Kai pavasaris atėjo
Upeliukas prašnekėjo:
"Bėgu, bėgu aš tolyn,
Paslaptis nešu artyn."
Ach, pavasaris atėjo.
Jau atbunda vėl gamta.
Atsiversiu josios knygą
Paslapčių, kuri pilna.
Daiva Švytoraitytė, Vištyčio P. Kriaučiūno mokyklos moksleivė
Tai veržlios, tai ramios, tai didingos, tai kuklios, tai mįslingos tai paprastos Vištyčio upės, tiesdamos sau kelią tarp kalvų ir miškų, neša savo vandenis į Vištyčio ežerą ir net Baltijos jūra. Čia, Vištyčio ežero pakrantėse ir nuošaliuose, žmonių nelankomuose miško kampeliuose, prasideda nesibaigianti jų tėkmė. Taip čia, iš tūkstančio mažų šaltinėlių ir šaltinių, kartais visai nepastebimais upeliukais, skverbdamasis per akmenis ir smėlį, sunkiasi vanduo.Vanduo kažkada nukritęs lietumi iš dangaus ar pakiles iš žemės gelmių, savo tėkme maitina Vištyčio ežerą ir dovanoja gyvenimą ir džiaugsmą nesuskaičiuojamai daugybei gyvų būtybių.
Ši upių tėkmė niekada nesustoja - ji yra amžina. Krentantis ant vandens malūno rato vanduo pripildo orą maloniu gausmu, nenutilstančiu nei dieną nei naktį. Ir nesustodamos sukasi girnos, paversdamos grūdus į miltus, iš kurių vėliau valstietė iškeps minkštą ir kvapnią duoną.
Nugalėdamas kliutis vanduo čiurlena, lyg kviesdama bebrą imtis darbo. Ir štai jau užtvanka baigta. O dumblas, susikaupęs upių užutekio dugne, neužilgo pavirs derlinga žeme, kurioje išaugs didingas miškas.
Prie upės žvėriu išmintų takų prieis žmogus ir pasiners į krištolinį pilną gyvybės vandens pasaulį. Ir jį, kaip geriausią savo draugą, upė pamaitins, pagirdys, nuramins ir išmokins atrasti gyvenimo džiaugsmą savo kuklioje, tačiau amžinoje tėkmėje.
Dabar Lietuvos pusėje į Vištyčio ežerą įteka ir jį maitina devyni ar net dešimt upelių (Juodupė, Užkalnis, Grybingis, Vižainė (>>) ir kt.) bei dar 7 mažesni upeliai ir šaltiniai (>>). Didžiausias atiteka iš Lenkijos, jo vardas Vižainė (>>) (Vižainą). Vokietijos pusėje sudėtingiau - ten pelkėta vieta, tiksliame žemėlapyje yra pažymėta daug griovelių, todėl sunku nustatyti kurie iš jų galėtų būti vadinami upeliais. Apytikriai gal - penki. Didžiausias, atitekantis iš pietų (visai arti pietinio ežero galo ir Lietuvos - Rusijos sienos) Juodupė, rusiškai vadinamas "Čiornaja (Vištytinka)", o vokiškai "Joduppe". Bet gal tai tiesiog - "Vištytė".
Vienintelė upė ištekanti iš Vištyčio ežero yra upė Peissa (Pisa). Ji išteka iš šiaurės vakarų ežero pusės ir įteka į Prieglių.
Peissa
Peissos (Pisos) upė išteka iš šiaurinio Vištyčio ežero pusės (>>). Ištekėjusi iš Vištyčio ežero, upė staiga pasuka tiesiai į vakarus ir ties Kalinino gyvenviete pasuka tiesiai į šiaurę. Didele dalimi ji teka per žemės ūkio paskirties ir nedideles gyvenvietes - Jagodnoje, Kalinino, Iljušino, Podgorovka. Ties Iljušino gyvenviete upė vėl keičia savo tėkmę vakarų - Baltijos jūros kryptimi. Netoli Gusevo (Gumbine) miesto į ją įteka upė Rominta (rusiškai - "Krasnaja rieka"), atitekanti iš Lenkijos. Netoli Černiachovsko (Isrutis) į Peissą įteka Angrapa (>>).
Upė, einanti per patį Černiachovsko miesto centrą, jau vadinama Priegliumi (>>) (>>). Peisa - tai pati švariausia upė Kaliningrado srityje, Vištyčio aukštumos teritorijoje. Tekėdama per Kaliningrado srities gyvenvietes (ypač ties Kalinino), ji gana smarkiai užteršiama.
Atidžiau įsižiūrėjus į upių išsidėstymą žemėlapyje (>>), galima susidaryti vaizdą, kad Prieglius yra ne kas kita kaip Peissos, ištekančios iš Vištyčio ežero, tęsinys. Taigi ir Priegliaus baseinas galbūt turėtų vadintis kitaip, o visos kitos upės gal būt yra tik Peissos intakai.
Peissos ilgis 98 km. Vidutinis upės plotis aukštupyje 4-5m., žemupyje jos plotis siekia net 10m. ir daugiau (ties Gusevu ir toliau). Peissa surenka vandenis iš didesnio nei 1380 kv. km. teritorijos ploto. Ties Černiachovsku į Peissa įteka Angrapos upė, atitekanti tiesiai iš pietų, iš Lenkijos.
Upė einanti per patį Černiachovsko miesto centrą jau vadinama Priegliumi (>>).
Peisos upės aukstupyje ko gero pramoninės žūklės būdu dar ir dabar yra gaudomi unguriai, plaukiantys neršti į Baltijos jūrą.Upėje gausu vėžių, kurie taip pat gaudomi.
