Vepriai - gausiai gamtos grožiu apdovanotas Ukmergės rajono kampelis. Ežeras ( 36 ha ), Šventosios vingis, skaidrūs upeliai: Riešė, Udroklis, Geležė, Cedronas, pušynais apaugusios smėlio kalvos nuo seno viliojo žmones kurtis šiose vietose. Vepriai įsikūrę ant meteorito išmuštų duobių. Iš 13 žinomų rajone akmens amžiaus stovyklų net 4 aptiktos Veprių apylinkėse.

Miestelio teritorijoje yra net du piliakalniai: netoli šventosios ir Cedrono upelio esantis Slabados bei miestelio centre. Spėjama, kad čia stovėjo Vyganto Marburgiečio kronikoje minėta pilis, kurią 1384 m.Vytautas Žemaičių ordino padedamas, antrą kartą eidamas atsiimti iš Jogailos Vilniaus, puolė ir užėmė. Ordino metraštininkai 1385 m. kelio aprašymuose Veprius pamini net septynis kartus. XVII a. ant šios kalvos buvo pastatyti didingi Veprių dvaro rūmai, priklausę, tikriausiai, Šemetoms ir sunykę per XVII-XVIII a. karų ir kitų negandų laikotarpį. XX a. devintame dešimtmetyje, statant dabartinius stovinčius pastatus, buvo atidengti apie 2 metrų storio rūmų pamatai. Archeologai, darydami žvalgomuosius tyrimus, aptiko glazūruotų koklių, šešiakampių grindų plytelių, buvo rastas XVII a. monetų lobis. Vėliau dvaras priklausė įvairioms didikų giminėms, tačiau tik XX a. pradžioje jis tapo vienos grafų Pliaterių giminės atšakos rezidencija. Paskutinis dvaro savininkas Marijonas Broel Pliateris garsėjo kaip enciklopedinio išsimokslinimo žmogus ir savotiškas atsiskyrelis, nuolat lindėjęs didžiulėje dvaro bibliotekoje ir archyvuose. Deja, biblioteka, archyvai, paveikslų, heraldikos ir numizmatikos rinkiniai, buvę dvare, pražuvo I pasaulinio karo metu.

Šalia dvaro centro ėmė kurtis gyvenvietė. Jos atsiradimui ir vystymuisi įtakos turėjo keliai ( per Veprius ėjo senasis kelias į Kauną ), bažnyčios pastatymas ( 1553 m.), parapijos įkūrimas ( 1845 m.). 1864 m. Vepriai tapo valsčiaus centru. Tačiau XIX a. pabaigoje Vepriai tebuvo maža ir skurdi gyvenvietė, savotiškas priedas prie ją supančių Veprių, Bėčių ir Sližių dvarų. 1895 m. miestelyje tebuvo medinė bažnyčia, valsčiaus valdyba ir liaudies mokykla, kunigo sodyba, smuklė, dvi parduotuvės ir keletas sodybų. Vienoje iš parduotuvių buvo žydų maldos namai. Tačiau dėka nuo XIX a. vidurio garsių Veprių Kalvarijų, Sėkminių atlaidų ir kitų bažnytinių švenčių bei intensyvaus judėjimo keliais smuklei ir parduotuvėms klientų netrūko.

1919 m. ties Vepriais ir pačiame miestelyje buvo susidūrimų ir kovų su lenkų kariais. Kaip parama Lietuvos kariuomenei kovoje su jais, 1919 m. spalio mėnesį Vepriuose įsikuria šaulių kuopa.

Tarpukario laikotarpiu Vepriai buvo valsčiaus centras. Čia buvo 6 skyrių mokykla, rekvizuotuose dvaro pastatuose įkurta žemesnioji žemės ūkio mokykla ( 1923 m.), spirito varykla ( buvusi dvaro), nuo 1926 m.čia pradėjo veikti pieninė, nuo 1938 m. vaistinė. 1929 - 1932 m. spaudoje yra žinučių apie Veprių šaulių renginius ir vaidinimus. 1937 m. Vepriuose minima JSO futbolo komanda. 1938 m. akmenimis išgrįsta 1467 kvadratinių metrų gatvė.

