Kaip pastebėjo galią savo veikale „Politics among nations“ tyręs H. Morgentau (H. Morgenthau), sąvoka „valstybės galia“ savaime implikuoja tam tikrą santykį. Kad ir kokia būtų galios prigimtis (ekonominė, karinė, kultūrinė), norint apibūdinti galios santykį, būtina įvertinti ne tik galia besinaudojantį subjektą, bet ir priešingą šio santykio pusę. Tarptautinės politikos atveju, galios santykio šalys yra valstybės. Taigi jei galios santykis susidaro, galima manyti, kad viena valstybė-šio santykio dalyvė turi daugiau galios už kitą.

Toliau šiame rašto darbe bus daroma prielaida, kad valstybių galia iš tikrųjų yra netolygiai pasiskirsčiusi. Bus bandoma ne tik ieškoti tokio pasiskirstymo priežasčių, bet ir susieti jas su „mažosios valstybės“ sąvoka. Šiuo tikslu bus iškelta hipotezė, kad reali galia veikti kitos valstybės politiką tam tikromis sąlygomis yra turima ne vien didžiųjų valstybių.

Rašto darbe pirmiausia bus aptarti valstybių galios resursai, paskui bus apžvelgtas galimas galios santykio pobūdis, o paskutinė rašto darbo dalis bus skirta nagrinėti hipotezei, kad „mažųjų valstybių“ samprata, kokia ji bus pateikta, tam tikromis sąlygomis gali būti reliatyvi. Rašto darbe bus apsiribota vien valstybių kaip galios naudotojų tyrimu, kreipiant nedaug dėmesio į kontekstą — kai kuriuos su valstybių dariniais ar tarptautine sistema susijusius galios naudojimo aspektus — tokį požiūrį Dž. Frankelis (J. Frankel) pavadintų „mikropolitiniu lygmeniu“. Kitaip sakant, šis valstybių galios nagrinėjimas nepretenduoja į visos tarptautinės politikos aiškinimą galios požiūriu. Taip pat nebus kreipiama dėmesio į galios realizavimo procesą, t. y. į valstybių veiksmus ir į atsakus į šiuos veiksmus. Be to, nebus tiriami galios naudojimo tikslai, t. y. valstybių interesai, vertybės ir pan.

1. Valstybių galios resursai

Žvelgiant iš šių dienų pozicijos, valstybių galią galima tirti daugeliu aspektų. K. J. Holstis nurodo keletą galimų požiūrio į galią alternatyvų: tai priemonė siekti tikslų; ji remiasi resursais; ji yra santykis ir procesas; ji gali būti išmatuota, bent jau apytiksliai. Ilgai galia buvo tiriama, neįvertinant trečiojo požiūrio, t. y. tik nustatant įmanomus jos šaltinius ir laikant juos esminiais galią lemiančiais faktoriais (Dar daugiau, neretai visi resursai buvo laikomi darantys įtakos galiai tiek, kiek jie daro įtakos kariniam valstybės pasiruošimui. Nenuostabu, kad Dž. Garnetas (J. Garnett) tvirtina, jog apskritai, tie, kurie turi daugiausia karinės galios, paprastai yra įtakingiausi; jų norai labiausiai gerbiami; į jų diplomatiją kreipiama daugiausia dėmesio). Žemiau bus peržvelgta keletas tokio požiūrio į galią pavyzdžių, kuriuos galima pavadinti „galios resursų požiūriu“. Tačiau tai, kad čia pateikiamos kai kurių autorių pozicijos, nereiškia, kad jie į galią žiūri vien tik kaip į resursų išraišką.

Gana išsamiai materialius ir humanitarinius valstybės galios resursus išvardijo H. Morgentau. Nors jis pripažino santykinį galios pobūdį, ją laikė psichologiniu santykiu, o tai, kaip bus parodyta vėliau, nėra pakankamas santykio paaiškinimas. Tačiau jo pateiktas galios analizės pagal valstybės resursus modelis buvo vienas žymiausių, todėl bet kuriuo atveju, norint toliau nagrinėti galią, šį modelį pravartu bent trumpai apžvelgti.

H. Morgentau, nurodęs tris būtinus atsiminti, tiriant galią, dalykus (galia visad santykinė; galia kinta; ir (šiuo atveju svarbiausia) negalima pervertinti vieno kurio nors faktoriaus), kartu pastebėjo, kad tradiciškai vis dėlto dominavo tik du veiksniai. Pasak jo, „politinė galia buvo karinės ir, kai kuriais atvejais, ekonominės galios funkcija“. Taip ją, atrodo, kai kuriais atvejais suprato ir pats H. Morgentau, tiesa, rėmęsis istoriniais faktais. Bent jau jo pateikti kai kurių veiksnių aiškinimai neišvengia nuolatinio šių veiksnių svarbos siejimo su valstybės karine galia.

