Visuomenės informavimo priemonės ir viešoji nuomonė Šiaurės šalyse

Įvadas

Šiaurės šalyse, kaip ir kitose demokratinėse valstybėse, visuomenės informavimo priemonės yra vienas svarbiausių informacijos apie politiką šaltinių. Tačiau daugelio valstybių politinėse sistemose visuomenės informavimo priemonių (toliau — VIP) vaidmuo neapsiriboja informacijos apie politikos bei kitokius įvykius skleidimu. Visuomenės nuomonės formavimas, žinoma, išlieka viena pagrindinių VIP funkcijų, tačiau, be informacijos srauto „iš viršaus į apačią“, VIP laikomos vienu pagrindinių kanalų, kuriais politinę sistemą pasiekia jos aplinkoje (visuomenėje) kylantys reikalavimai bei parama ar kitos emocinės nuostatos. Kitaip sakant, VIP yra dar ir „dienotvarkės formuotojai“ (agenda-setters). Todėl VIP vis labiau institualizuojasi kaip politinės sistemos elementas.

Taigi įtaka visuomenės nuomonei ir įtaka politikos sprendimams yra dvi pagrindinės VIP svarbos priežastys. Tačiau reikia pripažinti, kad prielaida, jog VIP, ypač televizija, daro kokią nors įtaką, nėra neginčijama, nekalbant jau apie ginčus dėl įtakos pobūdžio.1 Be to, daugelis VIP įtakos tyrimų apsiriboja vieno atvejo studijomis, bendresnių patenkinamų ir nepaneigtų teorijų (čia nekalbama apie propagandos teorijas, dalis kurių taip pat yra spekuliatyvios) nėra daug. Tai sukelia kai kurių padarinių šio darbo temos nagrinėjimui.

Pirmiausia, turint omeny platesnės VIP įtakos teorijos neprieinamumą, nebus galima patikimai ištirti VIP ir visuomenės nuomonės ryšio. Tad referatas veikiau apsiribos atskirais VIP sistemų ir visuomenės nuomonės tendencijų Šiaurės šalyse aprašymais, pastebint tik bendriausią ryšį tarp dviejų temų. Antra, nedidelė apimtis neleis daug dėmesio skirti konkretiems VIP bei visuomenės nuomonės ryšio aspektams („case studies“). Trečia, „visuomenės nuomonės“ samprata neapims bendriausių Šiaurės šalių vertybių nagrinėjimo, kiek plačiau bus apžvelgti tik su politika susijusių vertybių formavimosi aspektai. Čia pakanka paminėti tokių vertybių „kontekstą“. Pagal „Europos vertybių“ tyrimą 1990 metais, skandinavai žymiai labiau negu kitų Europos valstybių gyventojai vertina individualų tobulėjimą, iškelia laisvę virš lygybės (!), yra labiau tolerantiški kitataučiams ir kitokiam elgesiui, labiau (bent jau palyginus su Pietų europiečiais) pasitiki vyriausybe, tačiau kartu ir labiau pasiryžę įsitraukti ir į politinį gyvenimą, ir į protesto akcijas.2 Visgi šiame darbe nebus siekiama apžvelgti tokių aspektų kaip visuomenės nuomonės reiškimas (pavyzdžiui, referendumuose ar rinkimų kampanijose ar juolab instituciniai jų aspektai), politinis dalyvavimas ir pan., o tik pastebėti bendriausias visuomenės nuomonės tendencijas.

1. Spauda Šiaurės šalyse

Visuomenės informavimo priemonų sistema laikant susiformavusią VIP struktūrą, skaičių, priklausomybę, pasiskirstymą ir dydį, galima pastebėti keletą Šiaurės šalims būdingų tendencijų — pirmiausia istorinių.

1.1. Spaudos sistemų formavimasis ir jų tendencijos

Vienas ryškiausių Šiaurės šalių VIP sistemų bruožų yra liberalus valstybės požiūris į jų turinį (bet, kaip bus parodyta vėliau, ne į jų finansavimą) — pavyzdžiui, tokios šalys kaip Danija ar Švedija yra vienos nedaugelio valstybių, kur nebaudžiama net daugelis pornografijos rūšių. Vis dėlto Šiaurės šalyse laikomasi žurnalistinės etikos principų. Švedijoje kiekvieno leidinio, išeinančio keturiskart per metus ar dažniau, savininkas privalo paskirti atsakingąjį leidėją, kuris vienintelis tampa atsakingas už viso leidinio turinį. Tik tam tikrais atvejais atsakomybė perkeliama kitiems asmenims — pradedant savininku ir baigiant platintoju. Švedijoje griežtai draudžiama aiškintis žurnalistų informacijos šaltinius, net jei ją pateikė valstybės tarnautojai. Tai nereiškia, kad nebaudžiama už valstybės paslapties atskleidimą ar pan., tačiau yra aiškiai nustatytas galimų VIP nusikaltimų sąrašas, o už kitus VIP veiksmus nebaudžiama.

