Įvadas

Tai, kad visuomenės informavimo priemonės (toliau — VIP) daro didelę įtaką visuomenei ir vyriausybei, dažnai laikoma savaime suprantamu dalyku. Vis dėlto nemaža vykdytų tyrimų kol kas apsiriboja vieno atvejo studijomis, todėl bendresnės išvados apie VIP įtaką užsienio politikai ir šios įtakos tyrimo modeliai yra, ypač Lietuvoje, sunkiai prieinami.

VIP įtaką užsienio politikai tyręs B. Kouhenas (B. Cohen) pastebėjo, kad VIP dažnai negali nurodyti, ką galvoti, tačiau stebėtinai sėkmingai nurodo, apie ką galvoti. Taigi šalia dažnai laikomos pagrindine netiesioginės VIP įtakos užsienio politikai, kai ši veikiama per visuomenės žinių lygio ir nuomonės keitimą, užsienio politikos atveju neretai egzistuoja ir tiesioginė įtaka, vadinamasis „dienotvarkės nustatymas“ (agenda setting; čia dienotvarkės nustatymas vartojamas siaurąja prasme, t. y. apima tik netrukus pasirodžiusius akivaizdžius užsienio politikos proceso pokyčius, o ne nacionalinių interesų formavimą).

Šiame referate ir bus nagrinėjamos dvi pagrindinės įtakos formos besitęsiančioms Lietuvos ir Latvijos deryboms dėl jūros sienos — įtaka per visuomenės nuomonę bei tiesioginė įtaka derybų eigai. Bus išskirti du galimos įtakos iniciatoriai: sprendimų priėmėjai, arba vyriausybės, ir pačios VIP.

Dėl ribotos darbo apimties jame bus nagrinėjama tik spaudos įtaka deryboms, nors kai kurie analitikai nurodo, kad būtent televizija dėl savo auditorijos, operatyvumo ir neselektyvumo (skirtingai nuo laikraščio, televizijos (žinių) laida žiūrima visa, taigi žinios nepraleidžiamos) užsienio politikai yra reikšmingesnė. Vis dėlto galima manyti, kad spauda Lietuvos ir Latvijos deryboms darė didesnę įtaką, nes televizija dažniausiai tik kartodavo dienraščių skelbiamas žinias. Referate bus apžvelgiamos dienraščių „Lietuvos rytas“, „Lietuvos aidas“ bei kitų leidinių (toliau bendrai vadinamų „spauda“) publikacijos nuo 1995 m. balandžio, kai spaudoje pranešimai apie derybas ir šalių veiksmus tapo svarbesni negu įprasta žinutėms apie derybų eigą (beveik visi pranešimai apie dvišales derybas išspausdinti pirmuosiuose keturiuose laikraščių puslapiuose). Be to, atsisakyta chronologinio aprašymo pobūdžio, ir spaudos publikacijas bus bandoma sugrupuoti pagal galimą įtakos iniciatorių bei įtakos objektą.

1. Vyriausybių įtaka vyriausybėms: spauda kaip propagandos priemonė

Propaganda Dž. Frankelis vadina „sistemingą bandymą paveikti kitos valstybės atitinkamos žmonių grupės protus, jausmus ir veiksmus, nukreipiant juos ypatingiems savo valstybės tikslams“. T. y. propaganda kaip užsienio politikos priemonė skirta ne kitos valstybės vyriausybei, bet visuomenei ar jos daliai, taip tikintis paveikti kitos valstybės užsienio politiką per viešąją nuomonę. Lietuvos, kaip ir kitų Baltijos valstybių, propagandos galimybės yra gana ribotos, tačiau spaudoje galima pastebėti tam tikrų su derybomis dėl jūros sienos propagandos požymių (šiame referate nebus vertinamas tokios propagandos efektyvumas, nes tam reikėtų gilesnių visuomenės nuomonės tyrimų).

