Šiuolaikinės politinės doktrinos
Vykintas Pugačiauskas
1 kurso, 3 grupės studentas
K. R. Poperio visuomenės inžinerija
Planas
Įvadas
1. Visuomenės inžinerija kaip priemonė
sumažinti išvengiamą kančią
1.1. Moralė ir visuomenės mokslas
1.2. Atsakomybė ir civilizacijos įtampa
1.3. Valstybė ir protekcionizmas
1.4. Moralinis visuomenės inžinerijos
principas
2. Demokratija ir visuomenės inžinerija:
institucijos ir asmenys
2.1. "Demokratijos" skurdas
2.2. Poperio demokratijos teorija
2.3. Visuomenės inžinerija demokratijoje
2.4. Asmenys ir institucijos
2.5. Institucinis planavimas
Išvados
Naudotos literatūros sąrašas
Įvadas
Karlas Raimundas Poperis (Karl Raimund Popper),
mokslo žinių tyrinėtojas, politinės minties istorijoje žinomas
kaip laisvės ir su ja susijusių istorijos interpretavimo,
atsakomybės bei kitų aspektų tyrinėtojas. Žymiausi du jo
kūriniai šia tema - "Istoricizmo skurdas" bei "Atviroji
visuomenė ir jos priešai" - buvo baigti rašyti Antrojo
pasaulinio karo metais Naujojoje Zelandijoje. Jis pripažįsta,
kad tai buvo karo metų pastangos - parašyti politikos
filosofijos knygas, kurios gintų laisvę, dėl atsinaujinusios
marksizmo įtakos ir didelių mastų planavimo ("dirigizmo")
idėjos vėl tapusią esmine problema. Tačiau, atrodo, šių
kūrinių poveikis neapsiribojo karo ir pokario laikotarpiais.
Žymiai aktyvesnė vyriausybių veikla po karo dar
suaktualino laisvės ir visuomenės interesų problemas.
Tirdamas filosofijos istoriją, istorijos filosofiją ir
visuomenės mokslų metodą, K. Poperis griežtai kritikavo tai,
ką jis vadino "istoricizmu". "Istoricizmu" K. Poperis laikė
bendrą nuostatą, kad visuomenė vystosi pagal tam tikrus iš
anksto nustatytus dėsnius, todėl protas turi būti
naudojamas nuspėti ateitį ir prie jos prisitaikyti. Istoricistai
mokslo tikslu laiką šių kasdieninių spėjimų tikslinimą,
atskleidžiant minėtus istorijos dėsnius ir darant ilgalaikes
mokslines pranašystes. Ko istoricistai, anot Poperio, sakosi
negalį padaryti - tai nurodyti, kaip peršokti per istorijos
dėsnio numatytus etapus. Ši doktrina gali tik pasiūlyti, kaip
sumažinti nuostolius, iš anksto rengiantis neišvengiamam
pokyčiui.
K. Poperis, parodęs doktrinos istoriją nuo
Heraklito iki A. Toinbio (A. Toynbee) istorijos veikalų,
paneigė jos tvirtinimus. Jo politinės filosofijos pagrindas yra
teiginys, kad "istorija priklauso nuo mūsų, o mes
nepriklausome nuo istorinės būtinybės" . Kitaip sakant, mes
esame atsakingi už tolesnius įvykius. Iš čia Poperis išveda
priešingo metodologiniam esencializmui metodologinio
nominalizmo visuomenės moksluose pagrįstumą - nereikia
ieškoti atsakymo į klausimą "kas tai yra", bet stengtis kuo
tiksliau atsakyti į klausimą "kaip tai padaryti". Tai savo
ruožtu veda į visuomenės inžinerijos koncepciją.
"Visuomenės inžinerija" nėra paties K. Poperio
sukurtas terminas, bet jis vienas pirmųjų panaudojo šį
terminą "dalinės visuomenės inžinerijos" reikšme.
"Visuomenės inžinerija" pagal Poperį yra "nuoseklus
krapštinėjimasis" prie konkrečių visuomenės problemų,
turint konkretų tikslą ir stengiantis numatyti negatyvius
tokio "krapštinėjimosi" padarinius. Tokią veiklą Poperis
priešina utopinei visuomeninei inžinerijai, besistengiančiai
pakeisti išsyk visą visuomenę ir taip susijusiai su
istoricizmu, kuris kaip ir utopinė inžinerija yra holistinis,
tikintis, kad elgesio tikslus galima atrasti moksliškai - taigi
išskirti "tikruosius" visuomenės tikslus - ir pan. Poperis
pateikia pavyzdį: nuoseklus visuomenės inžinierius neklaus,
ar policija saugo laisvę ir tvarką, ar yra klasių valdymo ir
priespaudos intrumentas, bet pasiūlys būdų, kaip padaryti
ją tinkama priemone saugoti laisvę ir tvarką arba klasių
interesus.
Šiame rašto darbe bus nagrinėjami du
visuomenės inžinerijos aspektai: jos ryšys su moralinėmis K.
Poperio nuostatomis ir su demokratijos teorija.
1. Visuomenės inžinerija kaip priemonė
sumažinti išvengiamą kančią
1.1. Moralė ir visuomenės mokslas
Jau pačioje "Atvirosios visuomenės" pradžioje K. Poperis
prisipažįsta, kad tai nebus mokslinė knyga, tik asmeninė
nuomonė joje bus paremta mokslo metodu - o mokslo metodu
Poperis laiko sokratiškąjį savo galimybių ribų žinojimą. Kaip
tik galimybių ribų žinojimas skatina jį pasisakyti už
racionalų įvykių traktavimą.
Jis skiria ne vien iracionalizmą ir racionalizmą,
bet pastarąjį dar į "suprantantįjį" ir kritinį. Kritinis
racionalizmas suvokia savo žinių ir argumentų ribotumą, o
asmuo, jį pasirenkantis, negali remtis argumentais -
greičiau tikėjimu protu . "Suprantantysis" racionalizmas
tiesiog yra paradoksalus: jis teigia priimąs viską tik pateikus
atitinkamus argumentus, tačiau jis negali pateikti
argumento, kuriuo remiantis, būtų galima priimti jį patį.
Todėl K. Poperis renkasi kritinį racionalizmą.