Spaudos laisvė Šiaurės šalyse, kur pirmieji laikraščiai pasirodė dar XVII a. viduryje (Danijoje — „Danske Merkurius“ 1666 m.3), garantuota bene anksčiausiai pasaulyje. 1766 metais Švedijos parlamentas priėmė Spaudos laisvės aktą kaip naujosios konstitucijos dalį. Tiesa, po jo promulgavimo, XVIII a. pabaigoje, šalis grįžo prie cenzūros ir represijų, tačiau nuo 1809 m. konstitucinės reformos spauda šalyje tapo santykinai laisva. Dabar galiojantis spaudos laisvės aktas buvo priimtas 1949 m., o vėliau papildytas, kad apimtų ir „netradicinę“ spaudą — fotokopijas ir pan. Įdomu, kad „spauda“ čia suvokiama siaurąja prasme: kitų VIP — radijo, televizijos — laisvę reguliuojantis fundamentalus išraiškos laisvės aktas buvo priimtas tik 1992 metais.4

Pasak O. Petersono (O. Petersson), beveik visose Šiaurės šalyse spauda įgijo laisvę praėjusio amžiaus viduryje, tik Suomijoje dėl Rusijos valdžios šis procesas vėlavo 50 metų. Spaudos laisvės išsikovojimas, anot jo, baigė pirmąjį Šiaurės šalių VIP sistemų vystymosi etapą.5 Šioje referato dalyje toliau bus sekama O. Petersono klasifikacija, tačiau ji bus taikoma tik spaudos rinkai, nes radijo ir ypač televizijos evoliucijai Šiaurės šalyse jo schema nėra pakankamai tiksli.

Antrajame etape, kristalizuojantis ir stiprėjant politinėms partijoms, laikraščių skaičius didėjo, jie buvo artimai susiję su partijomis ar jų leidžiami. Šiaurės šalyse spaudos ir politinių partijų ryšiai buvo stiprūs kaip niekur kitur. Pirmieji partijų ar profsąjungų laikraščiai atsirado apie 1830 metus Švedijoje6, 1847 m. Suomijoje7, kiek vėliau — kitose Šiaurės šalyse. Šis VIP sistemų formavimosi etapas, kai didžiosios partijos įgijo savo laikraščius, baigėsi apie XX a. 2—3 dešimtmečius. Tuomet daugelyje didžiųjų miestų buvo po 4—5 laikraščius, atstovaujančius skirtingoms partijoms.

Susiformavus „penkiapartinėms“ sistemoms, naujų laikraščių žymiai sumažėjo. Kai kuriose šalyse net atsirado disproporcija: nors, tarkim, Švedijoje ilgą laiką socialdemokratų ir komunistų partijos surinkdavo ne mažiau kaip pusę balsų, jų laikraščiai sudarydavo tik penktadalį visų leidinių. Prasidėjo trečiasis, jau ne tiek visų VIP, kiek laikraščių sistemų (mat apie atsiradusį radiją ir televiziją reikėtų kalbėti atskirai) raidos etapas, kurio metu dalis laikraščių išnyko (Švedijoje 1945—1995 m. laikraščių sumažėjo nuo 216 iki 1678), kiti susijungė į stambius koncernus. Kitas svarbus šio etapo bruožas — sumažėjo spaudos identifikavimasis su partijomis. Tiesa, Islandijoje pagrindiniai laikraščiai vis dėlto liko glaudžiai su jomis susiję. Dabar Šiaurės šalyse partiniai laikraščiai yra dažniausiai savaitraščiai, o daugelyje miestelių apskritai liko tik po vieną laikraštį.

Didėjantį laikraščių rinkos koncentravimąsi kai kuriose Šiaurės valstybėse lėtino vyriausybių veiksmai. Ypač didelis buvo valstybės kišimasis Švedijoje. Čia, siekdama demokratijos, socialdemokratų vyriausybė septintajame dešimtmetyje pradėjo vykdyti finansinės paramos programas, kartu tiesiogiai nesikišdama į laikraščių turinio reikalus. Švediškosios sistemos ypatumas yra tas, kad kiekvienoje rinkoje (miesteliuose ir pan.) subsidijuojamas ne jos lyderis, o antrąją vietą užimanti informavimo priemonė. 1994—1995 m. subsidijoms Švedijoje buvo išleista 411 milijonų Švedijos kronų (apie 220 milijonų litų), jos sudarė apie 15 proc. vietinių dienraščių pajamų. Subsidijos finansuojamos iš mokesčių už reklamą.9 Panašią spaudos subsidijavimo tvarką priėmė ir kitos Šiaurės šalys. O. Petersono duomenimis, didžiausia spaudos koncentracija šiuo metu yra Danijoje (šešių didžiausių leidyklų išlaidos sudaro 65 proc. visų leidybos išlaidų10), mažiausia — Norvegijoje.11

Perėjusi tris vystymosi etapus, Šiaurės šalių VIP sistema dabar turi atsakyti į naują iššūkį, kurį O. Petersonas vadina ketvirtuoju etapu. Tai yra, anot jo, elektroninės fragmentacijos amžius, kuriam būdinga elektroninių informavimo priemonių gausa ir nauji būdai perteikti informaciją. Elektroninėms VIP bus skirta kita referato dalis, tačiau, prieš apžvelgiant dabartinę spaudos rinką, vertėtų pastebėti, kad tai nebūtinai reiškia, jog tradicinių VIP reikšmė žymiai sumažės (tiesa, reklamos pajamų persiskirstymas atrodo neišvengiamas).