Geografinę padėtį kaip (materialų ir stabilų) galios šaltinį Morgentau aiškina būtent kariniu požiūriu — ar teritorija palanki pulti ar gintis, ar puolanti valstybė išlaikys pakankamą ryšį su anksčiau įsteigtomis karinėmis bazėmis. Netgi keičiantis technologijoms, geografinės padėties svarba, anot H. Morgentau, nemažėja. Tik geografiškai didelės valstybės gali tapti supervalstybėmis, atsiradus branduoliniam ginklui, nes tik didelė teritorija leidžia atlaikyti platų branduolinio sprogimo žalos spindulį.

Kaip nurodė R. Dž. Lyberis (R. J. Lieber), šalies dydis turi dar ir kitą reikšmę — didelės valstybės paprastai yra autonomiškesnės apsirūpindamos resursais. H. Morgentau laiko, kad maisto ir žaliavų — kito valstybės galios šaltinio — reikšmę taip pat lemia karinė nauda. Norėdama visiškai įvykdyti iškeltus užsienio politikos tikslus, valstybė turi turėti užtektinai maisto atsargų, be to, ji turi apsirūpinti žaliavomis pramonei. Gamtos išteklių svarba valstybės galiai, teigia Morgentau, priklauso nuo karinės pramonės technologijos. Kaip atskiras itin svarbus resursas išskiriama nafta, kuri suteikia daugiau karinės ir ekonominės galios už bet kurį kitą gamtos išteklį.

Dar vienas valstybių galios resursas yra jos pramonės išsivystymas ir galimybės. Pramonės pakankamumas valstybės vidaus poreikiams ir technologinis pirmavimas, kartu su branduoliniu ginklu ir didele teritorija, yra esminis supervalstybės skiriamasis bruožas.

Technologija, pirmiausia branduolinė, tiesiogiai lemia valstybės karinį pasiruošimą. Vis dėlto galia ne visada didėja proporcingai branduolinei technologijai: po tam tikros ribos didindama branduolinio ginklo arsenalą, valstybė negali tikėtis, kad jos įtakos galimybės didės, nes pasiekiama riba, kai branduolinis ginklas ir taip gali sunaikinti visą pasaulio bendriją. Išvystytas branduolinis ginklas, atvirkščiai, netgi mažina jo panaudojimo tikimybę, nes, didėjant jo griaunamajam potencialui, racionaliai panaudoti tokį ginklą tampa vis sunkiau.

Karinėms valstybės galimybėms svarbūs yra ir lyderiai bei jų sugebėjimai, ir, žinoma, ginkluotųjų pajėgų dydis bei jų paruošimo kokybė. Tiesa, vėlgi svarbu, kad valstybės karinė galia priklauso nuo valstybės karinės jėgos, tačiau nėra tolygi jai, nes, kaip nurodo Dž. Garnetas, ir kaip buvo užsiminta ankstesnėje pastraipoje, dažnai ne turimos karinės jėgos naudojimas, o pats jos turėjimas yra galios elementas.

Karinio tinkamumo kriterijus H. Morgentau pritaikė ir nematerialiems veiksniams vertinti. Tarp tokių veiksnių vienas svarbiausių yra gyventojai, jų skaičius, pasiskirstymas ir šio pasiskirstymo kitimo tendencijos. Tik esant dideliam gyventojų skaičiui įmanoma vystyti plačią karinę veiklą ir pramonę, reikalingą tokiai veiklai. Kartu didelis gyventojų skaičius gali būti kliūtis, pirmiausia ekonominė, stiprinti valstybę.

H. Morgentau pereina prie dar sunkiau įvertinamų veiksnių, kuriuos Dž. Frankelis vadina „psichologiniais ir socialiniais elementais“ — nacionalinio charakterio, nacionalinės moralės ir „geros vyriausybės“. Jis teigia, kad, nors pati nacionalinio charakterio koncepcija yra ginčų objektas, „tam tikros intelekto ir charakterio ypatybės dažnesnės ir labiau vertinamos vienoje šalyje nei kitoje“. Ir į nacionalinį charakterį jis žiūri, vertindamas jo naudą kariniu aspektu: pasak H. Morgentau, ypač svarbu, jei nacionalinis charakteris padeda kuo daugiau taikių resursų greitai pritaikyti karui.

