Prieš apžvelgiant šią temą, reikėtų nurodyti „statuso“ ir „galios“ reikšmes. Parlamentų statusu bus laikoma taisyklių, nustatančių parlamentų institucijos vietą šalių politinėje sistemoje, visuma, taigi formalieji legislatūrų veiklos pagrindai. Todėl parlamento statusas yra sunkiai atsiejamas nuo procedūrą apibrėžiančių normų. Tuo tarpu „galia“ yra mažiau apibrėžtas terminas, todėl vadinkime ja tikimybę, kad parlamento valia bus įgyvendinta atitinkamų institucijų. Kadangi galia iš principo yra santykis, toliau galia bus nagrinėjama kaip legislatyvinių ir kitų institucijų santykiai ir parlamentų įtakos galimybės, t. y. tikrovėje susidariusi, o ne formali padėtis.

Parlamento kadencija visose Šiaurės šalyse trunka ketverius metus, išskyrus Švediją, kur rinkimai vyksta kas trejus metus. Norvegija yra vienintelė Šiaurės valstybė, kurioje nėra numatyta priešlaikinių parlamento rinkimų galimybė. Kitur neeilinius rinkimus gali šaukti valstybės vadovas, patarus premjerui (dažniausiai neeiliniai rinkimai vyksta Danijoje ir Suomijoje). Švedijoje neeiliniuose rinkimuose išrinktas parlamentas veikia tik likusį iki eilinių rinkimų ankstesniojo parlamento kadencijos laiką.

Parlamentas instituciniu požiūriu visų pirma yra legislatyvinė institucija. Įstatymų projektus paprastai turi teisę siūlyti šalių parlamentarai ir vyriausybių nariai. Danija šiuo požiūriu išsiskiria, kadangi jos konstitucijos 41 straipsnis nurodo, jog įstatymų projektus gali siūlyti tik Folketingo nariai. T. y. vyriausybės siūlomi įstatymų projektai, net biudžeto projektas pateikiami kaip atskirų ministrų pasiūlymai. Islandijos bei Norvegijos parlamentuose įstatymą gali pasiūlyti jų nariai arba ministrai, Švedijoje — vyriausybė, parlamento komitetai arba parlamentarai. Suomijoje įstatymą gali pasiūlyti arba parlamento nariai, arba prezidentas. Pastaruoju atveju pateikiamas vyriausybės parengtas projektas. Suomijoje įstatymų iniciatyvos teisę savo srityje turi ir du komitetai. Alandų Lagtingas gali taip pat siūlyti Suomijos parlamentui dokumentus, susijusius su provincijos administravimo reikalais.

Tik Riksdago priimtas sprendimas yra galutinis. Tuo tarpu kitur priimtam įstatymui dar reikia valstybės vadovo pritarimo. Tačiau Suomijoje ir Norvegijoje veto atveju aukštesnes galias turi parlamentas. Jei Suomijos prezidentas nesutinka su įstatymu, parlamentas gali panaikinti veto, dar kartą priimdamas įstatymą be pakeitimų. Norvegijoje karaliaus veto (jo nebuvo nuo 1905 m.) gali panaikinti naujas parlamentas, praėjus ne mažiau kaip dviems sesijoms nuo pirmojo priėmimo ir jei per tą laiką nebuvo priimtas kitas priešingas įstatymas. Islandijoje, jei įstatymui nepritaria prezidentas, įstatymas lieka galioti, kol kitaip nenuspręs sušauktas referendumas.

Referendumo gali reikalauti ir trečdalis Danijos parlamento narių; įstatymas lieka galioti, jei priešingai nenusprendžia dauguma balsavusių rinkėjų (prieš įstatymą turi balsuoti ne mažiau kaip 30 proc. visų rinkėjų). Danijoje referendumu negalima balsuoti dėl įstatymų, susijusių su finansais, pensijomis ir mokesčiais. Suomijos konstitucija referendumą laiko konsultaciniu.

