Graikų pasaulio ribos buvo platesnės negu kitų senovės civilizacijų. Jų kolonijos siekė beveik Gibraltaro sąsiaurį Vakaruose, Azovo jūros pakrantes Šiaurėje ir Nilo deltą Pietvakariuose. Be to, graikai pasižymėjo itin išvystytais santykiais su kitomis, negraikiškomis, civilizacijomis. Todėl Elados tarptautinių santykių sistemos ribos nėra visiškai aiškios. Tačiau dažniausiai neabejojama, kad graikai buvo civilizuoto pasaulio vakarinė riba, kuri kartu labai skyrėsi nuo viso šio pasaulio.

Esminis skirtumas buvo graikų dėmesys nepriklausomybės, o vėliau — ir demokratijos idealui. Tai bent jau teoriškai paaiškina vieno tarptautinės sistemos kintamųjų — politinių vienetų — kilmę, o kartu ir tai, kad Elada išliko būtent vienetų sistema, o ne vieninga valstybė.

Taigi pagrindinis tarptautinių (kai kurių tyrinėtojų teigimu, išorinių) santykių vienetas nuo VI a. iki 338 m. pr. Kr., kai Eladą užkariavo Pilypas Makedonietis, buvo polis. Poliu vadinta miesto ar miestų organizacija su aplinkiniais žemės plotais. Polio piliečiais galėjo būti tik vyrai, kilę iš piliečio šeimos, turintys nuosavybės ir galintis nešioti ginklą. Kiekvienas polis skyrėsi savo dydžiu ir valdymo forma, tačiau jo piliečiai laikė jį aukščiausia vertybe, idealia socialine organizacija, išlaisvinančia pilietį iš prigimtinės būklės ir suteikiantį jam harmoniją ir teisingumą.

Keletas polio ypatybių svarbios tarptautinės sistemos požiūriu, nes polio vidaus padėtis turėjo didelės įtakos jo išorinei politikai ir kitų polių politikai jo atžvilgiu. Dažniausiai polis reiškė tiesioginę demokratiją, taigi neturėjo būti didelis. Didžiausi poliai siekė 50 tūkst. gyventojų. Be to, polis turėjo likti visiškai autonomiškas ekonominiu, politiniu ir kariniu požiūriais, todėl bet kokios sąjungos neturėjo pirmenybės prieš miesto-valstybės valdžią.

Tad graikų politiniai vienetai nesiekė sukurti vieningos graikų valstybės, nepaisant sunkiai paneigiamos kultūrinės, kalbinės ir prekybinės vienovės. Graikų mąstytojai, tyrę polį, nieko nekalbėjo apie jo santykius su kitais poliais. Beje, kaip tik tautinis visų polių homogeniškumas (kalbant apie polių piliečius, galėjusius priimti sprendimus) kelia abejonių „tarptautinių“ santykių termino adekvatumu — „išoriniai“ polio santykiai tam tikrais atvejais tinka labiau.

Pereinant prie sistemos narių santykių, galima išskirti dar keletą graikų politinių vienetų rūšių. Tai polis, patekęs kito, galingesnio polio hegemonijon (jam buvo leidžiama išlaikyti tam tikrą vidaus reikalų autonomiją, tačiau jis privalėjo remti polio-hegemono aljansą materialiai bei kariuomene ir nevykdyti jam priešiškos užsienio politikos), karinė kolonija (jos tikslas — kontroliuoti strategines teritorijas) ir nekarinė kolonija, arba dukterinis polis, atsiradęs, kuriam nors poliui išsiuntus perteklinius gyventojus, dažn ausiai — politinio režimo priešininkus, ir dažnai nebepriklausomas nuo motininio polio kitaip kaip tik bendra religija.

Santykiams tarp sistemos narių svarbios keturių didžiųjų polių ypatybės. Atėnų piliečiai buvo kūrybiškiausi Eladoje, su labiausiai išvystytais mokslais ir kultūra. Kartu Atėnų piliečiai buvo nepralenkiami jūreiviai ir prekybininkai. Atėnuose gyveno didelė pirklių-metekų bendruomenė, prisidėjusi prie miesto ekonominio klestėjimo. Suprantama, polio ekonominiai poreikiai augo, didėjo priklausomybė nuo importo, ypač importuojamo maisto, ir šiuos poreikius reikėjo ginti įvairiomis priemonėmis, tarp jų — ir karine jėga.

