Parsivežė, palaikė per naktį. Rytojaus dieną nuvežė pas sūnų Alfonsa, į Vusterio miestą - "Tavo, kaip sūnaus, priedermė rūpintis motina".
Alfonso šeimoje penkios burnos. Ji, motina, tapo šeštąja. Sūnus dirba viešbučio-motelio administratoriumi, žmona - kažkokioje įstaigoje valytoja. Dolerių, rodos, parsineša nemažai, bet visur jiems kiauras maišas. Už butą mokėk, už mašiną, pirktą išsimokėtinai, mokėk, vien už dujas ir elektrą kiekvieną mėnesį priskaito po 25-30 dolerių. Važiuosi per tiltą, sustabdo - paima mokestį, paliksi mašiną kur prie viešbučio - už stovėjimą vėl paima dolerį. Paprašysi mažiausio menkniekio - už patarnavimą turi atsilyginti.
"Karta suvalgiau du kiaušinius, žiūriu marti iš padilbų žvalgo mane. O vakare nugirdau su sūnumi besišnekučiuojant: - " Na ir ėdrumas tavo motinos". O kitą sykį marti atvirai pasakė: - " Pas mus Amerikoje, tėvai patys turi pasirūpinti sau duona. Vaikai neprivalo jų išlaikyti". Papasakojau, kad Lietuvoje žmonės gerai gyvena, kasnių neskaiciuoja, nedreba dėl cento. Supyko, pradėjo vadinti raudonąja kolchoznica. Sako: - "Žinom kas ten tuose kolchozuose - dirbate kaip vergai, o nuogais užpakaliais vaikščiojate".
Netiki, kad kolūkieciai gali turėti savo radijo aparatus, televizorius, kad seni žmonės gauna pensijas.
Nenorėjau būti niekam našta. Pradėjau rašyti, kad įtaisytų kur dirbti. Po kurio laiko sūnus surado darbą - skalbti ir lyginti viešbutyje baltinius. Prasidėjo darbas rūsyje, garuose, be saules šviesos kasdien nuo aštuntos ryto iki penktos-šeštos vakaro. Baigi, gelia rankas, strėnas, norisi kristi miegoti. Bet ir užmigti negali. Gatvėje kriokia mašinos, oras tvankus, dūmai. Ir vis dažniau braunasi mintis - bėgti iš tos peklos, iš tos nervuotos, triukšmingos šalies. Prisimena tėviškę. Ramus miestelis, ežeras. O ko gi tada trūko, buvo troba, sodelis, pradėjo mokėti pensiją. Kaip grįžti atgal į Tėvynę, iš kur paimti lėšų kelionei. Ir dirba iš visų jėgų, netausodami sveikatos. Vakarais svaigsta galva, spaudžia smilkinius. Kartą sūnus nuvedė pas gydytoją. Tas pamatavo spaudimą, palingavo galvą - spaudimas du šimtai. Reikia vaistų. Už patikrinimą paėmė 5 dolerius. Bonkutė vaistų kainavo 4 dolerius. Kam reikia gulti į ligoninę, daryti operaciją būna tikra nelaimė. Ligoninių daug yra. Ale už vieną dieną reikia mokėti 90 dolerių. Pati mažiausia operacija kainuoja 250-300 dolerių. Todėl neturtingi žmonės dirba, kol krenta, bet į ligonines neina.
Šių metu liepos mėnesį Ona Šarkauskienė atvažiavo į Vilnių. Parašė pareiškimą:
- " Maldauju, prašau iš gilumos širdies, ąneatstumkit, leiskit likti šioje žemėje. Grįžti į tą pragarą Ameriką neturėsiu jėgų. Tarp tų akmeninių sienų ir širdys suakmenėja. Neatpažinau vaikų. Pasikeitė, gobsus, teziuri tik i save. Ten niekam nepasiskūsi, niekas nepaguos. Ten doleris jų Dievas. Dėl dolerių žmonės ir sąžinę praranda. Pas mus visai kiti žmonės, kitoks gyvenimas" - pasakoja Ona Šarkauskiene.
Tarsi tamsus debesis atplaukia prisiminimai. Nutyla. Pro langą žvelgia drėgnos akys. "Jaudinuosi ar leis pasilikti" - atvirai prisipažįsta, - net ir eiles pradėjau rašyti.... Apie Lietuvą".
