Kalbant apie tarptautinį pripažinimą, būtina atskirti deklaratyvaus ir realaus suvereniteto sąvokas. Deklaracijos, tokios kaip 1990 m. kovo 11 d. Aktas, nesuteikia realaus suverenumo. Tuo tarpu būtent realus nepriklausomybės siekiančios šalies suverenumas yra jos tarptautinio teisinio pripažinimo prielaida ir pagrindas, nes teisinis pripažinimas yra valstybių-tarptautinės bendrijos senbuvių patvirtinimas, kad pripažįstamos valstybės aukščiausioji valdžia yra realiai nepriklausoma nuo jokios kitos valdžios.

Naujos valstybės suverenumui atsirasti būtinos dvi pagrindinės prielaidos: gyventojų valia ir esamo suvereno laisvas ar priverstinis savo turimos galios atsisakymas. Pirmoji prielaida, t. y. gyventojų valia, yra svarbiausias ir visiškai teisėtas, bet nepakankamas pagrindas realiam suverenumui atkurti. Reikia, kad suvereniteto galia būtų perimta iš esamo suvereno, o toks perėmimas—perdavimas gali būti ir sąlygiškai geranoriškas, ir priverstinis. Geranoriškas priėmimas—perdavimas įforminamas oficialiu teisinio pripažinimo aktu, kuriuo esamas suverenas konstatuoja savo suvereniteto tam tikroje teritorijoje atsisakymo faktą ir patvirtina jo perdavimą kitam subjektui. Kitų valstybių vėliau suteikiami pripažinimai iš esmės neprideda suvereniteto galios, tik patvirtina status quo ir suteikia galimybes suverenitetui reikštis tarptautinėje arenoje.

Užsienio valstybės pripažinimu konstatuoja suverenitetą tik kai jo galia yra reali. Gauti pirmąjį pripažinimą arba jėga išsikovoti suverenitetą tenka pačiai to siekiančiai šaliai, ir išorinė parama tokiais atvejais netoleruojama, laikoma kišimusi į suverenios valstybės vidaus reikalus. Lietuvos valstybė iškart po Kovo 11-osios akto siekė perimti šalies valdymą, tačiau realus suverenas — Tarybų Sąjungos valdžia — neatsisakė savo suverenios galios. Nors nepripažino 1940 metų Baltijos šalių aneksijos, Vakarų valstybės visgi turėjo sutikti su tokia padėtimi ir aiškiai vengė konfrontuoti su TSRS. Išskyrus Islandiją, jų atstovai teskelbė žodinius pareiškimus, pranešimus apie gerus ketinimus bei linkėjo sėkmės, siekiant nepriklausomybės. Kai kas, pavyzdžiui, Danijos parlamento vadovas, tvirtino, kad valstybėse, nepripažįstančiose Baltijos šalių aneksijos, tebegalioja ankstesnio Lietuvos pripažinimo aktai (iš tikrųjų, tik pati suvereni valstybė tegali patvirtinti ar atšaukti tokio savo akto galiojimą).

Net ir palankiausiai Lietuvos atžvilgiu nusiteikusios Islandija bei Danija neparėmė savo pareiškimų konkrečiais veiksmais — nesteigė Vilniuje diplomatinių atstovybių ir nesiūlė atkurti Lietuvos atstovybių savo šalyse. Tai buvo aiškinama tuo, kad Lietuvos vyriausybė nepakankamai kontroliuojanti savo teritoriją ir negalinti užtikrinti, kad ambasadorius galės vykdyti savo pareigas. Būtent šis argumentas apskritai lėmė, kad kai kurios valstybės, tokios kaip Švedija, atsisakė pripažinti Lietuvą, nes ji neturinti vieno iš trijų būtinių valstybės požymių — vyriausybės, pakankamai kontroliuojančios savo teritoriją. Tuo tarpu realus suverenas — TSRS vadovybė — siekė kiek įmanoma aiškiau parodyti, jog Lietuvos vyriausybė iš tikrųjų nekontroliuoja savo teritorijos. Pakeisti padėtį galėjo tik nepaprasti įvykiai, kurie priverstų TSRS vadovybę noromis nenoromis pripažinti Lietuvos nepriklausomybę.

Toks įvykis buvo 1991 m. rugpjūčio 19—21 d. pučas. Jam žlugus, buvęs realus suverenas — TSRS vadovybė — neteko realios suvereniteto galios. Ją iš esmės perėmė Rusijos vyriausybė, kuri dar iki pučo sutartimis įsipareigojo gerbti Baltijos šalių suverenitetą.

Todėl Baltijos šalys tapo realiai suvereniomis valstybėmis, ir konstatuoti šią tikrovę nebereikėjo kieno nors gerų norų. Tereikėjo pripažinti naują status quo. Be to, nederėtų atmesti moralinių įsipareigojimų įtakos — jie galėjo lemti, kad pripažinimo aktai buvo pradėti priiminėti iškart po pučo, Lietuvai dar net formaliai negavus buvusio suvereno — TSRS — pripažinimo. Pavyzdžiui, iki rugsėjo 6 d. (imtinai), kai Lietuvos suverenitetą pripažino TSRS, Lietuva jau buvo gavusi pripažinimo aktus iš 57 valstybių (tarp jų — visų G-7 šalių) bei TSRS respublikų. Tuo tarpu iki pučo Lietuvą tebuvo pripažinusios 4 valstybės bei TSRS respublikos. Per pirmąjį mėnesį nuo pučo žlugimo Lietuvą pripažino 85 valstybės. Be to, Lietuvą kolektyviai pripažino ir tarptautinės organizacijos. Rugsėjo 17 d. Lietuva tapo JTO, spalio 7 d.— UNESCO nare.

Iškart po pučo buvo pradėti atkurti ar nustatyti diplomatiniai santykiai. Iki 1991 m. spalio 15 d. diplomatiniai santykiai buvo atkurti ar užmegzti su 29 valstybėmis, tarp jų — ir su Tarybų Sąjunga.

Literatūra

Šatas J. Lietuvos tarptautinis pripažinimas: praeitis ir dabarties realijos.— V., 1991.— 49, [3] p.