Tačiau tai nėra vien intelektualinis pasirinkimas
- kartu tai ir moralinis sprendimas, nes jis neišvengiamai
paveiks požiūrį į kitus žmones ir visuomeninio gyvenimo
reikalus. Racionalizmas, priešingai iracionalizmui, tiki
žmonijos vienove, o iracionalūs pojūčiai diferencijuoja ją į
skirtingas kategorijas (negalima vienodai mylėti visų,
primena Poperis), sukuria "galvojimo pagal savo klasę" (arba
"kartu su savo klase") regimybę. Todėl racionaliai galima
reikalauti lygybės prieš įstatymą, tačiau tai bus moralinis
reikalavimas, nes neįmanoma nepripažinti, kad žmonės
įvairiais aspektais labai skiriasi. Todėl "lygybė prieš
įstatymą" nėra faktas, tik racionalistų tikėjimas. Vis dėlto
priešingas tikėjimas nebūtų pateisinamas - Poperis prielaidą
apie žmonių nelygybę prieš įstatymą vadina kriminaline. Jis
tai įrodo nagrinėdamas Platono teisingumo koncepciją, kuri,
paremta pesimistiniu istoricizmu, teigia, kad viskas, taigi ir
valstybė, tolsta nuo idealiųjų būsenų - "formų", todėl
pagrindinis tikslas yra išlaikyti kiek įmanoma mažesnius
pokyčius bet kokiomis priemonėmis, o viena svarbiausių
priemonių ir yra nelygybė prieš įstatymą, t. y. specialios
valdovų kastos buvimas ir net galimybė jos interesais
pateisinti žudymą.
Šitoks moralumas Poperio apibūdinamas kaip
totalitarinis, arba kaip "politinė higiena" - "moralu tai, kas
būdinga mano klasei", "genčiai" ar pan. Todėl "totalitarizmas
nėra paprasčiausiai amoralus - tai uždaros visuomenės
moralė" . Pavyzdžiui, Platono teigimu, moralu tai, kas
atitinka valstybės interesus.
Tačiau, teigia Poperis, negalima prilyginti bet
kurios normų sistemos bet kuriai kitai, negalima pasirinkti
normų tokių, kokių norime. Viskas, ką mes galime - o,
Poperio požiūriu, tai labai daug - patys priimti moralinius
sprendimus ir prisiimti atsakomybės už juos naštą. Kitaip
sakant, žmonės nėra lygūs, bet mes galime kovoti už lygias
teises. Turime ne tik klausyti argumentų, bet ir atsakyti ten,
kur mūsų sprendimai veikia kitus. Todėl racionalizmas yra
susijęs su pripažinimu, kad reikia institucijų, ginančių
žmogaus kritiškumą, minties ir paties žmogaus laisvę ir su
parama šioms institucijoms.
1.2. Atsakomybė ir civilizacijos įtampa
Reikia pastebėti, kad K. Poperis atsakomybę supranta
vien kaip atskirų asmenų atsakomybę, arba, tiksliau,
bendrą atsakomybę, padalytą į lygias dalis - to reikalauja
lygybė prieš įstatymą. Nėra ir negali būti valstybės
atsakomybės ar valdančiųjų atsakomybės - už viską, kas
vyksta, esame atsakingi mes visi, kurie nesiekiame pakeisti
to, kas nepriimtina. Tiesa, Poperis nuolat pastebi bandymus
atsisakyti savo moralinės atsakomybės dalies ir perduoti ją,
pavyzdžiui, istorijai. Taip yra kaip tik dėl istoricistinės
įvykių interpretacijos - dėl visko esanti kalta tą viską
suplanavusi istorija.
Ši istoricistinė tendencija yra gaji dėl to, ką
Poperis vadina "civilizacijos įtampa". Civilizacijos įtampa
kilo, žlugus uždarajai visuomenei, pagrļstai naiviu
natūralizmu ir naiviu konvencionalizmu, kitaip sakant,
tikėjimu magiškais gamtos arba dievybių sukurtais tabu.
Tuo tarpu išskirtinis atviros visuomenės požymis - kritinis
dualizmas - reikalauja iš mūsų nuolatinių pastangų būti
racionaliems, rūpintis savimi ir prisiimti atsakomybę. Tai
kaina, kurią reikia mokėti už nuolatinį žinių daugėjimą,
racionalumą, kooperaciją ir tarpusavio pagalbą, taigi už
galimybę išlikti ir gyventojų skaičių.
Iš Poperio išvardytų atviros visuomenės
pranašumų šioje rašto darbo dalyje bus nagrinėjama tai, ką
jis vadina "kooperacija ir tarpusavio pagalba". Tačiau šis
pranašumas nebus visai aiškus, nepaminėjus kai kurių
aspektų, ypač valstybės vaidmens. Poperis išdėsto savo
požiūrį į graikų pradėtą revoliuciją, kurios metu uždarą
visuomenę keičia atviroji. Ši revoliucija, atrodo, dar
tebesanti tik pradinėje stadijoje, nėra sąmoninga (nors
Poperis iškelia racionalių veiksmų idėją, jis negali atmesti to
fakto, kad dauguma institucijų - o tai tikriausiai galima
pritaikyti ir visuomenės gyvenimo reiškiniams - nėra
sąmoningai sukurtos; tai veikiau yra netiksliai suplanuotų
poelgių padariniai arba kitų poveikių "pašaliniai produktai"),
todėl naikina apibrėžtumo, o kartu ir saugumo jausmą.
Saugumo poreikis ne vien iškelia "klaidingus pranašus",
kviečiančius sustabdyti bet kokius pokyčius, bet ir verčia
reikalauti, kad valstybė savo jėgą naudotų ne tiek saugoti
jos piliečių laisvę, kiek kontroliuoti jų moralinį gyvenimą.
Šiuo atveju atsakomybę stengiamasi suversti ne istorijai, o
valstybei.
Tačiau Poperis pastebi, kad valstybės moralės
lygis (jei toks egzistuoja) paprastai kur kas žemesnis negu
jos vidutinių piliečių. Todėl valstybė sunaikintų moralę, jei
tik ji jai būtų patikėta (sunaikintų ir kur kas daugiau
dalykų, jei jie būtų patikėti be kontrolės).
