Politinių idėjų istorija
Vykintas Pugačiauskas
1 kurso, 3 grupės studentas
Dantės politinė filosofija
Planas
Įvadas
1. Pirmasis Monarchijos tyrinėtojas
2. Trys svarbiausios "Monarchijos" temos
3. Romos imperija kaip pasaulinė Monarchija
4. Popiežiaus ar Monarcho valdžia?
5. Pasaulinė itališkoji imperija?
Pabaiga
Naudotos literatūros sąrašas
Įvadas
Dantės Aligierio (Dante Alighieri), kūrėjo, kuris ir
priklauso viduramžiams, ir yra vienas Renesanso šauklių,
kūryba tyrinėta gana plačiai. Žinomiausi jo kūriniai, be
abejo, yra "Dieviškoji komedija" ir "Naujasis gyvenimas",
turintys milžinišką reikšmę - ne tik literatūrinę, bet ir
istorinę. Tuo tarpu politinę Dantės mintį atspindintys
veikalai bent jau Lietuvoje buvo žinomi nedaug. Tik prieš
penkerius metus pasirodė fundamentalaus, brandžiausio jo
politinio traktato "Monarchija" (De Monarchia) dalies
vertimas. Kiti, kiek mažiau reikšmingi politinės minties
kūriniai (juose politinės temos nėra pagrindinės) - "Puota",
"Apie nacionalinę kalbą" - dar laukia vertimo į lietuvių
kalbą.
Nepaisant to, kitomis kalbomis (pirmiausia rusų)
išleisti jo kūrinių vertimai bei tyrinėjimai, nors ir turintys
žinomų trūkumų, leidžia atidžiau pažvelgti į Dantės
politinės filosofijos pasaulį. Taigi šiame referate ir bus
apžvelgti Dantės politinės minties paminklai. Daugiausia
dėmesio bus skirta "Monarchijai", iškeliančiai tris esmines
problemas: monarchijos būtinybę, Romos imperijos valdymą
ir monarcho autoritetą, taip pat aiškinančiai Dantės požiūrį
į šių problemų tyrimo metodologiją ir apskritai pažinimą.
Kiek tai atitiks būtent "Monarchijos" nubrėžtas politinės
minties gaires, bus apžvelgti ir kiti, ankstesni Dantės
veikalai.
1. Pirmasis Monarchijos tyrinėtojas
Kitaip negu ankstesniuose savo kūriniuose,
pradėdamas "Monarchiją", Dantė pareiškia pasitikėjimą
savo jėgomis. Jis pasiryžęs nekartoti kitų atrastų tiesų, bet
išaiškinti naują visuotinės, pasaulinės valstybės sampratą -
iki tol ji nebuvo plačiai žinoma, nes jos ryšiai su kasdienine
nauda buvo labai neryškūs. "[...] ketinu jį [monarchijos
klausimą] iškelti į dienos šviesą, iš dalies tam, kad
pasitarnaučiau pasauliui, iš dalies, kad įgyčiau šlovę kaip
pirmas šio klausimo aiškintojas",- sako Dantė.
Kartu jis nurodo ir savo tyrimo tikslus. Dantė
skiria dalykus į tuos, kuriuos galima stebėti, bet jie labai
mažai nuo žmonių galios, ir tuos, kuriuos galima ne tik
stebėti, bet ir paveikti. Šiuose dalykuose veikla yra
pagrindinis tikslas, o stebėjimas jai tik tarnauja. Todėl visa,
kas reikalinga pasiekti galutiniam tikslui, ir turi būti
paimama iš paties tikslo. Kartu Dantė išskyrė skirtingus
atskiro žmogaus, šeimos bendrijos, kaimo bei miesto
bendrijos, valstybės ir, galiausiai, visos žmonių giminės
tikslus. Šie tikslai esti duoti Dievo. O pagal kuriančiojo
sumanymą, galutinis tikslaus yra "ne kokia nors sukurtoji
esmė, kaip koks tvarinys, bet individuali to tvarinio veikla".
Taigi, anot Dantės, yra tam tikra žmonių
visumai bendra veikla, kuri tiesiogiai nesusijusi su atskiru
žmogumi, šeima ar kita bendruomene. Tokiu galutiniu tikslu
jis laiko intelektualinę galią arba sugebėjimą. Pats vienas
žmogus ar kita dalinė bendruomenė negalėtų jo viso paversti
veiksmu, tam turi egzistuoti žmonių giminės dauguma. Tik
tada bendras teorinis protas (intellectus speculativus) galės
tapti praktiniu (intellectus practicus), t. y. veikiančiu
(politinė išmintis) ir darančiu (įgūdis). Ir politinė išmintis, ir
įgūdis tarnauja teoriniam protui, geriausiajam dalykui, dėl
kurio sukurta žmonių giminė, nes "pasižymintys protu yra
skirti visus valdyti".
2. Trys svarbiausios "Monarchijos" temos
Prie dalykų, priklausančių žmonių galiai, Dantė priskiria
ir valstybinę santvarką. Todėl jo tyrimas, nagrinėjantis
valstybės tvarkymą, ir netgi esantis "teisingų valstybinių
santvarkų šaltinis ir pradžia", taip pat yra skirtas ne stebėti,
bet veikti.
