Vykintas Pugačiauskas
I kurso 3 grupės studentas
"Pasaulinės revoliucijos" konceptas
Įvadas
Prieš pradedant gilintis į "pasaulinės revoliucijos" konceptą,
reikia pastebėti keletą dalykų. Pirma, "pasaulinė revoliucija" buvo
ne tiek politinė doktrina, kiek terminas, reiškęs įvairių tautų
sukilimą prieš senąją - "kapitalistinę" - pasaulio tvarką. "Pasaulinė
revoliucija" neimplikavo konkrečios veiksmų sekos, paprastai tai
buvo teorinio, dažniausiai propagandinio, lygmens sąvoka,
konkrečią užsienio politiką lėmusi ne daugiau negu kiti interesai
(taikos sudarymo, valdžios išsaugojimo ir t. t.). Šis tvirtinimas
neneigia "pasaulinės revoliucijos" koncepto reikšmės, tačiau bet
kuriuo atveju, tai buvo teorinė, o ne praktinė konstrukcija. Bet šis
referatas nebus skirtas vien atpasakoti originalią "pasaulinės
revoliucijos" idėją, lygiai kaip nebus skirtas tirti visą tarptautinę
padėtį antrojo dešimtmečio pabaigoje.
Antra, kai kurie istorikai linkę aktyviai naudotą
"pasaulinės revoliucijos" idėją išskirti iki pat 7-ojo dešimtmečio
pradžios, skirdami dvi jos bangas - nuo 1917 iki 1923, galbūt iki
1927 m., ir nuo 1945 m. iki Kubos revoliucijos (sovietiniai
istorikai skyrė kiek kitaip: 1917-1939, 1939-1955, nuo 1955). Jos
skyrėsi tiek idėjiniu pagrindimu, tiek techninėmis revoliucijos
įgyvendinimo priemonėmis. Ribota apimtis teleis peržvelgti
pirmąją, "klasikinę", "pasaulinės revoliucijos" bangą.
Trečia, sąvoka "revoliucija", tiksliau, "spalio
revoliucija", šiame rašto darbe vartojama, neatsižvelgiant į
istorikų ginčą, ar tai buvo perversmas, ar revoliucija.
1. "Pasaulinės revoliucijos" pradžia: kodėl Rusija?
Pagal Markso teoriją, pramoninis proletariatas turėjo pradėti
revoliuciją, kuri pabaigs kapitalizmo viešpatavimą. Tokia
proletariato pergalė yra neišvengiama, pasenusi visuomeninė
struktūra ir visuomenės sąmonė pagal Markso paskelbtus
istorinės raidos dėsnius neišvengiamai turi pasikeisti nuo pat
šaknų. "Pasaulinės revoliucijos" sąvokos požiūriu svarbiau tai, kad
Marksas gyvenimo pabaigoje tikėjosi, kad proletarinės
revoliucijos išsivysčiusiame Vakarų pasaulyje, kuriame sąlygos
šiai revoliucijai egzistuoja, detonatorius turėtų tapti Rusijos,
besitęsiančios nuo Japonijos iki Vokietijos, revoliucija.
Vis dėlto kitas dalykas buvo kaip tokią revoliuciją
surengti. Kad caristinė Rusija revoliucijos nusipelnė, ir kad tokia
revoliucija neabejotinai nuvers carizmą, nebuvo paslaptis nuo pat
19 amžiaus aštuntojo dešimtmečio. Po 1905-1907 m. revoliucijos
galutinis carizmo žlugimas, galima sakyti, buvo jau tik laiko
klausimas. Vis dėlto ne mažiau buvo aišku ir tai, kad Rusijos
revoliucija negali būti ir nebus socialistinė. Šalyje, kur tebebuvo
reikšmingos baudžiavinio ūkininkavimo tradicijos, kur,
svarbiausia, pramoninis proletariatas, Markso laikytas
kapitalizmo duobkasiu, buvo labai negausus, tegu strategiškai
palankiai lokalizuotas, socialistinė revoliucija negalėjo įvykti.