1.2. Laikraščiai ir žurnalai Šiaurės šalyse

Šiuo metu Šiaurės šalių gyventojai yra tarp daugiausiai skaitančių spaudą pasaulyje. 1991 m. Norvegijoje vienam gyventojui teko 594 dienraščių egzemplioriai (žemiau bus pateikta kiek kitokia statistika), dar trijose valstybėse — daugiau nei 500 ir tik Danijoje — 359. Vidutinškai 80 proc. laikraščių gauna prenumeratoriai, tik 20 proc. perkama.12 Dėl to O. Petersonas daro išvadą, jog „bendra tendencija yra visuomenės žinojimo lygio augimas ir žinių skirtumų tarp įvairių visuomenės grupių mažėjimas“.13

Danijoje 75 proc. visų suaugusiųjų kasdien skaito laikraščius, kurių yra 349. Didžiausias Danijos nacionalinis dienraštis yra „Jyllands Posten“, darbo dienomis leidžiamas 173 tūkst. egzempliorių tiražu. Jį skaito apie 750 tūkst. žmonių, t. y. 200 tūkst. daugiau nei artimiausią konkurentą — „Ekstra Bladet“ (tiražas — 166 tūkst.). Be šių dviejų, yra dar keturi nacionaliniai (tiražas — 106—154 tūkst.) bei keturi regioniniai dienraščiai. Pridėjus vietinius dienraščius (Danijos spaudos ypatybė yra išskirtinis jos artumas skaitytojui: buvo suskaičiuota, jog 90 proc. vietos laikraščiuose skelbiamų žinių surenkama 15 kilometrų spinduliu), susidarytų 48 leidiniai. Beveik visi likę laikraščiai yra nemokami savaitraščiai — vidutiniškai šeima per savaitę gauna 3,5 tokio laikraščio. Žurnalų yra 669, iš jų didžiausias kas ketvirtį leidžiamas „Idé Nyt“ (2,488 milijono egz.).14 Kita statistika apie Danijos, Norvegijos, Suomijos ir Švedijos VIP pateikiama 1-ojoje priedo lentelėje.

Islandijoje, 1974 m. duomenimis, ėjo apie 100 periodinių leidinių.15 1985 m. ėjo šeši dienraščiai bendru maždaug 100 tūkst. egzempliorių tiražu (1000 žmonių teko 415 egzemplioriai).16 1991 m. duomenimis, Reikjavike buvo leidžiami 5 dienraščiai (beveik visi — nacionaliniai) ir 4 savaitraščiai, dar keliasdešimt leidinių buvo leidžiama kituose miestuose.17 Didžiausias dienraštis — „Morgunblašiš“.

Vienai Norvegijos šeimai kasdien tenka 1,27 dienraščio. Didžiausias, darbo dienomis leidžiamas 356 tūkst. egzempliorių tiražu, yra VG — jį skaito 1,326 milijono skaitytojų. Dėl geografinės padėties šalyje susikūrė VIP sistema su keliais nacionaliniais dienraščiais ir daugybe vietinių — iš 153 dienraščių tarp 10 didžiausių tik trys yra nacionaliniai. Be šių laikraščių, 50 yra nemokamų. Iš 1095 žurnalų populiariausi yra specializuoti, ypač automobilininkams skirtas mėnraštis „Motor“ (384 tūkst.) bei TV gidas „Se & Hųr“ (374 tūkst.).18

Iš 230 Suomijos laikraščių 56 yra dienraščiai, o dar 45 — nemokami laikraščiai. Tarp 10 didžiausių dienraščių 4 yra nacionaliniai, didžiausias jų — „Helsingin Sanomat“, darbo dienomis leidžiamas 475 tūkst. egzempliorių tiražu ir skaitomas 30 proc. šalies gyventojų. Artimiausias konkurentas — „Ilta-Sanomat“ — turi tik 209 tūkst. egzempliorių tiražą. Suomiai yra viena labiausiai žurnalus skaitančių tautų pasaulyje — kiekvienas suaugęs šalies gyventojas skaito po 4,5 žurnalo, kasdien vidutiniškai žurnalams skirdamas 39 minutes — beveik tiek pat, kiek laikraščiams. Iš 2650 žurnalų didžiausias (2,279 milijono egz.) yra dešimtkart per metus leidžiamas „Pirkka“.

Švedijos spaudos sistema kiek išsiskyrė iš šiaip jau pastaruoju metu stabilių Šiaurės šalių spaudos rinkų — čia neseniai pasikeitė rinkos lyderis. Dabar iš nacionalinių dienraščių didžiausią tiražą (418 tūkst.) turi „Expressen“, kartu su „Dagens Nyheter“ aplenkęs anksčiau populiariausią „Aftonbladet“. Be šių trijų, yra dar 99 nacionaliniai, regioniniai ir vietiniai dienraščiai.19 Bene naujausias sėkmingas projektas yra 1982-aisiais pradėtas leisti verslo laikraštis „Dagens Industri“. Švedijoje, kaip ir Suomijoje, populiarūs žurnalai — vidutinis šalies gyventojas skaito daugiau nei tris periodinius leidinius, tiesa, nuo septintojo dešimtmečio pabaigos savaitraščių tiražas sumažėjo 50 proc. Populiariausi yra šeimai skirti leidiniai.20 Didžiausią tiražą (1,05 milijono egz.) turi mėnraštis „Vår Bostad“.21