Žmonių veiklą Dantė sieja su bendrų tikslų
įgyvendinimu, tam žmonijai duotas pasyvus, galimas
intelektas (intellectus possibilis). Pasak jo, toks bendras
tikslas yra vieninga pasaulinė valstybė, kuri užtikrins
visiems teisingumą, nutrauks karus ir tarpusavio kovas.
Visuotinė taika yra geriausia priemonė ir artimiausias kelias
siekti laimės. Todėl "ganytojams iš aukštybių nuolat buvo
kalbama ne apie turtus, ne apie malonumus, ne apie garbę,
ne apie gyvenimo ilgumą, ne apie sveikatą, ne apie
stiprumą, ne apie grožį, bet apie taiką".
Taigi pasaulinė valstybė yra geriausias būdas
įgyvendinti visos žmonijos tikslus. Todėl Dantė siekia
pažiūrėti, kas yra laikinoji Monarchija (Imperija) savo forma
ir intencija. Tai "vienvaldystė, esanti virš visų ir visiems,
kuriuos tuo metu apima". Norint išsiaiškinti jos formą ir
intenciją, pasak Dantės, reikia daugiausia dėmesio sutelkti
trims esminiams dalykams: ar ji būtina pasaulio gerovei, ar
romėnų tauta teisėtai pasisavino monarcho funkcijas ir ar
monarcho autoritetas tiesiogiai priklauso nuo Dievo, ar nuo
kurio nors Dievo tarno. Tikriausiai, teigia Dantės tyrinėtojas
I. Goleniščevas-Kutuzovas, pastarasis klausimas buvo
aštriausias: "jei pasaulinės monarchijos valdovas yra tik
Popiežiaus valios vykdytojas, tai monarchija tampa
teokratija, kurioje imperatorius tėra tik Bažnyčios tarnas".
Tai, kad pasaulinė valstybė reikalinga socialiniu
požiūriu, Dantė įrodinėja, remdamasis Aristotelio "Politika".
Kai daug dalykų skiriami įgyvendinti vienam tikslui, reikia,
kad kas nors juos valdytų ir tvarkytų. Intelektualinė
žmogaus jėga reguliuoja visus kitus, laimės siekiančius
dalykus, šeimos galva tvarko visus šeimos reikalus, kaimu
rūpinasi jo gyventojų išrinktas ar kieno nors paskirtas
atstovas, todėl ir valstybėje turi būti ją vienijantis ir
valdantis asmuo. Kadangi dalinės tvarkos gerovė neviršija
visos tvarkos gerovės, todėl atskirų dalių tvarka turi būti
nukreipta į aukštesnę tvarką. Kaip šie žemesnieji
visuomenės sluoksniai atitinka visuomenę, taip pati
visuomenė turi atitikti žmonių visumą, o kadangi
visuomenės dalis atitinka visuomenę per vieną valdovą, tai
ir visuomenė visumą turi atitikti per savo valdovą, "kuris
yra Dievas ir Monarchas". Kad visuotinis žmonių giminės
vienijimasis būtų tobulas, kiek anksčiau rašė Dantė
"Puotoje", reikalingas savotiškas vairininkas, kuris žinotų
skirtingas pasaulio sąlygas ir skirtingais valdymo būdais
įgautų neginčijamą valdžią.
Žmonių susivienijimą per valdovą Dantė aiškina
ir religiniu aspektu. Pagal Dievo sumanymą, sako Dantė,
kiekviena tikslinga būtybė turi būti tokia panaši į Dievą,
kiek to panašumo gali priimti jos prigimtis. Visuma yra
dieviškojo gerumo pėdsakas, todėl žmonių giminė gerai
jaučiasi tik darydamasi panaši į Dievą, kitaip sakant,
sudarydama didžiausią vienumą su tikruoju, vieninteliu to
vienumo protu. O maksimalų vienumą žmonės gali sudaryti
tik paklusdami vienam valdovui. "Taigi žmonių giminė,
paklusdama vienam valdovui, labiausiai darosi panaši į
Dievą ir šitaip labiausiai atitinka dieviškąjį sumanymą",-
tvirtina Dantė.
Istoriškai Monarchijos buvimas taip pat
pasiteisino. Visa žmonijos istorija, "pradedant nuo pirmųjų
tėvų nuopolio", yra vieni karai. Vienintelis ramus laikotarpis
buvo dieviškojo Augusto valdymas, kai egzistavo tobula
Monarchija. Apie tai, teigia Dantė, liudija visi tos epochos
šaltiniai.
Politinis-teisinis Monarcho buvimo būtinumas
taip pat buvo nurodytas Aristotelio. Jei esti du lygūs
valdovai, mano Dantė, jų ginčų negali išspręsti niekas, nes
jie vienas kitam nėra pavaldūs, ir nėra trečio, aukštesnės
jurisdikcijos asmens, kuris galėtų valdyti juos abu. Taigi
reikia trečiojo, didesnius įgaliojimus turinčio valdovo. Jeigu
jis bus Monarchas, jį laikys svarbiausiuoju, jei ne - jis vėl
turės sau lygų valdovą, su kuriuo negalės išspręsti ginčų, ir
taip tęsis iki begalybės arba reikės prieiti iki "pirmojo ir
aukščiausiojo teisėjo", t. y. Monarcho arba Imperatoriaus.