Kelyje einančiame iš Vištyčio į Kaliningrado sritį, ties pačiu upės žiotimis per ją yra pastatytas akmeninis tiltas. Tilte yra mechaninis įrenginys, kurio pagalba ypač pavasarį ir karštomis vasaromis buvo reguliojamas ištekančio iš ežero vandens kiekis. Tikėtina, kad būtent toje vietoje ant Peissos upės 1776m. buvo pastatytas pirmasis Vištytyje vandens malūnas.
Nuorodos
>> Pissa - gamtos turtas
>> Pissa ir Priegliumi
>> Nuotraukų albumas
>> Eilėraštis
>> Slaptuose protokoluose
>> Raudonoji, Juodoji, Mėlynoji...
>> Vištyčio upės
Rominta
Rominta (rusiškai "Krasnaja rieka") nei įteka, nei išteka iš Vištyčio ežero, tačiau ši nepaprastai graži upė teka per Vištyčio aukštumą ir yra Peissos intakas.
Rominta prasiseda Lenkijoje (Puszcza Romincka, Rominter Heide). Lenkijos teritorija upė teka apie 10 km. ir kerta Rusijos-Lenkijos sieną apie 8km. į pietvakarius nuo Vištyčio ežero ties "Radužnoje" gyvenviete. Lenkijos teritorijoje į Romintą įteka keli nedideli upeliai. Kirtusi sieną upė teka šiaurės vakarų kryptimi per kelias nedideles gyvenvietes - Radužnoje, Ofhovatka (Valtarkiemis), Kalininskoje, Lipovo (Aukštupėnai) ir netoli Gusevo (Gumbine) miesto ji įteka į Peissos upę. Romintos upės ilgis yra apie 60km., iš jų 50km. - Kaliningrado srityje.
1891 m. ant Romintos kranto, gyvenvietėje Rominten viduryje girios buvo pastatyti mediniai karališkieji medžiotojų rūmai (>>), kuriuos suprojektavo ir pastate architektai iš Oslo Svere ir Munte norvegiškojo blokchauzo stiliumi. Kaizerio Wilhelmo II (>>) pomėgis tokiam stiliui pasireiškė ir vėlesniuose architektūriniuose statiniuose. 1893 m. šalia rūmų buvo pastatyta medinis norvegiško stiliaus Huberto laikrodžio bokštas (>>). Tuo tarpu, kai statybinės medžiagos rūmams buvo atvežtos iš Norvegijos, bokšto statybai buvo panaudota vietinių miškų mediena. Šalia bokšto 1909m. buvo pastatyta didelė bronzinė elnio skulptura, kurios autorius buvo Richardas Frizė. Tai buvo pats didžiausias elnias, kurį sumedžiojo kaizeris Wilhelmas II Rominter Heide giriose. Po karo skulptūra yra buvo išgabenta į Smolenską (Rusija) ir šiuo metu yra ten. Norvegišką stilių įgavo ir ištisos miško gyvenvietės, kuriose gyveno jėgeriai (medžiotojai) ir miško darbininkai. Panašų stilių įgavo ir Rominter medžiotojų rūmai, pastatyti 1936 m. Dažnu svečiu šiuose rūmuose buvo nacių vadeiva Hermannas Goeringas (>>), ypač mėgdavęs pamedžioti šiuose kraštuose.
Rominta ir Vištyčio ežeras 1975m. paskelbti Kaliningrado srities gamtos paminklais, kaip objektai turintys didelę gamtinę, istorinę, mokslinę ir ekologinę reikšmę. Romintai yra suteikta ypatinga Rusijos apsauga.
Romintos krantuose sutinkamos tokios retos augalų rūšys, kaip Epipactis helleborine, Listera ovata, Lunaria rediviva, Polemonium coeruleum ir kt. Iš miško prie upės vandens veda daugybė žvėrių takų, pramintų stirnų, elnių, briedžių bei šernų. Čia, prie upės galima sutikti bebrų gyvenimo ir veiklos pėdsakų - jų pastatytų užtvankų (>>). Bebrai keliauja šia upe ieškodami naujų mitybos ir gyvenimo vietų. Upėje gausu upėtakių.
Juodupė
Upės pavadinimai: lietuviškai - Juodupė, vokiškai - Joduppe, rusiškai - Čiornaja (Vištynka), lenkiškai - Czernica. Juodupė atiteka iš Lenkijos (>>) (>>). Tai nedidelė, bet gana graži ir vingiuota upė. Jos ilgis apie 16-18 km., plotis 3-4 m. Prasideda netoli Mauda ežero Lenkijoje ir apie 1.5 km. teka Lenkijos teritorija. Upė, kirtusi Lenkijos-Rusijos sieną, teka šiaurės kryptimi. Ties Lietuvos-Rusijos-Lenkijos sienų sankirta ji daro vingį ir įteka į Lietuvos teritoriją. Darydama kilpa rytų link Juodupė prateka vakarinėje Ingelio (Ingiel) ežero puseje ir pasuka atgal į vakarus. Teka per gyvenviete Joduponnen, o ties gyvenviete Auxinnen pasuka šiaurės kryptimi ir pratekėjus gyvenvietę Sausleszowen įteka į patį pietinį Vištyčio ežero kranto tašką (N.38), keli šimtai metrų nuo einančios ežeru Lietuvos-Rusijos sienos, kur truputį ryčiau į ežerą įteka ir Vižainė.
Vyžainė
Upė Vyžainė nedidele srove...>>>
Užkalnė...>>>
Grybingis...>>>
Strepetinis...>>>
Iš kitos pusės...>>>
Paruošta pagal www.wystynez.nm.ru
Upėmis Peissa ir Priegliumi
ties Jagodnoje