Nacionalinio charakterio būklę kiekvienu konkrečiu momentu rodo nacionalinė moralė, arba visuomenės pritarimo valstybės vykdomai užsienio politikai laipsnis. Nacionalinė moralė visąlaik turi lūžio, arba pasidavimo, tašką, todėl niekad negalima pasikliauti jos stabilumu. Jos kokybė priklauso ir nuo valstybės politinio režimo — H. Morgentau nurodo, kad platus visuomenės prisirišimas prie vyriausybės ginamų vertybių labiau tikėtinas demokratinio politinio režimo atveju. (Tuo tarpu R. Dž. Lyberis pastebi, kad demokratinės valstybės tampa labiau priklausomos nuo išorinio pasaulio, kadangi nesiekia izoliacijos ir kliaujasi prekyba su kitomis valstybėmis. Tiesa, autarkišką politiką vykdančios autoritarinės valstybės, nors ir išlaiko tam tikrą autonomiją, tai pasiekia dažnai per dideliais kaštais.) Kartu nacionalinė moralė priklauso ir nuo vyriausybės pastangų bei valstybės vienalytiškumo.

Vyriausybės pastangas H. Morgentau išskiria į atskirą galios resursų kategoriją. „Gera vyriausybė“ turi teisingai įvertinti valstybės įtakos galimybes ir pasirinkti atitinkamus veiklos metodus; nustatyti tinkamą balansą tarp materialinių ir humanitarinių resursų naudojimo; užsitikrinti visuomenės pritarimą savo politikai. Vykdydama pastarąją funkciją, vyriausybė turi suvokti, kad būtent jai priklauso iniciatyva veikti — ginčų dėl pasirinkto kurso niekad nepavyks išvengti, todėl pravartu ne klausytis visuomenės nuomonės, o ją veikti, nustatant galimų nuolaidų jai ribas.

Prie „geros vyriausybės“ įvaizdžio užtikrinimo funkcijų H. Morgentau priskiria ir propagandą, kuri turi būti skirta ne vien savo valstybės, bet ir atitinkamos kitos šalies gyventojams.

Šioje vietoje vertėtų kiek nutolti nuo H. Morgentau modelio, kadangi propaganda ir ideologija kaip valstybės galios resursai yra kitų autorių nagrinėti plačiau. Z. Bzežinskis (Z. Brzezinski) iškelia ideologiją kaip galios pakaitalą — ideologija, anot jo, „pateisina galią ir paverčia ją valdžia, sumažindama galios kiekį, kuris turi būti panaudotas pasiekti norimą tikslą“. Dž. Štūzingeris (J. Stoessinger) pastebi, kad vis dėlto ideologija, teigdama universalias vertybes, visąlaik atsimuša į realybę, t. y. į kitą galią su kita ideologija, todėl ji iš prigimties turi savęs sunaikinimo požymių. Dž. Frankelis savo ruožtu išplečia „geros vyriausybės“ sampratą, pavadindamas vienu iš valstybės galios resursų jos prestižą, kuris priklauso nuo įvairių, dažnai kintančių dalykų, bet vis dėlto pirmiausia nuo karinės ir ekonominės galios bei žmogaus teisių laikymosi. Nors tai kiek peržengia nurodytas šio darbo ribas nekalbėti apie galios tikslus, reikia paminėti, kad Dž. V. Fulbraitas (J. W. Fulbright), atvirkščiai, siūlo „galios arogancijos“ koncepciją, kuri implikuoja, kad valstybės galia yra priemonė jos ideologijai įgyvendinti. Kitaip sakant, valstybės iš principo stengiasi įrodyti esančios „didesnės, geresnės, stipresnės“ už kitas, ir stipri armija yra ne tiek šalies galios resursas, kiek priemonė įrodyti, kad valstybė turi „geresnius žmones, geresnes institucijas, geresnius principus ir, apskritai, geresnę civilizaciją“.

Grįžtant prie H. Morgentau išvardytų galios resursų, būtina paminėti, jog svarbiausiu valstybės galios faktoriumi H. Morgentau laiko jos diplomatijos kokybę. Šis valstybės galios resursas, kad ir koks nestabilus, yra esminis užsienio politikos veiksnys, nuo kurio priklauso, kokią reikšmę konkrečioje situacijoje įgis visi kiti valstybės turimi galios resursai. (M. Hauardas (M. Howard), tiesa, teigia atvirkščiai: „Valstybių galimybė apginti save ir jų akivaizdus polinkis tai daryti, sukuria esminius rėmus (framework), kuriuose ir vyksta visos tarptautinės derybos“.) Bet kuriuo atveju, reikia pripažinti, kad šis veiksnys kiek užeina už įprastinių galios resursų ribų, taigi praplečia tarptautinės situacijos adekvataus aiškinimo pagal šį modelį galimybes.