Apibendrinant spaudos ypatumus Šiaurės šalyse, reikėtų dar kartą pabrėžti tai, kad jų gyventojai yra vieni daugiausiai skaitančių spaudą pasaulyje. Be to, šių valstybių spaudos rinkos yra susiformavusios, todėl gana stabilios, su didesniu ar mažesniu leidybos koncentracijos laipsniu. Į laikraščių turinį žiūrima gana liberaliai, tačiau, kaip ir daugelyje kitų valstybių, laikomasi žurnalistikos etikos principų. Spaudos priklausomybė nuo partijų kiek sumažėjo per pastaruosius 50 metų, bet valstybė kišasi į VIP rinką, subsidijuodama atsiliekančius leidinius.

2. Elektroninės informavimo priemonės Šiaurės šalyse

Iš elektroninių visuomenės informavimo priemonių pasirinkau aptarti tik eterio televiziją, nes apskritai televizija Šiaurės šalyse, kaip ir kitur, tapo milžiniška industrija, ir aprėpti visų jos formų — kabelinės, palydovinės TV — čia neįmanoma; tuo tarpu radijo reikšmė, atrodo, linkusi mažėti, tad jis irgi bus paliktas nuošaly. Būtinai reikia paminėti, jog Šiaurės šalys jau pergyveno dar vienos elektroninės informavimo priemonės — „Interneto“ — revoliuciją: pavyzdžiui, Suomija šiuo metu yra pirma pasaulyje pagal gyventojų, dirbančių pasauliniame kompiuterių tinkle, dalį, tačiau kol kas konkrečių patikrintų duomenų šioje srityje gana sunku gauti.

Elektroninės informavimo priemonės politikos požiūriu dažnai laikomos įtakingesnėmis, kadangi sutelkia didesnę auditoriją. Nesileidžiant į platesnius svarstymus apie įtakos mastą, reikia pripažinti, jog radijas ir televizija Šiaurės šalyse buvo, ir iš dalies tebėra, kontroliuojami žymiai labiau negu spauda — jau vien dėl to, kad įkurti TV tinklą yra labai brangu, be to, dažnių skaičius yra ribotas. Todėl televizijai keliami žymiai didesni reprezentatyvumo reikalavimai; tačiau kartu ji tapo partijų politinės kovos tikslu. Televizijos kontrolės požiūriu, visgi negalima kalbėti apie bendrąsias Šiaurės šalių tendencijas. Taip yra todėl, kad, skirtingai negu kitose keturiose valstybėse, ir, svarbiausia, skirtingai negu daugelyje kitų Europos šalių, Suomija nuo pat šeštojo dešimtmečio metų turėjo komercinį MTV kanalą.

Vis dėlto likusiose Šiaurės šalyse iki pat 9-ojo dešimtmečio išsilaikė visuomeninių televizijų monopolija (žr. 2-ąją lentelę priede). Bet visos šios televizijos ir radijo kompanijos buvo ir yra finansuojamos iš licencijų mokesčio (Suomijoje, be to, visuomeniniams YLE kanalams atitenka dalis komercinės MTV pajamų), todėl finansiškai nėra priklausomos nuo vyriausybių. Nuo 9-ojo dešimtmečio vidurio, kai pradėjo rastis daugiau TV kanalų ir žymiai padidėjo išlaidos reklamai, kontroliuoti informavimo priemonių turinį vyriausybėms tapo dar sunkiau.

Dabar Šiaurės šalyse galima kalbėti netgi apie kitokią kontrolę — televizijos kompanijas monopolizuoja keletas stipriausių grupių, pirmiausia — Švedijos pramonės įmonių koncernui „Kinnevik“ priklausanti kompanija „Modern Times Group“. Ši grupė iš Londono transliuoja vieno pirmųjų regione mokamo palydovinės televizijos kanalo TV3 versijas Danijai, Švedijai ir Norvegijai. Tačiau jos interesai neapsiriboja Šiaurės šalimis — MTG turi TV kanalus Estijoje bei Lietuvoje, sudarė sandorį dėl kanalo transliavimo Pietų Afrikoje ir pan. Tai bene vienintelis bendras Šiaurės šalių palydovinės televizijos projektas, tačiau ir jis turi savo ribas. 1995-ųjų viduryje Europos Komisija uždraudė kurti visos Skandinavijos tinklą „Nordic Satellite Distribution“, nes, be „Kinnevik“, šią kompaniją įkūrė dar keli potencialūs rinkos monopolistai — Norvegijos telekomas „Telenor“ bei Danijos kabelinės TV kompanija „TeleDanmark“. Be šių kompanijų, savo VIP monopoliją kuria ir Suomijos „Helsinki Media“ grupė.

Iš kitos pusės, Šiaurės šalyse laikomasi kultūrinės ir teritorinės autonomijos principo: Farerų salos ir Grenlandija turi savo radijo ir televizijos kanalus, juos gali įsteigti ir Alandai. Suomijoje gyvenantys švedai gali matyti Švedijos TV programas specialiu TV4 kanalu22, be to, jiems transliuoja specialus visuomeninio kanalo YLE padalinys YLE FST.