Marksistiniu požiūriu, baudžiavą natūraliai turėjo pakeisti
kapitalizmas. Taigi Rusijoje turėjo įvykti buržuazinė liberalioji
revoliucija. Tada susidarytų naujos sąlygos, kuriose sustiprėtų
klasių kova tarp buržuazijos ir proletariato - o ji, Markso
požiūriu, turėtų vienintelę įmanomą pabaigą.
Sunkumas buvo tas, kad Rusija buvo nepasirengusi ne
tik proletarinei socialistinei revoliucijai, bet ir liberaliajai
buržuazinei revoliucijai. Vidurinioji klasė Rusijoje buvo labai
maža, morališkai neatkakli, visuomenės mažai remiama, neturinti
institualizuotos atstovavimo tradicijos. Taigi buržuazinę
revoliuciją įgyvendinti galėjo nebent darbininkai ir valstiečiai,
kuriems, žinoma, ji nerūpėjo.
Tad kokiam socialiniam pokyčiui buvo pasirengusi
Rusija? Teigti, kad anarchijai, būtų gal per radikalu, vis dėlto šis
atsakymas nėra labai toli nuo tiesos. Kaip paprastai, Rusijoje
niekas nieko nežinojo - netgi kada pradėti sukilimą prieš carą
(Leninas, likus kelioms savaitėms iki Vasario revoliucijos, dar
nebuvo tikras, ar išgyvens iki revoliucijos). Vasario revoliucija
prasidėjo, sutapus aplinkybėms: kovo 8-osios minėjimui, streikui
fabrikuose bei užšalusiai Nevai, per kurią minios darbininkų
pateko į miesto centrą reikalauti duonos. Caro būriai atsisakė
kovoti su manifestantais. Nikolajui II teliko atsisakyti sosto. Jį
pakeitė Laikinoji vyriausybė, remiama Vakarų, išsigandusių, kad
Rusija gali pasitraukti iš karo.
Laikinoji vyriausybė pačioje Rusijoje neturėjo
reikšmingos įtakos. Užtat besisteigiančios vietos tarybos turėjo
jeigu ne visą valdžią, tai bent jau naudojosi veto teise. Laikinosios
vyriausybės desperatizmas tik siaurino jos veikimo ribas, tuo
tarpu Leninas sugebėjo pritaikyti bolševikų programą prie
pagrindinių reikalavimų - didesnių atlyginimų ir duonos
darbininkams, žemės valstiečiams. Nenuostabu, kad žymiai
padidėjo bolševikų įtaka Petrograde ir Maskvoje, taip pat
armijoje, ir 1917-ųjų rudenį Lenino bolševikams beliko įsikurti
Žiemos rūmuose.
2. Spalio revoliucija: o kas po to?
Taigi Rusijos spalio revoliucija įvyko - įvyko dėl to, kad ją
pradėti dėl atsilikimo Rusijoje buvo lengva. Kur kas sunkiau buvo
ją tęsti, ir tai be perstojo kartojo Leninas. Rusija pirmaisiais
mėnesiais po revoliucijos ekonominiu ir kariniu požiūriu buvo,
galima sakyti, absoliutus nulis. Beliko propaganda ir tarptautinis
aktyvumas.
Paradoksas buvo tas, kad Rusijos bolševikai, skelbę
"pasaulinę revoliuciją", taigi ir universalias socialines bei
politines
priemones ir pakilę būti "internacionalistais", turėjo tapti
"nacionalistais", jei norėjo išsaugoti revoliuciją. Tam, kad
išsaugotų revoliuciją Rusijoje - pavadinkime komunistinės
Rusijos kūrimą valstybiniu interesu - ir galėtų plėsti ją pasaulyje,
jie, tuo metu atrodė, žūtbūt turėjo gauti paramos iš užsienio.
Tačiau parama iš užsienio buvo neįmanoma be "pasaulinės
revoliucijos". Taigi surengti "pasaulinę revoliuciją" tapo Rusijos
valstybiniu interesu.