Propaganda, kurią naudojo Lietuva ir Latvija, yra gana savotiška. Nors užsienio politikoje propaganda paprastai skiriama kitos valstybės gyventojams ir skleidžiama juos pasiekiančiomis VIP, Lietuvos ir Latvijos nesutarimų atveju šių dviejų šalių vyriausybės, turėdamos nedaug galimybių tiesiogiai skleisti savo pranešimus kitoje valstybėje, informaciją pateikdavo savo šalies VIP. Galima teigti, kad kai kuriais atvejais tokie veiksmai pasiteisino, kadangi kaimyninės šalies spauda perpasakodavo skandalingiausias publikacijas.

Lietuvos užsienio reikalų ministerija pirmoji pabandė paveikti Latvijos pusę per savo šalies spaudą, pirmąją savo notą 1995 m. balandžio 4 d. palydėdama viešais URM pareigūnų komentarais, kuriuose be emocinių vertinimų („apmaudu“, „labai nekorektiškai“) Lietuva atskleidė savo nuomonę, kad „Latvija nėra lengvas derybų partneris […]. Ir mūsų santykiai su latviais nėra tokie paprasti, kaip atrodo“. Be to, Lietuvos URM viešai paskelbė žinanti apie Latvijos derybas su JAV bendrove „Amoco“ bei neslėpė, kad derybos su Lietuva vienu metu galėjo žlugti. Galima spėti, kad vieši Lietuvos URM pareiškimai papildė notą todėl, kad konfidencialios derybų priemonės buvo nebeefektyvios; jais buvo siekiama sustiprinti notos efektą.

Lietuvos vyriausybė derybų eigoje ir toliau naudojo propagandinio pobūdžio teiginius. 1996 m. rugpjūtį užsienio reikalų ministras P. Gylys viešai pareiškė, jog Lietuva gali apsvarstyti ir „estiškąjį variantą“, t. y. imtis karinės sienų apsaugos. Tuo pat metu ne tik P. Gylys, bet ir Seimo pirmininkas Č. Juršėnas, derybų delegacijos vadovas R. Šidlauskas bei premjeras M. Stankevičius pabrėžė, kad Lietuva yra pasiruošusi imtis atsakomųjų sankcijų. Vis dėlto nė vienas pareigūnas neatskleidė, kokie būtų Lietuvos veiksmai.

Propagandiniai Lietuvos ir Latvijos veiksmai apėmė ir grasinimus Tarptautiniu teismu ir arbitražu, kuriais spaudoje apsikeitė abi valstybės („grasinimai“ vartojami ta prasme, kad savo vienašališkiems pareiškimams vyriausybės teikė propagandinį turinį, nes į Tarptautinį teismą turi kreiptis abi konflikto šalys). 1995-aisiais kreiptis į trečiąją šalį siūlė Lietuvos ministras pirmininkas A. Šleževičius bei kiti Lietuvos politikai, tuo tarpu Latvijos užsienio reikalų ministras V. Birkavas skeptiškai žiūrėjo į galimybę konfliktą spręsti Tarptautiniame teisme. Nuo sutarties su „Amoco“ ir OPAB pasirašymo 1995 m. spalio 31 d. jau Latvija ėmė aktyviai siūlyti jame spręsti konfliktą, o Lietuvos atstovai šį siūlymą arba ignoravo, arba atmetė.

Latvijos pusė stengėsi pasirodyti užtikrinta sėkmingomis derybomis: Latvijos premjeras M. Gailis po susitarimo su „Amoco“ ir OPAB pasirašymo kartojo, kad nesutarimai su Lietuva bus išspręsti per artimiausius kelis mėnesius. Be to, Latvija savo pozicijos tvirtumą spaudoje stengėsi įteigti būdama atviresnė: Lietuvoje apie Maišiagalos memorandumą bei kai kuriuos kitus derybų etapus, pavyzdžiui, Lietuvos ir Latvijos premjerų susitikimą buvo viešai paskelbta pagal Latvijos spaudos duomenis, kurie kaimyninėje valstybėje, skirtingai negu Lietuvoje, nebuvo labai slepiami (plačiau šie faktai bus nagrinėjami žemiau).

Kaip atskirą spaudos propagandinę funkciją (ne visai derančią prie šio skyriaus pavadinimo) galima nurodyti opozicijos pranešimų skleidimą. Spauda buvo pagrindinis kanalas reikšti nepasitenkinimą vyriausybių politika tiek Latvijos, tiek Lietuvos opozicijos atstovams, tačiau kartu joje buvo deklaruojamas užsienio politikos nekintamumas.