1.3. Valstybė ir protekcionizmas
Ar garbinti valstybę - kiekvieno reikalas. Bet valstybė
gali atlikti nemaža funkcijų, kurios, jei tik tinkamai
atliekamos, būtų naudingos piliečiams. Čia Poperis
kritikuoja ne tik esencialistinę istoricistų valstybės
sampratą, bet ir klasikinę liberalų valstybės nesikišimo (ne
visai tiksliai - "laissez faire") politiką.
Istoricistinis valstybės traktavimas būtų ieškoti
atsakymų į esencialistinius klausimus apie valstybę: kas ji
yra, kokia jos prigimtis arba reikšmė. Tačiau fundamentalus
istoricizmo trūkumas yra tas, kad jis teigia esant galima tik
"interpretuoti visuomenės raidą ir jai įvairiais būdais padėti,
tačiau, anot jo, pakeisti jos negali niekas" . Iš čia kildinamas
istoricistų pasyvumas, kaip pasakytų Poperis, tam tikra
fatalizmo atmaina. Toks pasyvumas kaip tik ir reikštų
valstybės kontrolės atidavimą jai pačiai ir neišvengiamai
vestų prie autoritarinio valdymo.
Liberalų koncepciją, kad valstybė turėtų
nesikišti, K. Poperis taip pat paneigia ekonominiu
prieštaravimu. Jei valstybė neturi kištis į ekonomiką, o
garantuoti tik jos laisvę, tai kaip ji elgtųsi, kilus darbdavių
ir darbuotojų konfliktui dėl pastarųjų jungimosi į
profsąjungas, sieksiančias pakelti darbo užmokestį. Kurią
laisvę turėtų ginti valstybė: ar darbdavių laisvę rinktis darbo
jėgą už teisingą užmokestį, ar darbuotojų laisvę jungtis į
sąjungas. Bet kuriuo atveju, valstybė turėtų įsikišti, kartu ir
prisiimti dalį atsakomybės. Taigi "laissez faire" nėra
įmanomas.
Visiems šiems valstybės kilmės ar paskirties
aiškinimams jis priešina savo požiūrį į valstybę. Jis susijęs
su nuosaikios visuomeninės inžinerijos tikslu (kurti
visuomenines institucijas, jas rekonstruoti ir valdyti jau
egzistuojančias ) ir priemonėmis - atsakymais į racionalius
klausimus ir konkrečių poreikių nustatymu. Taigi
visuomenės inžinierius galėtų praktiškai valdyti valstybę, jo
klausimai galėtų būti: ko reikalaujame iš valstybės? ką
siūlome laikyti legitimiu valstybės veiklos tikslu (čia svarbu
pasakyti, kad Poperis pabrėžia, jog tikslai yra mūsų pačių, o
ne "istorijos" ar kitos būtinybės pasirenkami ar kuriami)?
Esencialistus tikriausiai turėtų patenkinti klausimas, kodėl
renkamės gyvenimą gerai organizuotoje valstybėje, o ne be
valstybės, t. y. anarchijoje.
(Poperis čia pat duoda atsakymus į šiuos
klausimus. Kadangi jie nėra svarbūs nagrinėjamu aspektu,
užteks trumpai juos paminėti. Iš valstybės, sako Poperis,
reikia reikalauti apsaugos - ne tik sau, bet ir kitiems.
Turime būti pasiruošę atsisakyti dalies laisvės (tarkim,
laisvės pulti) mainais į tos laisvės dalies, kuri lieka,
apsaugą. Tačiau šis laisvės ribojimas pats turi būti griežtai
apribotas ir kiek įmanoma lygiau paskirstytas tarp visų
piliečių.)
Taigi nuosekli visuomenės inžinerija, panaudota
valdyti valstybę, sukuria, pasak Poperio, "protekcionistinę"
valstybės funkciją (ekonomikoje tai reikštų
intervencionizmą). Liberalizmas ir valstybės
protekcionizmas neprieštarauja vienas kitam, nes jokia
laisvė nėra įmanoma be valstybės garantijos. Kartu joks
saugumas neįmanomas, jei valstybės nekontroliuoja laisvi
piliečiai.
K. Poperiui itin svarbi yra politinė galia.
Skirtingai nuo Markso, suteikusio jai trečiaplanę vietą (po
gamybos priemonių evoliucijos potencialo ir ekonominių
klasių tarpusavio santykių galios), Poperis laiko politinę
galią fundamentalia. Galima sukurti racionalią politinę
programą, skirtą apsaugoti ekonomiškai silpnus, galima
priimti įstatymus, ribojančius eksploataciją ir darbo dieną,
apdrausti darbuotojus ar visus piliečius. Tai dar ne viskas -
turint politinę galią, galima padaryti kur kas daugiau. Tad
ekonominei galiai neturi būti leidžiama dominuoti politikoje.
Todėl nuoseklus visuomenės inžinierius turi būti racionalus
politikas.
Apibendrinti iki šiol išdėstytą K. Poperio požiūrį
galima vieno jo socialdemokratinių kritikų B. Magy (B.
Magee) žodžiais: "[...] geriausia visuomenė, kurią galime
turėti, praktiniu ir moraliniu požiūriu yra ta, kuri suteikia
jos nariams didžiausią įmanomą laisvę; ši didžiausia laisvė
yra kvalifikuota; ji gali būti sukurta ir išlaikyta šiame lygyje
tik institucijų, sukurtų šiam tikslui ir paremtų valstybės
galia; tai apima didelio masto valstybės įsikišimą į politinį,
ekonominį ir socialinį gyvenimą; ir per didelė, ir per maža
valstybės intervencija sukels nereikalingus laisvės ribojimus [...]".
1.4. Moralinis visuomenės inžinerijos
principas
Vis dėlto kol kas buvo aptartas tik pats valstybės kišimosi
būtinumas, tai, kad valstybė turi būti aktyvi politiškai, ir
tai, kad šitoks politinis kišimasis turi būti paremtas
racionaliai tvarkomomis institucijomis - visuomenės
inžinerija. Kaip nurodyta pirmajame poskyryje, Poperis
pripažįsta, kad šio požiūrio pasirinkimas yra moralinis
sprendimas. Dabar bus aptartas valstybės kišimosi tikslas,
kuris Poperiui taip pat yra moralinis pasirinkimas.
Poperis tvirtina, kad vienas esminių
totalitarizmo argumentų yra meilė, suprantama pagal Šv.
