Lietuvos pasiuntinybė Vašingtone

Dabartinis ambasados adresas yra toks: 2622 16th St. N.W. Washington, D.C. 20009, USA, tel. 202-234-5860.

1940 m. birželio 15 d., kada Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą, Lietuvos pasiuntiniu Vašingtone buvo Povilas Žadeikis, gimęs 1887 m. kovo 14 d. Pa-rešketyje, Telšių apskrityje. 1919 m. nuo liepos iki spalio mėn. jis buvo krašto apsaugos ministru Šleževičiaus ministrų kabinete, 1920-1921 m. buvo lietuvių misijos į JAV narys ir kartu karinis Lietuvos atstovas. 1923 m. jis buvo pasiųstas atlikti karine misiją j Prancūziją. 1923 m. gruodžio mėnesį pasitraukė iš kariuomenės ir perėjo dirbti į užsienio reikalų ministeriją. Jis buvo pirmasis Lietuvos konsulas Čikagoje, paskirtas 1923 12 01, o Lietuvos generaliniu konsulu Niujorke buvo paskirtas 1928 02 01. Po to 1935 07 01 jis buvo paskirtas Lietuvos nepaprastu pasiuntiniu ir įgaliotu ministru Vašingtone. Šias pareigas ėjo iki mirties. Mirė 1957 05 11. Palaidotas Vašingtone. Jau anksčiau esu minėjęs jo veiklą 1940 m. sovietams Lietuvą okupavus, jis dalyvavo VLIK'o ir diplomatų konferencijoje Paryžiuje 1947 m. ir diplomatų pasitarime 1952 m. Londone kartu su Lietuvos diplomatijos šefu S. Lozoraičiu ir ministru B.K. Balučiu. Jis bendradarbiavo su VLIK'u, Amerikos lietuvių taryba, Lietuvos laisvės komitetu ir Pasaulio lietuvių bendruomene bei JAV bendruomene. Yra parašęs brošiūrą „Introducing Lithuania", išleistą 1930 bei 1933 m. ir „An Aspect of the Lithuania Record of Independence" 1941 m. Jis daug kartų yra siuntęs memorandumus, raštus JAV Vyriausybei, kitiems kraštams ir Jungtinių Tautų Organizacijos vadovybei arba savo vardu, arba persiųsdamas VLIK'o memorandumus. 1941 04 18 jis palydėjo prezidentą A. Smetoną, kurį priėmė JAV Ruzveltas. 1941 m. gruodžio 18 d. P. Žadeikis parašė valstybės sekretoriui Cordeliui Hullui raštą dėl egzilinės Lietuvos vyriausybės sudarymo. 1942 0112 informavo prezidentą A. Smetoną, kad iškelto klausimo JAV svarstymas atidedamas. 194109 03 ministras P. Žadeikis buvo pasiuntęs raštą valstybės sekretoriui dėl vokiečių okupacinės kontrolės Lietuvoje įvedimo 1941 m. Panašų demaršą Argentinos vyriausybei buvo padaręs ir Lietuvos pasiuntinys dr. K. Graužinis.

Valstybės departamentas 1941 09 18 atsakė P. Žadeikiui, kad JAV ir Didžioji Britanija laikysis tos nuomonės, kad savarankiškai tvarkytis turės teisę visos tautos, kurioms prievarta buvo atimtos suverenumo teisės. Tas atsakymas buvo akcentavimas vadinamos Atlanto chartijos, kurią 1941 08 14 buvo paskelbę JAV prezidentas Ruzveltas ir Didžiosios Britanijos premjeras Čerčilis. Reikia dar pažymėti, kad 1949 02 02 ministras P. Žadeikis palydėjo VLIK'o pirmininką M. Krupavičių ir V. Sidzikauską, VLIK'o tarybos pirmininką, su vizitu į Valstybės departamentą. Tai buvo reikšmingas VLIK'o vizitas į Valstybės departamentą ir sustiprino VLIK'o padėtį. Tais pačiais 1949 m. Niujorke buvo įkurtas Laisvosios Europos komitetas. 1945 m. gegužės mėnesį komiteto vadovybė paprašė Baltijos valstybių diplomatinius atstovus įteikti jai tų valstybių Laisvės komitetų sudėtį. Netrukus, 1951 m. gegužės 24 d. buvo sudaryta patariamoji lietuvių grupė, kurią iš aštuonių asmenų sudarė ministras P. Žadeikis, pasitaręs su VLIK'u, ir pateikė šiam komitetui. Vėliau, 1952 m. gruodžio mėnesį, ta patariamoji grupė buvo pavadinta Lietuvos laisvės komitetu, kurio pirmininku visą laiką buvo Vaclovas Sidzikauskas. Tas komitetas veikė kartu su kitų pavergtų tautų komitetais ir labai gerai informavo Vakarų pasaulį apie Lietuvos padėtį ir Lietuvių tautos aspiracijas būti laisva ir nepriklausoma. V Sidzikauskas mirė 1973 m. gruodžio l d.

Ministras P. Žadeikis visą laiką buvo Amerikos lietuvių tarybos informuojamas apie jos delegacijos pasimatymus su JAV prezidentais Thimanu, Eisenhaueriu ir jo užsienio reikalų ministru J. Dullesu bei apie tai, kaip jie žiūri į Lietuvos bylą. 1953 m. JAV atstovų rūmai priėmė rezoliuciją įkurti Select Committee to investigate Communist aggression and the Forced incor-poration ofthe Baltic States into the URS S, established by the House ofRepre-sentatives ofthe U.S. in 1953, Washington, D.C. Tks komitetas, kuriam pirmininkavo atstovas Kerstenas, apklausinėjo šimtus liudininkų, tarp jų ir ministrą P. Žadeikį. 1954 m. komitetas paskelbė, kad Lietuva, Latvija ir Estija buvo prievarta inkorporuotos ir kad 1940 m. Lietuvoje pravesti rinkimai buvo neteisėti. Todėl Baltijos valstybių byla buvo labai susidomėta JAV senate ir Atstovų rūmuose, buvo įvestas Vasario 16-osios prisiminimas, kuris buvo rengiamas iki 1990 m. ir po to. Prisimenant, kad 1951 m. vasario 16 d. „Amerikos balsas" pradėjo transliacijas lietuvių kalba į Lietuvą, galima pasakyti, kad ministrui P. Žadeikiui einant pareigas, Lietuvos laisvės byla buvo gyva ir aktuali iki jo mirties. Jam einant pasiuntinio pareigas, pasiuntinybėje jo bendradarbiai buvo pasiuntinybės patarėjas J. Kajec-kas, kurį laiką - lietuvaitė amerikone Albina Adžgauskaitė, Martyno Yčo duktė Yčaitė ir ministro P. Žadeikio sūnėnas teisininkas Stasys Žadeikis, kuris atvykęs kaip pabėgėlis iš Lietuvos dirbo pasiuntinybėje iki 1960 m. birželio mėnesio. Ministrui P. Žadeikiui daug padėjo jo žmona M. Žadei-kienė, kaip sekretorė, tas pareigas ėjusi iki ministro mirties. Ji mirė 1981 m. sausio 16 d.

