Sūnus
			Apsakymas       " Leninietis", (Kybartai), 1957m. Spalio 3d.
	Šeštaklasio Liuduko kaimo vaikų praminto "Bučiumi" tėvelis Motiejus pirmasis įstojo į kolūkį. Juo pasekė ir kiti valstiečiai. Ir tai pavasario vakarais, kai artelės žmonės bendrai dirbo laukuose, Motiejus grįždavo vėlokai. Grįždavo tada, kai Liudukas būdavo kietai įmigęs. Tėvas su patenkinta šypsena pažiūrėdavo į sūnų ir kreipdavosi į savo žmoną: " Ar miegi Agočiuk, klausyk ką papasakosiu". Agota visada laukdavo Motiejaus, kuris parnešdavo ką nors naujo. Jis pasakodavo kokį gražų ir šviesų gyvenimą kuria kolūkiečiai, kokia yra graži kaimo žmonių ateitis. Tokio pokalbio metu dažnai prabusdavo ir Liudukas. Malonu jam būdavo klausytis tėvelio pasakojimų. Kaip gražiai jis kalbėdavo. Kartais, tiesa, berniukas likdavo nepatenkintas. Jis pykdavo, kad dar mažas ir negalįs eiti kartu su tėveliu į kolūkį. Užtat jis stengdavosi padėti tėveliams. Paruošęs pamokas, jis prikirsdavo mamytei malkų, atnešdavo į virtuvę vandens, šluodavo kambarį. Kartą tėvas, grįžęs iš darbo, virtuvėje aptiko geroką krūvą plytgalių ir ramiai betriūsiantį prie gerokai apgriuvusios krosnies sūnų. Motiejus suprato sūnaus pastangas - krosnį jau seniai reikėjo taisyti. Liudukas buvo panašus į tikrą mūrininką...Dirbo su tokiu atsidėjimu ir kruopštumu, kad nebuvo jokios abejonės, kad darbas galutinai nepavyks. Tasyk tėvelis suprato, kad sūnus auga į jį - darbštus ir sąžiningas. Ir tėvas su juo pirmąsyk kalbėjo kaip su dideliu. Daug papasokojo ir sūnus išgirdo, kad netrukus ir jis galės kartu su tėveliu dirbti. Juo toliau tėvelis pasakojo, tuo labiau plėtesi Liuduko akių vyzdžiai ir raudo skruostai. Staiga Liudukas sudrebėjo. Juk aiškiai jis suprato tėvelio žodžius "banditai žmogžudžiai". Tai tie blogi žmonės, kurie nužudė Vasiliauskus. Tėvelis pasakojo, kad tų žmogžudžių širdys kaip šios krosnies suodžiai. Jie grąsina tiems, kurie kuria kolūkius ir siekia geriau gyventi. Nuo to pokalbio praėjo keletas dienų. Ūmai naktį Liuduką išgąsdino staigus triukšmas. Suskambėjo langų stiklai, kažkas smarkiai daužė duris. Nesuspėjo Liudukas susivokti, kai pro duris įsiveržė dvi įsiutę ginkluotos žmogystos. Agota puolė jiems po kojų.  Liudukas aiškiai matė, kaip vienas iš jų spiria mamytei į krūtinę ir tempia ją už plaukų. Antrasis artinasi prie tėvelio ir kriokia - "Mes tau parodysime kolchozą. Paragausi žemės." Prieš Liuduko akis šmėkšteli kažkoks žibantis aštrus daiktas. Peilis - supranta Liudukas. Bandito ranka pakyla virš tėvelio galvos. Berniukas užsimerkia akimirkai tarytum sustingsta jo sąnariai, nustoja plakusi širdis. " Išgamos" - lyg griaustinis nuaidi tėvelio balsas. Liudukas kruptelia. Jis tarytum iš miegų pašoka ir bejausme ranka grabalioja užkrosnyje. Galvoje ūžia tarytum bičių avilyje, veidu žliaugia prakaitas. Nieko nesuvokdamas, jis išsitiesia visu ūgiu ir smogia...Tuo metu pasigirsta šūviai. Tai liaudies gynėjai. Banditas bando sprukti, bet jį paveja taiklus liaudies gynėjo šūvis. O kambaryje, netoli krosnies, liaudies gynėjai randa jau šiek tiek atsigavusį, pramušta galva banditą. J. Grigaitis Laukiant laiško Kai vakaras atskrenda šiltas Ir tamsina lango stiklus Aplanko mane ir atbilda Svajonė - žirgelis eiklus. Joje aš matau eiles aiškias Lyg dieną melsvumą dangaus Tikriausia rytoj gausiu laišką Laiškelį nuo draugo brangaus. Lempa kalba Į muziejų - žibalinę Šiandien jai - tenai vieta. Ir paskleiskim džiugią žinią Pirkioj šviečia elektra. Lai šviesa jos amžinoji Mūs gyvenimu žibės Apie buitį tamsią seną Lempa šitaip prakalbės. Vakarai nuobodūs ėjo Aš - niūri ir suodina Vis degiau silpnai spinksėjau Kaip močiutė balana. O dabar lieku muziejui Aprūdijusi - ruda, Kad kiekvienas prisimintų Mano amžių kai kada. J. Vyšniauskaitė, 10 kl. Pavasariui atėjus Pakrantėj išsiskleidė melsvos žibutės Ir karklai pražydo kačiukais baltais, Pasklido daina melodinga lakštutės Kvapiajam miškelyj tyliais vakarais. Susprogo žolė, sužaliavo laukeliai Po darbo kolūkyj skardena daina. Pakilo miegoję rugių želmenėliai, Išaušo, išaušo dienelė mana. N. Armanavičiūtė, 9kl.