Tomo Akviniečio apibrėžimą, t. y. kaip siekis padaryti
mylimą žmogų laimingą. Poperis parodė, kaip "mylėjo"
Platonas, Hegelis, Marksas ir kiti: tai buvo valstybės
stabilumo, savo rasės, nacijos ar klasės meilė, manant, kad
meilės objektas pats nėra pajėgus tapti laimingas. Tačiau iš
visų politinių idealų meilė yra bene pavojingiausias. Jau
minėta, kad iracionali visų meilė neišvengiamai suskirsto
žmones į kategorijas. Dar svarbiau, siekis padaryti mylimus
žmones laimingus reiškia neišvengiamą savo "aukštesnių"
vertybių skalės primetimą, o tai baigiasi "sielų gelbėjimu"
per inkviziciją. Todėl humanisto požiūris tegali būti
"žemiškas": rojaus žemėje sukurti neįmanoma.
Formulę "maksimizuoti malonumus maksimaliam žmonių skaičiui" Poperis kritikuoja ir kitu, utilitariniu, t. y. jos pačios prigimties, požiūriu. Ši kritika, pavadinta "malonumo ir skausmo asimetrija" yra pagrindinė prielaida paties Poperio pasiūlymams
(jis pripažįsta, kad racionaliais argumentais šios kritikos
įrodyti neįmanoma). Minėta formule turima omeny tam tikra
malonumo-skausmo skalė, pagal kurią skausmas tėra neigiama
malonumo išraiška. Tačiau, moraliniu požiūriu, "skausmas
negali būti atsvertas malonumo, ir ypač vieno žmogaus skausmas
kito žmogaus malonumo" .
Todėl K. Poperis, moksle pasiūlęs remtis ne
teorijos patvirtinimu, o jos paneigimu (galima rasti daugybę
teoriją atitinkančių faktų, tačiau užtenka vieno, kuris jos
neatitinka, kad ji būtų paneigta, todėl mokslo metodas turįs
būti paneigiamų teorijų atmetimas) , panašų - "negatyvų" -
principą naudoja savo fundamentaliam pasiūlymui. Jis
mano, kad kenčiantys gali spręsti apie save, o likusieji
vargiai paneigtų nenorį keistis su jais vietomis. Spręsti apie
idealią visuomenę, kurioje nebūtų skausmo, yra kur kas
sunkiau, jei išvis įmanoma. Todėl iškyla asimetrija: mes
nežinome (na, išskyrus istorijos pranašus), kaip padaryti
žmones laimingus, tačiau kur kas aiškiau, kaip sumažinti jų
skausmą. Iš čia kyla svarbiausias K. Poperio pasiūlymas
visuomenės inžinieriui: vietoje utilitaristinio "maksimalaus
malonumo" visuomenės institucijos turi vadovautis principu
suteikti "mažiausią išvengiamos kančios kiekį visiems",
arba, trumpiau, "minimizuoti kančią". Tęsiant toliau,
reikia reikalauti ir kad neišvengiama kančia - kaip badas
neišvengiamo maisto stygiaus metais - būtų paskirstyta kiek
įmanoma tolygiau.
Taigi viešosios politikos nuolatiniu veiklos
objektu turi būti skausmo, kančios, neteisybės mažinimas.
Tuo tarpu "aukštųjų" vertybių indoktrinacija turi būti
palikta laissez faire sričiai. Todėl kova su kančia turi būti
laikoma pareiga, o teisė rūpintis kitų malonumu turi būti
palikta artimų draugų, kuriuos tikrai galima mylėti, ratui.
(Vis dėlto ši Poperio iškelta politinė maksima yra
kritikuojama. Nesileidžiant į kritiką, kad ši Poperio filosofija
apskritai yra ne liberali, o socialdemokratinė, galima
paminėti vieną konkretų prieštaravimą "kančios
minimizavimo" principui. B. Magy teigia, kad, priimta
paraidžiui, ši nuostata panaikintų net tokias priemones kaip
valstybės subsidijos menams ar sportui. Todėl jis siūlo
pritaikius Poperio taisyklę vieną kartą, išanalizuoti
padarinius ir pagal juos veikti, bet naudojant jau kitą,
turtingesnę formuluotę: "maksimizuoti žmonių laisvę gyventi
taip, kaip jie nori" .)
Kančios sumažinimo sprendimas susijęs su
politiniu nuoseklios visuomeninės inžinerijos reikalavimu.
Vienas visuomeninės inžinerijos ir moralinio principo
"minimizuoti kančią" ryšio aspektas yra tas, kad sumažinti
kančią galima tik konkrečiais sprendimais, o konkrečius
sprendimus suponuoja vienintelis - nuoseklios visuomenės
inžinerijos kelias, taigi tik visuomeninė inžinerija sugebės iš
tikrųjų rūpintis žmonių kančia. Juk kur kas labiau
neatidėliotina yra padėti kenčiančiajam negu tam, kuris ir
taip puikiai tvarkosi.
Galima išskirti ir kitą - sekant Poperiu,
"negatyvų" - šio ryšio aspektą. Jis paaiškinamas skirtumu
tarp utopinės ir nuoseklios visuomenės inžinerijos - o šis
skirtumas yra skirtumas tarp vieno ir kito metodo
padarinių. Utopinei visuomeninei inžinerijai būdingas
holistinis metodas praktiškai pasirodo esąs neįmanomas:
kuo didesnių permainų siekiama, tuo didesni nenumatyti
atgarsiai, sukeliantys "neplanuotą planavimą". Todėl
skirtumas tarp utopinės ir nuoseklios visuomenės inžinerijos
yra ne tiek apimties ir masto, kiek atsargumo ir pasiruošimo
neplanuotiems, bet neišvengiamiems padariniams
skirtumas. Taigi tik nuoseklus visuomenės inžinierius,
suklydęs ar nenumatęs reformų eigos, pridarys visuomenei -
netgi ne visai visuomenei, o tik jos daliai - mažiau žalingų
padarinių, ir juos bus įmanoma lengviau ištaisyti.