Sparta buvo tam tikras atsvaras Atėnų atvirumui. Joje galiojo itin subalansuota konstitucija bei buvo paplitusios bendro gyvenimo tradicijos. Tai buvo itin karingas polis, jėga privertęs paklusti aplinkinius.

Korinto polis buvo įsikūręs patogioje vietoje — kontroliavo prekybos kelią į Peloponesą bei turėjo vakarinės jūros pakrantės ruožą, taigi galėjo lengvai susisiekti su dukteriniais poliais Vakaruose. Jis, kaip ir Atėnai, turtėjo iš prekybos, tačiau, skirtingai nuo Atėnų, niekada nebuvo galingas kariniu požiūriu. Todėl pagrindinis Korinto tikslas buvo neleisti jokiai sąjungai įgyvendinti savo hegemonijos ir išlaikyti jūras atviras prekybai — Korintas nuolat kūrė antihegemonines sąjungas.

Galima paminėti ir tradiciškai svarbų Tėbų polį. Jame buvo ištoblintas karo menas. Apibendrinant, galima išskirti tris ankstyvųjų polių grupes. Rytuose, Mažojoje Azijoje, esantys poliai nuolat turėdavo paklūsti kurios nors išorinės jėgos dominavimui. Dabartinės Pietų Graikijos poliai buvo nepriklausomi nuo kurios nors imperinės jėgos, bet retam jų pavykdavo išvengti stipresnio kaimyno dominavimo. Vakarinės polių kolonijos dažnai taip pat būdavo nepriklausomos, ir kartais netgi labiau už centrinės Elados polius, nors su motininiu poliu palaikydavo tam tikrus santykius.

Taigi ankstyvųjų Elados polių nesiejo paklusnumas vieno kurio hegemonijai. Jos istorijoje nedaug griežtai hierarchiškų hegemonijų, greičiau atvirkščiai — antihegemonializmas buvo vienas esminių graikų piliečių sąmonės bruožų. Nepaisant to, kai kurių sistemos vienetų polinkis į hegemoniją buvo gana aiškus — įgyvendinti tokią priklausomybės sistemą bandė Atėnai, Sparta ir Tėbai. Tačiau kaip atsakas nuolat susiformuodavo antihegemoninės koalicijos. Tuo, beje, graikai skyrėsi nuo kinų, nes kai kurios pastarųjų valstybės būdavo linkusios paremti nugalėtojus, o daugelis graikų polių iš principo pereidavo į pralaimėjusiųjų pusę.

Apskritai, miestų korporacijos nejautė atsakomybės už Eladą kaip už visumą. Todėl karas visąlaik buvo legitimus, jei polio piliečiai laikė jį naudingu. Graikų karai būdavo gana žiaurūs, ypač kai būdavo ginama kurios nors polį globojančios dievybės garbė — tuomet karai virsdavo savotiškais „kryžiaus žygiais“. Kariaujama būdavo ir dėl sienų b i strateginių vietovių. Ypatingas karo atvejis būdavo bandančio pasitraukti iš aljanso polio baudimas.

Tiesa, su laiku išsivystė tam tikras atsargesnis požiūris į karą, ypač kai tikrove tapo įvairios polių sąjungos. Nugalėtojai, skirtingai nuo kitų Rytų valstybių, nesistengdavo visiškai sunaikinti nugalėto polio, nes šiandienis priešas rytoj gali tapti sąjungininku.

Karas galėjo vykti ne tik dėl politinių ar religinių, bet ir dėl ekonominių tikslų. Kadangi kai kurie poliai gyvybiškai priklausė nuo prekybos, remti pirklius karine jėga tapo ir paties polio interesu. Iš kitos pusės, tokia prekyba leido plėsti karinės įrangos resursus.