Didžiausias teisingumas - nepriimantis nei daugiau, nei
mažiau, panašiai kaip absoliutus baltumas - įmanomas tik
esant vienam valdovui.
Teisingumas privalo būti galingas, o
galingiausias jis yra tada, kai įsikūnija geranoriškiausiame
ir galingiausiame subjekte. Toks yra Monarchas, taigi tik
Monarchui priklausantis teisingumas yra maksimalus. Be
to, didžiausias teisingumo priešas yra norėjimas. Net
Aristotelis sakė, kad "ką galima apibrėžti įstatymu, to jokiu
būdu nereikia palikti teisėjui", turėdamas omeny neteisingus
troškimais pagrįstus sprendimus. Taigi kai nebelieka, ko
norėti, neįmanoma, kad liktų noras - lieka tik teisingumas.
Tuo tarpu visi daliniai valdovai turi, ko norėti (bent jau tapti
aukštesniu valdovu), ir tik aukščiausiasis valdovas turi
viską, todėl jis labiausiai iš visų mirtingųjų gali būti
teisingumo subjektu.
Apžvelgdamas moralinį Monarchijos aspektą,
Dantė tvirtina, kad Monarchas turi aukščiausiąją meilę, nes
jis žmonėms yra artimesnis už visus kitus valdovus, ir
žmonės jam yra artimiausi. Kiti valdovai negali geriau
rūpintis žmonėmis už Monarchą, nes jų rūpinimasis
priklauso nuo monarcho. Kadangi Monarchas yra
universaliausia žmonių laimės priežastis, jis kaip gėrio
priežastis yra labiausiai pagrindžiamas, nes kuo priežastis
universalesnė, tuo ji tikresnė. Taigi žmonių gėrį labiausiai
myli Monarchas. Beje, "Puotoje" Dantė taip pat kalba apie
Monarcho vaidmenį: "[...] Tai, ką Monarchas kalba, yra
įstatymas visiems [...] ir bet koks kitas valdymas įgauna
galios tik Monarcho valdyme".
Visos valstybės, valdomos netiesiogiai -
demokratija, oligarchija, tironija, - tik stumia žmones į
vergiją. Kadangi Monarchas labiausiai myli žmones, jis nori,
kad visi žmonės būtų geri, "o tokie negali būti tie, kurie
valdo netiesiogiai". Čia Dantė vėl remiasi Aristoteliu,
teigusiu, kad netiesioginiame valdyme geras žmogus yra
blogas pilietis, o tiesioginiame - geras žmogus ir geras pilietis
sutampa. Tik valstybė, kurioje tiesiogiai valdo Monarchas,
labiausiai siekia laisvės, t. y. kad žmonės egzistuotų dėl
pačių savęs. Tik valdant Monarchui, žmonės egzistuoja ne
dėl kito, bet dėl savo malonės. Šią laisvę Dantė supranta
kaip laisvę nuo troškimų. Jo požiūriu, laisva nuomonė yra ne
šiaip laisvas norų pareiškimas. Kadangi nuomonė esanti
vidurys tarp siekimo ir suvokimo, todėl ji laisva galinti būti
tik tada, kai ji dėl suvokimo sužadinanti troškimą, o ne tada,
kai dėl troškimo atsirandanti pati nuomonė. Be to, nuomonė
didesnę įtaką turi tada, kai ji sukuriama, o ne tada, kai
pakeičiama klaidinga nuomonė. Monarchas neturi jokių
paskatų troškimui (beje, svarbu tai, kad Dantė apdairiai
teigia, jog neturi arba bent jau turi mažiausiai - vadinasi,
net ir idealiajame Monarchijos modelyje lieka vietos
neteisybei), be to, jis vienas yra geriausiai nusiteikęs valdyti,
todėl niekad neturi išankstinės nuomonės. Šiedu dalykai
lemia, kad Monarchas nepraranda sprendimo laisvės.
Iš žmonių laisvės kyla dar vienas svarbus Dantės
teiginys. Teisinga valstybės santvarka siekia laisvės, nes "ne
valstybė dėl įstatymų, o įstatymai dėl valstybės sudaromi".
Besilaikantieji įstatymų nepriklauso nuo tų įstatymų
leidėjų, veikiau įstatymų leidėjas priklauso nuo tų, kas jų
laikosi. Todėl žmonės gyvena ne dėl konsulų ar karalių, bet
pastarieji dėl žmonių. Tiesa, priemonės požiūriu, jie yra kitų
valdovai, tačiau tikslo požiūriu - tarnai. Monarchas, kuris
yra visų valdovas, ne mažiau yra visų tarnas. Monarchija
priklauso nuo jai skirto tikslo pagal duotus įstatymus, todėl
žmonės monarchijoje jaučiasi laisvi.