Be propagandos skleidimo, spauda kartais tarnavo ir kitokiai Lietuvos ir Latvijos vyriausybių komunikacijai, t. y. atliko ir „dienotvarkės nustatymo“ funkciją pagal vyriausybių pageidavimus. Pavyzdžiui, Lietuvos pusė, 1995 m. balandį įteikusi pirmąją notą Latvijai, viešai susiejo tolesnę derybų eigą su vienašališkų Latvijos veiksmų nutraukimu. 1996-aisiais Lietuvos premjeras M. Stankevičius spaudai užsiminė laukiąs kolegos iš Latvijos A. Škelės skambučio ir šią užuominą sustiprino teigdamas: „[M]anau, kad jis paskambins“.

Taigi VIP, vykstant Lietuvos ir Latvijos deryboms, skleidė vyriausybių norimą informaciją, kuri buvo skirta ir keisti kaimyninės (iš dalies ir savo) valstybės gyventojų žinių lygį bei emocinį konflikto vertinimą (tai galima laikyti propaganda), ir nustatyti tolimesnę derybų eigą.

2. Spaudos įtaka vyriausybėms: spauda kaip derybų „prižiūrėtojas“

VIP Lietuvos ir Latvijos derybose buvo ne vien vyriausybių įrankis, bet ir pateikdavo informaciją, kurią jos stengėsi slėpti. Taigi spauda atliko ir tam tikrą derybų priežiūrą, savo iniciatyva koreguodama dienotvarkę ir darydama įtaką visuomenės žinių lygiui ir nuomonėms. Tiesa, sunku įvertinti VIP savarankiškumą, nes, kaip jau buvo minėta, vienos valstybės propaganda, skleidžiama per savo šalies VIP, buvo perpasakojama kaimyninės šalies spaudos kaip žinios. Kitas spaudos įtakos vertinimo sunkumas yra tai, kad vyriausybių reakcija į spaudos pranešimus buvo selektyvi, t. y. buvo naudojamasi tais pranešimais, kurie atitiko pasirinktą veiksmų planą.

Tuoj po Lietuvos URM iniciatyva padidinto viešumo 1995 m. balandį, jis vėl staigiai sumažėjo, nes Lietuvos ir Latvijos nesutarimų sprendimą Lietuvos vadovai ėmė slėpti (toks manipuliavimas viešumu patvirtina spėjimą, kad spauda buvo laikoma vyriausybės propagandos įrankiu). Nepaisant to, Lietuvos spauda, pirmiausia dienraštis „Lietuvos rytas“, paskelbė apie 1995 m. gegužės 20—21 dienomis Maišiagaloje įvykusį Lietuvos ir Latvijos prezidentų ir ministrų pirmininkų susitikimą, apie kurį Lietuvos pusė neteikė jokios informacijos ne tik spaudai, bet, kaip skundėsi oficialūs pareigūnai, netgi užsienio reikalų ministrui bei Lietuvos ir Latvijos derybų delegacijai. „Lietuvos rytas“, išvardydamas tris memorandumo punktus, ne tik informavo visuomenę, bet ir paveikė derybų eigą, nes sukėlė neigiamą ne tik visuomenės, bet ir minėtų pareigūnų reakciją ir, tikriausiai, jų konfliktą su Prezidentu ir ministru pirmininku. Latvijos spauda situaciją paaštrino tvirtindama, kad Maišiagaloje pasirašytas ne memorandumas, o susitarimas. Lietuvos Prezidentas A. Brazauskas patvirtino spaudos įtaką derybų procesui, kai Lietuvos URM pareigūnų vizito į Rygą kitą savaitę po memorandumo pasirašymo tikslą jis apibūdino kaip siekimą nutraukti „spaudoje kilusias aistras“. „Lietuvos rytas“ paminėjo kad pats memorandumo punktų paskelbimas gali būti vienas Lietuvos pusės argumentų atsisakyti memorandumo. Vis dėlto kol kas nėra aišku, ar šis spaudos pranešimų paskatintas vizitas pakeitė memorandumo traktavimą, nes šalių pozicijos dėl jo privalomumo tebesiskiria.

