Britanija gali būti nebelaikoma „pasaulio dirbtuvėmis“, tačiau ji tebėra parlamentarizmo motina, išsiskirianti moksliškai — ypatingu politinės kultūros tipu, o kasdieniškai — jos lygiu.

Nuo pat XVII a. konflikto tarp karaliaus ir parlamento britai labiau linkę konfliktus spręsti taikiai, o pokyčius vykdyti atsargiai. Pats terminas „britai“ buvo skirtas formuoti gyventojų lojalumą vienos valdžios struktūroms.

Kita ypatybė yra valstybės monarchija, laikoma stabilizuojančios politinės įtakos šaltiniu. Britai nėra valstybės piliečiai, o monarcho, kuris ne valdo, o viešpatauja, valdiniai.

Vis dėlto valstybės formos legitimumas nesiremia monarcho populiarumu, greičiau atvirkščiai, jei išvis Britanijoje kas nors ieško legitimumo šaknų. Vyrauja įsitikinimas, kad tai geriausia vyriausybės forma, kokią galima turėti, arba kokios nori dauguma, arba kad bet kuriuo atveju tenka priimti šią formą. Šio legitimumo priežastys yra nuo XII a. priimami kai kurie aktai, savo svarbos viršūnę pasiekę per XVII a. „šlovingąją revoliuciją“. Jie nustatė tokią valdžių pasiskirstymo sistemą, kai jėgos konfliktas tapo nenaudinga priemone spręsti nesutarimams. Pramoninė revoliucija jau judėjo pagal šios sistemos dėsnius. Tam itin svarbus buvo aristokratijos polinkis daryti nuolaidas. Ji tapo atsakinga, pasirinko daryti nuolaidų, kad išlaikytų sistemą. Taip buvo žymiai sumažintas pirklių radikalumas, ir pati aristokratija perėmė kai kurias pirklių idėjas. Taip gimė kompromiso siekimo pradmenys.

Kita istorinė ypatybė buvo permainų lėtumas ir laipsniškumas. Bet kuris galių perskirstymas truko labai ilgai ir būdavo ilgai aptarinėjamas. Būtinas evoliucinio vystymosi priedas buvo kumuliatyvumas: ankstyvesni pasiekimai buvo tobulinami, o ne keičiami.

Be istorinių aplinkybių, svarbios ir socialinės, sociogeografinės bei geopolitinės. Visuomenė išlaikė monarchiniam valdymui būdingą hierarchiją, (tai išlaikė vertikalius ryšius) kuri buvo susijusi su tradiciška organinės visuomenės samprata (tačiau pastaroji stiprino horizontalius ryšius, t. y. skatino identifikavimąsi su didesnėmis socialinėmis grupėmis. Taigi visuomenė neliko vien hierarchiška ir netapo vien klasinė.

Dėl sociogeografinių aspektų šalyje nėra politinių skirtumų tarp rasių, koks jaučiamas JAV, ar tarp kitakalbių, kaip Kanadoje. Tiesa, kiek žymesnis, ypač Šiaurės Airijoje, religijų skirtumas. Iš kitos pusės, geopolitinis saugumas leido šayje susidaryti sąlygoms reikšti daugybę skirtingų nuomonių. Kartu paėmus, tai sudarė situaciją, kai nėra sąlygų kilti neracionaliems konfliktams — tarp religijų ar dėl politikos. Konfliktai Britanijoje yra interesų konfliktai, taigi tokie, kuriuos įmanoma sureguliuoti racionaliu kompromisu. Šie konfliktai niekad nevirsta konfliktais dėl šalies „konstitucijos“ ar politinio režimo, taigi neturi antisisteminio pobūdžio. Tai, žinoma, nereiškia, kad jie nėra aršūs ar visada yra išsprendžiami.

Galimybė išlaikyti daugybę skirtingų požiūrių implikavo dar vieną britų politinės kultūros ypatybę — individualizmą bei prisirišimą prie demokratijos ir valdžios ribojimo. Būtent nuomonių pliuralizmas laikomas sunkumų įveikimo derinant interesus procedūra. Ir nors vyriausybei paprastai suteikiama veikimo laisvė, bet koks jos kėsinimasis į žmogaus teises, kurios, tiesa, nesurašytos, yra griežtai stabdomas.

