balsų skaičius dalijamas iš
šios kvotos ir gaunamas mandatų skaičius parlamente) ir
dHondto (kiekvienos partijos gautas balsų skaičius
dalijamas iš 1, 2, 3 ir t. t., tada iš gautų dalmenų atrenkama
tiek didžiausių, kiek yra mandatų, ir mandatai partijoms
padalijami pagal didžiausių dalmenų skaičių). Dažniausiai
kvotų sistema palankesnė vidutinėms ir mažoms, o dHondto
- didžiosioms partijoms.
Tarp šdaugumos atstovavimo ir proporcinio
atstovavimo sistemų šalininkų nuolat kyla diskusijos, kuri
rinkimų sistema geresnė būtent Rytų Europoje. Daugumos
atstovavimo sistemos šalininkai teisina ją tuo, kad
pereinamuoju laikotarpiu pokomunistinėms šalims būtina
kuo greičiau priimti daugelį įstatymų ir sukurti vidaus ir
užsienio politikos pagrindus, o tam palankesnė yra politinė
sistema, kurioje dominuoja viena partija. Proporcinio
atstovavimo sistemos šalininkų argumentai yra
demokratijos užtikrinimo būtinybė - demokratiją lemia
galimybė išreikšti daugelio įvairių visuomenės grupių
interesus.
Kai kuriose Rytų Europos šalyse, tarp jų - ir
Lietuvoje, šios dvi rinkimų sistemos yra derinamos.
Albanijoje 100 parlamento narių renkama mažoritarine
sistema, likę 40 - vienmandatėje proporcinėje rinkimų
apygardoje. Rusijoje pusė iš 450 Dūmos narių renkama
vienmandatėse apygardose pagal santykinės daugumos
sistemą, kita pusė - vienoje federalinėje daugiamandatėje
rinkimų apygardoje. Vengrijoje galioja netgi trijų lygių
sistema: žemiausiąjį sudaro 176 pagal absoliučios daugumos
sistemą renkami parlamentarai, vidurinįjį - 152
parlamentarai, renkami teritorinėse daugiamandatėse
apygardose, aukščiausiąjį - 52 atstovai, renkami
nacionalinėje daugiamandatėje apygardoje.
Lietuvoje 71 iš 144 Seimo narių taip pat renkami
vienmandatėse rinkimų apygardose. Išrinktu laikomas tas
kandidatas, už kurį balsavo daugiau kaip pusė atėjusių į
rinkimus piliečių. Likę 70 parlamentarų renkami vienoje
daugiamandatėje rinkimų apygardoje pagal kvotų ir liekanų
metodą. Vieno mandato kvota apskaičiuojama, dalijant
balsų skaičių, paduotą už sąrašus, kurie surinko ne mažiau
kaip 4 proc. balsų, iš 70 (jei gaunama liekana, ji atmetama, o
prie gauto skaičiaus pridedamas 1). Tada už kiekvieną
sąrašą paduotas balsų skaičius dalijamas iš kvotos, ir
gaunamas partijos įgytų mandatų skaičius. Jei mandatų
skaičiai gaunami su liekana, tos liekanos surašomos iš eilės -
pradedant nuo didžiausios, ir likę balsai po vieną
paskirstomi toms partijoms, kurių liekanos didžiausios.
Likusiose nagrinėjamose Rytų Europos
valstybėse vienaip ar kitaip pritaikyta tik proporcinio
atstovavimo sistema (vien mažoritarinės rinkimų sistemos
nėra nė vienoje valstybėje). Bulgarijoje trisdešimtyje
apygardų pagal dHondto formulę skaičiuojami politinių
partijų, o pagal kvotų - atskirų kandidatų gauti balsai.
Čekijoje žemesnįjį rinkimų lygmenį sudaro 8
daugiamandatės apygardos, aukštesnįjį - viena nacionalinė
daugiamandatė apygarda, kur balsai skaičiuojami pagal
kvotų ir liekanų metodą. Panaši sistema, tik turinti 12
žemesniojo lygmens apygardų ir su kiek kitokia balsų
skaičiavimo sistema (žemesniajame lygyje - pagal kvotų,
aukštesniajame - pagal modifikuotą dHondto formules) yra
Estijoje, tokios sistemos įdiegtos ir Lenkijoje (balsai
skaičiuojami vien pagal dHondto formulę), Rumunijoje,
Slovėnijoje (abiejose - ir kvotų, ir dHondto formulės).