Tokį H. Morgentau požiūrį į galią kaip į tam tikrų resursų, pirmiausiai karinių, išraišką, pratęsė R. S. Klainas, pateikęs formulę, nurodančią galios priklausomybę nuo minėtų faktorių:

SG=(KM+EG+KG)×(ST+VT)

Čia SG reiškia suvokiamą galią, KM — kritinę masę, EG — ekonomikos galimybes, KG — karines galimybes, ST — strateginius tikslus, VT — valią siekti nacionalinių tikslų.

Taigi suvokiama galia (perceived power), pasak R. S. Klaino, yra lygi šalies kritinės masės (gyventojų skaičiaus ir teritorijos indeksų sumos), ekonominių galimybių ir karinių galimybių (t. y. daugiau ar mažiau materialių indikatorių) sumai, padaugintai iš (nematerialių indikatorių) strateginių tikslų siekimo, arba nuoseklaus užsienio politikos formavimo, ir valios siekti nacionalinių tikslų sumos.

Apibendrinant galios resursų požiūrį, galima pateikti tokį Dž. Štūzingerio suformuluotą galios apibrėžimą: „Galia tarptautiniuose santykiuose yra valstybės (nation) sugebėjimas (capacity) panaudoti savo išmatuojamus ir neišmatuojamus resursus taip, kad ji paveiktų kitų valstybių elgesį“.

2. Galios resursų požiūrio skurdas

Vis dėlto šis požiūris į galią leidžia tik iš dalies paaiškinti realius įvykius. Dažniausiai jų kritikai pateikia tokius pavyzdžius, kaip JAV karas Vietname bei OPEC šalių inicijuota naftos krizė aštuntajame dešimtmetyje, kai JAV, pagal aukščiau minėtus kriterijus laikytina žymiai „galingesne“ valstybe, turėjo nusileisti kur kas mažiau „galingesnėms“ šalims. Be to, K. J. Holstis pateikia du valstybių sąrašus — vieną, suskaičiuotą pagal jų turimus tam tikrus galios resursus ir antrą, pateikiantį realią padėtį. Šiuose 1925—1930 m. sudarytuose sąrašuose tik viena valstybė užima tą pačią vietą, tuo tarpu Jungtinės Valstijos, hipotetiniame sąraše užėmusios pirmąją vietą, iš tikrųjų užėmė paskutiniąją. Panašu, kad taip atsitiko būtent dėl neįtraukto valstybės diplomatijos veiksnio. Tačiau net ir atsižvelgiant į valstybės diplomatines pastangas bei kitus humanitarinius jos resursus, valstybių galia dažnai negali būti įvertinta patenkinamai tiksliai.

Atrodo, vienas esminių galios resursų požiūrio trūkumų yra tai, kad neįvertinama viena svarbiausių (jau minėta) galios charakteristika — kad galia priklauso nuo dviejų šalių santykio. Kaip nurodo Dž. Štūzingeris, tiek, kiek ši sąlyga galioja, nė viena iš dviejų konkuruojančių supervalstybių, kad ir kiek vienodų resursų jos turėtų, negali teigti esanti galinga. Net jei jos gali po kelis kartus nušluoti viena kitą nuo žemės paviršiaus, nė viena jų nėra galingesnė už kitą, kol jų resursai yra apylygiai. Tačiau net mažas vienos iš supervalstybių galimybių padidėjimas padaro ją galingą. R. O. Keoheinas (R. O. Keohane) ir Dž. S. Najus (J. S. Nye) pateikia panašų argumentą: valstybių tarpusavio priklausomybė paprastai negali būti laikoma tolygiai subalansuota, ir kaip tik tarpusavio priklausomybės asimetrija, labiausiai tikėtina, suteiks veikėjams įtakos šaltinių tarpusavio santykiuose. Taigi nors valstybių resursai nėra santykinis dalykas, galia yra santykinė.

Galia kaip santykio išraiška implikuoja tai, kad kiekvienas galios panaudojimas yra susijęs su konkrečia situacija. Tai iškelia dar vieną galios resursų požiūrio trūkumą — reali galia priklauso nuo resursų atitikimo situacijai. Bene ryškiausias šio trūkumo pavyzdys yra situacija su branduoliniais ginklais (tą, beje, pastebėjo ir H. Morgentau): nors savaime tai yra itin grėsmingi ginklai, jų panaudojimas yra labai ribotas. Resursai ne tik turi atitikti situaciją, bet ir kitos vyriausybės turi suvokti, kad jie turi ne vien simbolinę reikšmę (apie suvokimą kaip galios komponentą bus kalbama žemiau), o branduolinio ginklo atveju taip nėra.