Po pusmečio jau Latvijos prezidentūra pareiškė nepasitenkinimą spaudoje pasirodžiusiu „neprofesionaliu“ Latvijos vyriausybės sutarties su „Amoco“ ir OPAB traktavimu. Energetikos ministras J. Ozolinis apkaltino žurnalistus sugalvojus skandalą dėl sutarties pasirašymo. Vis dėlto spauda šiuo atveju ne vien sukūrė skandalą, bet ir padiktavo keletą Lietuvos pusės žingsnių. Spalio pabaigoje Lietuvos užsienio reikalų ministro P. Gylio inicijuotas pokalbis su kolega iš Latvijos V. Birkavu, teigiama, įvyko po latvių spaudos pranešimų, kad šios šalies vyriausybė ruošiasi pasirašyti sutartį su JAV ir Švedijos naftos koncernais. Nors Latvijos Užsienio reikalų ministerija pareiškė, kad tai nėra oficiali informacija, Lietuvos pareigūnai nenustojo tikėti Latvijos žurnalistais (Latvijos spauda netgi pateikė vieną aiškinimo versiją, kodėl: nors Lietuvos vyriausybės spaudos pranešime teigta, jog ministras pirmininkas M. Gailis patvirtino, kad sutartis nebus pasirašyta, kol Lietuva ir Latvija nesusitars dėl jūros sienos, Lietuvos premjero patarėjas Menčinskas teigė matęs kitą pranešimo tekstą, kuriame buvo nurodyta, jog Latvijos pusė patvirtino žinias apie ruošiamą sutartį). Latvijos laikraštis „Biznes i Baltija“ patvirtino informaciją apie sutarties rengimą, pranešė, kad niekas iš Latvijos vyriausybės narių neprieštarauja sutarties projektui ir nurodė jos pasirašymo datą.

Spauda, Lietuvos pareigūnų teigimu, buvo pagrindinis informacijos apie pasirašytą sutartį šaltinis. Užsienio reikalų ministerijos sekretorius A. Januška pakvietė Latvijos pusę suteikti informacijos apie sutartį, motyvuodamas tuo, kad oficialiai Lietuvai nebuvo pranešta apie jos 24-ąjį straipsnį (jame teigiama, jog naftos žvalgyba prasidės tik nustačius Lietuvos ir Latvijos jūros sieną), ir apie tai Lietuvos pusė sužinojo tik iš spaudos. Beje, iki tol Lietuva nereagavo į Latvijos spaudoje pasirodžiusį J. Ozolinio pareiškimą, jog naftos žvalgybos darbai gali būti vykdomi ir ginčytinoje teritorijoje.

Dar vienas ryškus spaudos įtakos Lietuvos ir Latvijos santykių darbotvarkei pavyzdys pasirodė daugiau nei po metų, kai Lietuvos savaitraštis „Verslo žinios“ 1996 m. lapkritį išspausdino Latvijos premjero A. Škelės interviu. Jame, be teiginio, jog „lietuviai sugalvojo“, kad Kuršių nerija nėra Lietuvos kranto linija (jei teisingas, šis teiginys patvirtintų, kad spauda, paskelbusi tokią tezę, prisidėjo prie derybų apsunkinimo), A. Škelė įžeidė P. Gylį bei pareiškė, jog su tuometiniais derybininkais „susitarti neįmanoma“. Po šio interviu P. Gylys pareiškė neturįs pagrindo netikėti Lietuvos žurnaliste ir pareikalavo Latvijos premjero atsiprašyti, tuo tarpu Latvijos Prezidentas G. Ulmanis teigė visiškai priešingai — jog tai esą „spaudos antys ir gandai“. Vis dėlto P. Gylio nepatenkino Latvijos premjero atstovo atsiprašymas, o šio atsiprašymo komentaras, savo ruožtu, sukėlė Latvijos pusės protestą — į Latvijos URM buvo iškviestas Lietuvos ambasadorius Rygoje R. Karazija. Be šio pasikeitimo nepasitenkinimo pareiškimais, „Verslo žinių“ publikacija turėjo ir kitą padarinį — kurį laiką buvo abejojama, ar Prezidentas vyks į trijų Baltijos šalių vadovų susitikimą, ir teigiamai nuspręsta tik tada, kai paaiškėjo, jog A. Škelė jame nedalyvaus.

