Jūros izoliuota nuo įsiverželių Japonija tenkinosi realia nepriklausomybe per amžius. Ši ritualinė visuomenė, gana primityvi palyginus su Vakarų pasauliu, su kuriuo iki 19a. vidurio neturėję kontakto, galėjo tęsti savo kultūrą ir istoriją be trugdymų.
Tautos vietiniai šunys, vertinami kaip naturalūs paminklai. Dauguma yra špicų šeimos nariai, įtraukiant japonų Akita, Šiba, Kišiu ir daugelį kitų. Špiciniai šunys kilę iš šalto klimato, todėl pilnai prisitaikę prie žemiau nulinės temperatūros salygų. Storas kailis, mažos ir stačios ausys apsaugo šunį nuo vėjo ir sniego; povilnės sluoksnis suteikią šilumą šaltyje, bei pavėsį saulėkaitoje; tvirtai susukta uodega uždengia nosį kai šuo miega žiedinėj pozoj; į vilką panašus snukis sušildo orą prieš patenkant į gyvulio plaučius.
Japonu šibai priklauso visos šios savybės, plus sąvas charakteris ir išvaizda.
Kodėl šiba? Žodis šiba japonų kalboje turi keletą reikšmių. Vieni teigia, kad dėl raudonų sudžiūvusių krūmokšnių atspalvio (vadinamų šiba), dar, kad šiba buvo vadinamas krumokšnių šuo dėl savo greičio lakstant bruzgynuose. Įtikimiausia, kad šiba reiškia tiesiog mažas, nes veislė buvo minima kaip mažasis japonų šuo kai kuriuose anglų tekstų knygose.
Nors šibos Japonijoje žinomos daug tūkstančių metų, bet pasaulį jos pradejo užkariauti tik 20 a. pabaigoje. Į Jav jos oficealiai pateko 1970 m, bet AKC (Amerikos veislynų klubas) pripažino tik 1991m. Šibos letenėlės Europa palietė 1972m. Švedijoje, vėliau išpopulerėjo skandinavijos šalyse ir kitose europos dalyse. 1992m. Anglijos Krafto paroda praturtėjo šiomis grožybėmis.
Pirmoji šibos kalytė (Braškė) į Lietuva atsikėlė 1998m iš Anglijos. Vienišai ilgai būti nereikėjo, nes po metų atvyko ir jos vyras (Juokelis). Taigi šibų istorija prasidėjo Lietuvoje, kaip jai seksis priklausys nuo mūsų.
CHARAKTERISTIKA
Lyg mažytis paveikslas ar skulptūra nulietas azijos menininko, japonų sodininko idealiai nukirptas bonsai medis, tai minetiurinis japonų stebūklas vardu šiba. Pirmakart pamačius šiba, aišku jog tai nepaprastai įpatingas šuo. Balansas ir harmonija apsoliuti savybė mene ir japonų šunyse. Šibos privalo būti su taisyklingai proporcinga galva ir išraiška, kūnu ir dvasia.
Japonai išskirtų geriausias šibų savybes sakydami dvasingai bebaimis, geros prigimties, švelnus ir kuklus. Būdami nepriklausomi išprigimties, tarp svetimų žmonių esą užsidarę, bet yra ištikimi ir išraiškingi tiems kurie užsitarnaują jų pagarbą. Kartais agresyvus kitiems šunims, tačiau suvaldomas šeimininko. Nieko keisto ir paviršutinško šibų charakteryje. Jei naturalūs siela ir išvaizda, lyg vilkas ar lapė. Australų šuo dingas būtu panašus savo prigimtimi, tačiau jam trūktų japonų šuns išraiškingumo bei subtilaus balanso.
Ar tu esi tinkamas šibai?
Šiba nėra eilinis šuo, todėl jam reikia teisingo šeimininko. Jūs nerasite labiau džiaugsmingo, gyvenimą mylinčio, atsidavusio šuns. Būdami tokie nepaprasti nėra labai išrankūs savo šeimininkui.
Jų dydis yra puikus: nepermažas, kad galėtum suminti, ir neperdidelis, kad negalėtum paimti į glėbį. Temperamentingi, tačiau patikimi ir ištikimi, kerintys ir išmintingi, todėl vaikams juokingi.