Kaip šioje apžvalgoje anksčiau buvo minėta, pasiuntinybėje 1940 m. rudenį pradėjo dirbti J. Kajeckas, atvykęs į JAV iš Berlyno, kur jis buvo pasiuntinybės patarėju. Nuo 1940 m. iki 1957 m. pasiuntinybė labai stengėsi, kad būtų gerai atliekamas informacinis darbas svetimuosius supažindinant su Lietuvos laisvės byla ir Lietuvos padėtimi pirmosios sovietų okupacijos, vokiečių okupacijos ir po 1944 m., t. y. antrosios sovietų okupacijos metais. Tiio reikalu pasiuntinybė leido leidinį „The Lithuania Situation". Buvo išleista 148 numeriai, kurie 1982-1983 m. buvo įrišti į keturis tomus. Iki svarbi istorinė medžiaga, kurią rinko ir redagavo J. Kajeckas iki P. Žadeikio mirties.

Ministrui P. Žadeikiui mirus, 1957 05 11 Lietuvos Chargė d'Affaires a.L pareigas perėmė J. Kajeckas, pasiuntinybės patarėjas Vašingtone, gimęs 1897 06 17 Shenandoah miestelyje, Pensilvanijoje. Jo motina su sūnumi, tėvui mirus 1909 m., atvyko į Lietuvą, kur jis 1923 m. baigė Marijampolės gimnaziją, o 1928 m. baigė Teisių fakultetą Montpellier, universitete Prancūzijoje gavęs licenciatą. Vėliau Paryžiuje jis baigė Politinių mokslų mokyklą ir 1929 m. pradėjo dirbti Užsienio reikalų ministerijoje Kaune. Nuo 1930 m. iki 1935 m. buvo pirmuoju pasiuntinybės sekretoriumi Londone, kur ėjo Chargė d'Affaires a.L pareigas daugiau kaip vienerius metus. 1935 m. jis buvo paskirtas užsienio reikalų ministerijos Kaune Vakarų skyriaus vedėju-referen-tu, vėliau - ir Politikos departamento centro Europos skyriaus vedėju-refe-rentu. 1939 m. buvo paskirtas pasiuntinybės patarėju Berlyne, iš kur po Lietuvos pasiuntinybės darbo sustabdymo, sovietams okupavus Lietuvą, 1940 m. rudenį atvyko į Vašingtoną ir pradėjo dirbti pasiuntinybėje nuo 1940 10 01, kaip anksčiau minėta. 1957 05 11 mirus P. Žadeikiui, J. Kajeckas pradėjo eiti Lietuvos Chargė d'Affaires pareigas ad interim ir tik 1968 m. birželio mėnesį Valstybės departamentas jam leido pasirašinėti Lietuvos Chargė d'Affaires, be a.L Bėjau minėto pasiuntinybės leidinio redagavimo, J. Kajeckas 1946 m. yra parašęs straipsnių apie Baltijos valstybių aneksiją žurnale „Sočiai Science" ir „Baltic Review" bei specialiame leidinyje „Annexation ofBaltic States".

1957 05 11-1960 06 01 J. Kajecko bendradarbiu - raštvedžiu buvo Stasys Žadeikis. Visą laiką J. Kajeckas palaikė gerus santykius su Amerikos lietuvių taryba, VLIK'u, Lietuvos laisvės komitetu bei Lietuvių bendruomene ir kitomis lietuvių organizacijomis. Valstybės departamente jis turėjo labai gerus santykius, kaip ir su Latvijos atstovu ir Estijos generaliniu konsulu Niujorke. Prieš viršūnių konferenciją Paryžiuje 1960 m. gegužės mėnesį jis kartu su Latvijos atstovu ir Estijos generaliniu konsulu Niujorke buvo priimtas valstybės sekretoriaus J. Dulleso. Iki buvo vienintelis ir paskutinis kartas, kada Baltijos valstybių atstovai buvo priimti valstybės sekretoriaus ir galėjo žodžiu pakalbėti apie savo kraštų padėtį ir laisvės kovą. J. Kajeckui rūpinantis ir bijant, kad jo mirties atveju nebūtų pasiuntinybėje pareigūno, kuris galėtų būti Lietuvos Chargė d'Affaires, Valstybės departamentas sutiko mane priimti Lietuvos pasiuntinybės patarėju Vašingtone, sutiko leisti kreditų tam reikalui. Lietuvos diplomatijos šefui S. Lozoraičiui pritarus, atvykau su žmona į Vašingtoną 1960 06 20 ir pradėjau eiti patarėjo pareigas. Taip nuo tos dienos pasiuntinybėje tapau Lietuvos atstovo J. Kajecko bendradarbiu, o mano žmona J. Kajecko buvo paskirta pasiuntinybės sąskaitininke, taip pat raštvede.

Mano darbas buvo paruošti atsakymus į gaunamą korespondenciją, rūpintis informacines medžiagos pasiuntimu visiems kas jos prašė, vykti skaityti paskaitų } lietuvių organizacijų rengiamus pobūvius ar Vasario 16-osios minėjimus, pasakyti ten kalbas Darbo buvo daug J Kajeckas daugiausia turėjo dalyvauti lietuvių organizacijų suvažiavimuose, ten pasakyti kalbas Amerikiečių kviečiamas jis dalyvaudavo ir jų renginiuose, kur turėdavo pakalbėti apie Lietuvos padėt} bei Lietuvos diplomatines tarnybos padėt} Tuo reikalu 1964 ir 1969 metais pasiuntinybe išleido brošiūras „The Story of Cap-tive Lithuama", kurių turinys ir buvo J Kajecko paskaitos amerikiečiams Šie leidiniai, kaip ir pasiuntinybes 1960 m leidinys „Lithuama's Occupation by the Soviet Union" buvo pasiuntinybes informacine medžiaga šalia medžiagos, gaunamos informacijos tikslui iš Lietuvių bendruomenes, ALTo, VLIK'o, lietuvių informacijos centro bei iš Lietuvos laisves komiteto Mano darbas buvo sekti lietuvių ir amerikiečių spaudą bei paruošti pranešimus diplomatinei bei konsulinei tarnybai J Kajeckas labai rūpinosi, kad lietuvių indeliai Tarptautiniame atsiskaitymų banke Šveicarijoje būtų neišduoti sovietams, kad būtų sužinota, koks ten yra indelis ir kad būtų pervesta Į JAV federalin} banką „The Government of Lithuama Secunty Custody Account p l, acc 7109552" Niujorke sąskaitą Deja, tai jam nepavyko, o mūsų organizacijos, sužinojusios iš valstybes departamento pareigūnų, kad Lietuvos fondų yra mažai ir po 7 ar 9 metų jų nebebus visai, tik daugiau rūpesčių šukele J Ka-jeckui