Taigi nors kai kuriais atvejais vyriausybės galėjo parinkti, kokias žinias spauda gali pateikti ir į kokias publikacijas reikėtų reaguoti (todėl spaudos įtaką derybų procesui įvertinti gali būti sudėtinga), spauda vis dėlto darė įtaką derybų procesui netikėtomis publikacijomis.

3. Spaudos įtaka visuomenei: spauda kaip informacijos ir vertinimų šaltinis

Kaip minėta, ši spaudos įtaka užsienio politikos procesui yra netiesioginė, taigi jos nustatymas yra sudėtingesnis negu „dienotvarkės nustatymo“ atveju. Sudėtingumą didina ir tai, kad neretai yra sunku atskirti tiesioginę įtaką nuo netiesioginės, ypač kai kalbama apie spaudą kaip informacijos apie derybas teikėją. Darant prielaidą, kad (a) visuomenės žinių lygis ir (b) emocinės nuostatos veikia politikus, priimančius užsienio politikos sprendimus, čia bus trumpai apžvelgtos pastaruosius du dalykus veikiančios informavimo apie derybų procesą ypatybės.

Atrodo, kad informacinis spaudos vaidmuo Lietuvos ir Latvijos derybų procese buvo nemažas. Jau nurodyta, kad net kai kurie aukšti Lietuvos pareigūnai teigia sužinoję apie Maišiagalos memorandumą, Latvijos sutarties su naftos kompanijomis ypatybes bei kitus derybų epizodus tik iš VIP. Spauda, vykdydama savo „prižiūrėtojo“ funkciją, dažnai stengėsi pateikti kuo išsamesnę informaciją apie derybų eigą: tarp tokių faktų galima nurodyti, pavyzdžiui, „Lietuvos aide“ paskelbtą visą Lietuvos URM notą, Latvijos „Dienoje“ papasakotą kontinentinio šelfo žemėlapių perdavimo Lietuvai istoriją, „Biznes i Baltija“ pateiktą Latvijos ir naftos kompanijų sutarties aiškinimą tuo, kad be naftos telkinio Latvijos pusėje joms neapsimokės dirbti kaimyniniame Švedijos „Dalderso“ telkinyje ir kt. Nors spauda nuolat nerašė apie dvišales derybas, ji leido sekti tam tikras tendencijas, tokias kaip požiūrių į konflikto sprendimą Tarptautiniame teisme kaita Latvijoje ir Lietuvoje, Latvijos sutarties su „Amoco“ ir OPAB vertinimų kitimas Lietuvoje (nuo neapibrėžtų vertinimų „labai ginčytina“ iki griežto tvirtinimo, jog sutartis „niekinė“), Lietuvos politikų ginčo dėl vienašališko sienos nustatymo eiga ir pan. Informaciniu bei emociniu požiūriu svarbūs yra ir pagrindiniuose dienraščiuose pateikti žemėlapiai, parodantys dviejų šalių ginčą akivaizdžiau nei žodinė informacija.

Be jau minėtų vertinimų, laikraščiai nurodydavo tokius, kuriuos galima laikyti spaudos pastebimumo indikatoriais, kadangi jie buvo imti nuolat kartoti politikų. Vienas pirmųjų tokių vertinimų buvo neįvardyto derybų delegacijos nario teiginys „Lietuvos rytui“, jog Lietuva, priėmus Maišiagalos memorandumo nuostatas, liktų „tik su moterų pliažu“. Vėliau panašaus dėmesio susilaukė „Respublikos“ dienraščio ir „Pirmadienio“ savaitraščio užuominos apie „mušimą“, kuriuos Latvijos ambasadorius įvertino kaip teiginius, jog „latviai muša lietuvius“. Pagaliau, pagarsėjo „Respublikos“ ir „Biznes i Baltija“ publikacijos, kuriose užsimenama apie karo tarp Lietuvos ir Latvijos galimybę.