Bėda buvo ta, kad pastaroji niekaip nenorėjo
prasidėti. Leninas pirmosiomis savaitėmis po revoliucijos
Rusijoje nuolat drąsino bendražygius, kalbėdamas apie
neišvengiamai bręstančią revoliuciją pasaulyje - lėtai, bet
įtikinamai bręstančią. Vis dėlto šie pareiškimai atrodė labiau
desperatiški negu tikroviški. Tai, kad darbininkai nekilo į kovą, jis
aiškino visų pirma tuo, kad "nepasiruošus pradėti revoliuciją
šalyje, kur vystėsi kapitalizmas, visiems iki vieno davė
demokratinę kultūrą, išmokė organizuotumo - neteisinga,
kvaila". Darbininkų klasė esanti kultūros vergijoje, pridūrė jis. Jis
taip pat iškėlė tai, ką vėliau sovietiniai tyrinėtojai pavadino
"svarbiausiu pasaulinės revoliucijos dėsniu": revoliucijos negali
įvykti skirtingose šalyse tuo pat metu - skiriasi jų formos ir
tempas, kitaip sakant, jos "nevykdomos pagal užsakymą". Pats
Leninas vėliau taip pat ne kartą pripažino, kad revoliucinis
judėjimas kilo kur kas lėčiau negu jis tikėjosi, bet, aišku,
neišvengiamai kilo.
Taigi "pasaulinė revoliucija" negalėjo patenkinti
Rusijos interesų - į pagalbą Rusijos bolševikams Europos šalių
darbininkai neskubėjo. Negalima teigti, kad taip ir turėjo būti:
Lenino įsitikinimai turėjo pagrindo. Pasaulinis karas Europoje,
pirmiau iškėlęs patriotizmą, nuo 1916 m. kėlė tik
nepasitenkinimą nesibaigiančiomis skerdynėmis. Antikarinis
judėjimas padidino socialistų populiarumą. Vis dėlto pastarieji
buvo susiskaldę, susidomėję daugiau praktiniais - karo
nutraukimo - reikalais negu marksistine revoliucija, paveikti
politinės kultūros tradicijų. Rusija negalėjo daryti didesnės įtakos
Vakarų šalių proletariatui.
Norėdami išsaugoti bolševikinę Rusiją, o tai buvo
tolygu revoliucijos išsaugojimui, jos vadovai turėjo atrasti naują
ramstį. Priešingai ideologijai, bolševikams teko pradėti derėtis su
priešų valstybe - Vokietija, nelaukiant joje revoliucijos. Ir, kas
dar paradoksaliau, jiems teko pradėti derėtis dėl taikos - o taika
bolševikui, tepripažįstančiam kovą, yra nebent gražus žodis (tiesa,
Lenino požiūriu, "pasaulinė revoliucija" ir taika buvo susijusios,
nes taika be revoliucijos galėjo atnešti nebent Vakarų
susivienijimą prieš bolševikinę Rusiją, o "pasaulinė revoliucija"
savaime turėjo reikšti taiką, nes į valdžią ateitų atitinkamas
žmonių sluoksnis). Leninas, nors laikė antikapitalistinę
revoliuciją Vokietijoje neišvengiama, nesutiko jos laukti mainais į
Rusijos revoliuciją. Jam teko susitaikyti, kad reikės iškeisti erdvę
į laiką kitoms revoliucijoms pribręsti.
Užsienio reikalų komisaras L. Trockis taip pat siekė
laimėti kuo daugiau laiko, nes manė, kad Rusijos revoliucija,
nesekama revoliucijų kitose šalyse, gali griūti dėl jos pačios
netvirtumo. Jis užėmė vidurio poziciją tarp beatodairiško karo su
Vokietija (t. y. Rusijos revoliucijos paaukojimo) ir Lenino siūlyto
besąlygiško taikos sutarties pasirašymo. Tvirtinama, kad jis
išnaudojo visus įmanomus derybų užtęsimo būdus, o iškovotą
laiką naudojo propagandai. Leninui tai nepatiko: jis manė, kad,
Rusijai atidėliojant taikos sutartį, Vokietija gali vėl įsiveržti. Jo
pozicija išsaugoti Rusijos revoliuciją taikos sutartimi su priešu
sukėlė kitų valstybių komunistų kaltinimus dėl žiūrėjimo į padėtį
iš Rusijos, o ne iš tarptautinio komunizmo pozicijų.