Kad ir koks nuostabus šuo bebūtų, deja nėra veislės visiems. Mėgstantis nepriklausomybę ir turintis savo nuomonę, gali varžytis, net su protingiausiu šeimininku. Treniruojant šiba yra vilčių išbandymas, nes reikalinga daug repeticijų. Tai yra neišsenkantys ir rimti šunys randantys išeitį iš daugybės problemų. Ir dar, tikru japonų stiliumi, toks užsispyręs kaip ir nepriklausomas ir protingas. Jos gali susikoncentruoti sprendžiant problemas valandų valandas ir tada surasti išeitį iš dilemos. Ar gali šiba galvoti? atsargiai, nes gali ji išgirsti. Treniruoti reikėtų pradėti kiek ankščiau (6-8 sav.) negu kitas veisles. Kitaip šiba pradės saviaukla ir įrodys jog jūsų sumanymai yra neteisingi. Pavyzdžiui, pavadėlis- sugaišit- ir gyvenimo problema kitame jo gale.
Nemylit kačių? Tai gal šibos jums nereikia. Jos kaip katės švarios ir praleis valandans prisižiūrint save, žino jog yra grožybės. Turėdamos nagus, juos įdarbina valantis, žaidžiant, bei gaudant grobį. Vaikytis paukščius, graužikus ir šiaip neįprastus dalykus šibai atsakingas ritualas. Taip pat palangės mėgstamiausia laisvalaikio vieta. Dar kai kas apie kates. Jaigu jūs mylite jas, tai nereiškia jog jūsų šiba jas pakęs, gal būt todėl,kad jų pačių kaip kačių jau užteks.
Sakoma jog šiba laisvę mėgsta labiau nei prabangą. Daugelis šeimininkų turi problemų su laisvai lakstančia šiba. Nes jai savi reikalai ne menkiau svarbūs negu šeimininko. Man buvo svarbu išmokyti savas šibas vaikščioti be pavadėlių. O gal jos mane išmokė kaip su jomis eiti pasivaikščioti. Pavadėliu naudojuosi tik išeinant iš namų, nes gyvenu daugiabučiame name, kur keturkojai kaimynai nepageidaujami. Tokiame mini-parkelyje duodu šibom laisvę kartu su dar dviem koliais. Dažniausiai tada ir supranti kaip juos myli ir viliesi jog jie grįš laimingi. Nors jas sužiurėti sunku tačiau mūsų iš akiračio šibos ilgai neišleidžia. Atrodo jog nieko nėra, o už sekundės pro kojas dideliu greičiu pralekia tavoji šiba. Teko įsitikinti jog šiba atsistoja taip, kad matytų jus ir dominantį objektą, nugriebusį kaulą atsiguls nuotokiau, tačiau visada akimis į šeimininką, per arti priėjus spruks, o per toli vysis. Geriausias jų prisišaukimas tai jų ignoravimas. Pasijutisi viena ji greitai susiras savo palydovą. Taigi man grįžtant namo visus parsivesti su pavadžiais gana nedažna. Nes šibos tokios protingos ir namus randa pačios. Dažniausia Braškė jau pasitinka mus prie laiptinės durų, nes blogas Lietuvos klimatas, jai nelabai priimtinas. Juokelį galima ir suklaidinti, kad mes einame į kitą puse, jam patinka bėgti pirmam, todėl greitai pakeičia krypti mūsu link. Grįžimas namo nėra toks nemalonus dalykas, nes visada laukia skanūs patiekalai.
Šibų išskirtinis atsirenkamas girdėjimas, verčia susimąstyti gal mūsų šunelis neprigirdi? Turėdamos puikias ausis, jos išskiria garsus į kuriuos nereguoja pvz. žodžius negalima , pas mane, tačiau žodžius valgyt, žaist išgirsta net didžiausiame triukšme. Todėl reikia turėti garsų atsargas kurie pakeistų negirdimus žodžius.
Nors šie šunys yra medžiokliniai, tačiau pasirinkti šibą kaip medžiotoją, tas pats kai pasirenkant Italų greihaundą lenktynėm. Šie gyvūnai medžioja akimis ir uosle. Japonijoje su jais buvo medžiojami fazanai ir antys, taip pat triušiai ir kiti graužikai. Šiba paukščius įvaro į medžius. Medžiotojas nustato vietą pagal lojimą ir taip paukštis sumedžiojamas. Antis šibos privilioja į krantą. Šuneliai dažniausiai mokomi medžioti paukščius arba žinduolius, nes išmokusi medžioti kiškį ji bus trigdoma žolių šlamesiu ir pamirš apie paukščių viliojimą. Žinoma šiais laikais šiboms netenka profesonaliai medžioti, tačiau megėjiškai nučiupta kaimynų višta ar lauko žiurkė gali pralinksminti arba nuliūdinti.