1961 m sausio 20 d , prezidentui J F Kenedžiui pradėjus eiti valstybes sekretoriaus pareigas, buvo paskirtas Deanas Ruskas 1961 m Vasario 16 d proga jis atsiuntė J Kajeckui sveikinimą Tai buvo svarbus dalykas, kuris sustiprino jo padėt}, nes iki tol prezidentų ar viceprezidentų pareiškimai buvo daromi Baltijos valstybių organizacijoms Toks valstybes sekretoriaus sveikinimas tautinių švenčių proga Baltijos valstybių atstovams buvo gaunamas iki 1991 metų Ateityje paaiškės, ar ta tradicija bus išlaikyta Įdomus ir reikšmingas buvo tas faktas, kad nuo 1961 m } J Kajecko ir jo žmonos rengiamus Vasario 16 d pnemimus atsilankydavo Deano Rusko, valstybes sekretoriaus, žmona Del to} pnemimus ateidavo keliolika ambasadorių, kol Deanas Ruskas buvo valstybes sekretoriumi Į pnemimus ateidavo Diplomatinio korpuso dekanas, Vatikano delegatas, Vašingtono arkivyskupas, vienas kitas kon-gresmenas, o vieną kartą net apsilankė Atstovų rūmų pirmininkas, buvęs Lietuvai labai palankus, pagal savo pareigas esantis po viceprezidento, t y trečias JAV vyriausybes asmuo Baltijos atstovai buvo jrašyti} diplomatmj sąrašą, buvo prezidento ir valstybes sekretoriaus kviečiami} priėmimus, kaip ir visi kitų kraštų ambasadoriai Skirtumas tik tas, kad jie vieninteliai po II pasaulinio karo buvo ministrai ar Charge d'Affaires ir jų }staigos buvo vieninteles trys pasiuntinybes Bet Baltijos valstybių Charge d'Affaires visuomet buvo rašomi pirmesni negu visų kitų valstybių Charge d'Affaires a i, kada protokolo tarnautojai pagal akreditavimo datos pirmumą kviesdavo visų misijų šefus dalyvauti oficialiame renginyje.

J. Kajeckas, būdamas Chargė d'Affaires, kartu su kolegomis latviu ir estu yra rašęs memorandumų Jungtinių Tautų Organizacijos Niujorke vadovams ir įteikdavo raštų dėl Helsinkio akto pasirašymo 1975 08 01 Helsinkyje. Kada tas aktas buvo pasirašytas, lietuvių spaudoje atsirado straipsnių, kuriuose buvo teigiama, kad, pasirašant šį aktą, buvo išduotos Baltijos valstybės. TUo klausimu skaičiau 1975 m. gale VLIK'o renginyje Niujorke paskaitą, įrodinėdamas, kad Helsinkio aktą reikia priimti tokį, koks jis yra, ir kad reikia jame ieškoti mums palankių bei naudingų nuostatų. Taip pat savo paskaitoje nurodžiau JAV, Prancūzijos prezidento pareiškimus, iš kurių matyti, kad Baltijos valstybių atžvilgiu Helsinkio aktas nėra mums nepalankus. Be to, nurodžiau JAV atstovų rūmų 1975 m. gruodžio mėnesio rezoliuciją Nr. 864, pagal kurią JAV nepakeitė savo laikysenos Baltijos valstybių atžvilgiu, pasirašydamos Helsinkio aktą.

J. Kajeckas visuomet dalyvaudavo lietuvių organizacijų suvažiavimuose ir pasakydavo juose kalbas. Taip pat aktyviai dalyvavo Lietuvos Šiluvos koplyčios įrengimo reikalu Amerikos tautinėje šventovėje, kuo rūpinosi ir vyskupas V. Brizgys, 1962 m. paaiškėjus, kad galima bus tą koplyčią įrengti. 1964 m. rugpjūčio 23 d. jis dalyvavo ir kalbėjo Niujorko „Lietuvių Dienoje", o 1966 m. rugsėjo 3-5 d. dalyvavo šv. Marijos Šiluvos koplyčios dedikacijoje. 1969 0615 jis dalyvavo vyskupo A. Deksnio konsekracijoje. Ta proga tenka pažymėti, kad, berods, 1966 m. jis buvo Vatikano apdovanotas Sv. Grigaliaus Didžiojo ordino komendanto laipsniu. J. Kajeckas jau turėjo Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ir Italijos ordinus, kuriuos buvo gavęs 1938 m.

Minint veiklą, kuria rūpinosi J. Kajeckas ir kuria man taip pat teko rūpintis, reikia paminėti Simo Kudirkos šuolį į laisvę 19701123, kada jis iššoko iš „Sovietskaja Litva" laivo ir įšoko į JAV katerį „Vigilant" ir buvo išduotas sovietams. Dėl to kelis kartus lankėmės Valstybės departamente. Tai sukėlė daug pasipiktinimo JAV Parlamente ir JAV turėjo peržiūrėti azyliaus teisę. 1974 01 05 Simas Kudirka po ilgos bylos ir kančių atvyko su šeima į JAV, o 1978 m. buvo sukurtas filmas „The Defection of Simas Kudirka". Ši istorija išgarsino Lietuvos laisvės kovos bylą ir ją pagyvino. Minėtinas yra ir Prano Bražinsko bei jo sūnaus Algirdo žygis, kada skrendant iš Gruzijos, jie 1970 10 15 privertė sovietų lėktuvo pilotą nusileisti Turkijoje. Turkija jų sovietams neperdavė ir JAV turėjo sunkumų, kol jie buvo išleisti iš Turkijos. BALFo pirmininkei p. M. Rudienei rūpinantis, po kelerių metų jie atvyko į JAV. Sovietai daug demaršų darė, kad amerikiečiai juos išduotų, bet tie de-maršai nepavyko, nors žinojo, kad Bražinskai yra JAV. Amerikos valstybės sekretorius Kisindžeris jais rūpinosi ir Valstybės departamente supratau, kad jis pats darė demaršų į Turkiją dėl Bražinskų. Trečia istorija buvo Romo Kąlantos susideginimas Kaune 1972 m gegužes 14 d , kuri vakariečiams rodė, kad lietuviai siekia laisves ir protestuoja pi les komunistų diktatūrų, prievartinę rusifikaciją ir prieš smurtą JAV ir kitų kraštų spaudoje Romo Kalantos susideginimas buvo dažnai minimas.

