J.Š.XIV DALAI LAMA

JO ŠVENTENYBĖ XIV DALAI LAMA


MOKYTOJAS, KURIO IŠMINTIS PLATI KAIP VANDENYNAS

J.Š. XIV Dalai Lama yra Tibeto valstybės tremtyje vadovas, tibetiečių dvasinis lyderis. Pats titulas “Dalai Lama” , kuris išvertus reiškia “Mokytojas, kurio išmintis plati kaip vandenynas”, buvo sutektas mongolų chano Altan Khan tuometiniam Tibeto budistinės Gelugpa tradicijos vadovui Sonam Gyatso (1543-1588), trečiajam Dalai Lamai. Netrukus Dalai Lamoms buvo patikėta ir politinė valdžia Tibete, o dvasiniu šalies vadovu laikomas Pančen Lama.
J.Š. Dalai Lama renkamas, vadovaujantis reinkarnacijos teorija, tikima, kad jis yra Budos Avalokiteshvaros žemiškasis įsikūnijimas, kitaip sakant, dabartinis J.Š. XIV Dalai Lama yra visų ankstesniųjų trylikos Tibeto Dalai Lamų inkarnacija. Štai ką jis pats rašo savo autobiografijoje “Laisvas tremtinys”:
“Įvairiems žmonėms žodžiai Dalai Lama reiškia skirtingus dalykus. Vieniems aš esu gyvasis Buda, žemiškasis Avalikiteshvara įsikūnijimas, kiti manyje mato Dievą-Karalių. Penktojo dešimtmečio pabaigoje tapau KLR politinės konsultacinės tarybos vicepirmininku, o kai pasitraukiau tremtin, mane ėmė vadinti kontrrevoliucionieriumi ir parazitu. Tačiau aš pats galvoju kitaip. Man “Dalai Lama” - tai mano užimamos pareigos. Esu tik žmogus, tibetietis, pasirinkęs budistų vienuolio kelią.”
J.Š. XIV Dalai Lama (tikras vardas Tenzin Gyatso), gimė 1935 m. liepos 6 dieną šiaurės-rytų Tibeto Amdo provincijoje, Taktser kaime, nekilmingų žemdirbių šeimoje. Mažas berniukas, tada dar vardu Lhamo Dhondrup, ne iš karto buvo pripažintas Dalai Lama. 1909 m. J.Š. XIII Dalai Lama Tubten Gyatso, lankydamas šventas vietas, susijusias su Tsong-khapa, Gelugpa tradicijos įkūrėju, apsilankė Taktser vietovėje. Jam čia patiko, ir jis išreiškė viltį sugrįžti. 1933 m. tryliktasis Dalai Lama mirė. Vedama tam tikrų ženklų, 1937 m. į kaimą atvyko viena iš kelių garbiųjų lamų grupių, ieškančių naujojo Dalai Lamos įsikūnijimo. Paieškos grupė atsigabeno su savimi įvairiausių daiktų, kažkada priklausiusių J.Š. XIII Dalai Lamai. Keturių metų vaikas juos teisingai atpažino tarp kitų. Vėliau buvo patikrintas dar vienas kandidatas, bet po kurio laiko berniukas iš Taktser kaimo buvo pripažintas naujuoju Dalai Lama.
Nuo 1939 m. J.Š. XIV Dalai Lama gyvena Tibeto sostinėje Lhasoje.
Senųjų Tibeto vienuolynų Drepung, Sera ir Ganden universitetuose berniukas mokėsi pagal visiems vienuoliams privalomą programą, kurią sudarė tokie dalykai kaip logika, Tibeto menas ir kultūra, sanskritas, medicina, poezija, muzika, astrologija ir kt.
Vienas sunkiausių ir svarbiausių dalykų - budizmo filosofijos studijos: Pradžniaparamita (išminties tobulybė), Madhjamika (Viduriniojo Kelio filosofija), Vinaja (vienuolystės įstatai), Abidharma (metafizika) ir Pramana (logika ir epistemologija). Baigęs mokslus, 23 metų J.Š. Dalai Lama gavo aukščiausią budistų filosofijos “daktaro” laipsnį - Geshe Lharampa.
1949 m. pradžioje ėmė smarkiai blogėti Tibeto santykiai su kinais. Komunistinis režimas įsitvirtino visoje Kinijoje ir paskelbė, kad Tibetas yra teisėta KLR dalis. 1949 m. spalio mėnesį Liaudies Išsilaisvinimo Armija įsiveržė į rytų Tibetą, o Kinijos žiniasklaida pranešė, kad prasidėjo “taikus Tibeto išlaisvinimas”. Tibeto kariuomenė buvo ne tik maža, bet ir blogai aprūpinta ginklais bei menkai apmokyta. Deja, Tibetas, vykdydamas taikios izoliacijos politiką, niekados nesiekė narystės JTO, todėl, nors 1950 m. šalies vyriausybė kreipėsi į Jungtinių Tautų Organizaciją užtarimo, nesulaukė jokios paramos. Okupacijos grėsmės akivaizdoje, Tibeto Tautos Susirinkimas, Kashag, jaunajam Dalai Lamai 1950 m. lapkričio 17 d. suteikė pilną pasaulietinę valdžią, likus dviem metams iki jo pilnametystės.