Dantė teigia, kad Monarcho valdžia geriausia
todėl, kad jis valdo vienas: jei tą patį tikslą galima pasiekti
valdant keliems ir valdant vienam, aišku, kad vieno
funkcijas be reikalo savinasi likusieji, "o visa, kas
nereikalinga, nepatinka Dievui ir prigimčiai". Tai, kas
vyksta vieno dėka, mano Dantė, paprastai yra gėris, o
daugelio - blogis. Kiekvienas gėris yra gėris todėl, kad slypi
vienume, tad ir santarvė kaip gėris įmanoma tada, kai jos
pagrindas yra vienumas. Žmonių giminė geriausiai jaučiasi
(o tai ir yra jos tikslas) tik santarvėje, o santarvė priklauso
nuo žmonijos norų vienumo. Tai įmanoma tada, kai yra
vienas noras, valdantis kitus ir kreipiantis juos į vienovę,
taigi tada, kai yra vienas valdovas. Taigi viso pasaulio
įstatymai turi turėti vieną centrą, o pasaulinės valstybės
žmonės turi gyventi vien pagal įstatymus ("tik įstatymas yra
tiesioginė gyvenimo taisyklė"). Tačiau įstatymai turi skirtis:
Dantė pateikia pavyzdį, kad vienaip turi būti valdomi
šalčiuose gyvenantys skitai, kitaip - karščių garamantai. Bet
žmonių giminė gyvena pagal bendrus dalykus, kurie tinka
visiems ir sudaro visuotinės taikos sąlygas, todėl būtina, kad
valdytų vienas asmuo.
Vadinasi, Dantė mato pasaulinę valstybę kaip
federaciją, kurioje tautos ir vietovės turėtų tam tikrą
autonomiją, ir tik "aukštesnius ir bendresnius" dalykus
lemtų visuotiniai įstatymai.
3. Romos imperija kaip pasaulinė Monarchija
Antrosios "Monarchijos" knygos pradžioje Dantė kelia
klausimą, kaip iškilo Romos imperija: ar ji užkariavo
didžiules teritorijas ginklais, ar imperatoriaus valdžia
priklausė Romai teisėtai. Dantė pabandė paneigti
viduramžiais labai paplitusį Augustino mokymą, pagal kurį
buvo smerkiamos visos pagoniškos valstybės, egzistavusios
iki krikščionybės atsiradimo. Roma, pasak jo, neturėjo savo
misijos ir nesiskyrė nuo kitų rytietiškų despotijų. Kuo labiau
didėjo Roma, tuo daugiau įvykdavo nusikaltimų. Imperijos
žlugimą Augustinas aiškino bausme už pavergtų tautų
išnaudojimą.
Dantė pradėjo ginčą su dvasininkais, teigdamas,
kad senovės Roma nebuvo velnio valstybė, o pasaulinės
imperijos pradžia. Tie, kas neigia senovės Romos paskirtį
tapti pasauline valstybe - ne tik dvasininkai, bet ir karaliai
bei valdovai,- patys gavo daugybę turtų, tačiau pamiršta,
kad šie turtai priklauso neturtingiesiems, ir skirti ne
patiems dvasininkams, o padėti kenčiantiems. "Jei
parodysiu, kad jie klysta, tai ne tik Romos liaudis, bet ir visi
žmonės pasijus laisvi nuo šių uzurpatorių priespaudos ",-
tvirtino Dantė. Tai galima padaryti dviem būdais: racionaliu
protu ir "dieviškojo autoriteto spinduliu".
Atsakydamas į "Monarchijos" pradžioje iškeltą
klausimą, ar Romos imperija teisėtai savinasi pasaulinės
Monarchijos titulą, Dantė sako: "Tvirtinu, kad romėnai
teisėtai, neuzurpuodami, sukūrė visus mirtinguosius
apimančią valdžią - imperiją". Tai įrodoma taip: geriausiajai
tautai skirta užimti pirmąją vietą. O romėnai yra geriausieji,
jų ir jų protėvių žygius apdainavo daugybė poetų ir istorikų.
Taigi romėnai yra geriausieji, ir turi užimti svarbiausiąją
vietą.
Romą Dantė siejo su teise ir visuotine gerove.
Būtent Romoje, tvirtino jis, remdamasis Ciceronu, įstatymai
pripažinti įstatymais tada, kai jie buvo skirti sukurti
laimingą valstybę. Viskas, kas skirta respublikos gerovei,
nukreiptaa į teisės tikslą. Romėnai, užvaldydami pasaulį,
kaip tik ir siekė respublikos gerovės, tai rodo daugybė jų
žygdarbių. Pavyzdžiui, Ciceronas savo veikale "Apie
pareigas" rašė, kad "kol respublikos valdžia buvo
geranoriška [...], tol kariauta arba ginant sąjungininkus,
arba ginant imperiją, o tų karų rezultatai buvo arba
netragiški, arba neišvengiami". Dantė romėnų didybę
grindžia daugeliu pavyzdžių: Cincinato, savanoriškai
atsisakiusio sosto, kai pasibaigė jo kadencija, Fabricijaus,
atsisakiusio atlyginimo už respublikos palaikymą ir kt. Jis
tvirtina, kad kiekvienas, siekiantis teisės, ir gauna teisę.
Romėnai, kaip jau parodyta, siekdami respublikos gerovės, ir
siekė teisės tikslo, taigi pasaulį užvaldė teisėtai.
