Vaizdelis

Komjaunuolės Adelės dovanos

V. Mikšys
Vištyčio tarybinis ūkis

“Pergalė”, 1964m.

Pro sulapojusias beržų šakas skverbiasi tekančios saulės spinduliai. Jie krinta ant Adelės Ragažinskaitės veido, auksina jį. Kiek vėliau spinduliai paliečia rasotus rugių želmenis. Septynioliktą pavasarį sutinka Adelė kalnuotose Pavištyčio apylinkėse. Bet kiekvieną kartą atrodo, kad jos apsirengusios nauju rūbu. Adelė nuskina rasotą alyvos šakelę, kuri skleidžia svaiginantį aromatą... Ir tas aromatas kitoks, negu prieš keletą metų, kai ji skubėjo į aštuntos klasės egzaminus.

Dabar ji skuba į fermą. Jos rankos kilnoja kibirus, šieną silosą, ji glosto veršelius. Vakarais, kai netolimam gojelyje linksmiau negu bet kada suokia lakštingala, Adelė skaito knygas, rašo. Reikia siųsti kontrolinius darbus Kapsuko žemės ūkio technikumui. O pro langą nesulaikomai veržiasi žiedų kvapas ir lakštingalos trėlė... Valandėlei užsimiršta viskas ir praėję žiemos speigai, kai teko pūškuoti per pusnynus, ir pirmosios nesėkmės fermoje, ir pirmieji džiaugsmai, kai jos ir tėvo prižiūrimi veršeliai kovo ir balandžio mėnesiais kiekvieną parą priaugo po 550-600 gramų.

O kartais atmintyje ilgai neišdyla skaudūs žodžiai. Į Gegužės Pirmosios minėjimą Adelė atėjo apsivilkusi nauja suknele.

- Bene ji uždirbo. Kas čia iš to atlyginimo išgyvena, - kalbėjo Marija Jankaitienė kaimynėms.

... Šnara skaitomos knygos lapai. Tik Jonukas nerimsta. Žaidžia Adelės dovanotu sunkvežimiu, kurį ji nupirko broliukui už savo rankomis uždirbtus pinigus. Ji žiūri į Jonuką. Tas patenkintas. Adelės krūtinę užtvindo irgi geras, švelnus jausmas. Gerai, kai savo darbščiomis komjaunuoliškomis rankomis gali kitiems paruošti dovanų.