Tai buvo arti tiesos. 1918-ųjų pradžioje Leninas
apsisprendė į pirmą vietą iškelti tarptautinį aktyvumą ir taiką, o
"pasaulinę revoliuciją" nustumti į antrą. Trockis bandė švelninti
šią Lenino poziciją - dėl betvarkės šalyje nesutarimai tarp
komunistų buvo visai įmanomi ir nebaudžiami - ir 1918 m. vasario
10 d., tuoj pat po derybų Brest Litovske pradžios, pasakė: "Mes
paliekame karą, bet esame priversti atsisakyti pasirašyti taikos
sutartį". Vis dėlto ši formulė neišgelbėjo. Po savaitės Vokietija
atsisakė paliaubų. Leninas liepė pasirašyti taikos sutartį. Trockis
pasiūlė palaukti, kol invazija iš tikrųjų prasidės (tai bent jau
įtikintų komunistus kitur, kad Vokietijos militarizmas ir Rusijos
bolševizmas yra mirtini priešai). Ir, kai vokiečių kariuomenė
pradėjo žygiuoti, kovo 3 d. Rusija pasirašė taikos sutartį.
Taigi internacionalistinės bolševikų pažiūros
susidūrė, bet kartu ir susiliejo su nepripažintu nacionalizmu.
Laimėjo noras išlaikyti valstybę, nors ir su mažesne teritorija.
Tiesa, pats Leninas tai traktavo kitaip - taikos sutartimi su
Vokietija Rusija pasirinkusi bolševizmo pergalę: "Mūsų padėties
sunkumas buvo tas, kad teko gimdyti sovietų valdžią prieš
patriotizmą. Teko laužyti patriotizmą, sudaryti Bresto taiką". Bet
kuriuo atveju, Bresto taika turėjo didelės įtakos, kad bolševikų
Rusija išsilaikė.
3. Revoliucija nuo Vokietijos iki Kinijos
Kaip jau minėta, bolševikų tikėjimas "pasauline revoliucija"
nebuvo visai be pagrindo. Karas tęsėsi, socialistų idėjos plito,
užėmę valdžią Rusijoje bolševikai pradėjo propagandos
kampaniją. Revoliuciniai studentų judėjimai kilo Pekine (1919
m.) ir Argentinos Kordoboje (1918 m.), iš jos išplito po visą
Lotynų Ameriką. Tuo metu vykusi Meksikos revoliucija pripažino
savo artimumą Rusijos revoliucijai. Kubos darbininkai taip pat
kūrė savo "tarybas", o Ispanijoje 1917-1919 m. buvo pavadinti
"bolševikų metais" dėl radikalių kairiųjų, kurie, tiesa, buvo
anarchistai ir todėl visiškai priešingi Leninui, pakilimo.
Nyderlandų socialistai nuvežė revoliucijos idėjas į Indoneziją, kur
jas pasigavo ir 1926 m. panaudojo vietos išsivaduojamasis
judėjimas. Labiausiai socialistiška JAV suomių bendruomenė
masiškai palaikė komunizmą ir rengė mitingus. Net Australijos
avių augintojai rėmė Sovietų Rusiją kaip darbininkų valstybę.
1923 m. sukilti pabandyta Bulgarijoje, ir, bene vėliausiai (ir
anomališkai) 1935-aisiais - Brazilijoje.
Centrinė Europa tuo labiau buvo aktyvi. 1918-ųjų
sausį masiniai politiniai streikai nusirito nuo Vienos per
Budapeštą ir čekų regionus į Vokietiją ir baigėsi Autrijos-
Vengrijos karo jūreivių sukilimu Adrijos jūroje. Spalį po
pralaimėtų mūšių Italijos fronte žlugo Habsburgų monarchija.