Pagaliau atėjo taip ilgai laukta žinia. Onos Šarkauskienės prašymas patenkintas - jai leista pasilikti. Dabar Ona Šarkauskienė grįžo ten, kur gimė ir augo. Vėl netoliese tyvuliuoja Vištyčio ežeras. Neišsipildė kitų bauginimai: - " Grįši į kalėjimą įgrūs, į Sibirą išveš". Mums tokie išvedžiojimai juokingi, bet užsienyje jais kai kas tiki. Ir dar viena. Anksčiau Ona Šarkauskienė nepergyveno dėl ūkio visuomeninių reikalų ir darbe būdavo toli gražu ne pirmoji. O gavusi siuntinį iš Amerikos, didžiuodavosi - "Ot, kokie mano vaikai geri". Ir nepasidrovėdavo už kokį menkniekį, parduota užsieninių daiktų megėjui, nulupti trigubą kainą. Pusantrų metų, praleistų užsienyje, parodė, kad Amerikoje ne taip saldu, kaip tikėjosi. Pats gyvenimas skaudžiai pamoko tuos, kurie tikėdamiesi lengvos laimės, palieka Tėvynę.
A. Anskaitis. "Valstiečių laikraštis". 1967m., rugpjūčio 16d.
Vilkovist komentaras. Kaip nebūtų keista, gerai prisimenu šią moterį, nors tuo laiku (apie 1968m.) dar buvau mažas vaikas. Antro pasaulinio karo metu Šarkauskienės vyras tarnavo vokiečių karinėje sienos apsaugos policijoje. Pasibaigus karui, jis kartu su trimis savo mažamečiais vaikais, palikęs žmoną pasitraukė į Vakarus - Vokietiją. Po to išvyko į Ameriką, vėliau į Kanadą, kur sukūrė kitą šeimą. Visi vaikai liko Amerikoje. Vištytyje visi žinojo, kad ji gyveno Amerikoje ir stebėjosi, kad grįžus atgal į Lietuvą, nebuvo išsiųsta į Sibirą. Buvo kalbama, kad dėl to ji turėjo nutraukti bet kokius santykius su savo vaikais, net susirašinėjimą.
Truputį buvo keistoko charakterio, užsidariusi, o gal tik man taip atrodė. Kartais pasikviesdavo mane į svečius ir parodydavo nuotraukas su savo vaikais ir neįprastais mums Amerikos vaizdais. Man, penkiamečiui vaikui, nuotraukos atrodė neįprastai - buvo spalvotos ir blizgėjo. Žodziu, buvo labai gražios. Apie Ameriką neužsimindavo. Labai didžiavosi savo dideliu auksiniu laikrodžiu ir, kai būdavo geros nuotaikos, duodavo jį man į rankas palaikyti - "paturėti", kaip pati sakydavo. Mano mama ir kelios kitos Vištyčio moterys, jos kaimynės, iš jos pirkdavo tuo laiku labai didelį deficitą - medžiagą, vadinamą "kramplenu". Tačiau jokia spekuliacija neužsiiminėjo, tiesiog, paprašyta kaimynių, parduodavo tai, ką jai asmeniškai jos vaikai atsiųsdavo dovanų. Taigi nebuvo jokia "lupikė", kaip teigiama straipsnyje. Per Šv. Velykas labai gražiai su svogūnų lukštais numargindavo kiaušinius ir pasikvietusi mane, liepdavo kelis parnešti namo, parodyti tėvams ir padėti ant Velykų stalo. Prieš išvykstant į Ameriką, ji gyveno name, stovinčiame ir dabar, gretimai dabartinės vaistinės. Išvykstant tą namą pardavusi. Sugrįžus iš Amerikos, įsikūrė paskutiniame Taikos gatvės namelyje (dabar Taikos 56), mūsų kaimynystėje. Vėliau persikėle į namą miestelio pakraštyje, Pievų gatvėje, kuri dabar sujungia Dariaus ir Girėno gatvę su Kalno gatve. Kada mirė - tiksliai nežinau, bet gali būti, kad ir prieš 30 metų. Tik žinau, kad palaidota Vištytyje.