Štai
kaip yra aprašomas rusų pasieniečių pasipriešinimas vokiečiams 1941m. birželio
22 dieną:
pirmasis į tai sureagavo Vištyčio pasienio komendantūros štabas, įsikūręs
buvusio Monopolio name. Komendantas Jevgenijus
Devidas, politrukai M.Kokorinas ir Zotovas organizavo gynybą ir pirmieji pasipriešino
vokiečių puolimui. Neatlaikę vokiečių puolimo, pasieniečiai kaudamiesi
traukėsi. Įnirtingai priešinosi 4 pasieniečiai vadovaujami politruko Zotovo. Pasieniečiai buvo priversti pasitraukti į
vokiečio Ginterio sodybą. Į reikalavimą pasiduoti rusų pasieniečiai atsakė
automatų ugnimi. Jiems net pavyko granatomis susprogdinti mašiną su vokiečių
kareiviais. Tačiau esant nevienodoms jėgoms, rusų pasieniečiai vienas po kito
žuvo. Zotovo vardu sovietmečiu buvo pavadinta viena iš Vištyčio gatvių. Dabar
ši gatvė pavadinta Lietuvos kariuomenės
savanorio A.Juozapavičiaus vardu. Tokiu pat vardu ši gatvė buvo vadinama
ir Nepriklausomybės metais 1918-1941m. Susidūrę su netikėtai puolusia vokiečių
kariuomene, žuvo ryšininkų būrio vadas leitenantas V.Kovaliovas,
ryšininkas F.Pčiolkinas, leitenantas S.Kazarinas ir daugelis kitų paprastų rusų karių
pasieniečių.
Sunkiausias smūgis teko Vartelių
užkardai. Ji buvo įsikūrusi ant kalno, ten kur seniau stovėjo
Vartelių pradinė mokykla. Užkardai vadovavo leitenantas N. Broiko, politrukas
leitenantas I.Dergunovas, politruko pavaduotojas
V.Piroženka. Užkardos politrukas, jo
pavaduotojas, viršila K.Semionovas, pasienietis Briuchonenka
žuvo nelygioje kovoje.
Čižiškių užkardos,
įsikūrusios prie pagrindinio kelio į Vištytį, viršininkas buvo N.Jermakas, o
politrukas I.Žukas. Kai prasiveržę pro Vartelių
užkardą, vokiečiai judėjo link Vištyčio, pasieniečiai, prisileidę
kiek galima arčiau, juos sutiko ugnimi. Septyni pasieniečiai ir jų vadai žuvo
iškart.
Mažiau nei kilometras skyrė Reicho sieną nuo to
nedidelio primityvaus apkaso, iš kurio vokiečiams pasipriešino Rėčiūno užkardos pasieniečiai. Kainavęs daugiau
nei 100 vokiečių kareivių gyvybių mūšis
prie Rėčiūnų užkardos truko ilgiau nei 8 val.
23 pasieniečiai tarp jų vadų žmonos liko tame apkase , kurį gynė kapitono Ščetino pasieniečiai. Užgaišę 8 val.
vokiečiai, atsikeršydami čia pat Rėčiunuose, sušaudė keturis jaunuolius: L.Nezgadą,
A.Bacevičių, S.Vasiliauską, P. Darasevičių. Dar septynis Rėčiūnų
gyventojus: J.Nezgadą, Kartavičių, Strimaitį, tėvą ir
sūnų Lukošius ir atsitiktinai čia užklydusį akmenskaldį okupantai
išsivarė į Pilupėnus ir, keršydami už Rėčiūnų užkardą, juos ten sušaudė. Tai
buvo pirmos vokiečių žvėriškumų aukos Vištytyje. Į nelaisvę patekę rusų
pasieniečiai buvo uždaryti į taip vadinamą Miesto sodą.Belaisviams vokiečiai
įsakė išvalyti krapštukais Vištyčio centrinę aikštę, kur seniau buvo turgaus
aikštė, kad tarp akmenų neaugtų žolė.
Pagal
P. Keidošiaus Vištytis Didžiojo Tėvynės karo metais.
Galima
daryti prielaidą, kad vokiečiai link Vištyčio judėjo iš pietų, nuo Vartelių,
per Čižiškes, ir iš šiaurės, nuo Kybartų ir Rėčiūnų (užkardos). Tai visiškai
įmanoma, nes 1941 m. vokiečiai jau buvo užėmę Lenkiją (1939m.). Ir gal būt link
Vartelių vokiečiai judėjo nuo Vižainio pusės.