Parlamentai yra svarbūs, priimant bei keičiant konstitucijas, tačiau jų galia skiriasi. Sudėtingiausia konstitucijos pakeitimo procedūra Danijoje, kur pataisą turi paremti vyriausybė, ją priimti Folketingas. Tuomet šaukiami naujo parlamento rinkimai, ir jei šis per pusmetį taip pat patvirtina pataisą, rengiamas referendumas, kur jai turi pritarti dauguma balsavusių, bet ne mažiau kaip 40 proc. visų šalies gyventojų. 1953 m. konstitucija dar nebuvo nėkart pakeista.

Švedijoje konstitucijos pataisoms turi dviejose kadencijose pritarti Riksdagas, ir jei reikia, kartu su antrosios kadencijos rinkimais rengiamas referendumas, kurio neigiamas sprendimas įpareigojantis.

Islandijoje, Norvegijoje ir Suomijoje konstitucijos pataisas taip pat turi priimti dvi parlamento kadencijos, Norvegijoje ir Suomijoje — kvalifikuota balsų dauguma. Suomija išsiskiria tuo, kad joje konstitucijos pataisą gali priimti ir vienas parlamentas, jei 5/6 jo narių nusprendžia, kad pakeitimas skubus, o 2/3 už jį balsuoja.

Dar viena svarbi ir išskirtinė parlamento reguliavimo sritis — mokesčiai ir biudžetas — Suomijoje taip pat reguliuojama panašių taisyklių. Kadangi laikoma, jog mokesčiai, atimantys dalį turto, prieštarauja konstitucinei nuosavybės teisei, jie įvedami kaip skubios konstitucijos pataisos. Be to, jei mokestis įvedamas ilgiau nei metams, taip pat reikia kvalifikuotos balsų daugumos. Parlamentas pagal konstituciją privalo nustatyti mokesčio terminą ir apimtį bei teisinius mokėtojo apsaugos mechanizmus. Be to, be Suomijos parlamento sutikimo vyriausybė negali skolintis valstybės vardu. Parlamentas taip pat reguliuoja valstybės turimas įmonių akcijas.

Norvegijoje ir Islandijoje mokesčius įvesti parlamentai gali tik bendrame abiejų rūmų posėdyje. Tik parlamentai gali spręsti apie skolinimąsi valstybės vardu ir tvirtinti valstybės biudžetą.

Užsienio reikalai, paradoksaliai, yra dar viena sritis, kuriai visų šalių parlamentai turi formalių galimybių daryti įtaką. Visose penkiose valstybėse parlamentai yra sudarę užsienio reikalų komitetus, komisijas ar tarybas, kuriems vyriausybė privalo pateikti informaciją. Tiesa, šios institucijos yra patariamosios. Danijos parlamento užsienio ir vidaus politikos formaliosios galios beveik nesiskiria. Pavzydžiui, Folketingo Europos Sąjungos komitetas gali vetuoti atitinkamo ministro poziciją derybose viso Folketingo vardu. Suomijos parlamentui konstitucija suteikia teisę pritarti prezidento pasirašomoms tarptautinėms sutartims bei karo ar taikos skelbimui.

Parlamentai formaliai kontroliuoja vyriausybę. Šiuo tikslu Švedijos parlamentas turi Konstitucinį komitetą, kuris kasmet praneša apie vyriausybės veiklą, Norvegijos — Tyrimo komitetą. Valdininkų veiklą visose penkiose šalyse kontroliuoja parlamento skiriami ombudsmenai (nors tai nėra tiesioginė parlamento kontrolė): Švedijoje — nuo 1809, Suomijoje — nuo 1919, Danijoje — nuo 1953, Norvegijoje — nuo 1962, Islandijoje — nuo 1987 metų. Kai kurie parlamentai, pavyzdžiui, Danijos, Suomijos, Norvegijos, skiria specialius auditorius, prižiūrinčius biudžeto vykdymą.