K. J. Holstis išskiria dar vieną kintamąjį, susijusį su galios kaip santykio išraiškos sėkme. Tai tarpusavio poreikiai. Šalis, kuriai ko nors reikia iš kitos šalies, yra pažeidžiama pastarosios įtakos — kuo didesni pirmosios poreikiai, tuo didesnė galimybė, kad antrosios šalies veiksmai, įgyvendinantys galią, pasieks savo tikslą.

Dar sunkiau išmatuojamas K. J. Holsčio pateiktas kriterijus yra atliepiamumas, kurį jis trumpai apibrėžia kaip „sutikimą būti įtakos objektu“. Kitaip sakant, kai kiti dviejų besistengiančių paveikti kurios nors šalies vyriausybę valstybių galios parametrai yra lygūs, vyriausybė sutiks būti tos valstybės įtakos objektu, kurią laiko priimtinesne dėl tam tikrų, paprastai savanaudiškų, priežasčių.

Pagaliau, galia, išreiškianti valstybių santykį, negali būti patenkinamai paaiškinta, nekreipiant dėmesio į tai, kaip vienos šio santykio šalies turimus resursus suvokia kita šalis. Kai kuriais atvejais valstybės galią lemia būtent kitos valstybės tikėjimas, kad, jei nebus vykdomi pirmosios interesai, ši gali imtis turimų poveikio priemonių. Jau minėta, kad ypač svarbus yra karinių pajėgų kaip galios resurso suvokimo pobūdis, tačiau ir bet kurio kito priešingos šalies resurso suvokimas nustato tam tikrą to resurso svarbumo „koeficientą“.

Šiuo požiūriu pravartu trumpai apžvelgti R. O. Keoheino ir Dž. S. Najaus pateiktą valstybės „jautrumo“ ir „pažeidžiamumo“ koncepciją, nes būtent resurso kaip galios pagrindo suvokimas ir atsakas į jį išskiria šias dvi sąvokas. „Jautrumas“ reiškia greitį, kuriuo galios santykio šaliai perduodami priešingoje šalyje inicijuoti pokyčiai ir tų pokyčių kaštus, o „pažeidžiamumas“ yra alternatyvų, kuriuos turi pirmoji šalis, prieinamumas bei perėjimo prie šių alternatyvų kaštai. Kitaip sakant, valstybė gali išlikti „jautri“ tam tikram veiksniui nuolat, tačiau, jei vienąkart ji imsis ieškoti alternatyvų ir sumokės tam tikrą perėjimo prie jų kainą, jos „pažeidžiamumas“ sumažės, ir priešingos valstybės galios resursas neteks savo praktinės reikšmės. Pavyzdžiui, tam tikro resurso dalis šalies užsienio prekyboje rodo tik jos „jautrumą“, tuo tarpu „pažeidžiamumą“ galima išmatuoti alternatyvių šaltinių užtikrinimo kaštais. Tiesa, ši koncepcija taikytina ne visiems, o pirmiausia ekonominiams ir socialiniams resursams.

Taigi galios kaip santykio išraiškos apibendrinimas neapsieis be itin svarbaus galios dvilypumo pastebėjimo. Kaip nurodo K. Knoras (K. Knorr), galia gali būti laikomos galimybės (capabilities), leidžiantys galios turėtojui efektyviai grasinti. Tačiau galią taip pat galima apibrėžti kaip iš tikrųjų padarytą įtaką grasinimų objekto elgesiui; tik tokia įtaka, pasiekta tikrovėje, ir yra valstybės galia. Pagal pirmąjį požiūrį, galia yra tai, ką galingos valstybės turi ir gali akumuliuoti; galia yra priemonė. Pagal antrąjį, galia yra padarinys, t. y. iš tikrųjų patirta įtaka. K. Knoras pirmąją galios sampratą vadina „spėjamąja“, antrąją — „įgyvendintąja“ galia.

