Kur trijų valstybių gaidžiai gieda

Europos lietuvis, 1995m. liepos 15-21d.

Vištyčio mokyklai – 50 metų

Vištytis. Yra toks miestelis pačiame Lietuvos pakraštyje. Saulei tekant čia viduryje gražuolio ežero trijų valstybių gaidžių giedojimas girdisi. Anksčiau tai buvo Vokietija, Lenkija ir Lietuva, dabar Vokietiją pakeitė Rusija. 1570 m. gavęs Magdeburgo teises, kurios dar keturis kartus buvo pakartotos (paskutinį syk 1745 m.), Vištytis apie 200 metų buvo svarbus pasienio miestas. Čia taikiai šonas šonan gyveno lietuviai, vokiečiai, žydai, lenkai ir rusai, keturių konfesijų maldos namai - bažnyčia. kirkė, cerkvė ir sinagoga - kviesdavo maldai ir susikaupimui. Sako, kad pas čionykščius liuteronus hegzametrais darbščiuosius pagirti, o slunkius pabarti atvykdavęs ir pastorius Kristijonas Donelaitis. Galimas daiktas, juk nuo Tolminkiemio ligi Vištyčio nėra nė 30 km.

Deja, ne visi metai buvo palankūs ir nelaimę Vištyčiui. Tik per šį šimtmetį miestelis triskart degė, per jį ritosi karai ir okupacijos, nešdamos netektis, nelaimes, vargą ir mirtį. Nemaža Vištyčio gyventojų iškentėjo Gulagą ir Sibiro tremtį. Rudieji "kaimynai", mėnesiui nuo įsiveržimo nepraėjus ant Ilgojo kalno - apie du šimtus vietos ir aplinkinių valsčių gyventojų. Ten greta lietuvių, lenkų, rusų ir vokiečių, guli kone visi Vištyčio žydai, kurių buvo apstu tarp miestelio amatininkų, smulkių prekijų ir tiesiog gerų žmonių. Šiuo metu jų, rodos, Vištytyje nėra nė vieno.

Tik ežeras ir Didysis (dar vadinamas Šv. Mergelės Marijos vardu) akmuo liko savo vietose, nors ir pastarąjį daug kartų kėsinosi skalda paversti. Pastaraisiais metais iki 600 sumažėjo gyventojų skaičius. O yra čia gyvenę ir pustrečio tūkstančio (1897 m.), dar 1923 m. buvo 1295, o 1979 m. - 751 gyventojas.

1777 m. atkurta parapijinė mokykla į savo suolus susodindavo visus norinčius, nesvarbu, kokios tautybės jie būtų, kokią tikybą išpažintų. Tiesa, dar ir mano atminty gyva dvikalbė mokykla: vienoje jos klasėje dėstė lietuviškai, o kitoje - vokiškai. 1921-1927 m. Vištyty buvo mėginta įtvirtinti progimnnaziją, deja, nepavyko - pritrūko mokinių: gimnazistiškas kepures Vištytyje suskaičiuoti ilgą laiką pakakdavo vienos rankos pirštų. Vištyčio skurdžiai neturėjo pinigų vaikams į mokslus leisti. Ir tik 1945 m. spalio 1 d., vos nutilus Antrojo pasaulinio karo kanonadoms, Vištyty vėl atsirado progimnazija, kuri, pabuvusi septynmete, po 10 metų tapo vidurine mokykla, o 1958 m. išleido pirmąją - 14 abiturientų laidą. 1970 m. spalio 31 d. mokykla persikėle į naujus rūmus. pagal tų metų iprotį vadintus priestatu: tik tokiu pavadinimu Lietuva be Maskvos leidimo galėjo statyti mokyklas.

Kad mokyklai lyginė sukaktis priminė neseniai gautas kvietimą, kuriuo aš - vištyčiokas - buvau kviečiamas į Vištyčio vidurinės mokyklos 50-ties metų jubiliejų. Kartu su buvusiais mokyklos auklėtiniais - Lietuvos Seimo nariu A. Albertynu ir skulptorium J. Kalinausku, prieš penketą metų aktyviai padėjusiu į Vištyčio centrinę aikštę grąžinti Vytautą Didįjį, išskubėjjome į tėviškėnų ir bendramokslių šventę. Turėjo su mumis važiuoti ir anų dviejų bendraklasis, buvęs Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkas, vienas Sąjūdžio kūrėjų, dailininkas Br. Leonavičius, atnaujinęs tarp kitko, ir Vištyčio herbą, stovintį dabar prie kelio į Kybartus, bet jis pasirodo, išvyko anksčiau - skubėjo mamą aplankyti ir ežero bangose pasitaškyti.

Vaikystėje didžiulė atrodžiusi Vištyčio bažnyčia vos sutalpino visus čia suskridusius vidurinės mokyklos auklėtinius, kurie klausėsi buvusio savo bendramokslio, dabar Gižų klebono A. Pasilausko laikomų šv. Mišių ir dar sunkiau buvo neseniai atidarytiems Kultūros namams, ir kurių erdvi salė sugebėjo susodinti tik tris ketvirtdalius buvusių gimnazistų. lr nieko nuostabaus: mokykla jau išleido 38 laidas, brandos atestatus gavo 730 abiturientų. Bet ir stovintys kantriai klausėsi kone 4 valandas vykusio koncerto: Vištyčio mokykla visada garsėjo puikiais muzikantis ir orkestrais, balsingais dainininkais ir chorais, talentingais artistais ir deklamuotojais. p0 kai žcxiis buvo sureiktas svečiams - jų išmonei nebuvo ribų. Kalbėjo Vištyčių įžymybės: nocionalinės moterų krepšinio rinktinės vyr. treneris V. Kanapkis, ilgametė Kauno muzikinio teatro solistė J. Ragaišytė, skulptorius J. Kalinauskas atvežė savo mokyklai specialiai nulipdytą ir išdegintą medalį, dailininkas B. Leonavičius - paveikslą. Vienos laidos abiturientai įteikė mokyklos direktoriui Z. Vasaičiui didžiulį varpą, kitos - gražų albumą mokyklos pasiekimams pažymėti. Žodžiu buvo dovanos, meilės, padėkos, sveikinimo žodžiai, mokyklai skirtos eilės, gėlių puokštės ir bučiniai...
Iš 6 mokyklos direktorių atvyko 5. Trys iš jų - Č. Vyzas, Č.Virškus ir A. Merkevičius - direktoriavo 10-15 metų. O nenuilstama mokyklos metraštininkė, kruopšti Vištyčio kraštotyrininkė, istorikė B. Mardosaitė daugiau kaip 30 metų dirba direktoriaus pavaduotoja mokymo-auklėjimo reikalams. 6 mokytojai yra baigę Vištyčio vidurinę mokyklą. Išsiskirstę po klases buvę mokiniai - dabar inžinieriai, mokytojai, dailininkai, ekonomistai, prekybininkai, verslininkai, meno žmones - toliau dalinosi įspūdžiai, prisiminė mokslo ir nuotykius, kėlė tostus už mokytojų ir bendramokslių sveikatą.

O saulėtam sekmadieniui išaušus, buvusių auklėtinių būreliai susimetė prie ežero, tapusio tarptautinių derybų objektu - autoritetingi tarėsi, kur turi eiti dviejų valstybių - Lietuvių ir Rusijos siena. Iš 1660 ha ežero ploto Lietuvai, deja priklauso tik apie 40 ha.

Petras Keidošius