Tuo pat metu aplinkui Rusiją kūrėsi nedidelės tautinės
valstybėlės.
Šitoks pakilimas džiugino Rusijos bolševikų vadus,
tačiau tai nebuvo bolševikinis pakilimas. Veikiau tai buvo
sukilimas prieš karą. Socialinės jo priežastys buvo neryškios, šie
judėjimai buvo beveik visur ne komunistiniai - atvirkščiai, gana
konservatyvūs. Ypač nuo to nukentėjo demokratiniai socialistai,
siekę išlaikyti atstovaujamąją demokratiją. Rusijoje Steigiamasis
susirinkimas nespėjęs pradėti savo veiklos, buvo paleistas,
kadangi į jį buvo išrinkti nepalankūs bolševikų režimui asmenys.
Naujų valstybių kūrimasis taip pat nebuvo palankus bolševizmui,
ir tuo pasinaudojo JAV prezidentas V. Vilsonas, pasiūlęs sukurti
"sanitarinį kordoną" bolševizmo viruso plitimui.
Tačiau praėjus lygiai metams po revoliucijos Rusijoje,
atsitiko tai, kas bolševikams atsvėrė minėtus nepalankumus.
Revoliucija kilo Vokietijoje - vienoje iš labiausiai išsivysčiusių
pramoninių valstybių, kuri atitiko Markso nurodytas revoliucijos
prielaidas. Iš kitos pusės, nors darbininkų judėjimas čia buvo
platus, tačiau jis kartu buvo ir gana nuosaikus. Tai nebuvo šalis,
kurioje revoliucija atrodė tikėtina (nebent Leninui). Ir vis dėlto
po ilgai trukusių streikų 1918 m. lapkričio 3 d. Kylyje prasidėjo
jūreivių sukilimas, prie kurio prisijungė kitų miestų darbininkai
(reikia pasakyti, kad nemaža dalis armijos ir darbininkų vis dėlto
liko abejingi). Lapkričio 9 d., imperatoriui atsisakius sosto,
Berlyne buvo sudaryta nauja vyriausybė, kuriai vadovauti ėmėsi
socialdemokratai. Kelias dienas atrodė, kad reali valdžia tikrai
priklausė revoliucionieriams, tačiau kai armija ir jėgos struktūros
atsigavo po dvigubo šoko, senojo režimo atstovai grįžo į valdžią.
Naujoji vyriausybė labiau rūpinosi, kaip susitarti su Vakarų
nugalėtojais ir kaip, padedant konservatyviajai armijos daliai,
išlaikyti tvarką ir apsiginti nuo radikalių kairiųjų ir dešiniųjų.
"Tikrieji" revoliucionieriai - "spartakininkai" - sudarė nedidelę
dalį Vokietijos tarybų suvažiavimo, ir jų reikalavimai, pavyzdžiui,
sąjungos su Rusija, liko neišgirsti. Steigiamojo susirinkimo
rinkimuose revoliuciniai kairieji tegavo 7,5 proc. balsų, o 1919 m.
po nesėkmingo sukilimo jų lyderiai R. Liuksemburg ir K.
Lybknechtas buvo nužudyti.
Nepaisant to, kad bolševikinė revoliucija Vokietijoje
nepavyko, Rusijoje ji patvirtino bolševikų "pasaulinės
revoliucijos" viltis (Vokietijos revoliucija turėjo ir praktinės
naudos Rusijai - ši atsisakė Bresto taikos). "Pasaulinės
revoliucijos" požiūriu labai reikšmingi buvo dar du bandymai
sukurti sovietines respublikas. 1919 m. balandžio 7 d. buvo
paskelbta Bavarijos sovietinė respublika, išsilaikiusi iki gegužės 1-
osios. Ją paskelbė netgi ne komunistai - Rusijoje jie būtų
pavadinti eserais,- ir pradžioje nebuvo remiami net Vokietijos
komunistų. Vengrijoje B. Kūno vadovaujami komunistai valdė nuo 1919
m. kovo 21 iki rugpjūčio 1 d. Abi šios valstybės, beje, įkurtos
beveik be Rusijos paramos - tuo metu tvyrojo betvarkė, ir nebuvo
sunku vienur ar kitur kuriam laikui užimti valdžią, be to, Rusija dėl
savo padėties žymiau padėti negalėjo,- buvo sunaikintos: Vengrijos
socialistinė respublika - Rumunijos, turėjusios teritorinių
pretenzijų Vengrijai, pajėgų su sąjungininkų palaiminimu, o Bavarija
- nepatenkintų nacionalistų. Pasirodė, jog netgi didžiausios
betvarkės metais Vakarai sugebėjo atsilaikyti prieš bolševizmo
plitimą.