Kitas tarptautinių santykių teoretikas Dž. N. Rosenau (J. N. Rosenau) padarė panašią išvadą. Jis teigia apskritai atsisakęs vartoti terminą „galia“, vietoj jo, kai kalbama apie valstybės atributus ar resursus, vartodamas „galimybes“ (capabilities), o kai analizuojamas santykinis „galios“ aspektas — „kontrolę“ ar „įtaką“. Išskiriant šiuos du elementus, galima ne tik įtraukti į galios studijas žymiai daugiau kintamųjų, veikiančių įvykius, bet ir iškelti teigiamąją, kooperacinę, galios pusę, t. y. galią ne „prieš“ ką nors, bet „dėl“ ko nors, kadangi daugiau dėmesio skiriama valstybių sąveikai, o ne vien (kariniams) resursams.

3. Valstybių galia ir mažosios valstybės

Valstybių galios reiškimosi tikrovėje tyrinėjimas užimtų pernelyg daug vietos, todėl, baigiant šį rašto darbą, bus apsiribota nagrinėtų galios ypatumų modeliavimu ir stebėjimu realybėje tam tikru aspektu — kaip požiūris į galią kaip į santykį, o ne kaip į resursų išraišką veikia „mažosios valstybės“ supratimą. „Mažąja valstybe“, pasitelkus G. Vitkaus apibrėžimą, bus laikoma „valstybė, kurios politika (o kartu ir likimas) nėra visiškai savarankiški, bet dažniausiai sąlygoti ir priklauso nuo didesnių valstybių interesų ir vykdomos politikos“. Pateikdamas šį apibrėžimą, G. Vitkus pripažįsta, kad valstybės mažumas yra gana reliatyvus, ir išryškėja konkrečiose valstybių sąveikose. Šiuo atveju kaip tik ir bus pasistengta peržvelgti, kiek galioja toks reliatyvumas, kai kalbama apie valstybių galią.

G. Vitkus teigia, kad „determinuojantis stipresniųjų, galingesniųjų valstybių poveikis silpnesniųjų valstybių politikai (o dažnai ir likimui) yra ne išimtis, bet taisyklė“. Todėl teiginys, kad tam tikromis sąlygomis mažosios valstybės vis dėlto turi pakankamai galimybių atsispirti didžiųjų įtakai, gali būti laikomas išimtimi. Vis dėlto, net jei tai ir yra išimtis, ji gana reikšminga, nes leidžia praktiškai patikrinti kai kurias galios ypatybes.

Čia iškart galima padaryti išlygą, jog tolimesnis nagrinėjimas neatsižvelgs į faktą, kad paprastai, susidarant tam tikram santykiui tarp didelės ir mažos valstybės, pastarosios pusėje yra kita didžioji valstybė. Iš tikrųjų, galima teigti, kad pasaulis paskirstytas didvalstybių įtakos sferomis, tačiau, kaip vėlgi nurodo G. Vitkus, toks teiginys būtų pernelyg didelis supaprastinimas.

Pats pavadinimas „mažoji valstybė“ reiškia, jog visų reikalingų resursų valstybė neturi pakankamai, kad galėtų įgauti galią, prilygstančią didžiųjų valstybių ar „supervalstybių“ galiai. Bene ryškiausias pavyzdys yra gyventojų skaičius — Dž. Štūzingeris padarė išvadą, kad valstybės su dideliu gyventojų skaičiumi gali būti silpnos, bet valstybės be didelio gyventojų skaičiaus negali būti stiprios. Dž. Frankelis tvirtina, kad vienas galios elementas nieko nereiškia, jei trūksta kitų. Tačiau tam tikrais atvejais mažosios valstybės gali įgauti galią remdamosi vieno kurio nors resurso išskirtiniu turėjimu. Dažniausiai tai taikoma ekonomikai ir gamtiniams ištekliams, pirmiausia — naftai, ir tai patvirtino 1973 m. naftos krizė. Dažnai laikoma, kad tokia situacija, kai didžioji valstybė yra priklausoma nuo mažosios turimų atsargų, neturi ilgai tęstis, kitaip sakant, kad valstybė dažnai renkasi „jautrumo“ mažinimą, pereidama prie valstybės viduje ar draugiškose valstybėse išgaunamų išteklių alternatyvų (ir kartu taip leisdama išmatuoti savo „pažeidžiamumą“). Tačiau pastaruoju metu, didėjant ar bent nemažėjant daugelio išteklių vartojimui, rinka, kurioje pirkėjas galėjo pasirinkti pardavėją, virto monopoline rinka — kad ir kiek vertingų išteklių būtų išgauta, jie visi suvartojami, taigi valstybei-pirkėjai dažnai nėra iš ko rinktis.