Šibos labai išraiškingos savo balsinias sugebėjimais. Jos leidžia daugelį neįprastų šunims garsų, nuo beždžionių iki papūgų, bei žemę drebinančių rėkimų. Nors ir turėdamos tokį turtingą žodyną, juo naudojasi retai. Tai nebalsingi šunys, išskyrus labai susijaudinus. Loja labai retai (kam lot kai galima rėkt).
STANDARTAS
Paskirtis: medžioklinis, kompanionas.
Bendra išvaizda: mažo ūgio, subalansuotas, kaulingas su išvystytais raumenimis.
Svarbios proporcijos: aukštis ties ketera ir kūno ilgis sutinka kaip 10:11.
Elgesys ir temperamentas: ištikimas, su išvystytais analizatoriais ir aukštu temperamentu.
Galva: kakta plati, skruostai labai ryškūs, perėjimas aiškus su lengva vagele. Nosies tiltas tiesus, nosis juoda. Snukis vidutiniškai stambus ir smailėjantis. Lūpos prigludusios, stiprūs dantys su žirkliniu sukandimu.
Akys: mažos, trikampės ir tamsiai rudos; akių kampai atvirkšti.
Ausys: mažos, trikampės, palinkusios į priekį ir tvirtai stačios.
Kaklas: stambus, stiprus, subalansuotas su galva ir kūnu.
Kūnas: nugara tiesi ir stipri; juosmuo platus ir raumeningas.
Uodega: pastatyta aukštai, stambi, susisukusi, nuleista beveik siekia kulnus.
Priekinės galūnės: petis vidutiniškai nuleistas, alkūnės tvirtos; žiūrint iš priekio kojos tiesios.
Užpakalinės galūnės: šlaunys ilgos, blauzda trumpa, bet gerai išvystyta, kulnai stambūs ir tvirti.
Pėdos: pirštai suglausti ir sulenkti. Pagalvėlės kietos ir elastiškos. Nagai kieti ir pageidaujami juodi.
Judesiai: lengvi ir energingi
Kailis: plaukai: viršutinis plaukas šiurkštus ir tiesus, poplaukis minkštas ir tankus; plaukai ant uodegos ilgesni ir statūs.
Spalva: raudona, juoda su įrudžiu, sezamo, juodo sezama, raudono sezamo.
Sezamo spalva: vienodas baltų ir juodų plaukų mišinys.
Juodo sezamo: daugiau juodų negu baltų plaukų.
Raudono sezamo: apatiniai plaukai raudoni, o viršutiniai juodu mišiniu.
Visos spalvos privalo turėti Urajiro.
Urajiro: baltas kailis ant snukio šonų ir skruostų, apatinės žandikaulio dalies ir kaklo, krūtinės ir pilvo, pauodegys, kojų vidinėse vietose.
Dydis: patinų ūgis ties ketera 40 cm, kalių 37 cm Leidžiama 1,5 cm skirtumas.
Trūkumai: bet kokie nukrypimai nuo aprašytų dalių laikomi trūkumais
1) bailumas
2) kališki patinai, patiniškos kalės
3) nedakandimas arba perkandimas
4) daugybinis dantų trūkumas
Diskvalifikuojantys trūkumai:
1) nestačios ausys
2) kabanti ar trumpa uodega
Pastaba: patinai privalo turėti dvi pilnai nusileidusias sėklides maišelyje.
Naudota literatūra:
1) Maureen Atkinson The Complete Shiba Inu
2) Andrew De Prisco Japanese Shiba
Redagavo:
Vytautas Baranauskas
Dominančius dėl šibų ir Lietuvos Špicinių ir Primityvių Šunų Klubo (LŠPŠK) kreiptis:
mob. 8-61231779
E-paštas: baravytus@hotmail.com
Veislynas Žara užsiima šibų ir ilgaplaukių kolių veisimu.