Latvijoje ir Slovakijoje rinkimai rengiami vienu lygiu:
Latvijoje yra 5 nacionalinės daugiamandatės apygardos
(dHondto formulė), o Slovakijoje - 4 (kvotų formulė).
Taigi Rytų Europoje yra institucionalizuota
tendencija stiprinti partijas, tikintis taip spartinti pilietinės
visuomenės vystymąsi. Skiriasi tik partinių sistemų pobūdis:
kai kuriose valstybėse rinkimų sistemos palankios
didesnėms partijoms, kai kuriose daugiau galimybių
suteikiama vidutinėms, kai kurios šalys bando balansuoti
šias dvi tendencijas. Pastarajai valstybių grupei priskirtina
ir Lietuva, nes ta Seimo dalis, kuri renkama pagal
proporcinę sistemą, dėl pasirinktos balsų skaičiavimo
formulės gali būti sudaryta iš gana daug partijų atstovų, tuo
tarpu vienmandatėse apygardose, organizuojant rinkimus
pagal absoliučios daugumos sistemą, dažniausiai rungiasi ir
išrenkami didžiųjų partijų atstovai.
2. Rinkimų barjeras
Nepaisant plataus interesų atstovavimo, kai parlamente
veikia daugelis partijų, stengiamasi atstovaujamų partijų
skaičių riboti, nes kitaip labai pasunkėtų asamblėjos darbas.
Taigi norint sumažinti partijų skaičių asamblėjoje, paprastai
taikomas tam tikras barjeras - balsų dalis, kurią gavusi
partija gali dalyvauti, skirstant balsus. Taip į parlamentą
gali patekti tik tos partijos, kurias remia žymesnė piliečių
dalis. Iš kitos pusės, kartais šie apribojimai netaikomi, kad
būtų užtikrintas tam tikrų gana nedidelių grupių
atstovavimas - be barjerų balsų skirstyme kai kuriose
valstybėse gali dalyvauti tautinių mažumų atstovai.
Žinoma, barjeras aktualus tik proporcinėms
rinkimų sistemoms. Bet kaip tik todėl barjerai egzistuoja
visose Rytų Europos šalyse. Rusijoje toks barjeras priimtas
palyginti neseniai - partija galės dalyvauti Dūmos narių
mandatų dalybose, jei už ją balsuos ne mažiau kaip 5 proc.
rinkėjų. Toks pat barjeras yra Latvijoje. 3 proc. balsų visoje
šalyje turi surinkti Rumunijos partijos.
Lietuvoje taikomas 4 proc. barjeras - jis galioja
visoms partijoms, išskyrus tautinių mažumų visuomenines
politines organizacijas. Jos dalyvauja, skirstant balsus, jei
surinko bent vieną kvotą atitinkantį balsų skaičių.
Kitose valstybėse, kur taikomos kelių lygių
rinkimų sistemos, barjerai sudėtingesni. Čekijoje vienai
partijai reikia surinkti bent 5 proc. balsų, dviejų partijų
koalicijai - bent 7 proc., trijų - bent 9 proc., penkių - bent 11
proc., tačiau jei taip parlamente bus atstovaujama tik
dviems partijoms, kiekvienai kategorijai barjeras
mažinamas 1 proc. Lenkijoje žemesniajame rinkimų lygyje
partija turi surinkti ne mažiau kaip 5 proc. balsų visoje
šalyje, koalicija - ne mažiau kaip 8 proc., aukštesniajame
lygyje partija turi surinkti 7 proc. balsų. Vengrijoje, norint
gauti mandatą kurioje nors teritorinėje apygardoje, reikia,
kad už partiją teritorinėse apygardose balsuotų bent 4 proc.
visos šalies rinkėjų. Estijoje reikia surinkti 5 proc. balsų
visoje šalyje arba teritorinėse apygardose gauti bent tris
mandatus (pastaruoju atveju dalijami kompensaciniai
mandatai). Įvairūs barjerai nustatyti ir kitose valstybėse.