Lietuvos Chargė d'Affaires J Kajecko sveikata 1975 m labai susilpnėjo 1976 m birželio menesj jis susirgo 1976 m birželio 25 d J Kajeckas pranešė valstybes sekretoriui, kad dėl nesveikatos jis paveda man eiti Chargė d'Affaires ad mtenm pareigas 1976 m gale J Kajeckas pranešė valstybes sekretoriui, kad nuo 1977 m sausio l d dėl nesveikatos jis pasitraukia iš Chargė d'Affaires pareigų ir paveda man eiti Lietuvos Chargė d'Affaires pareigas Valstybes sekretorius patvirtino gautą J Kajecko pasitraukimo iš pareigų raštą ir pranešė, kad mane laikys Chargė d'Affaires, gavęs iš manęs raštą, kad aš apsiimu Lietuvos Chargė d'Affaires pareigas eiti Aš pasiunčiau raštą, kad apsiimu Lietuvos Chargė d'Affaires pareigas eiti Norėčiau pridurti, kad J Kajeckas nepaprastai rūpestingai visuomet paruošdavo savo kalbas lietuviams ar amerikiečiams Jis apskritai mėgdavo kalbas sakyti, jas skelbti spaudoje Ministras B K. Balutis, atsimenu, kartą jo paklausė, ar tikslinga visas kalbas skelbti spaudoje J Kajeckas ypač stengdavosi savo kalbose amerikiečiams iškelti Lietuvos istoriją Šiuo klausimu yra paminėtina jo kalba, pasakyta 1964 04 25 medžio sodinimo iškilmėse „Prince Galhtzin State" parke, pagerbiant princą Demetnjų Augustiną Gahcmą, kunigą, pionierių ir „alegenų apaštalą", kuris yra kilęs iš Gedimino sūnaus Nerimanto Jis darbavosi Vakarų Pensilvanijoje, Loreto koplytėlėje yra Lietuvos Vytis, lietuvių tautos simbolis, Gahcinų gimines herbas.

Pradėjęs eiti Lietuvos Chargė d'Affaires ad mtenm pareigas 1976 m birželio 25 d , netrukus gavau, kaip ir visi diplomatinių misijų šefai, JAV Prezidento Fordo dovaną, kurią jis atsiuntė minint JAV 200 metų nepriklausomybes sukaktj 1976 07 04 Tą dovaną reikėjo perduoti savo kraštų vyriausybėms Ji buvo padaryta iš raudonojo medžio, vaizduojanti JAV herbą Ji yra pakabinta Lietuvos pasiuntinybes (dabar ambasados) rūmuose, pirmame aukšte.