Dieviškąją romėnų pirmenybę Dantė pasiryžo
įrodyti trimis būdais. Pirmasis yra stebuklingi apvaizdos
įsikišimai, kuriantis Romos imperijai. Dievas išsaugojo
Romos valstybę ir lėmė romėnų charakterio kilnumą. Todėl
Romos imperija - penktasis istorijoje mėginimas sukurti
pasaulinę valstybę - buvo pirmoji iš tikrųjų egzistavusi
pasaulinė imperija. Antrasis būdas yra kova - ir
kuščiavimasis, ir mūšiai. Pasak Dantės, taip galima
išsiaiškinti nugalėtoją, t. y. tą, kuriam palankus Dievas.
Aprašydamas daugybę mūšių, Dantė daro išvadą, kad
romėnai užkariavo pasaulį būtent savo jėga ir pranašumu,
vadinasi, tokia buvo Dievo valia. Taigi romėnai užvaldė
pasaulį teisėtai, "o tai parodyti ir yra pagrindinis šios knygos
tikslas".
Antrasis būdas įrodyti dieviškąjį romėnų
pranašumą yra kur kas drąsesnis. Pasak jo, kadangi gimus
Jėzui imperatorius Augustas įsakė surašyti visus Romos
imperijos gyventojus, krikščionių religijos įkūrėjas tapo
visuotinės Romos imperijos pilietis. Taigi tai, kad Kristus
gimė ir buvo įrašytas į Romos piliečių sąrašus, patvirtino
Augusto teisėtumą. Taigi jo nukryžiavimas imperatoriaus
Tiberijaus laikais dieviškosios ir Romos teisės požiūriu yra
visiškai "teisėtas". Taigi Dantė tuos, kurie laiko save
Bažnyčios sūnumis, ragina nejuodinti Romos imperijos,
kadangi savo misijos pabaigoje ją pripažino Kristus.
4. Popiežiaus ar Monarcho valdžia?
Kadangi antrojoje "Monarchijos" knygoje Dantė
pasistengė įrodyti tai, kad Romos imperija buvo teisėta
pasaulinė imperija, jos imeratorius taip pat turėjo būti
teisėtas pasaulio Monarchas. Taigi iškyla klausimas, ar
Monarcho valdžia priklauso tiesiogiai nuo Dievo, ar nuo
kurio nors Dievo vietininko - tiksliau, Šv. Petro įpėdinio -
žemėje. Doktrina, kad Popiežius turi visus Imperatoriaus
valdžios įgaliojimus, pirmąkart buvo paskelbta Popiežiaus
Inokentijaus IV tryliktojo amžiaus viduryje. 13 a. pabaigoje-
14 a. pradžioje jos laikėsi Popiežius Bonifacas.VIII. Dantė
pripažįsta, kad tai yra gana pavojingas klausimas, kadangi
paprastai ginčijamasi dėl nežinojimo, o šiuo atveju nežinoma
dėl ginčijimosi. Tiesai, kurią Dantė teigia įrodysiąs,
prieštarauja trys žmonių grupės. Pirmiausia, Viešpaties
Jėzaus Kristaus vietininkas ir Šv. Petro įpėdinis, "kuriam
turime duoti ne viską, ką duodame Kristui, bet viską, ką
turime duoti Šv. Petrui" (čia ryškus prieštaravimas Šv.
Tomui Akviniečiui, kuris rašė: "[...] kuriam visi krikščioniškų
tautų karaliai turi paklusti taip, kaip paklūsta pačiam mūsų
Viešpačiui Jėzui Kristui" ). Antroji prieštaraujančiųjų grupė
yra tie, kam įkyrus godumas užtemdė protą, kurie, būdami
velnio palikuonys, vadina save Bažnyčios sūnumis ir atmeta
ne tik ginčą dėl pastarojo klausimo, bet ir dėl kitų dviejų.
Pagaliau tretieji - "dekretalistai", kurie giliai nežino
teologijos ir neturi filosofijos žinių; jie netiki imperijos
svarba. Taigi lieka diskutuoti tik su tais, kurie, "būdami
kiek pavydulingi Bažnyčios atžvilgiu, nežino ieškomos
tiesos". Pagrindiniu savo pricipu šioje diskusijoje Dantė laiko
tiesą, kad Dievas nenori nieko, kas priešinga gamtos tikslui.
Jis neigia netgi Popiežiaus Klemenso V (vėliau Dantės
šešiskart "prakeikto" ir "nusiųsto" į pragarą, kaip, beje, ir
Bonifaco VIII) laiške imperatoriui Henrikui VII išdėstytą
Biblijos traktavimą, kad Bažnyčios ir pasaulietinės valdžios
santykis yra toks kaip Saulės ir Mėnulio, nes Šventajame
Rašte sakoma, kad šie šviesuliai buvę sukurti ketvirtąją
dieną, o žmogus (su iš jo išplaukiančia valdžios samprata) -
tik šeštąją.
Toliau Dantė paneigia, kad bažnytinė valdžia
viršesnė už pasaulietinę, neigdamas savo oponentų
argumentus apie Levio ir Judo santykius, Dievo vietininko ir
Dievo tarno hierarchiją, Kristaus vietininko teisę valdyti
visus materialinius ir dvasinius turtus, Kristaus žodžių Šv.
Petrui ir Šv. Petro žodžių Kristui interpretavimą.
