SIURREALIZMAS

 

 

 

MODERNIZMAS

IMPRESIONIZMAS    


E. Dega "Žydrosios šokėjos"

E. Manė "Olimpija"

K. Monė "Įspūdis. Saulės patekėjimas"

O. Renuaras "Moters aktas"

 

 

 

 

 

 

 

 

Impresionizmas – tai XIX a. pabaigos dailės, muzikos ir literatūros kryptis, susigrūmusi su konservatyviomis akademistinės dailės tendencijomis. Impresionizmas kilo iš realistinio meno. Ši nauja meno srovė siekė reformuoti dailę ir sugrąžinti jai gyvybingumą. Beveik visi šios krypties dailininkai buvo savamoksliai, nebaigę jokių akademijų, dailės pamokas gavę Luvro muziejuje, mokęsi iš didžiųjų meistrų Velaskeso, Rubenso, Rembranto kūrybos. Vienas iš esminių impresionistų kūrybos principų – tapyba po atviru dangumi, plenere (pranc. plein air – atviras oras). Kūryba gamtoje davė galimybę perteikti oro ir šviesos sąveiką, tapyti apšvietimą, kintantį priklausomai nuo paros laiko, saulės šviesos. Šviesos ir spalvų refleksų studijos pakeitė impresionistų paletę – jie atsisakė juodos spalvos, pradėjo tapyti grynomis spalvomis. Impresionistai pirmieji atvėrė langą į gamtos spalvų grožį, šviesos ir šešėlių mirgėjimą. Jie kūrė figūrines kompozicijas, kuriuose žmogus susilieja su spalvingu gamtos ritmu, tampa jos dalimi. Perteikdami apibendrintą meninį aplinkos vaizdą, impresionistai fiksavo nuolatos optiškai kintančių daiktų būklę, momentinę nuotaiką. Dailininkams labiausiai rūpėjo realaus pasaulio, gamtos formų ir spalvų grožis. Jie džiaugėsi aplink verdančiu gyvenimu, todėl jų tapyboje atsirado nauji siužetai: didelio miesto šurmuliuojantis gyvenimas, jo blizgesys ir skurdas, kavinių bei naktinio gyvenimo vaizdai, teatro pasaulis ir uostų šurmulys, spalvingi gėlinai. Didelę įtaką impresionistų kūrybai turėjo Tolimųjų Rytų menas, ypač japonų graviūros, iš kurių jie perėmė kompoziciją ir perspektyvą. Nors impresionistus jungė tas pats kūrybos metodas, ta pati stilistika, tačiau kiekvienas jų reiškėsi kaip atskira individualybė.

Pirmoji impresionistų paroda, įvykusi Paryžiuje 1874 m., susilaukė didelio visuomenės nepasitenkinimo ir kritikų puolimo. Impresionistų rengiamose parodose aktyviai dalyvavo dailininkai Klodas Monė, Ogiustas Renuaras, Kamilis Pisaro, Eduardas Manė, Edgaras Dega, Polis Sinjakas Žoržas Sera.

Nepasitenkinimą akademiniu menu jau buvo galima pastebėti Giustavo Kurbė kūryboje. Jis skatino atsisakyti sustabarėjusių tapybos išraiškos priemonių ir drąsiai atsigręžti į realų gyvenimą. Kitą žingsnį šiame kelyje žengė prancūzų dailininkas Eduardas Manė(Edouard Manet, 1832-1883): jis atsisakė bedvasės, išankstinių kanonų sukaustytos tapybos ir kvietė atspindėti gyvenimo tikrovę, kasdienį ir įvairiapusį amžininkų gyvenimą. Manė pradėjo tapyti siužetus iš savo aplinkos: pramogaujančius miestiečius, besiklausančius parke orkestro, triukšmingus Paryžiaus bulvarus, kavinių gyvenimo akimirkas. Jo paveikslai išskyrė sodria spalvų gama. Naujiems meniniams idealams, atspindėjusiems jo paveiksluose “Pusryčiai ant žolės”, “Olimpija”, visuomenė rodė didžiulį nepakantumą, juos užsipuolė kritikai.