J Kajeckui pasitraukus iš pareigų, pasiuntinybėje likau dirbti vienas nuo 1977 01 01, padedant Onai Bačkienei-Galvydaitei, kun drauge su manimi rūpinosi Lietuvos ir jos reikalų reprezentacija diplomatų ir oficialiuose amerikiečių sluoksniuose Tik po kelerių metų buvau paprašęs p Cezarj Surdoką laikinai padirbėti pasiuntinybėje Jis \ pasiuntinybę atvykdavo talkininkauti iš Baltimores iki 1988 m pabaigos, tegaudamas mažą atlyginimą Norėčiau paminėti ir savo informacini darbą 1967 m gegužes men „Aiduose" (Nr 5) buvo paskelbta mano studija „JAV-Sovietų Sąjungos Konsuline sutartis (p 226-228), 1972 m rugsėjo mėnesio„Aidų" numeryje mano straipsnis „JAV dejure Lietuvos pripažinimo 50 metų sukaktis", o 1976 m „Karyje" (Nr 6) buvo spausdinta mano studija „Lietuvos - JAV santykiai dviejų šimtmečių (1776-1976) laikotarpyje". Kiek didesnės studijos buvo šios: „Katalikų Bažnyčios doktrina apie tautų apsisprendimo teisę", išspausdinta „Katalikų mokslo akademijos suvažiavimo darbų" IV tome (Roma, 1961). „Sovietų Sąjungos laikysena nacijų, tautybių ir Lietuvos atžvilgiu", išspausdinta „Lietuvių katalikų mokslo akademijos suvažiavimo darbų" VIII tome (1974), „Lietuvių katalikų mokslo akademijos 60 metų sukaktis" išspausdinta „Lietuvių katalikų mokslo akademijos suvažiavimo darbų" XII tome (1987). Svetimšaliams informacinė medžiaga buvo siuntinėjama pagal prašymus, tokia, kokią gaudavome iš Lietuvos laisvės komiteto, VLIK'o ir lietuvių bendruomenės, kurios leidiniai ypač buvo gerai dokumentuoti. Jie buvo pavadinti taip: „Vio-lations of Human Rights in Soviet Occupied Lithuania: A Report for 1977". Kasmet tie leidiniai būdavo leidžiami, Lietuvių bendruomenės pasiuntinybei atsiunčiama po 200 egz., o konsulatams pasiunčiama mažiau. Šio leidinio JAV lietuvių bendruomenė išleido 8 tomus. Prašymų suteikti informacijos gaudavome ne tik iš JAV krašto, bet ir iš kitų kraštų ir kontinentų. Kadangi Lietuvos diplomatinių ir konsulinių įstaigų adresai buvo skelbiami oficialiuose JAV leidiniuose, tai tas, kas domėdavosi Lietuva, susirasdavo mūsų adresus. Gaudavome nemaža ir padėkos laiškų už informaciją, nes buvo asmenų, institucijų, kurios padėkodavo. Su Valstybės departamentu ryšiai buvo labai gyvi - nuolat ten eidavau įvairiais klausimais kalbėtis su pareigūnu, besirūpinančiu Baltijos valstybių reikalais. Jis mane informavo, kad J. Kajecko sūnus jam buvo sakęs, jog tėvas jau anksčiau norėjęs atsisakyti pareigų, jausdamas savo negalavimus, bet ponia O. Kajeckienė jį nuo to atkalbėdavo, todėl jis ėjo tas pareigas. Dėl to departamento žmonės buvo susirūpinę, nes matė, jog jis jau nebegali eiti, be to, bijojo, kad Lietuvos atstovavimas ir gynimas nenukentėtų, nes Lietuvos byla buvo labai gyva dėl dažnesnių rezistencijos Lietuvoje pasireiškimų, žinių, kad slaptai leidžiami leidiniai, tokie kaip „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika", „Varpas", „Aušra", pasiekę Vakarus 1972, 1975 metais. Nuo 1976 metų Lietuvių organizacijų, VLIK'o, Amerikos lietuvių tarybos ir JAV lietuvių bendruomenės veikėjai buvo suaktyvinę savo veiklą ir jų atstovai nuolat lankydavosi Valstybės departamente, ten kalbėdavo apie Lietuvos fondų baigimą, apie tai, ar Lietuvos diplomatinė tarnyba galės ilgiau išsilaikyti, ar Valstybės departamentas nesuteiks galimybių, kad j tą tarnybą būtų galima paskirti asmenis, kurie 1940 m. nebuvo Lietuvos diplomatinėje tarnyboje, kai Valstybės departamentas reikalaudavo ir nesutikdavo duoti kreditų p. S. Lozoraičiui (jaunesniajam), kuris buvo Lietuvos pasiuntinybės prie Vatikano pareigūnas ir ėjo Lietuvos atstovo pareigas, mūsų nuomone, po ministro S. Girdvainio mirties 1970 06 15. Aktyvus taip pat buvo ir JAV pabaltiečių komitetas, pradėjęs veikti 196104 26. Jaunesni intelektualai, baigę JAV mokslus, išrinkti į lietuvių organizacijų vadovybes, buvo aktyvūs ir norėjo įsigyti visuomenėje autoritetą bei būti veiklesni už kitas organizacijas. Tokia buvo JAV lietuvių bendruomenės vadovybė, priekaištaudavusi Amerikos lietuvių tarybai bei VLIK'ui. Kolegos baltai diplomatai norėjo, kad man perėmus Chargė d'Affaires pareigas, pagyvėtų baltų diplomatų bendradarbiavimas. Taigi 1976 m. man darbo labai padaugėjo, turint galvoje dar ir tai, kad apie šimtas ambasadų Vašingtone palaikė santykius su pasiuntinybe, atsiųsdamos pranešimus apie kredencialų įteikimą JAV prezidentui ar sveikinimus Kalėdų bei Naujųjų metų proga bei kviesdavo į priėmimus. Tų švenčių proga Lietuvos Chargė d'Affaires gaudavo sveikinimus kasmet iš JAV prezidento ir jo žmonos, valstybės viceprezidento ir jo žmonos, valstybės sekretoriaus ir jo žmonos bei vieno kito senatoriaus ar kongresme-no bei jų žmonų. 1977 01 20, Džimiui Karteriui tapus prezidentu, valstybės sekretoriumi buvo paskirtas Gyrus Vance. JAV lietuvių bendruomenės veikėjas Rimas Česonis, pasižymėjęs demokratų partijoje, rinkimams surinkęs daug kreditų, labai sustiprino bendruomenės santykius su Prezidentūra ir Valstybės departamentu. Savo ruožtu, gerai suprasdamas padėtį, palaikiau draugiškus santykius su bendruomenės vadovybe, bet visą laiką turėjau galvoje, kad man, kaip Chargė d'Affaircs, nedera elgtis taip, jog būtų prikišama, kad su kitomis organizacijomis mano santykiai yra ne tokie geri. Visą laiką siekiau, kad tarp lietuvių organizacijų būtų vieningumas ir veiklos derinamu-mas, kad amerikiečiams nesusidarytų įspūdis, jog viena kita organizacija veikia neturėdama kontakto su kitomis organizacijomis, kaip būdavo tarp kitų pavergtų tautų organizacijų. Kaip ateityje bus įvertinta lietuvių organizacijų veikla, paaiškės ateityje. Bet manau, kad reikia pastebėti, jog Karterio prezidentavimo metu JAV lietuvių bendruomenė buvo labai įtakinga ir padėjo išspręsti du svarbiausius mūsų uždavinius, laimėti užsitikrinimą, kad Lietuvos diplomatinės tarnybos veikla nesustos dėl fondų išsisėmimo ir kad JAV sutiks pripažinti Baltijos valstybių diplomatinės tarnybos pareigūnais tokius asmenis, kurie 1940 m. nebuvo tų kraštų vyriausybių skirti pareigūnai. Ta prasme rūpinausi asmeniškai, nuolat lankydamasis Valstybės departamente, įtikindamas ir mūsų organizacijų vadovus taip kalbėti, kada jie lankydavosi Valstybės departamente. Tuo tikslu esu jiems įteikęs dr. D. Krivicko studiją apie Lietuvos diplomatijos šefo instituciją ir jos reikšmę. Žinojau iš lietuvių veikėjų, kad Valstybės departamente buvo kalbama apie tai, kad dėl kreditų stokos Lietuvos atstovavimas JAV gali baigtis tuo, jog beliks tik garbės konsulai, o juk JAV lietuvių yra daugiausia. Be to, jei negalima paskirti naujų diplomatinių pareigūnų ne tik mums, bet ir kitiems baltams, gali savaime išnykti diplomatinis Baltijos valstybių prievartinio inkorporavimo į Sovietų Sąjungą nepripažinimas ir nebebus atliekamas Baltijos valstybių diplomatinės misijos darbas. Baltų veikėjai tais klausimais kalbėdavosi taip pat su JAV senatoriais bei kongresmenais. Jų veikla turėjo įtakos, kada būdavo rinkimų metai. Svarbus Lietuvai bus tas faktas, kad Vasario 16-osios proga JAV parlamente kalbėdavo labai daug kongresmenų ir nemažai senatorių. Ta proga pažymiu, kad Valstybės departamentas nemėgo, kad diplomatijos atstovai darytų kokius asmeniškus demaršus pas parlamentarus. Baltų diplomatiniai atstovai tai gerai žinojo. Valstybės departamentas pateikė man atsakymą į klausimą dėl kreditų 1979 m. vasario 7 d.. Laimingu būdu Valstybės departamentui fondų klausimą pavyko išspręsti 1980 0130, kada buvau pakviestas aš ir Latvijos Chargė d'Affaires kalbėtis apie Lietuvos diplomatinės tarnybos finansinį išlaikymą ateityje. Tada Latvijos Chargė d'Affaires sutiko, kad nuo 1981 01 01 iš Latvijos fondų būtų duodama paskola išlaikyti Lietuvos diplomatinei tarnybai, nes prisiminė Lietuvos paskolą Latvijai 1919 03 01. Tos paskolos reikalus tvarkė Valstybės departamentas su Latvijos Chargė d'Affaires, todėl detalės man nežinomos. Jis buvo parengtas, remiantis Amerikos lietuvių tarybos informacija. Apie šią latvių paskolą žodžiu esu pranešęs Lietuvos užsienio reikalų ministrui p. A. Saudargui 1991 12 06, kada jis buvo Paryžiuje. Pridursiu, kad latviai kreditus davė Lietuvos Chargė d'Affaires iki 199109 01, apie ką, manau, p. S. Lozoraitis (jaunesnysis) yra pranešęs Lietuvos vyriausybei. Naujų diplomatijos pareigūnų paskyrimo klausimas viešai buvo paskelbtas 1980 10 25. Jis buvo išspręstas taip, kad baltų Chargė d'Affaires prašant bus galima paskirti įpėdinius Baltijos kraštų Chargė d'Affaires. Po to skelbimo, kuris padarė akibrokštą Valstybės departamentui, mes, visi trys baltų atstovai, sužinojome Valstybės departamente, kad bus galima ateityje paskirti mums tokius pareigūnus su sąlyga, kad jie būtų tokios tautybės kaip ir mes ir kad nebūtų JAV piliečiai. Be to, Valstybės departamentas mus informavo, kad apie tą naują JAV nusistatymą buvo informuotos NATO valstybių užsienio reikalų ministerijos. Kad būtų patikrintas Lietuvos diplomatinės tarnybos tęstinumas, Lietuvos diplomatijos šefas S. Lozoraitis 1983 m. paskyrė Stasį Lozoraitį (jaunesnįjį) Lietuvos pasiuntinybės patarėju Vašingtone. Jo paskyrimą 1983 m. gruodžio 6 d. Valstybės departamentas patvirtino. Nuo tos dienos jau buvo galima S. Lozoraičiui mokėti atlyginimą, kurio jis negalėjo gauti būdamas mūsų pareigūnu prie Šv. Sosto. Minėtus du svarbius sprendimus JAV priėmė sutartinai veikiant baltų diplomatiniams atstovams ir baltų, ypač lietuvių, organizacijoms Valstybės departamente, Baltuosiuose rūmuose ir palaikant ryšius su JAV Kongreso įtakingais nariais. Mūsų visų veiklą ir autoritetą stiprinti labai padėjo žinios apie Lietuvoje vykstančią rezistenciją, slaptąją spaudą, politinių kalinių bylas, siekimą juos išlaisvinti, Helsinkio akto lietuvių grupės įsikūrimas 1976 11 25, Katalikų komiteto tikinčiųjų teisėms ginti įsikūrimas 1978 1113. Ypač svarbus įvykis pabrėžiant baltų rezistenciją buvo Maskvoje paskelbtas baltų atsišaukimas 1979 08 23, pasirašytas 45 baltų ir adresuotas Sovietų Sąjungai, Federacinei Vokiečių Respublikai, Demokratinei Vokiečių Respublikai, Atlanto chartijos signatarams ir Jungtinių Tautų Organizacijos generaliniam sekretoriui, prašant paskelbti Ribentropo-Molotovo pakto slaptuosius protokolus ir imtis veiklos, kad Baltijos valstybės atgautų laisvę ir nepriklausomybę ir kad būtų vykdomi Helsinkio Akto nuostatai Baltijos valstybių atžvilgiu. Andrejaus Sacharovo, Arinos Ginzburgo, Malvos Landa, Viktoro Nekipelovo, Tatjanos Velikanovos pareiškimas, remias baltų atsišaukimą, ir padėjo jį išgarsinti. Mes, trys Baltų Chargė d'Affaires, parašėme bendrą raštą Jungtinių Tautų generaliniam sekretoriui, prašydami atsižvelgti į baltų atsišaukimą. Prancūzų spaudos agentūra Agence France Presse išleido komunikatą, kuriame pabrėžė, kad 45 trijų Baltų kraštų piliečiai reikalauja laisvo apsisprendimo teisės. Mūsų organizacijų vadovybės tą baltų atsišaukimą labai gerai panaudojo sustiprinti Baltijos kraštų laisvės bylai gyvinti tiek savo demaršuose, tiek raštuose, žinodamos, kad ryžtinga veikla gali daug padėti. Ypač tai akivaizdu, prisiminus Australijos atvejį, kada baltams pavyko demaršai, nes Australija atšaukė Baltijos valstybių inkorporacijos j Sovietų Sąjungą pripažinimą, paskelbtą tuomet, kai darbiečių partija vadovavo vyriausybei. Liberalų partija, laimėjusi rinkimus 1976 m. balandžio 7 d., tą pripažinimą atšaukė. „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika", pradėta leisti 197213 19 ir išėjus per 17 metų 81 numeriui, buvo visiems geriausias šaltinis apie tai, kas dedasi okupuotoje Lietuvoje ir kaip ten rezistencija reiškiasi. Lietuvos katalikų religinės šalpos 1980 m. įkurtas Informacijos centras ypač daug pasitarnavo išgarsinti „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką", kurios dėka lietuvių politinių kalinių bylos tapo užsienyje žinomos ir Valstybės departamento privatiems asmenims ir valdžios pareigūnams, kurie atsiminė net jų pavardes, ką dažnai sužinodavau lankydamasis Valstybės departamente. Jie gerai žinojo Balio Gajausko, Nijolės Sadūnaitės, Algirdo Statkevičiaus, Vytauto Skuodžio, Sigito Tamkevičiaus, Alfonso Svarinsko ir kitų pavardes. Vlado Šakalio pabėgimas iš Lietuvos ir atvykimas į Niujorką 1980 08 28, dr. K. Eringio pasitraukimas ir paprašymas prieglobsčio JAV 198107 23 bei atvykimas į JAV 19810910 buvo nauji faktai, stiprinę mūsų laisvės bylą, nes apie juos būdavo žinių ir amerikiečių spaudoje. Tie, kuriems pavykdavo atvykti į JAV, visuomet būdavo klausinėjami Kongrese veikiančioje parlamentarų komisijoje Helsinkio aktui sekti.