Kai kurie duomenys apie Šiaurės šalių TV kompanijas pateikiami 2-ojoje priedo lentelėje, tačiau vertėtų trumpai apžvelgti svarbiausias tendencijas kiekvienoje šalyje.

Danijoje šiemet turėtų būti priimti nauji įstatymai, pagal kuriuos vietos TV stotims turi būti leista jungtis į nacionalinius tinklus — ir tuo, manoma, pasinaudos konglomeratas „Scandinavian Broadcast System“, turintis ketvirtąjį pagal populiarumą TV kanalą „Kanal 2“. Populiariausias šalyje yra seniausias komercinis kanalas TV2 (beje, išlaikomas ne tik iš reklamos, bet ir iš licencijos mokesčio), antrasis pagal populiarumą — iš licencijos mokesčio išlaikomas visuomeninis DR kanalas (neseniai pradėjęs transliuoti palydovinę versiją DR2). Bene naujausias yra sporto kanalas TVS, kurį įkūrė visuomeniniai ir komerciniai transliuotojai.23

Islandijos visuomeninis TV kanalas RUV taip pat finansuojamas iš privalomo licencijos mokesčio ir nėra populiarus. Kiti kanalai yra mokami — „Rįs 2“ (atsiradęs 1986, t. y. anksčiausiai Šiaurės šalyse, išskyrus Suomiją), „Stöš 3“ bei „Sżn“. Todėl Islandijos gyventojams kone visa televizija (išskyrus nedidelį krikščioniškąjį TV kanalą „Omega“) yra mokama — už trijų didžiausių kanalų priėmimą šeimai per mėnesį tenka sumokėti 5000 kronų (apie 300 litų). Tai sudarė palankią piratavimui situaciją, kai nelegaliai pardavinėjami Didžiosios Britanijos palydovinės TV tarnybos „BSkyB“ dekoderiai.

Norvegijos visuomenės informavimo priemonės yra koncentruotos keturių didžiausių savininkų rankose, nors nė vienas komercinis TV kanalas negali aprėpti daugiau nei 75 proc. rinkos. Pavyzdžiui (be minėto „Kinnevik“, transliuojančio TV3), trečiasis pagal populiarumą TV kanalas „TV Norge“ yra daugelio vietos stočių savininkas. Populiariausias šioje šalyje yra kanalas TV2, pirmasis komercinis šalies kanalas, kurio įkūrimui buvo iškeltos griežtos sąlygos atitikti visuomeninio kanalo principus. Visuomeninis kanalas NRK yra antras su perpus mažesne auditorija, o likusių populiarumas dar keliskart mažesnis. NRK, kaip ir nepopuliariausias NRK2, finansuojami iš licencijų mokesčio. Be to, neseniai NRK kompanija įsteigė dar vieną jaunimui skirtą kanalą NRKTO.24

Suomijoje populiariausias yra MTV3 kanalas, kurio auditorijos dalis kone dvigubai didesnė negu antrojo pagal populiarumą — iš licencijos mokesčio finansuojamo YLE 2. Be dar vieno visuomeninio YLE kanalo — YLE 1,— nuo šio pavasario šalyje veikia naujas komercinis PTV4 kanalas. Suomijoje tėra keturi suomių kalba transliuojantys nacionaliniai TV kanalai — tai mažiausiai iš visų Šiaurės šalių.25

Švedija yra bene daugiausia TV kanalų — bent šešis — turinti valstybė, tačiau tik trys iš jų yra gana populiarūs. Ji išsiskiria tuo, kad iki šiol abu visuomeniniai TV kanalai — SVT 1 ir SVT 2 — negavo teisės transliuoti reklamos ir yra finansuojami iš licencijų mokesčio, o SVT 1 — ir iš rėmėjų pinigų. Kaip ir kitose Šiaurės šalyse, čia populiariausias yra seniausias komercinis eterio TV kanalas TV4. Vis dėlto SVT nuo jo atsilieka palyginti nedaug — turi tik 6 proc. mažesnę auditorijos dalį (23 proc.).26

Atsiradus daugiau TV kanalų, visuomeniniai transliuotojai (ne tik TV, bet ir radijas) Šiaurės šalyse prarado didžiąją dalį auditorijos, pirmiausia jaunus žmones. Galima spėti, jog atitinkama auditorijos struktūra atsiliepė programų pobūdžiui, jos tapo orientuotos į pramogas, o ne į pažintines laidas, kurios buvo pirmųjų Skandinavijos radijo stočių veiklos tikslas. Dar viena Šiaurės šalyse jau aktyviai svarstoma komunikacijų revoliucija yra skaitmeninės televizijos transliacijų pradžia, nors kol kas kai kurios vyriausybės, pavyzdžiui, Suomijos, yra linkusios išduoti dar analoginės televizijos transliacijų licencijas. Bet kuriuo atveju, atrodo, jog kanalų pasirinkimas turės tendenciją didėti, ypač plečiantis kabelinės TV tinklams, kurie daugelyje Šiaurės šalių buvo reglamentuoti ir atsirado gerokai vėliau negu komercinės TV stotys, tuo tarpu tų kanalų savininkų skaičius linkęs mažėti, t. y. pastebima informavimo priemonių, ypač elektroninių, koncentravimo tendencija. Abu šie veiksniai, atrodo, tik padidins televizijos kaip verslo šakos svarbą Šiaurės šalyse.