Pilnai įmanoma, kad čia pateikti faktai nevisai atitinka tikrovę, ir
Vištytis buvo užpultas tik iš kurios nors vienos pusės Kybartų ar Vižainio.
Įdomu ir tai, koks namas Vištytyje 1941m. buvo vadinamas
Monopoliu, kuriame buvo įsikūręs Vištyčio pasienio komendantūros štabas, ar
jis, šis pastatas, dar tebestovi ir dabar.
Kažkoks pastatas buvo vadinamas ir Miesto sodu, kuriame buvo laikomi belaisviai. Tikėtina, kad tai galėjo būti tuometinis Vištyčio policijos nuovados pastatas. Bet apie tai irgi nieko nežinoma ir šio pastato, mano nuomone, jau nebėra. Jis galėjo būti sugriautas 1944m., puolant ir užimant Vištytį rusams. Bet kažin ar būtų strateginiu požiūriu teisinga šiame name įsitvirtinti puolant rusų kariuomenei. Faktas, kad užimant Vištytį vyko įnirtingos kovos, nes tada žuvo virš 230 rusų karių, kas sudaro 2 pėstininkų kuopas, o tai gana nemažai.
Iš
vokiečių Vištytį atkovojo rusų pėstininkų pulkas, kuriam vadovavo plk. N.
Kusakinas ir kuriame galėjo būti net iki 500 ar daugiau karių, nes puolimo
atveju gyvosios jėgos nuostoliai gali siekti 10-20 ir daugiau procentų.
Nereikia pamiršti, kad užėmus Vištytį, rusai įžengė į Vokiečių Reicho žemes,
kas buvo gana svarbu ir simboline prasme išlaisvinta gimtoji žemė ir priešas
jau mušamas jų pačių irštvoje. Todėl Vištytis šiuo požiūriu buvo strateginis
miestelis tiek vokiečiams, tiek rusams. Apkasų ir įvairių bunkerių Vištyčio
apylinkėse yra tikrai nemažai, ypač buvusioje Vokietijoje. Man jaunystėje ne
viename iš jų yra tekę būti ir žaisti karą su kitais vaikais.
Kiek
žuvo vokiečių karių ir kur jie buvo palaidoti - žinių nėra. Juk jų, vokiečių
karių, žuvusiųjų per II pasaulinį karą Vištytyje galėjo būti net keli šimtai,
bet vokiečių karių laidojimo vieta Vištytyje, aišku, nėra žinoma.
Taip
pat čia yra rašoma, kad 1941m. besigindami rusų pasieniečiai Vištytyje nukovė
100 vokiečių karių. Bet kažin ar tai yra tiesa. O rusų pasieniečiai, žuvę 1941m. ir buvę palaidoti vokiečio
Ginterio sodyboje (kuri tai miestelio
vieta?), kurioje buvo užsiėmę gynybą. Vėliau 1944m. matomai jie buvo perlaidoti
į dabartines rusų karių kapines. Vietos, kur yra palaidoti žuvę Vartelių,
Čižiškių ir Rėčiūnų užkardų pasieniečiai (jų žmonos..?), neidentifikuotos. Nes
juk vargu ar vokiečiai būtų leidę juos vietiniams gyventojams žmoniškai
palaidoti ir vargu ar kas nors būtų
išdrįsęs tai daryti.
Vienoje knygoje yra tekę matyti paminklą, skirtą žuvusiems
Vartelių užkardos pasieniečiams. Kurioje vietoje jis yra nežinau ar pačiuose
Varteliuose ar Vartelių užkardos teritorijoje? O gal jau jo nėra išvis.
Dėl ko taip įnirtingai priešinosi vokiečiams rusų
pasieniečiai karo pradžioje galima spręsti ir iš šio Pabaltijo karinės apygardos vado F. Kuznecovo pranešimo TSRS liaudies gynybos komisarui:
1941m. birželio 22 diena 06 val. 10 min.
04.00 22.6.41 vokiečiai pradėjo karinius
veiksmus.
Priešų tankai juda Tauragės kryptimi.
Pėstininkai juda link Šakių (maždaug pulkas),
link Vištyčio ir Kalvarijos (skaičius tikslinimas).
Įsakiau priešą kontratakuoti ir paimti į
nelaisvę.
Pabaltijo karinės apygardos vadas F.
Kuznecovas.
Matomai buvo galvojama, kad priešą, vos tik prasidėjus karui, buvo įmanoma tuoj pat kontratakuoti, sunaikinti ar paimti į nelaisvę ir tokiu būdu pergalingai užbaigti šį karą. Aišku, viskas buvo visiškai kitaip
Vilkovist
2004
gruodžio 28d.