Eduardo Manė amžininkas Edgaras Dega (Edgar Degas, 1834-1917), priešingai impresionistams, netapė atviroje gamtoje ir net nepripažino termino “impresionistas”, tačiau savo paveikslų idėjiniu turiniu priklausė šiai grupuotei. Jo paveikslai – tai iš gyvenimo išplėštos akimirkos. Daugiausia vietos dailininko kūryboje užėmė teatro pasaulis, baletas: “Žydrosios šokėjos”, “Dvi šokėjos”. JO balerinos – tai ne tik grakščios, įvairiomis spalvomis mirgančios plaštakės. Edgaras Dega parodė jų kasdienį alinantį darbą, reikalaujantį fizinių ir valios pastangų. Dailininką domina judesys, aiškus piešinys, lyg atsitiktinai užfiksuotas momentas, sudėtingi rakursai. Jo žvilgsnis pastebi įvairias gyvenimo akimirkas: arklių lenktynes (“Žokėjai priešais tribūną”), sunkų fizinį darbą (“Baltinių lygintojos”), bohemos gyvenimą (“Absentas”).

Klodo Monė (Claude Monet, 1840-1926) kūryboje ryškiausios impresionizmo idėjos. Impresionizmo terminas kildinamas iš Klodo Monė paveikslo “Įspūdis. Saulėtekis” (pranc. impression – įspūdis). Dailininkas atsidėjęs studijavo šviesos ir šešėlių subtilybes, kurios paveiksluose virsdavo atmosferos virpėjimu. Tą patį objektą jis tapydavo iš ryto, dieną ir vakatre, tyrinėdamas saulės apšvietimo, spalvų, oro kaitą. Taip atsirado “Ruano katedros”, ‘Šieno kupetų” įvairius siužetus: grupinius portretus, figūrines kompozicijas, peizažus (“Moterys sode”, “Kapucinų bulvaras”, “Laukai ir topoliai pavasarį”).

Ogiustas Renuaras (Auguste Renoir, 1841-1919) išsiskyrė iš kitų impresionistų šviesa ir lengva tapyba. Jis tapė peizažus, daugiafigūres kompozicijas, portretus, tačiau labiausiai mėgo moteris, vaikus, aktus. Jo tapytos moterys nepasižymi charakterių gilumu, tačiau patrauklios ir žavios, dvelkia gyvybe ir poezija. Aliejiniais dažais tapytos Renuaro drobės savo skaidrumu primena akvarelę. Renuaras paliko daug kūrinių – “Šokiai Mulen de la Galeto kavinėje”, “Skėčiai”, ‘Seserys”, “Ilgaplaukė mauduolė”.

Kamilis Pisaro (Camille Pissarro, 1831-1903) tapė kaimo peizažus ir meistriškai perteikdavo rudenėjančios ar lietingos dienos nuotaiką. Plačiai žinomi jo paveikslai miesto tema. Daugelyje jo drobių lyg fotografijoje užfiksuoti miesto kasdienybės fragmentai: tarp medžių skendinti architektūra, triukšmingos, ekipažų ir žmonių pripildytos gatvės, - “Monmartro bulvaras”, “Operos aveniu Paryžiuje”.

XIX a. pabaigoje kai kurie impresionistai pasisako prieš impresionizmo krypčiai būdingą padriką piešinį, atsitiktinę kompoziciją. Jie siekė tapybai suteikti mokslinį pagrindą. Antai Polis Sinjakas (Paul Signac, 1863-1935) ir Žoržas Sera (Georges Seurat, 1859-1891) vietoje potėpių pradėjo vartoti mažus, vienodo dydžio grynų spalvų taškučius. Taškučiai, susilieję į bendrą optinę visumą, kūrė meninį vaizdą. Šiam laikotarpiui priklauso Žoržo Sera “Sekmadienis Žate”, Polio Sinjako “Sen Tropezo uostas”. Naujoji kryptis buvo pavadinta neoimpresionizmu.

 

E. Dega

"Orkestrantai"

E. Dega

"Absentas"

K. Monė

"Kapucinių bulvaras"

Ž. Sera

"Modelis"

Ž. Sera

"Sekmadienis Žate"

P. Sinjakas

"Pušis"

  

                                

                                 << MODERNIZMAS

 

 

K. Pisaro "Naktinis aveniu"

   
 
1