Pabaiga

Šiame rašinyje buvo pateikta faktų apie galimą spaudos įtaką Lietuvos ir Latvijos deryboms dėl jūrų sienos. Buvo teigiama, kad spauda derybas galėjo veikti ir savo iniciatyva, ir kaip vyriausybių bei opozicijos (propagandos) priemonė, nors ja galėjo būti nesąmoningai. Tuo tarpu pačios vyriausybės galėjo reguliuoti spaudos poveikį savo atžvilgiu, atrinkdamos, į ką reikia reaguoti. Be tiesioginės spaudos įtakos derybų procesui, galima išskirti ir bendrą spaudos įtaką visuomenei, t. y., tikėtina, kad spauda gali veikti visuomenės nuomonę, tuo versdama vyriausybes koreguoti savo politiką.

Vis dėlto yra mažiausiai dvi priežastys, dėl kurių negalima daryti bendrų išvadų apie spaudos ar juo labiau visų VIP įtaką užsienio politikai. Viena jų susijusi su užsienio politikos formulavimo ir vykdymo procesu, kuris yra gana konfidencialus, todėl apie tam tikrų veiksnių įtaką jam galima kalbėti tik gana spekuliatyviai. Kita priežastis — Lietuvos ir Latvijos derybų ypatybės (derasi mažos valstybės su palyginti nedidelėmis komunikacinės įtakos galimybėmis, neturinčios didelio tarptautinių santykių dabartiniame pasaulyje patyrimo, senų demokratijos ir laisvos spaudos tradicijų ir kt.). Todėl aukščiau padaryti apibendrinimai, net jei jie pasirodytų teisingi, nebūtinai būtų visaapimantys.

Naudotos literatūros sąrašas

Cohen B. The press and foreign policy.— Princeton, 1963.— 281 p.

Cutler L. N. Foreign policy on deadline // Foreign policy.— New York, 1984.— Nr. 56.— P. 113—129.

Daciūtė E. Latvijos ambasadorius Atis Sjanitis: „Esant dabartinei situacijai, reikia ieškoti to, kas mus jungia, o ne skiria“ // Lietuvos aidas.— 1996.— Lapkričio 19.— P. 2.

Derybos su Latvija atsidūrė aklavietėje // Lietuvos rytas.— 1996.— Rugsėjo 19 d.— P. 7.

Frankel J. Tarptautiniai santykiai permainingame pasaulyje.— K., 1993.— 221 p.

Gaižauskaitė V. Latvijos požiūriu Kuršių nerija — negyvenamas rifas // Lietuvos rytas.— 1996.— Rugsėjo 2.— P. 2.

Gaižauskaitė V. Lietuva ir Latvija: krizė dėl jūros sienos neslūgsta // Lietuvos rytas.— 1996.— Rugpjūčio 24 d.— P. 2.

Gaižauskaitė V. Prezidentas išsižadėjo Maišiagalos memorandumo: A. Brazauskas parėmė Tėvynės sąjungos lyderio V. Landsbergio poziciją // Lietuvos rytas.— 1996.— Lapkričio 14 d.— P. 2.

Girgensonas V. Latvijos ministrui nesuprantamas Lietuvos nerimas // Lietuvos rytas.— 1995.— Lapkričio 11.— P. 2.

Grumadaitė R. Latvija savo sieną jūroje jau perkėlė į Lietuvos pusę: Dviejų kaimyninių Baltijos šalių konfliktas gali būti naudingas komercinėms struktūroms // Lietuvos rytas.— 1995.— Balandžio 12.— P. 1, 3.

Grumadaitė R. Lietuvos ir Latvijos ginčui reikės nešališko teisėjo // Lietuvos rytas.— 1995.— Spalio 27.— P. 2.

Grumadaitė R. M. Stankevičius laukia atsakymo iš Rygos // Lietuvos rytas.— 1996.— Spalio 18.— P. 3.

Konfliktas su Latvija — dar ne kariškių reikalas // Respublika.— 1995.— Lapkričio 3.— P. 1.

Laiko ženklai // Lietuvos rytas.— 1996.— Lapkričio 5.— P. 4.