Kodėl demokratija nesukelia ginčų ir nesutarimų, o, atvirkščiai, stabilizuoja valstybę ir tvirtina politinę kultūrą? Britanijos politinė kultūra nėra paaiškinama vienu trijų grynųjų G. Almondo ir S. Verbos išskirtų politinės kultūros modelių — dalyvavimo, pavaldinio ar parapijine. Todėl Britanija apibūdinta kaip valstybė su pavaldinio-dalyvio politine kultūra, kur itin svarbus pavaldinio komponentas.

Pavaldinio komponentą galima skirstyti dar smulkiau. Režimui paklūstama iš įpročio, paklusnumo įstatymui, lojalumo nacijai ar valstybei, asmeninio intereso ir nenoro naudoti jėgą ir net apskritai įstatymą. Britai tiki, kad vyriausybė, kartą sudaryta, turi teisę veikti, ir neverta kištis į jos darbą. Tik 7 proc. rinkėjų gali būti apibūdinti kaip aktyvistai. Čia tam tikros svarbos turi legislatyvinės tradicijos. Nuo pat aristokratų ir pirklių simbiozės šalyje susidarė palankus kompromisams politinis kontekstas. Šalys Britanijoje paprastai linkusios ieškoti „priimtino“ sprendimo, jei jau nepavyksta rasti „norimo“. Šitokia situacija reiškia tai, kad iš anksto paruošti sprendimai neabejotinai bus kritikuojami, tikslinami, kol atitiks daugumos interesus. Ir nors teoriškai svarstyti pakeitimus gali daugelis žmonių, paprastai kaip tik suvokimas, kad bet kokiu atveju bus suderinti daugumos interesai mažina poreikį tiesiogiai dalyvauti sprendžiant ar darant įtaką sprendimams. Du trečdaliai britų nesuvokia, kad įstatymas iš principo gali būti neteisingas ar žalingas.

Dar viena pavaldinio komponento dalis yra lojalumas valstybei. Kaip minėta, pagrindiniai lojalumo objektai yra sąvoka „britas“ ir monarchija. Būtina paminėti esminį su lojalumu valstybei susijusį politinio dalyvavimo aspektą. Nuo pat pilietinio karo politinė kultūra supranta pilietybę kaip statusą (liberalus-demokratinis suvokimas), o ne kaip praktiką. Todėl politinis dalyvavimas laikomas neprivalomu, o nedalyvavimas pateisinamas.

Dar vienas, išskirtinai britiškas, pavaldinio politinės kultūros aspektas yra precedentinė teisė. Šalyje bent kol kas nėra formalaus teisių bilio, tiesa, jo poreikis auga. Apskritai teisės vaidmuo nėra didelis, teismai negali paskelbti parlamento akto antikonstituciniu. Jie tik sprendžia, ar valdymas vyksta pagal valdymo institucijoms suteiktus įgaliojimus. Visa tai reiškia, kad pilietis sunkiai gali kreiptis į teismą dėl kur nors nurodytų jo teisių pažeidimo. Be to, pagal tradiciją pripažįstama, kad piliečių išrinktas parlamentaras yra visos tautos atstovas, o parlamentas turi visišką teisę veikti taip, kaip jam atrodo geriau. Tuo britai skiriasi nuo kontinentinės Europos, keliančios „deleguoto mandato“ idėją. Tačiau Britanijos atstovavimas yra ne vien grįstas pasitikėjimu: pasitikėjimu savo veiklą grindžia svarbiausieji kabineto ministrai, siekdami paramos savo veiklai, mažesnės svarbos politikai turi vykdyti kolektyvinių interesų — partijų, interesų grupių — atstovavimo politiką, tuo tarpu rinkimų metu lemtinga tampa priklausomybė nuo kiekvieno asmens. Todėl atstovavimas Britanijoje trejopas: pasitikėjimo, kolektyvistinis ir individualus. Taigi nuo piliečių tiesiogiai priklauso tik pastaroji atstovavimo dalis, o pačios tiesioginės demokratijos Britanijoje beveik nėra: šalyje surengtas vienintelis referendumas.

To užtenka, kad šalyje būtų vengiama radikalių pokyčių. Britai nedalyvauja demonstracijose (tai daro tik 6 proc. gyventojų, dar mažiau protestuoja nelegaliomis formomis, o net 73 proc. pritartų jėgos naudojimui prieš tokį protestą). Parlamentarizmo tradicijos sustiprino poreikį bet kokios reformos imtis tik ją patvirtinus parlamentui. Tai riboja opozicijos alternatyvas, ypač tuo požiūriu, kad linkstama palaukti, kol opozicijos dauguma bus išrinkta ir galės vykdyti savo politiką, o ne veikti neparlamentiniais metodais.