Geografija ir gyventojai taip pat svarbūs didžiųjų ir mažųjų valstybių sąveikai. Mažos valstybės, kaip nurodo R. O. Keoheinas ir Dž. S. Najus, gali būti žymiai vieningesnės politiškai, tuo tarpu didžiųjų šalių galia gali būti valdoma interesų konfliktų ir koordinacijos sunkumų fragmentuoto aparato. Dž. N. Rosenau teigia, kad pastaruoju metu didėja įvairių nacionalinių valstybių grupių (sub-groups) — etninių, rasinių, kalbinių saviidentifikacija, taigi lojalumą nacionalinei valstybei keičia lojalumas subnacionaliniams dariniams. To padarinys yra didesni valstybės mobilizacijos skubiam tikslui sunkumai: pavyzdžiui, Amerikos bandymas imti kontroliuoti Vietnamą sukėlė subnacionalinių grupių nepasitenkinimą, nekalbant apie pietų vietnamiečių mobilizacijos sunkumus.

Minėti resursai nėra vieninteliai mažos valstybės pranašumai. Tokie galios resursai kaip nacionalinė moralė, ypač Dž. Štūzingerio paminėtas valstybės „noras prisiimti bausmę“ ir R. O. Keoheino bei Dž. S. Najaus suformuluotas „noras iškęsti“, lyderių asmenybės, tradicijų įtaka tam tikromis sąlygomis gali neutralizuoti didžiųjų valstybių kontrolės siekius. Galima spėti, kad ne tik Vietnamo, maršalo Tito Jugoslavijos, Kubos, bet ir šešerių metų senumo Lietuvos istorijos įvykiams taip pat padarė tam tikrą įtaką lyderių asmenybės bei tautos „noras iškęsti“.

Mažoji valstybė gali būti prisirišusi prie savo vertybių dėl paties konflikto tarp didžiosios ir mažosios valstybės prigimties. Kaip nurodė H. Morgentau bei K. J. Holstis, skiriasi ar bent jau turėtų skirtis valstybių požiūris į konfliktų objektus. T. y., jei sprendžiami suvereniteto, prestižo ar gyvybinių interesų reikalai, valstybės paprastai nelinkusios nusileisti, tuo tarpu priešingos valstybės grasinimai lengviau pasieks savo tikslą, jei nesutariama dėl ekonominių reikalų. Tačiau tarptautinėje politikoje neretai iškyla būtent tokie asimetriški konfliktai, kai didžiosios valstybės ekonominiai interesai reiškia mažosios valstybės suvereniteto praradimą ar nacionalinių interesų pažeidimą (vienu tokių pavyzdžių galima laikyti JAV grasinimus įsiveržti į naftą eksportuojančias arabų šalis aštuntojo dešimtmečio viduryje). Ši asimetrija sukelia dvejopus mažoms valstybėms palankius padarinius. Viena, mažosios valstybės šiuo atveju lieka labiau prisirišusios prie savo vertybių, antra, likdamos prisirišusios prie savo vertybių ir nenusileisdamos didžiųjų valstybių reikalavimams, jos kartu gali realizuoti aukščiau minėtą gamtinių išteklių pranašumą.

Pagaliau galima išskirti dar vieną parametrą, pritaikomą didžiųjų ir mažųjų valstybių santykiams — tai jau minėtas priešingos valstybės galios suvokimas, keičiantis jos galios resursų „naudingumo koeficientą“. Pasak Dž. N. Rosenau, tai yra vienas iš lemiamų faktorių: šiaurės vietnamiečiams JAV kariniai resursai nepadarė didelio įspūdžio, tuo tarpu Vakarų pramoninės valstybės buvo itin susirūpinusios dėl naftos, kurią Artimųjų Rytų valstybės galėjo pateikti arba nepateikti.

Taigi būtent santykinė galios samprata leidžia spėti, kad „absoliuti“, „spėjamoji“ galia, dar kitaip — valstybės galimybės, neatitinkanti „santykinės“, „įgyvendintosios“ galios, arba valstybės kontrolės laipsnio, sukelia tam tikrus padarinius didžiųjų ir mažųjų valstybių santykiams. Tiksliau, spėjamoji didžiosios valstybės galia, esant tam tikroms sąlygoms, negali būti paversta į mažosios valstybės veiksmų ar neveikimo kontrolę. Kartu santykinis galios pobūdis reiškia, kad ne visada mažosios valstybės negali daryti įtakos didžiųjų valstybių politikai.

Išvados

Kalbant apie valstybės galią, labai dažnai reikia naudoti žodį „santykinis“ arba „potencialus“. Neretai vienam objektui šį apibūdinimą tenka taikyti net kelis kartus, ir tai daro valstybės galios suvokimą kiek neapibrėžtą.

