Makroekonomika
Vykintas Pugačiauskas
1 kurso, 3 grupės studentas
Monetaristinės, keinsistinės ir pasiūlos pusės
ekonomikos koncepcijų apibendrinimas
Siekdamos spręsti ekonomikos problemas, įvairios
koncepcijos pabrėžia skirtingų jos aspektų svarbą. Kai
kurios jų - monetaristai ir keinsistai - teigia, kad jas
sureguliuoti galima per visuminę paklausą, kitos koncepcijos
- pasiūlos pusės - atstovai mano, kad dėmesį reikia sutelkti į
visuminę pasiūlą.
Monetaristai, siekdami nepabloginti ekonomikos
funkcionavimo, pasisako už jos reguliavimą ne vyriausybės,
o centrinio banko veiklos priemonėmis - monetarine politika,
t. y. pinigų masės kontroliavimu. Sudarę lygybę MxV=PxQ
(M - pinigų pasiūla, V - jų naudojimo dažnis, P - kainų lygis,
Q - pagaminta produkcija), monetaristai mano, kad pinigų
naudojimo dažnis stabilus, todėl dešiniąją lygybės pusę -
NBNP - galima didinti tik didinant pinigų masę. Yra 3
monetarinės politikos priemonės: (1) centrinio banko paskolų
kitiems bankams reguliavimas, nustatant tam tikrą
diskonto normą, (2) privalomųjų komercinių bankų rezervų
reguliavimas, lemiantis ne tik "perteklinių" rezervų kiekį,
bet ir pinigų multiplikatorių, bei (3) vyriausybės vertybinių
popierių pirkimas arba pardavimas. Ilguoju laikotarpiu,
pasak monetaristų, įmanomas tik kainų, bet ne gamybos
didėjimas, nes, esant natūraliajam nedarbui, agreguotoji
pasiūla yra visiškai neelastinga. Taigi AD skatinimas kelia
tik kainas.
Keinsistai, kurių pagrindinis tikslas - sumažinti
neigiamą verslo ciklų įtaką vyriausybės kišimosi
priemonėmis, tvirtina, kad geriausiai tai galima padaryti
fiskaline politika. Tvirtindami, kad gamybos dydis reaguoja į
visuminę paklausą automatiškai ir visiškai, kol ekonomika
pasiekia visišką užimtumą (AS iki to taško absoliučiai
elastinga), ir pateikdami formulę AD=AS=C+I+G+E (C -
vartojimo išlaidos, I - investicijos, G - vyriausybės išlaidos, E
- grynasis eksportas), keinsistai mano, kad reguliuojant
vieną iš keturių dešinėje lygybės pusėje esančių veiksnių,
galima padidinti visuminę paklausą, o tai artintų
ekvilibriumą prie visiško užimtumo ir nesukeltų infliacijos.
Keisdama individualių vartotojų mokesčius, vyriausybė gali
veikti C, įmonių mokesčius - I, ji taip pat gali keisti savo
išlaidas bei subsidijuoti ekportą ar mažinti importą.
Keinsistai mano, kad nuosmukio metu vyriausybės išlaidos
turi viršyti pajamas.
Pasiūlos pusės ekonomistai mano, kad ir AD, ir
AS yra daugiau ar mažiau elastingos. Todėl AD didinimas
gali arba didinti gaminamų prekių kiekį, t. y. užimtumą, ir
kainas, t. y. sukelti infliaciją, arba abu kartu mažinti, t. y.
didinti nedarbą. Tuo tarpu AS didinimas kartu mažina
kainas ir didina užimtumą. Kad didėtų AS, reikia mažinant
mokesčius didinti ne vartojimą, o postūmį gaminti. Mokesčių
sumažėjimas dažniausiai neatsilieps biudžetui, o jei ir
atsilieps, tai trūkstamą investicijoms dalį padengs iš
mokesčių sumažinimo sutaupyti pinigai. Taip pat, esant
visiškam užimtumui, reikia skatinti taupymą, virsiantį
investicijomis, ir mažinti vartojimo dalį. Vyriausybė, nors
būdama didelė ir nerangi, todėl mažintina, turi dereguliuoti
rinką, kad gamybos augimo nestabdytų nustatyti minimalūs
užmokesčiai ir pan. Kartu būtina kontroliuoti gamintojus,
kad, padidėjus AD, didintų gamybą, o ne kainas bei,
mažinant struktūrinį nedarbą, siūlyti jiems reikalingos
darbo jėgos.