Artėjant prie antrosios rašto darbo dalies, galima
pateikti ir trečiąjį argumentą, kuris kaip tik ir susijęs su joje
nagrinėsimu nuoseklios inžinerijos ir demokratijos ryšiu. Tik
nuosekli visuomeninė inžinerija savo reformoms naudos
racionalius argumentus, o ne aistras ir prievartą, taigi bus
sudaryta galimybė pakeisti padėtį protingu kompromisu, t.
y. demokratiškai. Iš čia vėlgi galima numatyti, kad
nuoseklios inžinerijos metodas bus kur kas mažiau žalingas,
nes tiksliau pritaikomas konkretiems poreikiams.
Baigiant nuoseklios visuomeninės inžinerijos
taikymo mažinti kančiai pagrindimą, reikia priminti, kad ši
inžinerijos funkcija, kaip ir apskritai pati nuoseklios
visuomeninės inžinerijos koncepcija, argumentais
pagrindžiama tik tada, jei priimama K. Poperio moralinė
nuostata, kad veikti reikia žinant savo poelgių ribas ir
nesibaidant atsakomybės už padarytas klaidas. Tačiau,
priėmus šią prielaidą, nuosekli inžinerija tampa vieninteliu
pateisinamu politinių veiksmų organizavimo valstybėje
metodu, geriausiai įgyvendinančiu politinį principą - ne
nesikišti į piliečių gyvenimą (nes vien veiksmų laisvės
neužtenka), bet stengtis savo konkrečiomis intervencijomis
užtikrinti, kad kančia būtų minimizuota ir padalyta kiek
įmanoma tolygiau.
2. Demokratija ir visuomenės inžinerija: institucijos
ir asmenys
2.1. "Demokratijos" skurdas
Šioje rašto darbo dalyje bus nagrinėjamas demokratijos ir
nuoseklios visuomenės inžinerijos ryšys, kuris nėra
vienpusis, kaip visuomeninės inžinerijos ir kančios
panaikinimo santykis. Demokratija ir visuomenės inžinerija,
bus parodyta, priklauso viena nuo kitos. Kartu ši
priklausomybė siejasi su ką tik išnagrinėtu principu
"minimizuoti kančią", nes tik demokratinėje valstybėje
įmanoma sumažinti neteisingų politinių sprendimų žalą.
Kaip tik "turinčiųjų valdžią" samprata skiria K.
Poperio teoriją nuo to, ką jis vadina "klasikine demokratijos
teorija". Šiame poskyryje ir bus apžvelgta pastaroji, kad
būtų trumpiau, vadinama tiesiog "demokratija" (su
kabutėmis).
Jau buvo minėta K. Poperio kritika
esencialistinio požiūrio į valstybę atžvilgiu. Istoricistinis
požiūris į valstybę neišvengiamai iškreipė ir požiūrį į
valdžią. Kitaip sakant, dar nuo Platono laikų imta domėtis,
kas turi valdyti (tai savo ruožtu kėlė ir klausimus, kas valdo,
arba dar labiau istoricistinį, kas neišvengiamai valdys). Šis
klausimas pirmąkart (ir tikriausiai simptomatiškai) tapo
neaktualus Didžiojoje Britanijoje po Šlovingosios revoliucijos,
tačiau tai nereiškia, kad jo įtaka liovėsi. Atvirkščiai - du iš
trijų didžiųjų "atvirosios visuomenės priešų" jį kėlė dar XIX
amžiuje. Kas valdo, dažnai tebeklausiama ir dabar, tiesa,
atsakymą į tai jau galima duoti gana konkretų -
nepriklausomai nuo politinio režimo formos, galima tikėtis,
kad nemažą dalį valdžios turi vyriausybės ir biurokratai.
Visi šie klausimai apie suvereniteto šaltinį,
Poperio nuomone, nėra naudingi. Užtat jie yra pavojingi, nes
veda į diktatūrą. Jei Platonas teigė, kad valdyti turi
išmintingiausieji ir geriausieji, tai jis nesuprato, kad
išmintingiausieji dėl savo išminties gali nuspręsti, kad
valdyti turi geriausieji, o geriausieji dėl savo gerumo, kad
dauguma. Štai čia, tikriausiai Platonui pačiam to
nesuvokiant, prieinamas kertinis "demokratijos" teorijos
teiginys, kad valdyti turi dauguma.
Tačiau jau seniai iki Poperio, dar Platono buvo
pastebėta, kad daugumos valdymas taip pat gali būti
tironiškas, be to, dauguma gali balsuoti už vieno tirono
valdymą. Vis dėlto šis prieštaravimas buvo sprendžiamas
taip, kad susidarydavo uždaras ratas - stengtasi atsakyti,
kas turėtų valdyti iš daugumos. Net jei būdavo atsakoma,
kad turi valdyti ne dauguma, o įstatymas, tai neatmeta
galimybės, jog įstatymu bus suteikti tironiški įgaliojimai
vienam žmogui. Ne geresnis, žinoma, būdavo ir išankstinis
valdžios šaltinio nustatymas, nes tironijos grėsmės
panaikinti jis taip pat nesugebėdavo. Todėl visos šios teorijos
Poperio vadinamos "neriboto suvereniteto teorija".
(Iš kitos pusės, Poperis nurodo empirinius
prieštaravimus neribotam suverenitetui. Nėra tokio valdovo,
kuris sugebėtų valdyti vienas, taigi jo galia visada priklauso
nuo tų, kuriuos jam pavyksta patraukti savo pusėn. Tiesa,
šis argumentas Poperiui nėra svarbus.)
Toks yra ir "demokratijos" skurdas - tikėjimas,
kad daugumos valdžia yra pranašesnė už bet kokią kitą.
Beje, Poperis šio tikėjimo nepaneigia, o tik nurodo, kad jis
yra anaiptol nepakankama sąlyga demokratijai - mažų
mažiausiai ji dar turi būti pagrįsta humanitarizmu bei
tikėjimu protu. Vis dėlto ir šių sąlygų dar nepakanka - o
Poperis sutinka demokratiją pripažinti demokratija tik tuo
atveju, jei žodžio vartojimas atitinka labai konkrečius
reikalavimus, nes kitaip jis teliks etikete.