Latvijos nota Lietuvai // Lietuvos aidas.— 1996.— Rugsėjo 5.— P. 1, 4.

Latvijos nota spaudos žinių nepaneigė // Lietuvos rytas.— 1995.— Spalio 21.— P. 2.

Latvijos premjeras Lietuvos premjerui sakė netiesą? // Lietuvos rytas.— 1995.— Spalio 26 d.— P. 1.

Latvijos sutartis dėl naftos jūroje — isteriškas veiksmas? // Lietuvos rytas.— 1995.— Lapkričio 4.— P. 2.

Lietuva ir Latvija gali susitikti ir teisme // Lietuvos rytas.— 1996.— Rugpjūčio 26.— P. 3.

Lietuva reaguos į Latvijos veiksmus // Lietuvos rytas.— 1996.— Rugpjūčio 22.— P. 1.

Lietuvoje slepiamas Latvijos premjero vizitas Rygoje nelaikomas paslaptimi // Lietuvos aidas.— 1996.— Liepos 26.— P. 4.

Lietuvos pozicija dėl jūros sienos su Latvija vieninga // Lietuvos rytas.— 1996.— Rugsėjo 3.— P. 2.

M. Stankevičius laukia Latvijos atsakymų // Lietuvos rytas.— 1996.— Rugsėjo 18.— P. 2.

Prezidentai Rygoje beldė į NATO duris // Lietuvos rytas.— 1996.— Lapkričio 27.— P. 2.

Račas A. „Maišiagalos memorandumas“: apsigavę Lietuvos vadovai ieško išeities // Lietuvos rytas.— 1995.— Gegužės 27.— P. 2.

Račas A. „Maišiagalos memorandumo“ paslaptis dar neįspėta // Lietuvos rytas.— 1995.— Gegužės 31.— P. 2.

Ryga toliau derasi dėl naftos gavybos // Lietuvos rytas.— 1995.— Spalio 24.— P. 1.

Sakalauskaitė R. A. Brazauskui pažadėta sutarties dėl naftos kopija // Lietuvos rytas.— 1995.— Lapkričio 11.— P. 2.

Varnauskas R. Neužmirštami premjero „politiniai sprendimai“, kuriuos URM siūlo pamiršti // Lietuvos aidas.— 1995.— Balandžio 29.— P. 4.

Varnauskas R., Žičkus K. Maišiagala — tai ne „Literatų svetainė“! // Lietuvos aidas.— 1995.— Birželio 2.— P. 4.

Vilkelytė D. Užsispyrėliai lietuviai // Verslo žinios.— 1996.— Lapkričio 19.— P. 6.

V. Landsbergis vardija prastos diplomatijos nuostolius // Lietuvos rytas.— 1995.— Lapkričio 7.— P. 2.

AMOCO i OPAB opasajutsa ubytkov // Biznes i Baltija.— 1995.— 3 nojabria.— S. 1.

Vodo V, Moločkova G. Neftianaja diplomatija // Biznes i Baltija.— Riga, 1995.— 26 oktiabria.— S. 1, 2.

Zubkov J. Prezident prezidentu… // Biznes i Baltija.— 7 nojabria.— S. 1.

Kulmanis J. Latvija i Litva prišli k soglašeniju o morskoj granice // Diena.— 1995.— 22 maja.— S. 1.

Moločkova G. Delo v skvažine // Biznes i Baltija.— Riga, 1996.— 1 nojabria.— S. 2.

Moločkova G. Dogovor s AMOCO i OPAB podpišut vo vtornik // Biznes i Baltija.— 1995.— 27 oktiabria.— S. 1.

Moločkova G. Latvija ravniajetsa na Kuveit // Biznes i Baltija.— Riga, 1995.— 23 oktiabria.— S. 1.

Moločkova G. Razvod po-baltijski // Biznes i Baltija.— 1996.— 5 sentiabria.— S. 1, 2.

Posse M. Podpisan dogovor s AMOCO i OPAB // Diena.— Riga, 1995.— 1 nojabria.— S. 1

Radzevičiūtė A. Konflikt meždu Latvijei i Litvoj možet bytj razrešon putiom peregovorov // Diena.— Riga, 1995.— 3 nojabria.— S. 1.