Susikertantys įvairių polių interesai sukeldavo ne tik karus tarp polių, bet ir pilietinius karus pačiame polyje. Nedetalizuojant istorinės polio valdymo formų kaitos, reikia paminėti, kad įvairios polių korporacijos remdavo skirtingas valdymo formas, ir tuo naudodavosi kiti poliai. Neretos buvo intervencijos, nes vidaus politika kitų sistemos subjektų jau buvo suprantama kaip viena svarbiausių užsienio politikos determinančių. Čia ypač kirtosi Atėnų, palaikiusių demokratines piliečių grupuotes, ir Spartos, rėmusios konservatyvias oligarchijas, interesai. Tačiau savo interesus siekė įgyvendinti ir išorinės jėgos.

Suprantama, buvo daug nekarinių santykių tarp graikų polių formų — ir ne vien todėl, kad karai dažnai būdavo brangūs ar nieko neišspręsdavo. Jei iki V a. pr. Kr. poliuose užteko natūralaus ūkio, tai vėliau, didėjant gyventojų skaičiui ir plečiant armijas, reikėjo plėsti prekybą, nugalint tokius sunkumus kaip piratavimas, nekonvertuojamos valiutos ir skolų nepripažinimas. Prekyba, be jau minėto vaidmens kaip priežasties karui, tapo ir taikaus spaudimo forma. Polių vadovaujančios institucijos pirklius ėmė laikyti diplomatiniais atstovais, kurie galėjo vykdyti diplomatinį spaudimą: grąsinti prekybos boikotais ir pan.

Religija (turima omeny kultūra bei kalba apskritai) buvo kitas svarbus santykių tarp polių faktorius. Vieninga religija leido graikams sukurti tam tikrų institucijų — amfiktionijų tinklą, skirtą išlaikyti religinę vienybę ir organizuoti bendras apeigas. Graikų kultūrinio identiteto sampratai turėjo įtakos pabrėžiamas skirtumas tarp graikų ir barbarų. Be to, unifikacinės įtakos turėjo Olimpinės žaidynės. Nepaisant to, nė vienos šių komunikacijos priemonių neužteko perkelti kultūrinį bendradarbiavimą į politinį ir karinį lygmenį.

Tačiau šis kultūrinis bendrumas darė tam tikros įtakos politiniam. Graikus jungė „dike“ koncepcija, kurią galima vadinti diplomatijos pagrindu. Šis terminas, nagrinėjant polio vidaus politiką, verčiamas kaip „teisingumas“, išoriniuose polio santykiuose buvo suprantamas kitaip. „Dike“ čia reiškė šaudyklinę diplomatiją, tiksliau, apėmė tradicinę padėtį, dabartinę padėtį ir priemones sureguliuoti ginčui dėl šių pozicijų — derybas bei tam tikrą trečiosios pusės tarpinin avimą. Diplomatinius santykius, be jau minėtų pirklių, palaikė specialūs atstovai, paprastai gerbiamiausi polio piliečiai, turintys oratorinių sugebėjimų. Taigi „dike“ koncepcija reiškė kompromiso siekimą įtikinėjimu ir pastangas išlaikyti taiką — tai labai skyrėsi nuo kai kurių kitų tautų sampratos apie tarptautinius santykius kaip Dievo išankstinį sprendimą.

Nors graikiškoji sistema iki V a. buvo decentralizuota, išorinė grėsmė privertė graikų polius vienytis. Tai buvo persai. Perėmę lydų imperinę sistemą dabartinėje Vakarų Turkijoje, persai įgijo įtakos čia įsikūrusiems graikų poliams. Pastarieji ieškojo pagalbos centrinėje Eladoje, ir ją jiems suteikė Atėnai, susirūpinę pabėgėlių ir nepatenkintųjų skaičiaus didėjimu. Pretekstas persams įsikišti buvo Atėnuose vykęs pilietinis karas, kurio metu kariaujančios pusės kreipėsi į persus pagalbos. Beje, persus rėmė nemažai polių piliečių, nes į persų hegemoniją patekusiuose poliuose karų buvo mažiau negu centrinėje Eladoje, be to, daug mažesnių polių rinkosi toliau esančių persų įtaką, o ne gretimų didžiųjų polių grėsmę.