3. Šiaurės šalių visuomenės nuomonės formavimas

Kaip jau minėta, informavimo priemonių poveikis politikos procesui yra ginčytinas. Dažniausiai svarstymai apie VIP įtaką visuomenės nuomonei yra spekuliatyvūs arba pernelyg bendri. Todėl į žemiau aptariamą jų ryšį reikėtų žiūrėti atsargiai.

Vis svarbesne rinkimų kampanijų komunikacijos forma tampa televizija (kartu didėja ir dar vienos, čia neaptariamos, bendravimo formos — piliečų įsitraukimo į viešas kampanijos diskusijas — svarba). Televizijos žinias žiūri „labai didelė“ Šiaurės šalių rinkėjų dalis. Tuo tarpu laikraščių ir kitų rinkimų agitacijos spaudinių įtaka nekinta, o radijo — net mažėja.27 Bendras VIP reikšmės didėjimas pastaraisiais dešimtmečiais, pasak Petersono, pakeitė politinio proceso suvokimą. Informavimo priemonės gali pakeisti nepakankamus politinius nuomonės reiškimo kanalus, jos gali padėti vienai iš konflikto pusių spausti savo oponentus ar pristatyti naujas iniciatyvas. Tačiau VIP, jei ir daro įtaką, tai ne tik teigiamą: visose Šiaurės šalyse politika imama vis labiau interpretuoti žurnalistiniais terminais (jos žinios atrenkamos pagal žurnalistinius, neretai pelno, kriterijus, vienas kurių yra pasakojamo įvykio negatyvumas ar konfliktiškumas): ji supaprastinama, daugiausia dėmesio skiriama ne ilgalaikiams politikos aspektams, bet ryškiausiems nūdienos įvykiams, atsisakoma gilių tyrimų, prioritetas teikiamas sensacijoms.

O. Petersonas nurodo, kad didžiausią įtaką politiniam sprendimui paprastai galima padaryti jo iškėlimo stadijoje, kai dar nėra galutinai suformuluotos alternatyvos. Tuo tarpu sensacijų paieškos sutelkia VIP auditorijos dėmesį į baigiamąsias stadijas — sprendimų priėmimo procesą, taigi iš tikrųjų informuoja, o ne „nustato dienotvarkę“. Iš kitos pusės, kaip tik „dienotvarkės nustatymas“ (agenda setting) yra pagrindinis VIP įtakos aspektas, kadangi vargu ar informavimas apie konkrečių politikos sprendimų priėmimą turi ilgalaikį poveikį visuomenei.

Tiesa, esminės įtakos, atrodo, turi informavimas kaip toks — jau buvo paminėta O. Petersono išvada, jog jam didėjant, žinių lygių skirtumai įvairiose visuomenės dalyse linkę mažėti (tai susiję ir su mažumų informavimo užtikrinimu: Šiaurės šalys, kaip jau buvo užsiminta, griežtai laikosi politikos garantuoti mažumų dalyvavimą politikos procese, dėl to naujos mažumoms atstovaujančios partijos gana sėkmingai reiškiasi, stiprėja ir net fragmentuoja parlamentus). Jis, be to, tvirtina, jog Šiaurės šalių gyventojai jaučiasi vis aktyvesni ir turintys daugiau galių: nuo 1968 iki 1987 m. švedų, pasiruošusių pateikti rašytinius skundus valdžiai, padidėjo nuo 45 iki 68 proc., tuo tarpu tų, kurie to nedarytų ir nežino, kas jiems galėtų padėti, sumažėjo 8 proc.; panašios tendencijos pastebimos ir kitose valstybėse.28 Reikia pripažinti, jog šio pasikeitimo negalima aiškinti vien informavimo priemonių įtaka, apskritai jo priežastys nėra visiškai aiškios.

Įvade buvo minėta, jog Šiaurės šalių visuomenės vertybės yra susijusios su didesniu negu Pietų Europoje vyriausybės (apskritai) palaikymu — čia ją stipriai palaiko 7, palaiko 41, nelabai palaiko 42, visiškai nepalaiko 9 proc. gyventojų (Pietų ir Vakarų Europoje: 6—31—45—18).29 L. Halmanas mini, jog Skandinavijos piliečiai labiau vertina ne šiaip vyriausybę, o demokratines institucijas (Pietų Europoje visuomenės nuomonė palankesnė autoritarizmui).30 Tačiau Petersonas tvirtina, jog (abejotino patikimumo duomenimis) Švedijoje ir Suomijoje mažėja pasitikėjimas politikais ir partijomis, 1973-aisiais jis buvo smarkiai sumažėjęs ir Danijoje. Vis dėlto, pastebi jis, spręsti apie legitimumo krizę Šiaurės šalyse yra per anksti, nes politinės institucijos tebelaikomos legitimiomis, nors jų demokratiškumo mastas nėra aiškus.31

Apibendrinant, galima pastebėti, jog Šiaurės šalyse pastebimas visuomenės žinių lygio, todėl ir jos aktyvumo bei kompetencijos kilimas. Nors nėra visiškai aiškūs jį lemiantys veiksniai, tokio nuostatų kitimo padariniai yra didesnis nusivylimas politika ir alternatyvių, mažumoms atstovaujančių organizacijų populiarėjimas. Gali būti, jog šie procesai susiję su VIP veikla: jos politiką vaizduoja dažniau neigiamai ir garantuoja teisę per jas pasisakyti mažumų atstovams.