3. Sąlygos rinkimus laikyti įvykusiais
Daugelyje Rytų Europos šalių rinkimai į parlamentą
laikomi įvykusiais nepriklausomai nuo atėjusių balsuoti
rinkėjų skaičiaus. Taigi parlamento sudėtis priklauso nuo
aktyvių piliečių valios. Tačiau šiuo atveju parlamentas
atstovauja palyginti nedidelei piliečių daliai (kai kuriose
Rytų Europos valstybėse parlamente neatstovaujama ir
gana didelei gyventojų-nepiliečių daliai: pavyzdžiui, Estijoje
rinkimų teisės neturi, įvairiais vertinimais, 30-42 proc.
valstybės gyventojų ). Kad taip neatsitiktų, kartais
nustatomos tam tikros minimalios rinkėjų aktyvumo ribos,
kai rinkimai gali būti laikomi įvykusiais. Iš kitos pusės,
tokia situacija, kai šios minimalios ribos nustatomos
palyginti aukštos, gali lemti tai, kad parlamentas gali būti
neišrinktas neribotai ilgą laiką - su tokia grėsme pastaruoju
metu susidūrė Baltarusija, kur pagal ankstesnį, parlamento
nepakeistą rinkimų įstatymą rinkimai buvo laikomi
įvykusiais tik jei juose dalyvavo ne mažiau kaip pusė
rinkėjų.
Lietuvoje, vienoje iš nedaugelio Rytų Europos
valstybių, kur tokie ribojimai galioja, skirtingas rinkėjų
aktyvumo minimumas nustatytas teritorinėse rinkimų
apygardose ir nacionalinėje daugiamandatėje rinkimų
apygardoje. Vienmandatėje rinkimų apygardoje rinkimai
laikomi įvykusiais, jei juose dalyvavo daugiau kaip 40 proc.
rinkėjų. Jei rinkimai neįvyko, ne vėliau kaip po pusės metų
rengiami pakartotiniai rinkimai. Daugiamandatėje rinkimų
apygardoje rinkimai laikomi įvykusiais, jei juose dalyvavo
daugiau kaip 25 proc. rinkėjų. Šie apribojimai lėmė tai, kad
Kaišiadorių rinkimų apygardoje rinkimai dėl per mažo
rinkėjų aktyvumo neįvyko keturis kartus.
4. Rinkimų teisė
Kaip minėta, Lietuvos Seimas renkamas visuotine, lygia,
tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu. Rinkimų teisė
apskritai yra piliečių teisė dalyvauti rinkimuose kaip
rinkėjams arba kaip kandidatams. Taigi rinkimų teisė
skirstoma į aktyviąją (rinkti) ir pasyviąją. Tačiau pasyvioji
rinkimų teisė nėra teisė būti išrinktam, nes tuomet rinkėjai
gauna pareigą išrinkti būtent pastarąjį asmenį. Pasyvioji
rinkimų teisė - teisė būti kandidatu rinkimuose. Yra ir kitų
su rinkimais susijusių piliečio teisių: dalyvauti, formuojant
rinkimų blokus, kelti kandidatus, rodyti iniciatyvą atšaukti
išrinktus atstovus, atsisakyti įgaliojimų, ginčyti rinkimų
rezultatus.
4.1. Aktyvioji rinkimų teisė
Aktyvioji rinkimų teisė yra ribojama dėl kelių priežasčių.
Pirmiausia, tai yra piliečio teisė, t. y. rinkimuose dalyvauja
tik tie valstybės gyventojai, kurie turi tos valstybės pilietybę.
Ne visi žmonės gali balsuoti dėl savo amžiaus, psichinių ligų,
visuomenei pavojingų veiksmų, per mažo nusimanymo
konkrečiuose reikaluose, kylančio dėl per trumpo gyvenimo
valstybėje ir pan. Taigi įvedami vienokie ar kitokie cenzai.
Pastaruoju metu labiausiai paplitę rinkimų cenzai yra
amžiaus, sėslumo ir veiksnumo cenzai.
Beveik visose Rytų Europos valstybėse aktyvioji
rinkimų teisė suteikiama 18 metų sulaukusiems piliečiams
(tik Slovakijoje - 21-erių). Kartu kiekviena valstybė turi
įvairių kitų apribojimų. Sėslumo cenzai galioja Čekijoje ir
Slovakijoje. Veiksnumo cenzai - daugumoje valstybių.