2.2. Poperio demokratijos teorija
Esminį demokratijos principą Poperis nusako skirtumu
tarp dviejų vyriausybės formų. Tėra dvi tokios formos: viena,
kurią galima pakeisti be kraujo praliejimo, pavyzdžiui,
visuotiniais rinkimais, o kita - tokia, kurios atsikratyti
valdomieji paprastai tegali vieninteliu būdu - sėkminga
revoliucija. Demokratija Poperis vadina pirmąją vyriausybės
formą, ir tai nėra labai toli nuo tradicinės demokratijos
sampratos, tačiau jis kategoriškai oponuoja bet kokiems
mėginimams atrasti, ką demokratija "iš tikrųjų" reiškia. Iš
čia kyla klausimas, kaip reikia tvarkyti valstybę, kad prastų
valdytojų būtų galima atsikratyti be kraujo, be prievartos.
Tai racionalios visuomenės inžinerijos klausimas.
Taigi esminis demokratijos principas yra kurti,
vystyti ir apsaugoti institucijas, saugančias nuo tironijos. Iš
to Poperis daro išvadą, kad demokratijos teorija nėra
paremta principu, kad dauguma turi valdyti, nei tuo, kad
daugumos sprendimas yra teisingas. Jo požiūris vėlgi yra
"negatyvus", t. y. egalitariniai demokratinės kontrolės
metodai (visuotiniai rinkimai, atstovaujanti vyriausybė)
skirti ne užtikrinti kokio nors suvereno valdžią, bet pašalinti
nepriimtiną valdžią. Jie nėra kas nors daugiau negu
išbandyti ir gana efektyvūs instituciniai apsaugos nuo
tironijos metodai, visada atviri pokyčiams ir net suteikiantys
metodus tiems pokyčiams. Poperis nesiūlo atmesti
daugumos sprendimų, nes tuomet demokratijos institucijos
neveiks, tačiau visada turi būti paliekama teisė juos ginčyti
tais pačiais demokratiniais metodais.
Šis principas vis dėlto dar nebaigia demokratijos
taisyklių sąrašo. Dalis demokratijos charakteristikų susiję
su jau minėtu siūlymu skirti tik dvi vyriausybės formas:
demokratijas ir tironijas. Ir čia Poperio nuostata "negatyvi",
atitinkanti V. Čerčilio (W. Churchill) tezę, kad demokratija -
netikusi valdymo forma, bet kitos dar prastesnės. Poperis,
nurodęs, kad tikėjimas demokratijos pranašumais yra jo
asmeninis požiūris, sako, kad demokratiją rinktis reikia "ne
dėl abejotinų demokratijos dorybių, bet dėl neabejotinų
diktatūros ydų": diktatūra ne tik neišvengiamai naudoja
prievartą, bet ir naudojasi "civilizacijos įtampa", t. y. atima
iš kitų dalį jų atsakomybės. Šie samprotavimai veda prie dar
vieno reikalavimo: nustatyti, kad demokratijoje neįmanoma
vienintelė reforma - teisinės sistemos, nustatančios pačią
demokratiją, reforma. Demokratija suteikia galimybes bet
kokiai protingai reformai, nes įgalina vykdyti reformas be
prievartos. Tačiau bet kokios reformos esmė turi būti siekis
išsaugoti demokratiją, ir negalima suteikti jokiai daugumai,
net kvalifikuotai, teisės panaikinti demokratinių įstatymų
valdžią (Poperis yra toli nuo esencialistinio teiginio, kad
"valdo demokratiniai įstatymai". Turint omeny jo požiūrį į
terminą "demokratija", išdėstytą aukščiau, ir apskritai į
apibrėžimų vartojimą , galima teigti, kad tiksliau
suformuluotas šis pasiūlymas atrodytų taip: "jeigu valdo
demokratiniai įstatymai, tai niekas neturi turėti galimybės
jų panaikinti").
Poperis detalizuoja reikalavimą uždrausti
demokratijos atsisakymą. Tai susiję su demokratijos
paradoksu, t. y. teiginiu, kad neribota demokratija galiausiai
susinaikina pati save. Todėl turi būti imamasi konkrečių
priemonių. Iš jų svarbiausios yra šios. 1. Nors demokratija
turi saugoti mažumas, ši apsauga neturi būti taikoma tiems,
kurie kėsinasi į teisinį demokratijos pagrindą ar agituoja
kitus tai daryti. 2. Politika, siekianti sukurti ar valdyti
demokratines institucijas turi būti nuolat pagrįsta
įsitikinimu, kad tironijos siekiančios jėgos visąlaik
egzistuoja, tik galbūt paslėpta forma, ir tarp valdančiųjų, ir
tarp valdomųjų. 3. Demokratija laikosi supratimu, kad
vyriausybė, bandanti pakeisti demokratiją į tironiją, arba
toleruojanti kitų vykomą tokį pokytį, tampa neteisėta, ir
piliečiai turi ne tik teisę, bet ir pareigą laikyti jos narius
nusikaltėliais. 4. Todėl tėra vienintelis pateisinamas
prievartos naudojimo atvejis: jei demokratijos šalininkai jos
imasi atsakyti į demokratijos puolimą, ypač jei tokia ataka
kyla valdančiųjų tarpe. Prievarta pateisinama ir tada, jei
tironijoje kyla revoliucija, kurios tikslas yra sukurti
demokratiją. Vis dėlto prievarta turi būti griežtai ribota ir
gynybinė.
2.3. Visuomenės inžinerija demokratijoje
K. Poperio demokratijos teorija netvirtina, kad
demokratinėje valstybėje priimami sprendimai bus geri ar
geresni negu tironijoje. Esminis demokratijos bruožas -
galimybė taikiai keisti nepriimtinus sprendimus. Taigi
demokratija yra racionalus valdymo būdas, įgyvendinantis
nuoseklios visuomeninės inžinerijos pranašumus.
Esminis demokratijos ir tironijos skirtumas yra
požiūris į "formaliąją laisvę", kuris kartu yra metodų
skirtumas. Istoricistinis, tiksliau, marksistinis "formaliosios
laisvės" aiškinimas siejasi su jau minėtu polinkiu politinei
galiai skirti tik tračiaplanį vadimenį. Tai tikėjimas, kad
politinė galia tėra bereikšmių nuostatų rinkinys, surašytas
įstatymuose. Tuo tarpu tikroji galia priklauso didžiosioms
istorijos jėgoms. Poperiui "formalioji laisvė" yra viso kito
pagrindas. "Formaliąją laisvę" tapatindamas su demokratija,
Poperis laiko ją vieninteliu instrumentu, kuriuo galima
apsisaugoti nuo neteisingo politinės galios panaudojimo.