Kai persai pasiuntė savo ambasadorius su raginimais priimti „švelnią hegemoniją“, dauguma polių, tarp jų — Tėbai, su pasiūlymu sutiko. Tačiau antipersiškai koalicijai — helėnų lygai — priklausė trys kiti pagrindiniai miestai: Atėnai, Sparta ir Korintas, be to, sukilo daug Jonijos polių. 490 m. pr. Kr. persai pabandė užgrobti likusią Elados dalį, bet atėniečiai juos nugalėjo Maratono mūšyje. Po dešimties metų persų imperatorius Kserksas vėl pabandė nukariauti graikų polius, tačiau po pergalės Termopilų tarpeklyje persai buvo galutinai nugalėti atėniečių Salamino jūros mūšyje ir prie Platėjos. 15 metų trukę persų (medų) karai baigėsi 477 m.

Nugalėtojai — Sparta ir Atėnai — įgyvendino tai, kas nepavyko persams. Jie sukūrė dvivaldę hegemoninę įtakos kitiems poliams sistemą. Atėnų vadovas Kimonas suprato, kad, norint plėsti įtaką kitose teritorijose, būtina užsitikrinti gerus santykius su greta esančia Sparta (ji nė nelinko plėstis į išorę, tik norėjo, kad į jos įtakoje esančius polius nesikėsintų Atėnai), ir, nors tokiam sprendimui nepritarė daug atėniečių, susitarė konfliktus tarp polių spręsti „dike“ metodais.

Vis dėlto Kimoną pakeitus vienam žymiausių Atėnų vadovų Perikliui, Atėnai jau buvo gana stiprūs, ir demokratų grupuočių palaikomas Periklis nusprendė baigti dvivaldystę Eladoje.

Helėnų lygos skilimui įtakos turėjo ir mažesnieji poliai, išsigandę didėjančios Atėnų jėgos. Po keleto Atėnų karinių akcijų Korinto, konkuravusio su Atėnais prekyboje, pastangomis susikūrė Peloponeso lyga, vadovaujama Spartos. Jos tikslas buvo ne tik atsilaikyti prieš Atėnų įtaką, bet netgi išvaduoti iš jos kai kurias teritorijas. Peloponeso lygą parėmė persai, kurių viltys, kad sumažinti graikų grėsmę užteks vien dvivaldystės skilimo, nepasiteisino.

Atėnų vadovaujamoje Delfų lygoje tuo tarpu aip pat buvo keletas svarbių Mažosios Azijos polių, tarp jų — Miletas, Rodas ir kiti. Be to, tai nebuvo vien priverstinis aljansas — daugelis polių priėmė Atėnų gyvenimo modelius dėl jų pranašumo — tuo metu Atėnai buvo pasiekę mokslo ir meno viršūnę, prekyba su jais galėjo nešti pelno. Taigi jėgos buvo apylygės, be to, Sparta ilgai delsė, ir Atėnai įgijo dar daugiau galios — ne vien karinės, bet ir ekonominės.

Reikia pabrėžti, kad graikiškoji sistema vis dėlto nebuvo visiškai poliarizuota, dalis polių išlaikė visišką neutralumą.

Karas — Peloponeso karas — tarp dviejų aljansų prasidėjo 431 m. pr. Kr. ir tęsėsi iki 404 m., kai apgulti Atėnai kapituliavo, prieš tai pralaimėję keletą jūrų mūšių.

Tačiau nugalėjus trečiąjį hegemonijos bandymą, netrukus paaiškėjo ketvirtasis — atėniečių metodus perėmė spartiečiai. Dabar Spartos polis bandė, ir iš dalies sėkmingai, primesti savo hegemoniją kitiems sistemos subjektams ir netgi kitoms tautoms. Čia vėl pasireiškė Korinto antihegemoninė veikla — Korintas įtikino Atėnus ir Tėbus sukilti prieš Spartą, be to, naująjį aljansą parėmė persai. Su jų pagalba Korinto kare IV a. pr. Kr. pr. korintiečiams pavyko pasiekti keletą svarbių pergalių, tačiau persai tuomet išsigando galimo naujo Atėnų iškilimo, ir perėjo į Spartos pusę, priversdami kariaujančias šalis pasirašyti taiką.