Tačiau "pasaulinė revoliucija" Europoje tuo
nesibaigė. Rusijos kariuomenė, 1920 m. bebaigianti laimėti
pilietinį karą, pasuko į Lenkiją, kuri stengėsi išplėsti savo
teritoriją kiek įmanoma toliau į Rytus. Kaip pašalinis invazijos
produktas galėjo kilti revoliucija, kurią paskui būtų galima išplėsti
į Vakarus. Tačiau Varšuvos darbininkai nesukilo, ir Raudonajai
armijai teko grįžti atgal.
Paskutinis svarbesnis pirmojo "pasaulinės
revoliucijos" etapo bandymas Europoje įkurti komunistinę
valstybę buvo 1923 m. pabaiga, kai Maskvoje buvo suorganizuotas
E. Tėlmano vadovaujamos Vokietijos kompartijos sukilimas
Hamburge. Tačiau jis buvo nutrauktas po dviejų dienų, spalio 25
d., ir revoliucijos Europoje idėja buvo nukelta daugiau nei dviems
dešimtims metų.
Tačiau "pasaulinė revoliucija" tuo metu turėjo dar
vieną poligoną - Kiniją. Leninas Azijai visad skyrė nemaža
dėmesio. Jis padėjo Kinijos nacionalinio išsivadavimo judėjimui
Gomindanui, kuris apėmė ir 1921 m. įkurtą Kinijos komunistų
partiją. Rusija siuntė patarėjus bei ginklus ir planavo Kinijos
komunistų veiksmus. Po Gomindano lyderio Sun Jat-seno mirties
1925 m. judėjimo veiksmai sustiprėjo, ir Sovietų Sąjungos
ideologai pasistengė prie nacionalinio išsivadavimo idėjos
primaišyti "pasaulinės revoliucijos" priemaišų. Pirmąkart po
vieningos Kinijos žlugimo 1911 m. Gomindanui pavyko ją vėl
sujungti. Tačiau po kurio laiko Gomindanas skilo, ir Čang Kai-ši
su kitais dešiniaisiais judėjimo veikėjais surengė komunistų
skerdynes. Vietoj revoliucijos Kinija įsitraukė į pilietinį karą, o
vėliau į ją įsiveržė Japonija.
Prie to prisidėjo ir Rusijos klaidos. Įsitraukdamas į
kovą dėl revoliucijos Kinijoje, Trockis, o vėliau ir Stalinas, kaip
ir
1918-aisiais metais Leninas, vėlgi gynė ne "pasaulinės
revoliucijos", o nacionalinius Rusijos interesus - tik prie įprastų
buvo pridėtas dar ir revoliucijos išsaugojimas. Juos ginti
bolševikai kiek vėliau sumanė patarėjų paslaugomis: atstovai
Kinijoje (kaip ir 1918-1919 m. Vokietijoje bei kitur) turėjo
nurodyti, ką ir kaip daryti, kad revoliucija laimėtų. Bėda buvo ta,
kad Maskva visiškai nepažino Kinijos. Ji kalbėjo apie buržuazinę
demokratinę revoliuciją, tarybas, darbininkų apginklavimą.