Dantė neigia ir "Konstantino dovaną" (nors iki
tikrojo paneigimo dar buvo likę du šimtai metų), kuria
dvasininkai teisino savo pretenzijas į pasaulietinę valdžią
Italijoje ir Europoje. Dantė pabrėžė, kad imperatorius negali
dalyti valdžios, kadangi niekas, užimdamas kokias nors
pareigas, negali vykdyti tai, kas prieštarauja toms
pareigoms. "Puotoje" Dantė taip pat tvirtina, kad
"Imperatoriaus galybę lemia jurisdikcija, ir už jos ribų
Imperatorius veikti negali". Jo jurisdikcijai be jokių abejonių
priklauso santuokos, palikimo, tarnystės, karybos įstatymų
priėmimas. Tačiau prigimtinės teisės reikalų tvarkymą turi
lemti ne Imperatoriaus valia, o žmogaus prigimtis, kurią
išaiškino filosofai. Vis dėlto svarbi Imperatoriaus pareiga -
užvaldyti žmonių giminę vienam norėjimui (velle) ir vienam
nenorėjimui (nolle).
Kalbėdamas apie "Konstantino dovaną", Dantė
pabrėžia Bažnyčios ir Imperijos skirtumą. "Jis [Jėzus
Kristus] yra akmuo, ant kurio iškilo Bažnyčia, o imperijos
pagrindas - žmogiškoji teisė". Žmogiškajai teisei netinka, kai
Imperija griauna pati save. "Imperija - universalios
monarchijos vienovė", ir jos valdovui neturi griauti šios
vienovės. Kaip bet kokia teisė yra pirmesnė už tą, kuris ją
vykdo, taip ir Imperija yra pirmesnė už jos tarną -
Monarchą, todėl pastarasis, kiek jis yra Monarchas, negali
griauti esamos tvarkos. Jei Imperatorius silpnina imperiją,
jis nėra Imperatorius, o jeigu jis nėra Imperatorius, tai jis
negali perduoti žemių Bažnyčiai. Taigi dovanodamas
Popiežiui žemių, imperatorius Konstantinas įvykdė
sunkiausią nuodėmę.
Trečiojoje "Monarchijos" knygoje neigiamos ir
istorinės Bažnyčios pretenzijos į Imperatoriaus paklusimą,
paremtos Popiežiaus Adriano palaiminimu Karoliui
Didžiajam, kai pastarasis apgynė Bažnyčią. Pasak Dantės,
lygiai taip pat galima įrodyti, kad Bažnyčios valdžia
priklauso nuo Imperatoriaus, nes imperatorius Otonas
grąžino Popiežių Leoną į valdžią.
Oponentų logiką, kad visi žmonės turi susijungti
viename asmenyje, kuris yra visų kitų matas, o kadangi
Popiežiaus negalima pajungti Imperatoriui, vadinasi,
Imperatorių reikia pajungti Popiežiui, Dantė taip pat
paneigia. Jis sako sutinkąs, kad visi žmonės yra ta pati
giminė, o tos pačios giminės atstovai turi susijungti viename,
tačiau, kalbant apie Popiežių ir Imperatorių, painiojama
esmė ir "atsitiktinis reiškinys". Kitaip sakant, kaip žmonės,
ir Popiežius, ir Imperatorius turi būti sujungti viename
asmenyje, kuris yra "didžiausios vienovės idėja", bet kaip
Popiežių ir Imperatorių juos turi sujungti kitkas - arba
Dievas, kuriam paklūsta visi, arba kuri nors substancija
žemiau Dievo, su kuria ir Imperatorių, ir Popiežių sieja
paprasti, o ne sudėtingi valdymo ir paklusimo ryšiai.
Jeigu Bažnyčia turėtų įgaliojimus sankcionuoti
Romos Imperatoriaus valdžią, juos ji turėtų būti gavusi
penkiais būdais: iš Dievo, iš savęs, iš kokio nors Monarcho,
visų mirtingųjų sutikimu arba bent jau pirmaujančiųjų
sutikimu. Jeigu ji būtų gavusi įgaliojimus iš Dievo, tai
turėtų būti arba gamtos, arba paties Dievo suteikti
įgaliojimai. Iš gamtos Bažnyčia negalėjo gauti įgaliojimų,
kadangi pačią Bažnyčią įkūrė Dievo Sūnus ("Ir aš tau sakau:
tu esi Petras - Uola, ant tos uolos aš pastatysiu savo
Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės."- Mt 16, 18).
Tačiau Dantė teigia nei Senajame, nai Naujajame
Testamente neradęs jokių nuorodų, kad dvasininkams būtų
suteikta priedermė rūpintis pasaulietine valdžia. Bažnyčia
negalėjo pati sau suteikti įgaliojimų: jeigu ji juos suteikė
sau, vadinasi iki tol ji jų neturėjo, bet kaip galima suteikti
sau tai, ko neturi, klausia Dantė. Paskutinių trijų galimybių
klaidingumą Dantė laiko apskritai akivaizdžiu.
Dantė įrodinėja pasaulietinės valdžios
nepriklausomybę nuo bažnytinės ir kitu būdu. Pasak jo, tai,
be ko kuri nors esybė išlaiko visą savo galią, nėra tos esybės
galios priežastis. Be Bažnyčios Imperija išlaikytų visą savo
galią, taigi Bažnyčia nėra Imperijos galios priežastis. Be to,
mirtingųjų žmonių valstybės autoriteto sancionavimas,
mano Dantė, prieštarauja Bažnyčios prigimčiai.