Kai 1982 m. liepos 28 d. sukako 60 metų nuo to laiko, kai JAV pripažino Baltijos valstybes, mes, trys Baltijos valstybių atstovai, buvome paprašę susitikti su valstybės sekretoriumi, kuriuo buvo mums labai palankus gen. Aleksandras M. Haigas (jaunesnysis). Buvo mums pranešta, kad jis mus priims. Deja, dieną prieš tai įvyko jo pasitraukimas iš valstybės sekretoriaus pareigų. Tad 1982 07 28 mus priėmė Valteris Dž. Stoeselis (jaunesnysis), kuris buvo valstybės sekretoriaus pavaduotojas (Deputy). Jis buvo mano pažįstamas iš to meto, kada buvau Paryžiuje ir kada matydavausi su juo, o jis buvo ambasados patarėjas. Jis mus priėmė labai maloniai ir pakartojo, kad JAV laikysena Baltijos valstybių atžvilgiu yra labai tvirta, remiama Baltųjų rūmų, Valstybės departamento ir JAV kongreso. Priminė taip pat, kad visuose JAV valdiškuose žemėlapiuose Baltijos valstybių padėtis yra pažymima tuo, kad JAV nepripažįsta Baltijos valstybių inkorporacijos į Sovietų Sąjungą.

Jau anksčiau esu rašęs, koks buvo mano darbas, tad dabar tik trumpai dar paminėsiu tuos dalykus, kuriuos turėjau atlikti, kol ėjau Lietuvos Chargė d'Af-faires pareigas, t. y. iki 1987 11 15. Daug rūpesčių ir vargo turėjau kartu su žmona, kada reikėjo padaryti pasiuntinybės rūmų Vašingtone remontą. Jis buvo pradėtas 1981 m. gale ir baigtas 1983 04 23. Remontas buvo reikalingas, nes pro kai kurias sienas veržėsi drėgmė ir krito nuo sienų nemažos nuotrupos. Remontą atlikti labai norėjo JAV lietuvių bendruomenė viena ir Amerikos lietuvių taryba, taip pat viena. Atsakiau, jog noriu, kad visa išeivija prisidėtų prie remonto ir pabrėžiau, kad noriu to ne vien aš, bet ir visa Diplomatinė tarnyba, be to, tvirtą paramą gaunu ir iš Lietuvos diplomatijos šefo S. Lozoraičio. Po ilgų diskusijų buvo sudarytas bendras komitetas iš JAV lietuvių bendruomenės ir Amerikos lietuvių tarybos, be to, į komitetą buvo priimti inžinieriai ir architektai. Buvo sudarytas ir komitetas lėšoms rinkti. Sutarta buvo, kad aukos bus siunčiamos pasiuntinybei. Taip 19811014 -1983 04 23 buvo gauta $131 629, 20.