1951 m. gegužės 23 d. Tibeto delegacija Pekine buvo priversta pasirašyti "17 punktų susitarimą dėl priemonių taikiam Tibeto išlaisvinimui". Visą derybų laiką tibetiečiai buvo laikomi kaip kaliniai, nuolat grasinant su jais fiziškai susidoroti. Spaudimo veikiama, Tibeto delegacija pasirašė sutartį. Sutartis pritarė KLR armijos įvedimui į Tibetą ir suteikė jos vyriausybei įgaliojimus tvarkyti Tibeto užsienio reikalus. Prasidėjo metodiškas Tibeto religinės kultūros naikinimas, buvo griaunami vienuolynai ir šventyklos, šventieji pastatai bombarduojami, sprogdinami. Visi didesni nei dviejų aukštų religinės paskirties pastatai šluojami nuo žemės paviršiaus. Tokio likimo išvengusios šventyklos tapo “visuomenei naudingomis” vietomis: tvartais, sandėliais, pašarų saugyklomis.
Kinijai okupavus Tibetą, J.Š. Dalai Lama, pasirinkęs neprievartos politiką, visaip stengėsi išsaugoti savo šalies savarankiškumą. 1954 m. Kinijos vyriausybės kvietimu jis lankėsi Pekine, kur bandė tartis su pirmininku Mao dėl Tibeto ateities, o 1956 m. apsilankius Indijoje, Jo Šventenybė apie Tibeto likimą kalbėjo su ministru pirmininku Dž. Nehru. Bandydamas išvengti betikslio kraujo praliejimo, J.Š. Dalai Lama ragino gyventojus nesipriešinti.
Tada jis dar nežinojo, kokiais protu nesuvokiamais metodais kinai bandė įbauginti Amdo provincijoje sukilusius tibetiečius: buvo bombarduojami kaimai ir miestai, artilerijos ugnimi naikinami ištisi rajonai.
1959 m. Tarptautinės teisininkų komisijos raporte nurodoma, kad kinai naudojo nukryžiavimus, ketvirčiavimus, pilvo perpjovimus, jie kapodavo galvas, aukas gyvas užkasdavo į žemę, surišdami rankas ir kojas mesdavo į ledinį vandenį. Kontroliuojamas kinų J.Š. Dalai Lama buvo bejėgis ką nors pakeisti.
Nepavykus susitarti su Kinija dėl autonomijos, 1959 m. kovo 10 d. Lhasoje įvyko ginkluotas susirėmimas. Sukilimą kinai žiauriai numalšino, šalyje dar labiau sustiprėjo represijos. Buvo ruošiamasi suimti Dalai Lamą. Kovo 31 dieną, J.Š. Dalai Lama su artimaisiais ir kai kuriais vyriausybės nariais ištrūko iš rūmų apsupties ir slapta per kalnus pasitraukė į kaimyninę Indiją, kur pasiprašė prieglobsčio. Dž. Neru palankiai sutiko Jo Šventenybę ir numatė įsikūrimo vietas. Taip Indijoje, Dharamsaloje, įsikūrė Tibeto vyriausybė tremtyje.
Iki šiol J.Š. Dalai Lama nenuilstamai kovoja dėl savo tėvynės kultūros išsaugojimo. Penkių punktų taikos planas, paskelbtas 1987 m. rugsėjo 27 d. Vašingtone, JAV Kongreso Žmogaus Teisių organizaciniame komitete, ir Strasbūro pasiūlymas, išdėstytas Europos Parlamente 1988 m. birželio 15 d., nubrėžia esmines laisvo ir nepriklausomo Tibeto plėtros gaires. Penktajame šio plano punkte rašoma: "Reikia pradėti rimtas derybas dėl Tibeto būsimojo statuso, dėl kinų ir tibetiečių tautų santykių". J.Š. Dalai Lama ne kartą yra patikslinęs penktąjį punktą. Tibetas nebūtinai turėtų tučtuojau tapti visiškai laisvas ir nepriklausomas. Jo Šventenybė sako:
"Iš pradžių mus visiškai patenkintų autonomijos statusas, žinoma, jei tai būtų tikra autonomija. Jei Kinijos santykiai su mumis būtų nuoširdūs, kaip lygūs su lygiu, aš neįžvelgiu autonomijoje nieko bloga, priešingai, Tibetui tai duotų vien tik naudą. Turėdami tikrą savivaldą, mes galėtume puoselėti savo tautinį tapatingumą, kultūrą ir religiją. Tai - svarbiausia. Mano gyvenimo tikslas - išsaugoti Tibeto nacionalinį potencialą, jėgą ir gyvastį. Jei tai pasiseks, būsiu visiškai įvykdęs visa, kas man skirta. Tolesnė situacija priklausys nuo pačių tibetiečių ir, žinoma, nuo Kinijos. Jei kinai žvelgs į mus kaip į sau lygius, o autonomijos statusas patenkins tibetiečių daugumą, manau, kad jis galės likti ilgesniam laikui. Gal net - visam laikui. Tačiau jei tibetiečių dauguma nuspręs nuo Kinijos atsiskirti - tebūnie! ".
Už taikos skelbimo idėjas pasaulyje ir pastangas be smurto sureguliuoti tarpvalstybines problemas Dalai Lamai 1989 metais įteikta Nobelio Taikos premija.
Skirtingai nei jo pirmtakai, J.Š. XIV Dalai Lama labai daug keliauja. Jis jau yra apkeliavęs 55 valstybes, susitikęs su jų vadovais, prezidentais, ministrais pirmininkais. Jam suteikti 57 garbės daktaro vardai, daugybė apdovanojimų. Yra parašęs daugiau kaip 50 knygų, susitikęs ir diskutavęs su įvairiausių religijų atstovais, kelis kartus jį priėmė popiežius Jonas Paulius II.


Muzica
Į pagrindinį puslapį
1