Dažniausiai neturi teisės rinkti asamblėjos narius asmenys,
teismo ar kitaip pripažinti pripažinti neveiksniais dėl
psichinių susirgimų (Albanija, Bulgarija, Čekija, Estija,
Lenkija, Rumunija, Rusija, Vengrija), nuteistieji (Albanija,
Bulgarija, Čekija, Latvija, Rumunija, Rusija), kaltinami
įvykdžius nusikaltimą, jei jų sulaikymas atitinka
visuomenės saugumo interesus (Latvija) arba visi, esantys
laisvės atėmimo vietose (Estija, Vengrija), taip pat asmenys,
kuriems teismo sprendimu uždrausta užimti valstybines
pareigas (Lenkija, Vengrija), asmenys, kuriems rinkimų
teisė atimta valstybinio tribunolo nuosprendžiu (Lenkija) ar
asmenys, kurių judėjimo laisvė apribota dėl visuomenės
sveikatos (Čekija).
Lietuvoje yra vienintelis apribojimas dalyvauti
rinkimuose: aktyviosios rinkimų teisės neturi asmenys,
teismo pripažinti neveiksniais. Taigi čia rinkimuose kaip
rinkėjai gali dalyvauti ir nuteistieji, ir kiti asmenys, kuriems
rinkimų teisė kitose valstybėse nebūtų suteikta.
4.2. Pasyvioji rinkimų teisė
Pasyvioji rinkimų teisė paprastai yra dar labiau
ribojama. Dažniausiai amžiaus cenzas ir sėslumo
reikalavimai yra didesni negu aktyviosios rinkimų teisės.
Keleto Rytų Europos valstybių įstatymai
numato, kad aktyvioji ir pasyvioji rinkimų teisė skiriasi tik
amžiaus riba. Čekijoje, Estijoje, Lenkijoje pasyvioji rinkimų
teisė suteikiama aktyviąją rinkimų teisę turintiems
asmenims, sulaukusiems 21-erių metų amžiaus. Slovėnijoje
pasyvioji rinkimų teisė, kaip ir aktyvioji, suteikiama 18-
mečiams. Visose kitose valstybėse pasyvioji rinkimų teisė
suteikiama 21-erių metų asmenims, tačiau yra kitų
apribojimų. Albanijoje gali būti renkamas asmuo, nuolat
gyvenantis šalyje arba pareiškęs, kad nuolat gyvens po
rinkimų. Reikalavimas nuolat gyventi šalyje taikomas ir
kandidatams į Vengrijos parlamentą. Rumunijoje šis
reikalavimas papildytas būtinybe turėti teisėtą užsiėmimą.
Kai kuriose šalyse yra numatyti pasyviosios
rinkimų teisės apribojimai tam tikrą tarnybą atliekantiems
ar tam tikras pareigas užimantiems žmonėms: Albanijoje -
teisėsaugos organų, Nacionalinės informacijos tarnybos
vadovai, tikrosios karinės tarnybos kareiviai, Bulgarijoje -
tikrosios karinės tarnybos kareiviai negali būti kandidatai į
parlamento nario postą. Kaip ir aktyviosios, taip ir
pasyviosios rinkimų teisės neturi nuteistieji (Bulgarija,
Latvija, Rusija) ir pripažinti psichiškai nesveikais asmenys
(Bulgarija, Latvija, Rumunija, Rusija). Kai kurie apribojimai
yra padiktuoti buvusios politinės padėties: Latvijoje negali
būti renkami buvę ir esami KGB, TSRS gynybos
ministerijos, kitų valstybės saugumo ir karinės žvalgybos
tarnybų darbuotojai, taip pat asmenys, leidę naudotis savo
butais konspiraciniams susitikimams rengti, Rumunijoje -
buvusios saugumo tarnybos ir milicijos darbuotojai. Šios dvi
valstybės neleidžia būti renkamiems ir asmenims, kurių
teisė užimti valstybinės tarnybos postus ribojama įstatymo
(Latvija) bei tiems, kurie piktnaudžiavo tarnybine padėtimi
(Rumunija).
Lietuvos Konstitucija numato, kad Seimo nariu
gali būti renkamas ne jaunesnis kaip 25-erių metų Lietuvos
pilietis, kuris pastaruosius trejus metus gyveno Lietuvoje.