Taigi Dantė tvirtina, kad pasaulietinė valdžia iš
bažnytinės valdžios negauna nei būties, nei jėgos, nei
veiksmingumo (tiksliau, absoliutaus veiksmingumo), tačiau
būtent iš bažnytinės valdžios gauna tai, kas leidžia jam
geriau veikti, palaiminus Pirmajam dvasininkui.
Vis dėlto Dantė nesitenkina vien įrodydamas,
kad Imperijos valdžios priežastis nėra Pirmojo dvasininko
valdžia. Jis sako, kad jei Imperijos valdžia nepriklauso nuo
Dievo tarno, ji priklauso nuo Dievo. Tai Dantė įrodo,
remdamasis kūno mirtingumu ir sielos amžinumu. Tad
žmogus turi du tikslus: tą, kurį lemia mirtingumas, ir tą,
kurį lemia nemirtingumas. Tačiau žmogaus godumas verstų
pamiršti ir žemiškąjį, ir dangiškąjį rojų, todėl žmogui
reikalingas dvigubas vadovavimas: Pirmojo dvasininko,
kuris pagal Apreiškimą vestų žmonių giminę į amžinąjį
gyvenimą, ir Imperatoriaus, kuris, remdamasis filosofiniais
pamokymais, užtikrintų žemiškąją laimę.
Filosofiniai pamokymai šioje "Monarchijos"
vietoje paminėti tik probėgšmiais, bet "Puotoje" Dantė
filosofą mato kaip būtiną valdovo palydovą. Išmintis, kaip
proto pradmuo, nepriklauso nei nuo Bažnyčios, nei nuo
žemiškojo Imperatoriaus valdžios. Taigi atsiranda triada:
Popiežius, valdantis dvasinius reikalus, Imperatorius,
turintis visą žemiškąją valdžią, ir filosofas, saugantis išmintį
žemėje. Ir Popiežius, ir Monarchas gali klysti, mano Dantė,
tad savo srityje filosofas jiems nepavaldus (beje,
Imperatoriui nepavaldi ne tik išmintis, bet ir menas).
Imperatorius be filosofo pavojingas, filosofas be
Imperatoriaus lyg ir silpnas, tik ne pats, bet dėl žmonių
netobulumo - taigi jie naudingi vienas kitam ir galingi.
Filosofo autoritetas neprieštarauja Imperatoriaus
autoritetui. Kritikai teigia, kad tai jau Renesanso mintis.
"Monarchijoje" Dantė tęsia: Romos imperatorius
turi žemiškosios laimės siekti labiausiai, kad mažame žemės
lopinėlyje žmonės gyventų laisvai ir taikiai. O kadangi
žemiškųjų reikalų posūkiai labiausiai priklauso nuo
Dangaus valios, tai ir taiką žemėje lemia Tasai, kuris sukūrė
pasaulį. Todėl vienas Dievas renka ir tvirtina, vadinasi, ir
rinkėjų titulas nepriklauso tiems, kurie juo dabar vadinami,
nei tiems, kurie juo naudojosi ankstesniaisiais laikais. Jie
greičiau yra Dievo valios vykdytojai. Taigi akivaizdu, kad
Monarcho valdžia betarpiškai gaunama iš Visatos valdytojo,
maloninančio visus savo gerumu.
Baigdamas Dantė sako, kad ši tiesa neturi būti
suprantama griežtai, tartum Romos Imperatorius nė kiek
nepriklauso nuo Romos Pirmojo dvasininko, nes ir
mirtingųjų laimė priklauso nuo nemirtingųjų laimės. Jis
ragina cezarį pagerbti Šv. Petro įpėdinį, kaip pirmagimis
sūnus gerbia tėvą, kad dar ryškiau Imperatoriaus šlovė
šviestų žemės rutulyje, kurį jis gavo iš To, kam priklauso visi
dvasiniai ir pasaulietiniai dalykai.
Toks gana kompromisinis požiūris į Popiežiaus
valdžią aiškintinas ne vien tuo, kad Dantė lenkėsi Bažnyčiai
kaip idealiam principui ir ryškino tik negeroves (L. Batkinas
teigia, kad Bažnyčią Dantė puolė tiktai remdamasis jos
pačios gerove ), bet ir tuo, kad 1312 metais, kai buvo baigta
"Monarchija", jis, imperatoriaus Henriko VII šalininkas, dar
tikėjo Popiežiumi. Tik 1314 metais, kai buvo paskelbta
Klemenso V bulė prieš Henriką, Dantė pakeitė savo požiūrį.
5. Pasaulinė itališkoji imperija?
Italiją Dantė suprato kaip griežtai geografiškai apibrėžtą
vieningą teritoriją. Savo traktate "Apie nacionalinę kalbą"
jis tiksliai nurodė geografines ribas ir pačią Italijos kultūros
vienovę ("Tie itališkieji papročiai yra kilmingiausieji, kurie
būdingi ne vienam miestui, bet visoms Italijos komunoms" ).