Poperis nurodo dar vieną svarbų demokratijos ir
totalitarizmo skirtumą - tai požiūris į kritiką. Totalitarizmui
nepriimtinas joks, net racionalus kritiškumas, kai
demokratija pagrįsta racionaliu institucijų tobulinimu. Iš čia
kyla metodo skirtumas - nedemokratijos remiasi ne tiek
nuoseklia visuomenės inžinerija, kiek utopine, primetama iš
viršaus. Nuosekli inžinerija taikoma nebent, kaip nurodė
Platonas, klastoti rinkimų rezultatams. Holistiniai
planuotojai, teigia Poperis, neatsižvelgia į tai, kad, nors
įmanoma centralizuoti valdžią, neįmanoma centralizuoti
žinių, ir galiausiai utopinė inžinerija baigiasi protų
naikinimu. Taigi politinė valdžia ir visuomeninės žinios
"papildo viena kitą": kuo daugiau įgyjama valdžios, tuo
daugiau bus prarasta pažinimo vaisių.
Tuo tarpu demokratijos valdymo metodas yra
institucijų tobulinimas bandymų ir klaidų metodu - o
politikai, Poperio požiūriu, kaip tik ir yra būtinas ne vien
klaidų laukimas, bet ir jų ieškojimas, pripažinimas ir
taisymas. Tą skatina formalus egalitarizmas ir galimybės
protestuoti prieš daugumos sprendimus demokratiniais
būdais. Todėl demokratija yra ne tik racionalus, bet ir
vienintelis racionalus valdymo būdas, galintis daliniais
pokyčiais įgyvendinti visuomeninės inžinerijos principą -
minimizuoti kančią.
2.4. Asmenys ir institucijos
Vis dėlto demokratija, nors jos metodas racionalus, negali
suteikti racionalumo. Ji negali nurodyti intelektualinio ir
moralinio standarto - tai pačių demokratijos piliečių
rūpestis. Demokratija tik suteikia institucinius apmatus
politinių institucijų reformai. Todėl, pasak Poperio, klysta tie
demokratijos kritikai, kurie kritikuoja ją dėl neatitikimo
vienam ar kitam moraliniam standartui. Kritikuoti reikia
mus pačius: demokratinės institucijos negali savęs pagerinti
- tai žmonių reikalas.
K. Poperio institucijų teorija bus svarbi,
nagrinėjant demokratijos priklausomybę nuo nuoseklios
visuomenės inžinerijos, todėl reikia ją apžvelgti. Poperiui
institucija yra fundamentali politikos sampratos dalis. Tuo
tarpu asmenys su politika susiję netiesiogiai - per
institucijas, kurios, tiesa, priklauso nuo asmenų sprendimų.
Poperis formuluoja principą, kad visa ilgalaikė
politika yra institucinė. Tai neišvengiama, ir bet koks
bandymas suteikti institucijai asmeninio pobūdžio tik
sukelia naujų institucijų poreikį ar senųjų pertvarkymą.
Pavyzdžiui, norint nustatyti, kas valdys (turint galvoje
asmenį), neišvengiamai reikia sukurti institucijas, kurios
nurodytų tą asmenį (nors tai nėra racionalus reikalavimas).
Todėl, skirtingai nuo totalitaristo, visuomenės
inžinierius supras, kad gerinti galima ne žmogų, o
institucijas, tačiau gerinti jas gali ne pačios institucijos, o
žmonės. Taigi politika yra institucinė, tačiau institucijas
kuria žmonės, institucijų funkcionavimas taip pat priklauso
nuo žmonių: institucijos kaip tvirtovės - jos turi būti ne tik
tinkamai įkurtos, bet ir tinkamai apgyvendintos. Dar
tiksliau - institucijos yra neišvengiamai kompromiso tarp
įvairių aplinkybių, interesų ir pan. rezultatas (tuo tarpu
asmenys turi stengtis išvengti tokių įtakų). Institucijos kuria
sistemą, o asmenys suteikia įgaliojimus - tiek, kiek jie laiko
esant reikalinga. Todėl institucines priemones K. Poperis
vadina ribojančiomis, o asmenines - iracionaliomis.
Kitas aspektas yra skirtumas tarp dabarties ir
ateities problemų. Šios dienos problemos, anot Poperio, yra
asmeninės, o ateities problemos neišvengiamai esti
institucinės, kitaip sakant, į ateitį projektuojami politiniai
veiksmai turi būti institucinių priemonių planavimas. Šį
požiūrį galima iliustruoti jo rinkimų sistemų analizės
pavyzdžiu. K. Poperis pasisako už mažoritarinę rinkimų
sistemą, kadangi tik joje išrinkti asmenys yra atsakingi
rinkėjams, o mažosios partijos neįgyja pernelyg didelio
svorio. Tačiau vienintelis įmanomas būdas įgyvendinti
mažoritarinę rinkimų sistemą yra instituciniai sprendimai, t.
y. sprendimai dėl rinkimų sistemos reformos.
2.5. Institucinis planavimas
Visuomenės inžinieriaus pozicija kaip tik ir yra kurti,
rekonstruoti ir valdyti visuomenines institucijas. Taigi
nuoseklios inžinerijos rezultatas yra politika, kurią galima
pavadinti ribojančia, nes ji orientuota į institucijas, kurios
veiks racionaliai, t. y. bandymų ir klaidų metodu, ir sudarys
teisinę sistemą, leisiančią demokratiškai kvestionuoti
daugumos sprendimus.
Čia reikėtų paminėti dar vieną paradoksą, kuris
susijęs su jau minėtu demokratijos paradoksu, ir galioja tik
demokratijose. Tai valstybinio planavimo paradoksas.
Poperis, pasisakąs už valstybės protekcionizmą ir
intervencionizmą, perspėja, kad jis yra pavojingas (valstybės
galia apskritai turi išlikti pavojingu, bet neišvengiamu
blogiu). Suteikiant daugiau teisių ("planuoti", "įsikišti" ir
pan.) valstybei, netrukus gali atsitikti taip, kad išaugę
valstybės įgaliojimai panaikins laisvę, taigi ir laisvę suteikti
teises valstybei ką nors planuoti. Todėl būtina stiprinti
demokratines institucijas, kurios minimizuotų tokio
įgaliojimų uzurpavimo grėsmę.