Rinkimuose negali dalyvauti asmenys, teismo pripažinti
neveiksniais bei asmenys, nebaigę atlikti teismo paskirtos
bausmės. Negali būti renkami ir atliekantys tikrąją karinę
arba alternatyviąją tarnybą asmenys, neišėję į atsargą
Krašto apsaugos sistemos, policijos ir vidaus tarnybos
karininkai, puskarininkiai ir liktiniai, kitų sukarintų ir
saugumo tarnybų pareigūnai. Lietuvoje pasyvioji rinkimų
teisė yra labiau ribojama negu aktyvioji. Čia didžiausias
amžiaus cenzas - 25-eri metai (Seimo rinkimų įstatyme buvo
numatyta 21-eri metai), joje vienintelėje iš nagrinėjamų
Rytų Europos valstybių į parlamentą negali būti renkami
karininkai. Taigi yra institucionalizuotas požiūris, kad
kariškiai saugo visos valstybės interesus ir neturi teisės
dalyvauti formuluojant įsakymus, o tik juos vykdyti.
Pabaiga
Nagrinėti aspektai rodo, kad Lietuvos Respublikoje esanti
rinkimų sistema plačiąja prasme užtikrina demokratinius
rinkimus. Rinkimų sistema turi tokių pat tendencijų, kaip ir
kitų Rytų Europos šalių rinkimų sistemos. Pirmiausia tą
lemia proporcinė rinkimų sistema siaurąja prasme, kuri
vienaip ar kitaip taikoma visose nagrinėtose Rytų Europos
valstybėse ir pagal kurią Lietuvoje renkama 70 Seimo narių
iš 141. Ši sistema paprastai lemia daugelio partijų
atstovavimą parlamente. Tačiau Lietuvos rinkimų sistema
numato tam tikrą balanso mechanizmą, kuris
institucionalizuotas Seimo rinkimų įstatymo nuostata, kad
likęs 71 Seimo narys renkamas vienmandatėse rinkimų
apygardose pagal absoliučios daugumos sistemą. Kaip
minėta, vienmandatėse rinkimų apygardose paprastai
daugiausia galimybių laimėti turi vienos iš didžiųjų partijų
atstovai.
Rinkimų barjero dydis ir taikymas Lietuvoje taip
pat iš esmės nesiskiria nuo kitų Rytų Europos šalių sistemų.
Tačiau Lietuvoje vienoje iš nedaugelio valstybių taikomos
specialios sąlygos, kada rinkimai laikomi įvykusiais, o tai
gali lemti nuolat neįvykstančius rinkimus.
Aktyvioji rinkimų teisė Lietuvoje yra varžoma
mažiausiai iš visų nagrinėtų Rytų Europos valstybių, tuo
tarpu pasyvioji rinkimų teisė yra ribojama, bet, kitaip negu
kai kuriose Rytų Europos šalyse, Lietuvoje nėra
komunistinio palikimo padiktuotų apribojimų. Pagrindiniai
ribojimo kriterijai yra amžius ir tarnyba Krašto apsaugos
sistemoje.
Apibendrinant nagrinėtus aspektus, galima
teigti, kad Lietuvos rinkimų sistema skiriasi nuo kitų Rytų
Europos valstybių sistemų, tačiau šie skirtumai nėra
lemiami: daugelis tendencijų institucionalizuota panašiai
kaip ir kitose pokomunistinėse valstybėse, o skirtumai esti
natūralūs, padiktuoti valstybės politinės patirties ir politinės
kultūros.
Naudotos literatūros sąrašas
1. Lietuvos Respublikos Konstitucija.- V., 1993.-
P. 11; 21-22; 37.
2. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų
įstatymas // Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir
Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo dokumentų rinkinys.-
V., 1992.- T. 5.- P. 345-346; 367-368.
3. Rinkimai Estijoje // Atgimimas.- V., 1992.-
Nr. 38.- P. 7.
4. Vitkus G. Politologijos įvadas.- V., 1992.- P.
75-87; 93-97.
5. Konstitucionnoje (gosudarstvennoje) pravo
zarubežnych stran.- M., 1993.- T. 1.- S. 98.
6. Konstitucionnoje pravo: Vostočnoevropejskoje
obozrenije.- M., 1994.- No 2 (7).- S. 19-25.