Iš kitos pusės, nėra tradicijų konfliktą spręsti jėga. Netgi vyriausybė neturi daug galimybių naudoti tam kariuomenę, kadangi dėl geografinės padėties didžioji kariuomenės dalis yra laivynas.

Tokie yra pagrindiniai žmonių aktyvaus dalyvavimo politikoje stabdžiai. Vis dėlto pagal statistiką tik 4 proc. visų gyventojų visiškai nedalyvauja politikoje, todėl dalyvavimo komponentas politinėje kultūroje ne mažiau svarbus.

Pagrindinis dalyvavimo politikoje būdas yra balsavimas. Į rinkimus eina vidutiniškai 77 proc. rinkėjų. Apie 61 proc. yra kurios nors partijos ar visuomeninės organizacijos nariai, tačiau tik 3,5 proc. dalyvauja partijos veikloje (dauguma tik moka nario mokesčius), nors save vienos ar kitos partijos rėmėjais laiko 89 proc. žmonių. Didelę dalį visuomenės sudaro įvairios organizuotos interesų grupės, dažnai „vieno klausimo“ tipo. Be to, apie penktadalis suaugusiųjų priklauso kuriai nors religinei organizacijai. Todėl vienas esmingiausių Britanijos politinės kultūros bruožų yra išvystyta pilietinė visuomenė.

Vis dėlto nėra visiškai aišku, kaip pasiskirsto rinkėjų parama dviems didžiosioms — konservatorių ir leiboristų — partijoms. Nors paprastai manoma, kad aukštesnioji vidurinė klasė balsuoja už konservatorius, o darbininkai — už leiboristus, šis šablonas yra paneigiamas. Itin svarbu tai, kad „balsavimas pagal klasę“ tapo nebe toks reikšmingas dėl trijų dalykų: beveik pusė elektorato nežino, kuriai šių dviejų klasių priklauso (o, tarkim, tik septintadalis žmonių atitinka vidurinės klasės kriterijus, nors pusė save jai priskiria), klasė nebelaikoma svarbia socialinių santykių determinante, klasės ir partijos ryšys nėra simetriškas (vidurinioji klasė konservatoriškesnė negu darbininkų leiboristiška). Be to, šių klasių parama dviems partijoms nėra visiškai aiški dėl kitų veiksnių, pirmiausia religijos ir išsilavinimo, įtakos. Be to, yra pastebėtas kairiųjų aktyvumo fenomenas: tarp rinkimų kairiosios partijos yra populiaresnės, nes aktyviau veikia, tačiau konservatorių elektoratas drausmingesnis.

Bet kuriuo atveju, tam didelės įtakos turi politinė socializacija. Paprastai pirmuoju politinių žinių šaltiniu laikoma šeima, tačiau tik 35 procentai Britanijos rinkėjų balsuoja taip, kaip balsuoja abu tėvai. Tiek pat nežino, kaip balsuoja tėvai ar vienas jų, dar dalis balsuoja kitaip negu tėvai. Lytis turi visai mažą įtaką balsavimui: ir vyrai, ir moterys balsuoja bemaž vienodai, tiesa, parlamente ir vyriausybėje jų skaičius anaiptol nelygus. Šeimos turtinė padėtis lemia, kiek dalyvaujama politikoje ir kaip — turtingų šeimų atstovai aktyviau balsuoja, o neturtingų — protestuoja kitais būdais. Mokyklose įgyjama nemaža politinės patirties, nes dėstomi su politika ir visuomenės gyvenimu susiję dalykai. Tačiau pati savaime mokykla yra stiprus politinės socializacijos institutas, turint omeny, kad Britanijoje egzistuoja privačios ir visuomeninės mokyklos. Nors privačias lanko apie 6 proc. vaikų, tarp parlamento narių beveik pusė yra jas baigę. Apskritai, nuo išsilavinimo priklauso dalyvavimo aktyvumas ir jo rūšys (mažiau išsilavinę renkasi balsavimą, o ne dažnas politines kampanijas). Visgi nėra tiesioginio ryšio tarp geresnio išsilavinimo ir konservatorių pasirinkimo.

Tarp apsisprendimą lemiančių veiksnių svarbiausios vis dėlto yra gyvenimo metu susikurtos politinės nuostatos (27,9 proc.) ir šeimoje gautos vertybės (19,7 proc.). Socioekonominiai interesai, kaimynai, partijų dabartinė veikla bei pats partijos identifikavimas kartu sudaro 24,9 proc. veiksnių.