VIŠTYČIO PADAVIMAI
BRONISLAVA KERBELYTĖ
Vištyčio
apylinkėje yra ne vienas gamtos bei istorijos paminklas, kurio atsiradimas
paaiškintas liaudies padavimuose. Daugiausia domėtasi Vištyčio ežeru. Padavimų
apie jo atsiradimo aplinkybes užrašyta daugiau negu apie bet kurį kitą
Lietuvoje esantį objektą. Jų užrašyta nuo XIX a. antrosios pusės iki šių dienų
ne tik ežero kaimynystėje, bet ir gana toli nuo jo. Turimi variantai priklauso
net aštuoniems siužetų tipams (tai nedažnas atvejis).
Sakoma,
kad senovėje, kai dar nebuvę Vištyčio, toje vietoje buvusi graži įlanka arba
buvęs didelis miestas Mandabūrija. Pasakojama, kad Vištyčio ežeras atėjęs
debesies pavidalu ir nukritęs, kai koks nors žmogus (piemuo, mergaitė) paminėjęs
vištytį netyčia atspėjęs ežero vardą. Kiti pasakoja, kad ežeras atplaukęs
žeme ir vis plėtęsis, o virš jo skraidęs vištytis ir cypsėjęs. Kai žmonės
sušukę: Vištytis, Vištytis ežeras nurimęs.
Populiariausias
siužetas apie tai, kaip kažkas (paukštis, senelis, nematomo žmogaus balsas ir
bildėjimas po žeme) įspėja naktigonius bėgti šalin iš lankos, nes čia užeisiąs
ežeras. Vieni naktigoniai pabėgę, o kiti neklausę ir likę juos užliejo iš po
žemės išsiveržęs (atbėgęs) vanduo.
Padavimuose
teigiama, kad Vištytis kada nors vėl išeisiąs (du kartus jis net buvo pakilęs).
Jis po žeme susijungiąs su Viliūnų marele. Užrašytas vienas variantas, kuriame
teigiama, kad ežere yra nuskendusi bažnyčia: žmonės girdėję jos varpų
skambėjimą.
Su
gana įspūdingu Didžiuoju akmeniu susiję padavimai sudaro penkis siužetų tipus.
Buvo pasakojama, kad ant šio akmens sėdėjęs ir verkęs. Susirenkantis akmens
įdubimuose vanduo tai velnio ašaros. Jos gydančios įvairias ligas, ypač
tinkančios akims gydyti. Kiti akmenyje mato įmintos basos kojos pėdą. Teigiama,
kad šio akmens suskaldyti negalima: akmenskaldžiai bandę tai padaryti (iš
tikrųjų akmuo prikalinėtas metalinių
strypų), bet jiems nepavykę akmuo neskilęs. Sakoma, kad prie šio akmens
paslėpti lobiai: atvažiavę prancūzai jų ieškoti, tik nežinia, ar radę.
Ekspedicijos
metu teiraujantis padavimų apie Didįjį akmenį, pavyko užrašyti nemaža jo
fragmentų ir keletą pilnesnių tekstų (jie čia pateikiami iš A.Glasienės,
V.Manikienės ir B.Kerbelytės rinkinio; skelbiamus tekstus iš magnetinės juostos
šifravo B. Kerbelytė).
Padavime
apie Vištyčio ežerą jaučiama dviejų tradicinių siužetų (netyčia atspėtas
atėjusio ežero vardas ir Įspėjimai apie ežero artėjimą) sąveika. Padavime
apie Didįjį akmenį yra čia anksčiau nefiksuotų elementų (velnias velka akmenį
bažnyčiai nugriauti; matyti virvė, kuria akmuo buvo perrištas), greičiausiai
per knygas pasiskolintų iš padavimų apie kitus didelius akmenis.
Padavimas
apie Būdų ežerą užrašytas pirmą kartą, o apie Ilgą kalną tebuvo užrašytas vienas
to paties siužeto variantas.
Kamilija Jurkevičienė
79 metų
gyvenanti Vištyčio miestelyje
Vištyčio ežeras
Būk čia buvo labai didelės pievos, ir
piemenys ganė. Na, ir jiems kas tai pasirodė, kad jie išeitų. Ne! Ir vis kas
tai ciepsė- jo - viščiukas, viščiukas koks tai. Ir ciepsėjo, ir ciepsėjo. Nuo
to ir Viščiukas - Vištytis ir liko. Jiem sakė, kad išeikit, nes čia užeis.
vanduo. Tai katrie spėjo, išėjo, 0 katrie liko, tai ir liko. Na, ir užėjo tas
vanduo, ir liko Vištyčio ežeras. 0 kas pirma - ar Vištytis, ar ežeras, - tai
šito aš negirdėjau. Net tos legendos nesigirdi, katras pirma - ar Vištytis, ar
ežerąs.
Juzefa Leonavičienė
63 metų
gyvenanti Vištyčio Lauko I kaime
Ilgas kalnas
Ilgas kalnas - tai tę bažnyčia įgriuvus su
žmonėmis. Ir buvo vis girdėt da ilgą laiką - skambino, reiškia, varpai, viskas
- iš po žemės. Buvo labai kunigas blogas, ar kas tę taip. Ir su žmonėmis laike
pamaldų nuskendo, nugrimzdo į žemę. Ir dar vis kalbėdavo, kalbėdavo. Čia va
toks takelis ir toks mažas kalnelis. Ir tę tokie akmenys kaip pamatai vis
būdavo
Būdų ežeras
Būdų ežeras - tai toks tę valdovas buvo
Būdas. Tai jis čia su savo karuomene nakvojo, ir tę ežeras. Įdėjo savo karūną
in tą ežerą ir sakė, kai tą karūną vėl bus galima išimt, tai jis vėl atvažiuos
čia. Tai čia Būdų ežeras pavadintas miške... Vištytgiry
Didysis akmuo
Ir sako, kad tę aplink Didįjį akmenį virvė -
vilko velnias bažnyčią nugriaut. Ir sutiko kokią moteri. Sako:
- Kur tu neši jį, akmenį?
Sako:
- Bažnyčią...
Sako:
- Palik ir nenešk, tegu jis čia guli.
Dabar ta moteries pėda tę yra ir ta virvė,
kur perrišta. Ir tas velnias paliko ir pasitraukė.