Palūkanų susidarė $ l 931,50

Tad iš viso buvo gauta $ 133 560,70

Remontui buvo išleista $ 129 404,06

Liko $ 4 156,64

Šiuos pinigus perdaviau remonto komitetui, kurio pirmininku buvo prof. dr. J. Genys, kuris ne kartą buvo Lietuvoje ir dabar profesoriauja Vytauto Didžiojo universitete Kaune. Ir dabar, rodos, yra Lietuvoje. Minėdamas remontą, noriu pridurti, kad lietuvių išeivija labai uoliai prisidėjo aukomis, kas parodė jos tvirtą vilt j, kad Lietuva atgaus laisvę ir nepriklausomybę. Tks faktas padėjo man išlaikyti pasiuntinybės rūmus ir nepasiduoti kai kurių lietuvių minčiai, jog reikia parduoti turimus rūmus ir įsigyti mažesnį namą. Tai man atrodė nepriimtinas dalykas ir džiaugiuos, kad dabar tie pasiuntinybės rūmai yra gražiai suremontuoti ambasadoriaus Alfonso Eidinto rūpesčiu. Manau, kad reikia paminėti, jog JAV valstybės departamentas kasmet išleisdavo leidinį su sąrašu sutarčių, kurias JAV yra pasirašiusi su svetimomis valstybėmis. Jame būdavo ir Lietuvos sutartys, pasirašytos su JAV ir tebegaliojančios. Rodos, 1981 m. gavau raštą iš Valstybės departamento, kad JAV nebelaikys galiojančia „Lietuvos Respublikos ir JAV natūralizacijos ir karinės prievolės sutartį", pasirašytą 1937 10 18. Patvirtinau rašto gavimą ir pasakiau, kad atkreipiau dėmesį į tą pranešimą. Apie tai informavau Lietuvos diplomatijos šefą ministrą S. Lozoraitį.

Dėl domėjimosi Baltijos valstybių laisvės byla buvo domimasi Dž. Karterio prezidentavimo metu (1977 01 20-1981 01 20) ir taip pat R. Reigano (1981 01 20-1985 01 20 ir 1985 01 20-1989 01 20) bei Dž. Bušo (nuo 1989 01 20) prezidentavimo metais. Minėtinas yra 1982 07 28 JAV kongreso Atstovų rūmų narių bei senatorių raštas L. Brežnevui, kuris buvo parašytas ir pasiųstas, minint 60 metų JAV pripažinimo Baltijos valstybių sukaktį. Jame buvo reikalaujama baigti nelegalią Baltijos valstybių okupacija ir pareikšta viltis, kad Sovietų Sąjunga grąžintų laisvę Baltijos valstybėms. Raštas buvo pasirašytas virš 100 Atstovų rūmų narių bei senatorių. Kitais metais 1983 m. liepos 29 d., ambasadorė Džiną J. Kirkpatric, nuolatinė JAV atstovė prie Jungtinių Tautų Organizacijos, pateikė Jungtinių Tautų Organizacijos Generaliniam sekretoriui Prezidento Reigano pareiškimą, minint JAV pripažinimo Baltijos valstybių sukaktį, prašydama jį laikyti oficialiu Jungtinių Tautų Organizacijos Pilnaties dokumentu ir jį paskleisti visiems Jungtinių Tautų Organizacijos nariams. Tas Prezidento pareiškimas buvo skirtas JAV laikysenai Baltijos valstybių atžvilgiu pabrėžti laikantis Jungtinių Tautų Chartijos principų ir tikslų, siekiant taikos ir laisvės pasaulyje. Po to pareiškimo be 1959 m. pradėtos skelbti ir JAV Prezidentų kasmet skelbiamos „Pavergtų tautų savaitės" proklamacijos, buvo pradėtos skelbti Prezidento Reigano proklamacijos „Lietuvos nepriklausomybės dienos" ir „Baltų laisvės dienos". Jos buvo skelbiamos birželio 14 d. proga pagal JAV Kongreso rezoliucijas, kad Prezidentas tokias dienas paskelbtų.

Senatoriaus Charles Percy žygių dėka Laisvosios Europos radijas 1984 m. spalio mėn. pradėjo transliacijas lietuvių kalba, tai perėmęs iš Radio Liberty, kuris tokias transliacijas darydavo ir Baltijos valstybėms.

Kalbėdamas apie savo veiklą galiu dar paminėti, kad 1984 09 15 dalyvavau vyskupo P. Baltakio, O.F.M., konsekracijos iškilmėse Portlando mieste, Meino valstijoje. Šia proga iškilmingose vaišėse perdaviau Lietuvos diplomatinės tarnybos sveikinimus ir linkėjimus. Menkiausią rezultatą turėjo mano pasikalbėjimai Valstybės departamente dėl JAV kongreso nutarimu įkurtos investigacijos tarnybos Teisingumo ministerijos žinioje, veiklos, siekiančios iškelti civilines bylas prieš lietuvius išeivius, tariamus karo nusikaltėlius II pasaulinio karo metu. Valstybės departamentas aiškindavo, kad nėra pajėgus padėti. Gerai tiek, kad nė vienas nuteistasis nebuvo ištremtas, o vienas nuteistasis mirė, bet byla dėl jo ištrėmimo nebuvo baigta.

Šiaip tiek iš Prezidentūros, tiek iš valstybės sekretoriaus gaudavom mes, Baltijos valstybių Chargė d'Affaires, su žmonomis kvietimus į priėmimus, kaip ir visi diplomatinių misijų šefai. Mano žmona gaudavo dar kvietimus iš kongresmenų žmonų klubo dalyvauti vieną kartą kasmet jų rengiamuose pobūviuose. Gaudavo taip pat ji kvietimus dalyvauti viceprezidento žmonos B. Bušo priėmimuose, kuriuos kasmet vieną kartą į metus ji ruošdavo diplomatinių misijų šefų žmonoms.

Be to, visuomet gaudavome kvietimus dalyvauti prezidentų inauguracijos iškilmėse. Taip pat visuomet gaudavome kvietimus dalyvauti JAV kongreso bendruose posėdžiuose, kurie vykdavo, kada JAV prezidentas sakydavo kalbas JAV kongresui arba kada lankydavosi svetimų valstybių galvų ir sakydavo kalbas JAV kongrese. Žodžiu, reikėjo visuomet būti, nes tomis progomis visam diplomatiniam korpusui ir Kongreso nariams nuskambėdavo Lietuvos vardas, kuomet protokolo pareigūnai kviesdavo visų šalių atstovus užimti vietas.