Trockis nuolat ragino įgyvendinti Kinijoje "proletariato
diktatūrą", nors "proletariato" Kinijoje buvo net mažiau negu
Rusijoje (jau vėliau, atsikračius Maskvos įtakos, komunistų
armija buvo surinkta iš valstiečių); Stalinas nusprendė paremti
buržuaziją, taigi visiškai priešišką revoliucijai sluoksnį. Taigi
Maskva elgėsi pagal savo interesus, manydama, kad galima
eksportuoti revoliuciją.
4. Kominternas: revoliucijos šauklys ar užsienio politikos
įrankis?
Rusijos bolševikai, nors jiems per kelerius metus po spalio
revoliucijos nepavyko eksportuoti revoliucijos kitur, nusprendė
išnaudoti socialistinės pakraipos partijų visoje Europoje
simpatijas. Pastarosios, kaip minėta, per Pasaulinį karą
sustiprėjo, ir planuojamas junginys galėjo tapti gana grėsminga
jėga. Kartu Leninas, pamokytas Vokietijos revoliucijos, kurią tuoj
pat perėmė nuosaikūs socialdemokratai, bijojo, kad Rusijos
pastangų suvienyti pasaulio socialistus neaplenktų atgimstantis II
Internacionalas, nesugebėjęs pasipriešinti Pasaulinio karo kilimui
ir nesiekęs radikalių, revoliucinių reformų.
Antrasis Internacionalas po karo dar susirinko Berne, tačiau
po audringų debatų dalis jo delegatų išvyko į Maskvą, kur imtas
kurti trečiasis, "Komunistinis" internacionalas - Kominternas.
Steigiamasis kongresas panėšėjo į eilinį bolševikų suvažiavimą,
nes daugumą delegatų sudarė Rusijos atstovai. Likę atstovavo
buvusios Rusijos imperijos pakraščių socialistų partijoms. Vakarų
atstovų buvo 5 - iš "pasaulinės revoliucijos" požiūriu gyvybiškai
svarbios Vokietijos atvyko vienintelis atstovas, bet jis susilaikė,
balsuojant dėl Kominterno įkūrimo (R. Liuksemburg prieš mirtį
jam liepė oponuoti, bet šiaip taip pavyko įtikinti jį susilaikyti),
tuo sukeldamas abejonių internacionalo legitimumu. Vis dėlto
Kominternas buvo įkurtas, jį sudariusios partijos buvo priverstos
pakeisti savo pavadinimus iš socialistinių - kas, jei ne socialistai,
siekiantys atstovauti tam pačiam gyventojų sluoksniui, buvo
didžiausi komunistų priešai - į komunistines.
Griežtas atsiskyrimas nuo socialistų buvo ypač reikšmingas
"proletariato vadams". Jiems reikėjo ne pagarbios demokratinėms
tradicijoms partijos, o naujo tarptautinio judėjimo, kurį sudarytų
profesionalūs avangardiniai revoliucionieriai. Tai ypač pasireiškė
2-ajame kongrese, kur buvo priimtas griežtai programą
reglamentavęs Lenino "21 punktas" - 21 sąlyga, kaip tapti
Kominterno nare. Buvo nustatyta geležinė drausmė ir
hierarchija: visos partijos privalėjo besąlygiškai paklusti
Kominterno Vykdomajam komitetui. Jų nariai turėjo griežtai
kovoti su "reformistiniu" socializmu, stengtis įsiskverbti į visas
institucijas, naudoti legalius ir nelegalius metodus, ugdyti
pamainą. Pagrindinis Kominterno tikslas buvo pasaulinė
revoliucija.
Rusijos bolševikai, nors stengėsi sudaryti pasaulinio judėjimo
viziją (oficiali Kominterno kalba buvo vokiečių), ir šį judėjimą
laikė savo nacionalinių interesų įgyvendinimo priemone. Taip
šalia esminės Kominterno krypties - "pasaulinės revoliucijos" -
vienas pagrindinių buvo reikalavimas visapusiškai rūpintis
bolševikų režimo Rusijoje išlaikymu, apgynimu ir stiprinimu.
Rusija, toliau laikydama revoliuciją Vokietijoje būtinu
"pasaulinės revoliucijos" etapu, pasistengė patraukti dalį kairiųjų
Nepriklausomų socialistų prijungti prie Vokietijos kompartijos.