Išvados

Šiaurės šalių visuomenės informavimo priemonės derina spaudos laisvės ir atsakomybės aspektus. Šis Europos regionas pasižymi seniausiomis spaudos laisvės tradicijomis ir išsiskiria itin liberaliu požiūriu į VIP turinį bei žurnalistų galimybes. Čia griežtai reglamentuoti draudžiami dalykai, tuo tarpu visais likusiais atvejais spaudai suteikiama veiklos laisvė. Iš kitos pusės, vyriausybės stengiasi užtikrinti, kad VIP, pirmiausia elektroninės, kiek įmanoma adekvačiau atspindėtų visuomenėje kylančius poreikius ir įvairių jos grupių nuomonę. Todėl gana griežti reikalavimai keliami ne tik visuomeninėms televizijoms, bet ir neseniai leistiems privatiems nacionaliniams tinklams. Be to, vyriausybės bando imtis priemonių prieš pernelyg didelę monopolizaciją (tačiau tik šalies viduje; viso regiono monopolizaciją kontroliuoja Europos Sąjungos institucijos), remdamos kai kurias VIP.

Kaip minėta, nėra aišku, kokią įtaką VIP daro visuomenės nuomonei, tačiau galima spėti, jog jos prisidėjo prie didesnio Šiaurės šalių piliečių žinių lygio, kartu mažindamos jų pasitikėjimą politika. Anksčiau jos, pirmiausia spauda, atspindėjo partinius pasiskirstymus, tačiau augant VIP kaip verslo reikšmei, didėjant reklamos išlaidoms ir atsirandant iš principo naujų elektroninių informavimo priemonių, jų turinys žymiai pasikeitė: iš pradžių VIP, iš dalies dėl pelno siekimo motyvų, orientavosi į visą auditoriją, todėl objektyviai ir tiksliai pateikdavo žinias. Dabar mažėja pažintinė ir informacinė VIP reikšmė, didėja jos sensacingumas ir komerciškumas — daugelyje Šiaurės šalių vadinamoji „bulvarinė“ spauda populiarumu lenkia „rimtuosius“ laikraščius. Vis dėlto dėl įvairių priežasčių auditorija fragmentuojasi, o į interesų pliuralizmą skandinavai žiūri itin palankiai, todėl VIP vėl kinta. Didėja netradicinių visuomenės informavimo priemonių, pirmiausia „Interneto“, reikšmė, be to, auga kabelinės televizijos tinklų ir jais transliuojamų programų skaičius, netrukus ruošiamasi pereiti prie skaitmeninės televizijos, kuri įgalins tais pačiais dažniais transliuoti keliskart daugiau programų. Dar nėra aišku, kokią įtaką visuomenei padarys šie pasikeitimai.

Išnašos

1 Aforizmo forma tai atrodytų taip: „Televizija rodo tiek daug komedijų. Ar tai sukelia komedijas gatvėse?“ (D. Kavetas (D. Cavett)). Vieną griežčiausių panegimų galima rasti: McGuire W. Who’s afraid of the big bad media? // Media USA: Process and effect.— New York, 1988.— P. 379—389.

2 Žr.: Halman L. Scandinavian values: How special are they? // Scandinavian values: religion and morality in the Nordic countries / Editors Th. Pettersson, O. Riis.— Uppsala, 1994.— P. 68—73.

3 Danija // Lietuviškoji tarybinė enciklopedija.— V., 1977.— T. 2.— P. 546.

4 „Internet“: http://www.si.se/english/factsheets/media.html

5 Žr.: Petersson O. The government and politics of the Nordic countries.— Stockholm, 1994.— P. 157—159.— (Publica).

6 Švedija // Lietuviškoji tarybinė enciklopedija.— V., 1983.— T. 11.— P. 24.

7 Suomija // Lietuviškoji tarybinė enciklopedija.— V., 1983.— T. 10.— P. 475.

8 „Internet“: http://www.si.se/english/factsheets/media.html

9 Ten pat.

10 „Internet“: http://www.carat.se/denmark.html

11 Petersson O. Op. cit.— P. 158.

12 Ten pat.

13 Ten pat.— P. 177.

14 „Internet“: http://www.carat.se/denmark.html

15 Islandija // Lietuviškoji tarybinė enciklopedija.— V., 1978.— T. 4.— P. 524.

16 Iceland // Britannica Book of the Year: 1988.— Chicago, 1988.— P. 618.

17 Iceland // Encyclopedia Americana.— B. v., 1991.— Vol. 14.— P. 714.

18 „Internet“: http://www.carat.se/norway.html

19 „Internet“: http://www.carat.se/sweden.html

20 „Internet“: http://www.si.se/english/factsheets/media.html

21 „Internet“: http://www.carat.se/sweden.html

22 Žr.: Petersson O. Op. cit.— P. 160—161.

