Kuklūs didvyriai

1941 metų vasarą prie Vištyčio ant Ilgojo kalno, okupantai ir jų pakalikai-lietuviškieji nacionalistai žiauriai nukankino kelis šimtus tarybinių piliečių: vyrų, senelių, moterų ir vaikų. Jų atminimui skiriu šį eilėraštį.

Leonas Matikiūnas

Jei teks tau keliauti Vištyčio laukais.
Ir vieškelio smėlis nuo saulės įkais.
Prie Ilgojo kalno sustok.
Prisėsk, susikaupk, pasvajoki.
Daug metų praėjo smėlėtu keliu.
Daug matė jis džiaugsmo ir daug sopulių.
Daug kraujo nekalto pralieta.
Pažvelk atidžiau į šią vietą...
Diena baigė blėsti ir šituo keliu

Nusilpęs judėjo būrys kankinių.
Lydėjo jį smūgiai ir bjaurūs keiksmai

Tai šėlo pablūdę rudi šakalai.
Senelis suklupo, netekęs jėgų,
O nacis prišokęs jį buožės smūgiu
Į vieškelio dulkes paklojo
Kraujuose pasruvo žila jo galva.
- Ar ašarų, kraujo jums dar negana?
Jo stingstančios lūpos kartojo.
 - Pirmyn! - suriaumojo vadeiva šunų,
Jo balsas nuskriejo šunų staugimu:
Kaip alkanas vilkas jis lojo.
Kraujuose paplūdę likimo draugai.
Už vargdienių laisvę kovoję šventai.

Ant Ilgojo kalno sustojo.
Pristūmė žudikai prie krašto duobės...

Jiems rytmečio saulė daugiau netekės.
Už gimtąjį kraštą, už laisvę jie mirė.

Šlovė amžinoji jums, kuklūs didvyriai!
Malūnas braškėdamas rankom mojavo,
Per naktį po žemėmis žmonės dejavo.
Prie kapo kvatojo žudikai girti...
Per amžius jūs būkit liaudies prakeikti!

„Pergalė“, 1964m.