Taigi vėl išaugo persų, supratusių, kad trauktis iš Elados jie negali, o dominuoti joje nesugebės, įtaka. Jų interesus atitiko taika Eladoje, paremta difuzine nepriklausomų polių sistema. Sarduose buvo sušauktas taikos kongresas, tačiau už polių nepriklausomybę, ir tai su išlygomis pasisakė tik Sparta. Tuomet buvo pakviesti ne tik kariaujantys, bet visi poliai, kur susitarta dėl vadinamosios „karaliaus taikos“, skelbusios, kad pagal „dike“ principą visi graikų miestai-valstybės turi likti nepriklausomi, o jei kuri nors pusė to nepripažins, karalius su kitos pusės parama turi teisę pradėti karą su ja. Kaip taikos elementas buvo sutiktos persų išmokos poliams. Persų politiką galima apibūdinti fraze „divide sed non impera“.

Kurį laiką „karaliaus taika“ laikėsi, ypač Atėnų pastangų dėka, nors Sparta bandė grąžinti hegemoniją, tačiau Tėbai išrado naują karinę formuotę — falangą, ir 371 m. pr. Kr. nugalėjo Spartą. Taigi Tėbai pabandė įkurti dar vieną — jau penktąją — hegemoniją Eladoje. Vis dėlto „karaliaus taika“ veikė: grįžo polių nepriklausomybės idėja, kartu sistema įgavo tam tikrą formą, kurios stabilumą užtikrino išorinė pripažinta jėga — persai — bei pagrindinės susitariančios šalys, t. y. didieji poliai.

Visa ši struktūra buvo būdinga centrinei Eladai ir iš dalies vakarinėms graikų kolonijoms. Tačiau Vakaruose įsikūrę poliai beveik visą laiką liko nepriklausomi, be to, kultūra ir kitos veiklos sritys vakarinėse kolonijose nepasiekė tokių laimėjimų kaip centrinėje Eladoje.

Ryčiau centrinės Elados esantys poliai gyveno dar kitokį p litinį gyvenimą. Tai buvo bene labiausiai integruotas regionas, paklūstantis kurios nors išorinės jėgos — lydų, persų, taip pat Atėnų ar Spartos galiai. Tai buvo ekonomiškai išsivystę poliai, nes persų imperijos įtaka leido vystyti prekybą su didžiulėmis rinkomis Rytuose. Be to, ankstyvaisiais sistemos gyvenimo amžiais tai buvo ir patys kūrybiškiausi poliai.

Pagrindinės sistemos taisyklės buvo gana išvystytos, nes siejosi su bendra graikų kultūra ir religija. Egzistavo įvairių susitarimų ar papročių, nors karai būdavo dažni konfliktų sprendimo būdai. Beje, buvo tam tikros standartinės karo skelbimo, prieglobsčio ir pilietybės suteikimo procedūros. Diplomatine neliečiamybe naudojosi diplomatai, netgi atvykę iš barbarų kraštų, be to, buvo draudžiama naikinti religines šventoves, nors taip ir atsitikdavo. Jau minėtos diplomatinės konfliktų sprendimo įtikinėjimu procedūros bei trečiųjų šalių arbitražinio pobūdžio sprendimai, kurie dažniausiai būdavo vykdomi. Diplomatijoje ypač svarbus buvo polio piliečių, atstovaujančių kitam poliui — „proksenų“ — statusas, savotiškas diplomatinio atstovo prototipas.

Nepaisant daugybės sutarčių (jų skaičiaus tarptautinė sistema nepralenkė iki XIX a.), dauguma taikos susitarimų buvo sudaroma ribotam laikui, o tai reiškė nuolatinę karo atsinaujinimo galimybę. Graikai turėjo reprealijų tradiciją, kai nuskriaustas asmuo galėjo naudoti jėgą ne tik prieš skriaudiką, bet prieš visą jo polį.