23 „Internet“: http://www.carat.se/denmark.html

24 „Internet“: http://www.carat.se/norway.html

25 „Internet“: http://www.carat.se/finland.html

26 „Internet“: http://www.carat.se/sweden.html

27 Žr.: Petersson O. Op. cit.— P. 163—164.

28 Žr. ten pat.— P. 178.

29 Halman L. Op. cit.— P. 70.

30 Ten pat.

31 Petersson O. Op. cit.— P. 178—179.

Naudotos literatūros sąrašas

1. Halman L. Scandinavian values: How special are they? // Scandinavian values: religion and morality in the Nordic countries / Editors Th. Pettersson, O. Riis.— Uppsala, 1994.— P. 59—84.

2. Iceland // Britannica Book of the Year: 1988.— Chicago, 1988.— P. 618.

3. Iceland // Encyclopedia Americana.— B. v., 1991.— Vol. 14.— P. 714.

4. „Internet“: http://www.carat.se/denmark.html

5. „Internet“: http://www.carat.se/finland.html

6. „Internet“: http://www.carat.se/norway.html

7. „Internet“: http://www.carat.se/sweden.html

8. „Internet“: http://www.si.se/english/factsheets/media.html

9. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija.— V., 1977—1985.— T. 2; T. 4; T. 10; T. 11.

10. McGuire W. Who’s afraid of the big bad media? // Media USA: Process and effect.— New York, 1988.— P. 379—389.

11. Petersson O. The government and politics of the Nordic countries.— Stockholm, 1994.— 233 p.— (Publica).

Priedas

1 lentelė. Pagrindiniai faktai apie Šiaurės šalių informavimo priemones (1996 m. duomenys)

DanijaIslandijaNorvegijaSuomijaŠvedija
Gyventojų skaičius5251027220000*438800051170008837496
TV stočių skaičius (iš jų komercinių)7 (5)**5 (4)6 (4)**5 (2)***7 (5)
Šeimų, turinčių televizorius, skaičius / Visų šeimų skaičius (tūkst.)2300 / 2374ND1756 / 17562050 / 21453974 / 4129
Kabelinę TV mato (proc.)54ND383639
Palydovinę TV mato (proc.)13ND13621
Radijo stočių skaičius280 (170)ND328 (120)59 (55)122 (90)
Laikraščių skaičius (iš jų dienraščių)349 (48)maždaug 100*218 (153)230 (56)174 (102)
Dienraščių egzempliorių skaičius gyventojui****359maždaug 500594552517
Žurnalų skaičius669ND109526501500
ND — nėra duomenų.
* 1977 m. duomenys.
** 1997 m. duomenys.
*** Nekomercine laikoma Švedijos programas retransliuojanti TV4; 1997 m. duomenys.
**** 1991 m. duomenys.
Šaltinis: „Internet“: http://www.carat.se/denmark.html; http://www.carat.se/finland.html; http://www.carat.se/norway.html; http://www.carat.se/sweden.html; Islandija // Lietuviškoji tarybinė enciklopedija.— V., 1978.— T. 4.— P. 524; Petersson O. The government and politics of the Nordic countries.— Stockholm, 1994.— P. 158—159.— (Publica).

2 lentelė. Šiaurės šalių RTV kompanijos

DanijaIslandijaNorvegijaSuomijaŠvedija
Visuomeninė TV įkurta19541966196019581960
Visuomeninės TV monopolija panaikinta198819861991ND1991
Visuomeninės TV finansavimo formalicencijos mokestislicencijos mokestislicencijos mokestislicencijos mokestis, pajamos iš komercinio kanalolicencijos mokestis
Visuomeninės TV kanalaiDR, DR 2RUVNRK 1, NRK 2, NRKTOYLE1, YLE2SVT 1, SVT 2
Pagrindiniai nacionaliniai TV kanalai (auditorijos dalis, proc.)TV2 (46); DR (30); TV3 (16); Kanal2 (5); DR2 (2); TV3+ (1)Rįs 2; Stöš 3; RUV; SżnTV2 (35); NRK (24); TV3 (7); TVNorge (6,5); NRK2 (3)MTV3 (43); YLE1 (24); YLE2 (20); PTV4 (3*)TV4 (29); STV 1 (23); STV 2 (22); TV3 (10); Kanal 5 (6); TV6 (1); ZTV (1)
Didžiausios nacionalinės radijo stotys (auditorijos dalis, proc.)P3; P2; Danmarks-kanalen; P1; Nordisk Radio Reklame (k.**)NDNRK P1 (42); P4 (k., 32); NRK P3 (12); NRK P2 (3)Radiosuomi; Radio Jyväskylä (k.); Auran Aalot (k.)P4 (43); P3 (13); P1 (9); Energy (k., 8); Radio RIX (k., 4)
ND — nėra duomenų.
* Potencialūs žiūrovai.
** Komercinė stotis.
Šaltinis: Petersson O. The government and politics of the Nordic countries.— Stockholm, 1994.— P. 160.— (Publica); „Internet“: http://www.carat.se/denmark.html; http://www.carat.se/finland.html; http://www.carat.se/norway.html; http://www.carat.se/sweden.html.

Atgal į rašto darbų puslapį