Monetaristai ir keinsistai nesutaria dėl pinigų
naudojimo dažnumo vaidmens. Monetaristai tvirtina, kad jis
yra santykinai pastovus, o keinsistai mano, kad jį veikia
polinkis taupyti ir kiti veiksniai. Iš čia kyla nesutarimas, kas
efektyviau keis AD - pinigų masės pokytis (monetaristų) ar
jų vartojimo dažnumo pokytis (keinsistų). Vertindami
fiskalinę politiką, monetaristai mano, kad vyriausybės
išlaidų didinimas ilguoju laikotarpiu turi būti finansuojamas
iš mokesčių padidinimo (individualūs mažins vartojimą, o
korporatyviniai - investicijos) arba biudžeto deficito (todėl
reikės spausdinti naujus pinigus arba skolintis privačiose
rinkose, kas sukurs išstūmimo efektą), todėl jis apskritai
nepadidins agreguotųjų išlaidų, taigi nekeis ir kainų bei
realios gamybos. Užtat dėl išstūmimo efekto didės
nominaliosios palūkanos, o realiosios, lemiamos tik gamybos
lygio, nesikeis. Keinsistai, didindami pinigų vartojimo
dažnumą, fiskaline politika tikisi padidinti agreguotas
išlaidas ir gamybą. Jei tai pakeis paklausą pinigams, gali
keistis ir palūkanos. Vertindami monetarinę politiką,
monetaristai sako, kad pinigų pasiūlos didinimas didins
agreguotąsias išlaidas, todėl ir kainas. Tačiau reali gamyba
tepriklauso nuo struktūrinio nedarbo, todėl ji ir nuo jos
priklausančios realios palūkanos nekis. Nominaliųjų
palūkanų kitimą monetaristai nuspėja, bet jo krypties
nežino: pinigų masės didėjimas palūkanas pirmiau mažina,
bet, pakilus kainoms, didėjanti paskolų paklausa jas kelia.
Kaip tik todėl monetaristai siūlo veikti ekonomiką per pinigų
masę, kurią kontroliuoti galima, o ne per nekontroliuojamas
palūkanas. Keinsistai, manydami, kad gali keistis ir pinigų
naudojimo dažnis, dėl visų minėtų monetarinės politikos
padarinių krypties nėra tikri, bet nuosmukio atveju siūlo ne
tik didinti pinigų masę, bet ir išlaikyti žemas palūkanas..
Vertindami infliaciją, monetaristai teigia, kad ją
sukelia staigus pinigų masės padidėjimas, o stabdyti ją
reikia, mažinant pinigų pasiūlą. Keinsistai sako, kad ji kyla,
kai AD didesnė už AS. Trumpuoju laikotarpiu ją galima
sustabdyti mažinant vyriausybės išlaidas. Ilgu laikotarpiu ji
neišvengiama, mažinti ją galima restrikcine monetarine
politika. Pasiūlos pusės atstovai, sutikdami su
monetaristais, mano, kad dar reikia ir mažinti pajamų
mokestį ir taip didinti visuminę pasiūlą.
Nedarbas keinsistams ir ilguoju, ir trumpuoju
laikotarpiu atrodo priklausąs nuo infliacijos, jo priežastis -
nelanksti darbo jėga. Monetaristai sako, kad natūralusis
nedarbas priklauso nuo vyriausybės programų, mokesčių,
konkurencijos ir pan. Pasiūlos pusės šalininkai tarp
infliacijos ir nedarbo nemato jokio ryšio, norint jo išvengti,
reikia didinti motyvaciją dirbti daugiau.
Fiskalinę politiką lemia politikai, todėl
laikotarpis nuo ekonomikos pokyčio ir jo pastebėjimo iki
priemonių jai reguliuoti pailgėja dėl politikų
nekompetentingumo. Tuo tarpu monetarinę politiką vykdo
centrinio banko profesionalai, tačiau jos poveikis mažiau
nuspėjamas.
Monetarinės politikos pavyzdys - JAV federalinės
rezervo sistemos bandymai kontroliuoti pinigų masę. 8-
ajame dešimtmetyje diskonto norma buvo nustatoma labai
dažnai, bet tai ėmė nesutapti su ilgalaikiais tikslais. 1979 m.
dėmesys perkeltas į privalomųjų rezervų dalį, o nuo 1982 m.
svarbiausios tapo atviros rinkos operacijos. Keinsistinės
politikos pakilimas buvo 1961-1969 m., kai JAV prezidentai
Dž. F. Kenedis ir L. Džonsonas padidino vyriausybės išlaidas
keliams, leido išskaityti iš mokesčių dalį, skirtą
investicijoms, o vėliau dar sumažino mokesčius. Žymiausia
pasiūlos pusės fiskalinės politikos išraiška buvo
"reiganomika", kai 1981 m. mokesčiai buvo sumažinti taip,
kad bendrosios pajamos iš jų sumažėjo 2 proc. BNP. 1986 m.
iš 14 pajamų mokesčio laiptelių palikti tik 3.
Naudotos literatūros sąrašas
1. Chang, S. Modern Economics.- Boston; London; Sydney; Toronto,
1990.- XXVI,
486 p.
2. Ekonomikos teorija: II dalis: Makroekonomika (visuminė
paklausa ir pasiūla) /
Ats. red. J. Čičinskas.- V., 1991.- 232 p.
3. Schiller, B. R. The Macro Economy Today.- 5th edition.- New
York a. o., 1991.-
XXX, 597, [3] p.