198510 08 BALF'o seimo metu Vašingtone buvo skirtas momentas mane pagerbti banketo metu minint mano tarnybos diplomatinėse pareigose 55 metų sukaktį ir 25 metų mano veiklos sukaktį Lietuvos pasiuntinybėje Vašingtone. Iki buvo paminėta prezidento Reigano sveikinime BALFui.

Kiekvienais metais būdavau kviečiamas dalyvauti vadinamame „National Prayer Breakfast", kuriuos rengdavo Kongreso organizacinis komitetas. 1986 m. tas komitetas paprašė mane parašyti sveikinimą Lietuvos vardu prezidentui Reiganui, jam švenčiant 75 metų sukaktį 1986 02 06. Tai padariau. Gavau prezidento Reigano padėkos laišką į mano sveikinimą.

1986 03 10 buvau sunkiai sužeistas eismo nelaimėje. Pasveikau po kelių mėnesių. Būdamas ligoninėje gavau prezidento Reigano ir jo žmonos užuojautos laišką, taip pat gėlių puokštę iš Valstybės departamento Protokolo šefės su geriausiais linkėjimais. Mano globėjais ligoninėje buvo Vatikano delegatas Vašingtone ir Vašingtono arkivyskupas, kurie mane gerai pažino ir visuomet dalyvavo priėmimuose Vasario 16-osios proga. Jie kelis kartus mane aplankė būnant ligoninėje. Tai man priminė mano žmonos ir mano pirmą pasimatymą su popiežiumi Jonu Pauliumi II, kada kalbėjomės su juo Vatikano delegatūroje 1979 m. popiežiui lankantis JAV. Pasikalbėjimo metu popiežius, pasiteiravęs apie padėtį Lietuvoje, pasakė man: „Gerai, kad čia esate". Tai supratau, jog svarbus dalykas yra, kad JAV mus pripažįsta.

1986 09 08 dalyvavau Šiluvos koplyčios 20 metų šventinimo sukakties minėjime Tarptautinėje JAV šventovėje, o 198610 01 kaip Lietuvos Diplomatijos šefas, kartu su VLIK'o pirmininku ir Pasaulio lietuvių bendruomenės vicepirmininku pasirašiau memorandumą Helsinkio akto peržiūros konferencijai Vienoje. Analogiškus memorandumus pasirašė Lietuvos diplomatijos šefas S. Lozoraitis, kuris buvo pasiųstas į visas vyriausybes pasirašiusias Helsinkio aktą, vykstant to akto peržiūros konferencijoms 1977 m. Belgrade ir 1980 m. Madride.

1987 metais mano veikla vyko įprasta tvarka, Vasario 16-osios priėmimą surengiau pasiuntinybėje, o 1987 0618 minint Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejų lietuvių Jubiliejinio komiteto - delegacijoje, kurią priėmė prezidentas Reiganas. Komitetas įteikė prezidentui padėkos rastą, už jo pareiškimą jubiliejaus proga, be to, prezidentui buvo perduotas Lietuvos kalinių sąrašas, N. Sadūnaitės „Gulago atsiminimai", Lietuvių jaunimo pogrindžio organizacijos sveikinimas ir Lietuvos krikšto jubiliejaus medalis. Kartu su žmona dalyvavau ir Vašingtone surengtame Lietuvos krikšto jubiliejaus minėjime, pasakydamas kalbą minėjime bei tardamas žodį per „Amerikos balsą". Žodį į Lietuvą tardavau per „Amerikos balsų" bei „Laisvosios Europos" radiją Naujųjų metų, Vasario 16 dienos progomis bei kitais atvejais, kada būdavau paprašytas.

Kaip nepatiko mūsų buvimas Vašingtone Maskvai, rodo „Kauno Tiesos" 1987 08 22 informacija, kurią gavau iš ministro Urbšio.

Piniginė parama Lietuvos diplomatinei ir konsulinei tarnybai buvo tokia Valstybės departamento nustatyta tvarka. Lietuvos atstovas Vašingtone kasmet turėjo pateikti metinį biudžetą ir gauti pritarimą. Pateikiamame biudžeto projekte buvo nurodoma, kokiam postui ir kokiems pareigūnams koks atlyginimas skiriamas. Buvo prašomas Valdybės departamentas biudžetą patvirtinti, ką jis padarydavo gavęs Finansų departamento sutikimą-leidimą. Leidimą gau-davom po 2-3 mėnesių. Tada gaudavom ir kreditus iš Lietuvos vyriausybės sąskaitos, esančios Federaliniame banke Niujorke, kaip anksčiau yra nurodyta. Tad Valstybės departamentui buvo suteikiami kreditai. Išlaidų sąskaitų Valstybės departamentui pateikti nereikėjo. Tokiu būdu Lietuvos pasiuntinybės Vašingtone buvo finansiškai aprūpinama mūsų diplomatinė ir konsulinė tarnybos. Valstybės departamentas laikėsi taupumo ir to pageidavo iš mūsų tarnybos. Pasitraukiau dėl nesveikatos iš pareigų 19871115 ir jas perleidau pasiuntinybės patarėjui Stasiui Lozoraičiui (jaunesniajam), kurio biografiją esu anksčiau pateikęs. Valstybės departamentas, gavęs mano raštą, jį priėmė Chargė d'Affaires titulu tą pačią 1987 11 15 dieną. Jo visa veikla jau buvo susijusi su pasikeitimais, vykusiais Lietuvoje nuo 1988 m. Jo veikla ir darbas turėjo smarkiai suintensyvėti, nes žurnalistai, televizija norėjo gauti žinių apie padėtį Lietuvoje. Mačiau, kad nelengva jam buvo ne tik einamuose reikaluose, bet ir kalbėtis bei tartis su asmenimis, atvykstančiais iš Lietuvos arba asmeniškai, arba atstovaujant organizacijas, ypač Sąjūdį. Kadangi buvo manoma, kad Užsienio reikalų ministerija yra gerai informuota apie jo veiklą ir ja labai patenkinta, todėl jis buvo paskirtas Lietuvos ambasadoriumi Vašingtone 1991 m. gruodžio mėnesį ir kredencialus įteikė prezidentui Džordžui Bušui 1992 m. kovo lld. Vėliau 1993 m. jis buvo paskirtas Lietuvos ambasadoriumi Italijoje, kur išvyko 1993 m. lapkričio 11 d. Jo vieton buvo paskirtas dr. Alfonsas Eidintas, po kurio ambasadoriumi buvo paskirtas Stasys Sakalauskas.

Labai gaila, kad liga pakirto S. Lozoraitį (jaunesnįjį). Jis mirė 1994 m. birželio 13 d. Jis turėjo daug gražių savybių, labai reikalingų diplomatui, kurios reiškėsi jo veikloje ir laikysenoje. JAV laikyseną Baltijos valstybių atžvilgiu po Sovietų Sąjungos okupacijos geriausiai apibūdina dokumentas: Gist -US Policy: The Baltic Republic August 1984.

Grįžti į turinį

Updated Dec 14, 2002.