Kitas svarbus, tačiau mažiau formalus, kontrolės aspektas yra ministrų atsiskaitomumas parlamentui. Parlamentai gali priimti specialias peticijas, raginančias vyriausybę imtis norimos veiklos. Parlamentų komitetai turi teisę ministrus kviestis į savo posėdžius. Visuose parlamentuose jų nariai turi teisę pateikti klausimus, interpeliacijas bei teikti svarstyti pasitikėjimą ministru. Šių galimybių populiarumas skiriasi. Danijoje ypatingai svarbūs parlamentarų ministrams pateikiami klausimai, Švedijoje žymiai dažnesnės interpeliacijos; Norvegijos ministrai teoriškai gali atsisakyti atsakinėti į klausimus, Islandijos ministrai dažnai savo iniciatyva pateikia pranešimus Altingui aktualiomis temomis; tuo tarpu Suomijoje tokia vyriausybės kontrolės forma nėra populiari.

Pereinant prie neformaliųjų parlamento galių, reiktų pastebėti, kad būtent tokia vyriausybių kontrolės forma kaip klausimai ir interpeliacijos ima plisti, tuo tarpu parlamento kaip tokio legislatyvinės funkcijos, kaip ir daugelyje parlamentų silpnėja.

Taip yra dėl to, kad visose Šiaurės šalyse, kaip ir kitur, smarkiai padidėjo vyriausybės vaidmuo. Vyriausybė, sudaryta iš kurios nors partijos atstovų, dažnai reikalauja palankumo savo pasiūlymams iš šios partijos atstovų parlamente. Todėl, kol vyriausybę sudaranti partija turi daugumą parlamente, tikrasis valdžios centras persikelia į vyriausybę, tuo tarpu parlamentas tampa jos programos įteisintoju, priimdamas siūlomus įstatymų projektus.

Partinė Šiaurės šalių parlamentarų drausmė, t. y. bendras balsavimas, yra gana didelė. Tačiau, kitaip negu Didžiojoje Britanijoje, ši drausmė dažniausiai pasiekiama ne „botagų“ (whips) pastangomis, o dėl lojalumo savo grupei. Lojalumą sustiprina du veiksniai: visose Šiaurės šalyse galioja proporcinė rinkimų sistema, taigi balsuojama ne už asmenis, o už partijas, be to, parlamentarai save laiko pirmiausia partijų nariais, o ne apygardų atstovais. Todėl dažniausiai partijų nariai balsuoja vieningai. Nukrypimai nuo partijos balsavimo yra reti, atsitinka tuomet, kai svarstomi labai svarbūs dalykai (arba partija nepaskelbia jokių direktyvų dėl kurio nors „moralinio“ pasirinkimo) ar visai menkareikšmės temos, arba kai balsuojama dėl itin svarbaus atstovaujamai apygardai reikalo.

Šiaurės šalyse vyriausybių reikalavimas, kad parlamentarai pritartų siūlomiems įstatymams, remiasi ir kai kuriais ypatingais bruožais. Kai kuriose šalyse, ypač Švedijoje, kur yra senos korporatyvizmo tradicijos, įstatymo projektas derinamas su daugeliu interesų grupių, ir vyriausybė nenoriai leidžia, kad pasiektą kompromisą savo pakeitimais panaikintų parlamentas. Tuo tarpu Norvegijoje, kur nenumatytas parlamento paleidimas, vyriausybė teoriškai turėtų nesistengti konfrontuoti su parlamentu. Tačiau vyriausybė gali reikalauti Stortingo paramos savo pasiūlymams, remdamasi tuo, kad priešingu atveju, jai atsistatydinus, bet neperrinkus Stortingo, jame gali neatsirasti stabilios daugumos, kuri leistų sudaryti naują vyriausybę.

Tiesa, Šiaurės šalyse parlamento priklausomybė nuo vyriausybės nėra tokia didelė palyginti su Britanija kaip tik dėl daugiapartiškumo ir ne tokios ryškios interesų poliarizacijos. Be to, čia stipresni parlamentų komitetai ir komisijos, daliai kurių taip pat suteikta įstatymų leidybos iniciatyvos teisė. Taip sudaromas antras ekspertų koncentravimosi polius. Apskritai, teigiama, kad parlamento priklausomybę nuo vyriausybės mažina didėjantis politikų profesionalėjimas, dėl didėjančios specializacijos besiplėtojantys pozicijos ir opozicijos kontaktai bei didėjantis parlamentams tenkantis darbo krūvis.