Ir iš šio paradokso, ir iš jau nagrinėto pagrindinio
demokratijos principo, kad turi būti sudarytos ir tvirtinamos
institucijos, kurios apsaugos nuo demokratijos praradimo,
aiškus institucijų vaidmuo, užtikrinant demokratijos
išlikimą. Iš Poperio institucijų teorijos galima daryti išvadą,
kad tik šios institucijos (pagrįstos daugybės interesų
kompromisu), tik šių institucijų vaidmuo, o ne iracionalūs
asmeniniai sprendimai, gali išsaugoti demokratiją.
Daugumos sprendimas tik sudarąs taikaus demokratijos
veikimo galimybę.
Todėl tik metodai, įgalinantys kurti, racionaliai
tvarkyti ir apsaugoti šias institucijas (kurių dalis gali būti
jau seniai sukurtos, ir nebūtinai kaip racionalių sprendimų
padarinys), leidžia tikėtis, kad bus neleista per prievartą
arba savo noru pereiti prie diktatūros. Šie metodai yra
nuoseklios visuomenės inžinerijos metodai, bandymų ir
klaidų metodai. Taigi tik keliant pasiekiamus tikslus,
numatant galimybių ribas ("negatyvus" požiūris) ir
stengiantis ieškoti klaidų bei jas taisyti, galima tikėtis, kad
demokratinės institucijos sugebės išlikti ir užtikrinti, kad,
net jei dabartinis valdymas nėra geras, geresnio bus ieškoma
demokratiniais kompromisais, o ne antidemokratine
holistine reforma.
Išvados
Apžvelgus nedidelę, bet svarbią dalį K. Poperio socialinės
filosofijos, matyti keletas jos ypatybių. Pirmiausia, tai nėra
aklai racionali nei visiškai iracionali argumentacija. Poperis
pripažįsta, kad nėra įmanoma nurodyti, kurią
argumentaciją rinktis, ir, kas dar svarbiau, kad šis
sprendimas yra ne vien intelektualinis, bet ir moralinis
sprendimas. Pats Poperis renkasi kritinį racionalizmą, kuris
pagrįstas iracionaliu sprendimu. Taigi, o dar labiau dėl čia
beveik nenagrinėto jo požiūrio į mokslinį pažinimą, Poperis
nelaiko savo filosofijos vienintele neklystančia. Atvirkščiai,
"Atvirojoje visuomenėje" Poperis ne kartą nurodo, kad tai
nėra mokslinė knyga, kokia yra "Istoricizmo skurdas", o
asmeninę nuomonę reiškiantis kūrinys, ir kad dažnas jo
pasirinkimas remiasi ne racionaliais argumentais, bet
moraliniais sprendimais. Prie tokių galima priskirti ir
visuomenės inžinerijos principą, ir demokratijos gynėjo
poziciją.
Antra, tai nereiškia, kad Poperis naudoja
iracionalius argumentus apginti savo pasirinkimą.
Atvirkščiai - pasirinkta pozicija argumentuojama moksliniu
metodu, kuris tačiau nėra visažinantis. Argumentacija
nuosekli ir dažniausiai išsami. Kaip tik pagal mokslo metodo
pavyzdį K. Poperis konstruoja nuoseklios visuomenės
inžinerijos metodą, kurį siūlo taikyti nuoseklioms,
institucinėms reformoms ir priešina jį tiek pranašystėms,
kad ateitį nulėmusios aukštesnės - istorijos, ekonomikos ar
pan.- jėgos, t. y. istoricistiniam metodui, tiek utopinei
visuomenės inžinerijai, kurią apibūdina kaip holistinių
reformų metodą.
Trečia, nuosekli visuomenės inžinerija yra
praktiškai naudingas metodas. Svarbu, kad jį galima
pritaikyti įvairiems - konkretiems - tikslams siekti. Šiame
rašto darbe parodyta, kad šis metodas yra nepakeičiamas,
siekiant įgyvendinti moralinį Poperio principą - "suteikti
kiek įmanoma mažiau išvengiamos kančios visiems ir
paskirstyti neišvengiamą kiek įmanoma tolygiau", taip pat
norint užtikrinti demokratinių institucijų egzistavimą.
Ketvirta, nuoseklios visuomenės inžinerijos kaip
racionalaus metodo pranašumas yra tas, kad ją galima
pritaikyti ne tik šiems tikslams. Tai apskritai susiję su
Poperio nuostata, kad tikslus kuria ne istorija ar kitos jėgos.
Tikslus taikome ar net kuriame mes, taigi mes galime
panaudoti Poperio metodą daugeliui tikslų įgyvendinti. Kaip
sako Poperis, nors istorija neturi prasmės, mes galime
suteikti jai prasmę.
Naudotos literatūros sąrašas
1. Magee B. Popper.- 15th edition.- London, 1990.- 112
p.- (Fontana Modern Masters).
2. Patkauskaitė J. K. R. Popperio politinė filosofija ir
"laisvės paradoksas" // Problemos: Filosofijos leidinys.- 1995.-
Nr. 47.- P. 5-14.
3. Patkauskaitė J. Socialinė K. R. Poperio teorija //
Problemos: Filosofijos leidinys.- 1995.- Nr. 48.- P. 67-76.
4. Poperis K. R. Ar istorija turi prasmę: [Ištrauka iš kn.
"Atviroji visuomenė ir jos priešai"] / Vert. J. Patkauskaitė //
Problemos: Filosofijos leidinys.- 1995.- Nr. 48.- P. 77-91.
5. Poperis K. R. Istoricizmo skurdas / Vert. R.
Murmokaitė.- V., 1992.- 207 p.
6. Popper K. Unended Quest: An Intelectual
Autobiography.- [2nd edition].- London, 1993.- 276 p.
7. Popper K. R. The Open Society and Its Enemies.- 5th
edition.- Princeton, 1966.- T. 1.- [XII], 361 p.; T. 2.- [VI], 420
p.
8. Popperis K. R. Dar kartą apie atvirą visuomenę ir jos
priešus // Studijuojantiems politologiją / Sud. G. Vitkus.- V.,
1990.- p.