Šiame rašto darbe buvo apžvelgti kai kurie svarbiausi resursai, lemiantys valstybės galimybes veikti kitos valstybės politiką ir netgi likimą. Vis dėlto reikia pripažinti, kad dalis šių resursų yra tik potencialūs, o ne lemiami. Kitaip sakant, jų panaudojimas įmanomas tik tam tikromis pačios valstybės sąlygomis (pvz., didelis gyventojų skaičius teigiamai veikia valstybės galią tada, kai gyventojus galima įdarbinti išvystytoje pramonėje). Dar vienas keblumas yra tai, kad apie galios resursą negalima kalbėti kaip apie vienalytį dalyką (pateikiant tą patį gyventojų skaičiaus pavyzdį, valstybės galią gali didinti tik tam tikra jų dalis, kitaip sakant, valstybė galingesnė tampa tik tuo atveju, jei gyventojai joje pasiskirstę tam tikru būdu). Negalima nekreipti dėmesio į tai, kad kai kurių resursų svarba kinta. Be to, kaip buvo minėta, dalis resursų yra itin netiksliai išmatuojama.

Tačiau, kaip buvo parodyta, dar labiau santykiniais šie resursai tampa tada, kai jie imami naudoti tarptautinėje politikoje, nes galia ir yra tam tikras santykis, kurį sudaro mažiausiai dvi valstybės (šiame rašto darbe ir stengtasi apsiriboti dviejų valstybių santykio nagrinėjimu). Apie bet kurio resurso panaudojimą užsienio politikoje kiekvienu atveju sprendžia užsienio politikos kūrėjai ir vykdytojai. Net manant, kad valstybė, nepriklausomai nuo tokių sprendimų, gali būti potencialiai galinga ar silpna, negalima ignoruoti esminio dalyko — kad kitas galios santykio dalyvis neretai turi tam tikrų galimybių keisti priešingos valstybės įtakos laipsnį.

Visa tai neleidžia visiškai užtikrintai teigti, kad didžiosios valstybės, t. y. valstybės, turinčios daugiausia resursų, visada pasieks savo norimus tikslus. Tiksliau, galima spėti, kad didžiosios valstybės turi užtektinai resursų, kad tuos tikslus pasiektų, tačiau dažnai po tam tikros kaštų šiems tikslams siekti ribos alternatyviniai sprendimai tampa labiau priimtini. Svarbu ir tai, kad mažosios šalys neretai tokių alternatyvų neturi, nes gali būti sunaikintas jų suverenitetas ir pažeisti išlikimo interesai, todėl jų pasiryžimas nepriimti didžiosios valstybės reikalavimų gali būti itin didelis, nepaisant jo kaštų.

Naudotos literatūros sąrašas

1. Frankel J. Tarptautiniai santykiai permainingame pasaulyje.— K., 1993.— VII, 224 p.

2. Fulbright J. W. The arrogance of power.— London, 1967.— XVI, 264 p.

3. Garnett J. The role of military power // Perspectives on world politics / Ed. R. Little, M. Smith.— 2nd edition.— London, New York, 1994.— P. 69—83.

4. Holsti K. J. International politics: A framework for analysis.— 4th edition.— Englewood Cliffs, 1988.— XII, 465 p.

5. Keohane R. O., Nye J. S. Power and interdependence.— 2nd edition.— b. v., 1989.— XX, 315, [1] p.

6. Knorr K. The nature of national economic power // Perspectives on world politics / Ed. R. Little, M. Smith.— 2nd edition.— London, New York, 1994.— P. 84—90.

7. Lieber R. J. No common power: Understanding international relations.— 2nd edition.— New York, 1991.— XXIV, 386 p.

8. Morgenthau H. J. Politics among nations: The struggle for power and peace / Revised by K. W. Thompson.— 6 edition.— New York, 1985.— XIV, 688, [1] p.

9. Rosenau J. N. The study of global interdependence: Essays on the transnationalisation of world affairs.— London, New York, 1980.— [X], 334 p.

10. Rourke J. T. International politics on the world stage.— 2nd edition.— Guilford, Connecticut, 1989.— XXX, 577 p.

11. Stoessinger J. The anatomy of the nation-state and the nature of power // Perspectives on world politics / Ed. R. Little, M. Smith.— 2nd edition.— London, New York, 1994.— P. 23—35.

12. Vitkus G. Mažosios valstybės ir jų nacionaliniai interesai // Lietuvos nacionaliniai interesai ir jos politinė sistema: Konferencijos medžiaga: Vilnius, 1994 gruodžio 16—17 d.— V., 1995.— P. 15—20.