Po antrojo pasaulinio karo Vepriai buvo Stalino , vėliau S. Neries kolūkio centrinė gyvenvietė, apylinkės centras. Nuo 1960 m. netoli Veprių buvo sovietų vidutinio nuotolio branduolinių raketų bazės antroji paleidimo aikštelė ( panaikinta 1987 m.). Kolūkiui vadovaujant S.Jankeliūnui, Vepriuose buvo aktyviai puoselėjama kultūra ir gražinama aplinka. 1980 m. Vepriai apdovanoti Didžiuoju gintaro prizu už miestelio aplinkos tvarkymą.

1863 m. Vepriuose gyveno 76 žmonės, 1923 m.- 140, 1969 m. - 585, 1979 m.- 912 žm. Šiuo metu Vepriuose gyvena apie 1000 gyventojų.

Iš Veprių apylinkių kilę: dramaturgas P.Vaičiūnas, menotyrininkas P.Galaunė, dailininkas ir rašytojas L.Gutauskas ( čia vaikščiojo ir gyveno jo knygos "Vilko dantų karoliai" herojų prototipai), botanikas S.Gudavičius, fotografas R. Augūnas. Veprių kapinėse palaidotas mokytojas, mokyklos direktorius ( 1941-1957) J.Jurkūnas, ne vienam neturtingam vepriškiui padėjęs siekti mokslų. Ryški šių dienų istoriografo, švietėjo, skulptoriaus ir mokytojo J.Žentelio asmenybė. Vepriai - seniūnijos centras. Miestelis išsiskiria skulptūrų gausa: "Geldutė" miestelio centre, "Pasakojimas" prie muziejaus, "Piemenukas" prie kelio į Samantonis, "Labora" ir "Gyvybės globoje" netoli tilto per Šventąją, "Rūpintojėlis" bažnyčios šventoriuje ir kt. Daugumos jų autoriai Viktoras ir Jonas Ženteliai.

Šis kraštas apipintas legendomis. Maždaug tuo pačiu metu, kai "... velnias nešęs akmenį didumo kaip gryčia, sudaužyt norėjęs Anykščių bažnyčios" ( A.Baranauskas), panašaus dydžio akmenį nešė ir per Veprius. Gaidžiui užgiedojus, akmuo nukrito tarp piliakalnio ir Riešės upelio. Gulėdamas akmuo žviegęs be perstojo kelias dienas ir naktis... Nemalonaus balso aidas ėjęs per ežerą ir girias, keldamas gyventojams didelį nerimastį. Niekas negalėjo suprasti, ką reiškiąs tas jo žviegimas, negalėjo sumanyti, kaip jį nutildyti. Pro šalį keliavęs vienas bajoras iš slavų šalies ir stabtelėjęs prie žviegiančio akmens paklausė:" Co kšičeš, jak wiepše? ( Ko rėki, kaip meitelis, šernas?)" ir akmuo nutilęs. Žmogus atspėjo akmens vardą. Nuo to laiko vietovė vadinama Vepriai. O akmuo Vepris buvo suskaldytas ir panaudotas dvaro tvartų statybai.

Veprių miestelio centre, ant kraičio skrynios, su kanklėmis rankose sėdi daili mergina Geldutė. Legenda pasakoja, kad kadaise Vepriuose gyvenusio kunigaikščio Gelvonio dukrą Geldutę , kunigaiščiui išvykstant į karą, buvo patikėta saugoti gerosioms pušyno laumėms. Dėl to labai supyko jų priešininkės ežero piktosios laumės, kad ne joms globa patikėta. Ežero laumės pagrobusios kunigaikštytę Geldutę ir nuskandinusios su visa kraičių skrynia ežere. Laumės neleisdavusios Geldutei dienos šviesos matyti, tik tylią Joninių naktį, kai skleidžiasi paparčio žiedas, galima išvysti ant savo kraičių skrynios į ežero paviršių iškylančią Geldutę ir graudžiai, graudžiai kankliuojančią... Daug narsių jaunuolių norėję išgelbėti Geldutę, bet nė vienam nepasisekę. Tokią naktį ją pamatė ir išgirdo vepriškis skulptorius, tuometinio Dailės instituto absolventas - Viktoras Žentelis. Savo diplominį darbą jis padovanojo Veprių miesteliui.

Dar viena ypatinga vieta - Cedrono upelis. Jis tyvuliuoja Veprių Kalvarijų kelyje. Tikima, kad jo vanduo turi gydomąją galią. Žmonės čia prausiasi, per Sekmines brenda basomis ir keliais, vandenį semia į indus ir vežasi namo...Pagarba tikėjimui ir vilčiai! Koks įspūdingas reginys būna Vepriuose per Sekmines, reikia pamatyti pačiam...