Bet bolševikai pakartojo esminę savo klaidą, nukrypimą nuo
Markso mokymo: jie manė, kad "proletariato diktatūrą"
įgyvendinti gali viena partija - komunistų partija. Vokietijos
darbininkai 1923-aisiais dar kartą parodė neremią pastarosios, ir
po dar vieno nepavykusio revoliucijos bandymo Vokietijoje
"pasaulinė revoliucija" tapo visai abejotina. Kai kurie istorikai
teigia, kad po šio bandymo Lenino užsienio politikos era baigėsi -
prasidėjo Stalino užsienio politika. Kominternas nebeužsakė
jokio komunistinio sukilimo Europoje, ir užsienio kompartijos iš
"revoliucijos lokomotyvo" tapo penktu sovietinės užsienio
politikos vežimo ratu.
Pabaiga
Rusijos revoliucija sugebėjo išsilaikyti. Reikia pripažinti jos
bolševikinių politikų apsukrumą, su kuriuo jie sugebėjo
"pasaulinės revoliucijos" idėją pritaikyti savo interesams -
tapusiems naujos valstybės nacionaliniais interesais - ginti. Tačiau
"pasaulinės revoliucijos", atrodė, mirtinai reikėjusios 1917-1918-
aisiais ėmė reikėti kuo toliau, tuo mažiau (iki 5-ojo dešimtmečio).
Kartu su Stalino įsitvirtinimu, ar net anksčiau, Rusija ir sukurta
Sovietų Sąjunga įsitvirtino pasaulyje. Jai jau nebegrėsė pavojus
būti per trumpą laiką sunaikintai, ir užsienio politika perėjo iš
gynybinės (tiksliau, gynimosi puolimu) į įprastinę.
Rusijai teko mokytis sugyventi su kitomis
valstybėmis, taigi daryti ideologinių nuolaidų praktiniais
sumetimais. Dabar praktikoje bet kokia revoliucija tapo
toleruotina, jei ji nesikirto su sovietų valstybiniais interesais ir
būtų įvykdyta tiesiogiai kontroliuojant Sovietų Sąjungai.
Norėdamas išlaikyti ideologinį balansą, Stalinas pasistengė dar
labiau suradikalinti Kominterno pareiškimus (bet ne veiksmus).
Panašu, kad tai buvo dar viena klaida bolševikų-komunistų klaidų
virtinėje. Tik ji buvo svarbi jau ne vien Rusijai: kaip atsakas į
didėjantį komunistų aktyvumą ėmė smarkiau kilti fašistinės ir
nacionalsocialistinės partijos.
Naudotos literatūros sąrašas
1. Fischer L. Russias Road from Peace to War: Soviet
Foreign Relations, 1917-1941.- New York, 1969.- 499 p.
2. Fischer L. The Soviets in World Affairs: A History of the
Relations Between the Soviet Union and the Rest of the World,
1917-1929.- [2nd edition].- New York, 1960.- XX, 616, XXVII p.
3. Gilbert F., Large D. C. The End of the European Era, 1890
to the Present.- 4th edition.- New York; London, 1991.- 624 p.
4. Hobsbawm E. The World Revolution // Hobsbawm E. Age
of Extremes: The Short Twentieth Century, 1914-1991.- London,
1994.- P. 54-84.
5. Kennan G. F. Russia and the West under Lenin and Stalin.-
Boston; Toronto, 1961.- X, 411 p.
6. Kennan G. F. Soviet Foreign Policy, 1917-1941.- Princeton
(N. J.), 1960.- 192 p.
7. Palmer R. R., Colton J. A History of the Modern World.-
7th edition.- New York, 1991.- 1248 p.
8. Lenin V. I. Polnoje sobranije sočinenij.- M., 1981-1982.-
T. 35-38, 40. (Rusų k.)
9. Ponomariov B. N. Meždunarodnoje revoliucionnoje
dviženije rabočevo klassa.- Izd. 3-je.- M., 1966.- 447 s. (Rusų k.)