Pasak Dantės, italų kalba priklauso visai Italijai ir yra
dvaro kalba, tačiau Italijoje nėra dvaro. Vis dėlto Dantė
drąsiai teigia, kad Italija taip pat turi savo dvarą, tiksliau,
dvariškius, ir jeigu Vokietijoje dvariškius jungia valdovas,
tai Italijoje - protas. Norėdamas parodyti italų kalbos
vienijantį vaidmenį, šiame traktate Dantė prilygino ją
civiliniams įstatymams ir Romos teisei.
Taigi "dvarą" Dantė supranta kaip monarchijoje
įkūnytą tautiškumą. Tačiau kol kas itališkojo tautiškumo -
kalbos ir dvasios bendrumo - nebuvo galima įkūnyti fiziškai
bendrame valstybiniame darinyje. "Puotoje" Dantė netgi
teigė, kad "Italijos žirgas" nusimetė teisėtumo kamanas ir
skrieja link anarchijos. Todėl Dantė ir sumanė tautiškumą ir
valstybingumą sujungti pasaulinėje Monarchijoje. Antrojoje
"Monarchijos" knygoje įrodęs, kad tokios imperijos pagrindas
turėtų būti ne tuoetinė Šventoji Romos imperija, bet Augusto
laikų Roma, Dantė Henriką VII laikė būtent Augusto ir
Cezario, o ne Barbarosos įpėdiniu. Jis turėjo pakeisti "pusiau
vokišką, pusiau kosmopolitinę imperiją" į apjungti visą
krikščioniškąjį pasaulį, kartu sutaikydamas visas jo tautas.
Kaip krikščioniškojo pasaulio dalis turėjo tapti laiminga ir
Italija - imperijos širdis. Kartu, turint omeny Dantės teiginį,
kad tik Monarchijoje žmonės gali būti maksimaliai laisvi,
galima manyti, kad tik nacionalinėje monarchijoje italai gali
būti laimingiausi.
Kartu negalima teigti, kad imperijos idealas
Dantei kilo vien norint įtvirtinti italų tautiškumą
pasaulinėje valstybėje. Jo spręstas konfliktas tarp
Popiežiaus ir Monarcho valdžios idealios imperijos atveju
neabejotinai turėjo aiškias tikrovės šaknis. Imperiją jis laikė
pagrindinio žmonių giminės tikslo (protingo gyvenimo)
priemonės - visuotinės taikos - pasirinkimu tuo metu, kai
ruseno Popiežiaus ir Europos monarchų politinė
nesantaika.
Pabaiga
Dantė nesiekė Monarchijos kaip savitikslio. Jis galvojo ir
apie savo tautos, ir apie visos žmonių giminės gerovę.
Nebijodamas drąsiai reikšti savo pažiūrų (beje, su kai
kuriais savo oponentais jo teorija iš esmės sutampa, kaip
pavyzdžiui, su Šv. Tomu Akviniečiu, kuris taip pat laikė
pasaulietinę valdžią skirtinga nuo bažnytinės, tik žinoma,
kitokiu požiūriu), ypač dėl Monarcho viršenybės virš
Popiežiaus, Dantė susilaukė griežto atsako. Jo "Monarchija"
1554 m. buvo įtraukta į uždraustų knygų Indeksą ir iš jo
išbraukta tik 1896 m.
Keturioliktojo amžiaus pradžioje parašyti
politiniai traktatai, nekalbant jau apie literatūrinius
kūrinius, buvo aktualūs dar kelis šimtmečius dėl keleto
priežasčių. Visų pirma, daugelis Dantės idėjų jau nebetilpo
viduramžių rėmuose, ir buvo savotiška Renesanso pradžia.
Dantė iškėlė Italiją kaip vieningą, būtent tautiškum pagrįstą
organizmą ir padėjo puoselėti jos valstybingumo idėją. Jo
nacionalinės Monarchijos idėja padarė labai didelę įtaką
Europos nacionalinių valstybių teoretikams. "Monarchijoje"
bene pirmąkart aiškiai išdėstytos Bažnyčios ir valstybės
atskyrimo idėjos ir valstybės pranašumo įrodymas darė
įtaką, tegu ir netiesioginę, ne tik Reformacijos sąjūdžiui
(pirmasis "Monarchijos" vertimas pasirodė 1556 m.
Vokietijoje), bet ir moderniosios valstybės kūrėjams. Kartu
Dantė sengėsi įrodyti, kad smulkios, godumu savo veiklą
grindžiančių valdovų valdomos valstybėlės nebeturi ateities.
Na žinoma, pusiau rimtai galima kalbėti ir apie pasaulinės
revoliucijos idėjų pradmenis... Bet kokiu atveju, viduramžių
ir Renesanso sandūroje parašyti politiniai traktatai dar ilgai
išliko aktualūs ne vien kaip pažintiniai, bet ir kaip teoriniai
šaltiniai.
Naudotos literatūros sąrašas
1. BATKIN, L. M. Dante i jevo vremia: Poet i
politika.- M., 1965. (Rusų k.)
2. DANTE Aligjeri. Malyje proizvedenija.- M., 1968.
(Rusų k.)
3. DANTE. Monarchija // Krantai.- 1990 m.- Nr. 19-20.
4. GOLENIŠČEV-KUTUZOV, I. N. Dante.- M., 1967.
(Rusų k.)
5. SABINAS, Dž. H. Politinių teorijų istorija.- V., 1995.