J. Urbonas
1964m. spalio 24d.
Žvarbus rudens vėjas šiurena skarotas eglių šakas. Šlama pageltę berželių ir ąžuolų lapai. Nurudęs pamiškys kas dieną apsikloja storesniu patalu, uždengdamas visus takelius ir pažliugusioje žemėje įmintas pėdas. Savo įprastą dainą kasdien ošia Pavištyčio miškas lyg vainikas apgobęs kalvomis nusagstytą apylinkę. Labai seniai vietos gyventojai klausosi tos dainos. Todėl apsiprato su ja kaip ir su ežero bangų šniokštimu.
Vieną vasaros rytmetį nuščiuvo šlamėjusi Pavištyčio giria. Ji išsigando tartum laukdama artėjančio viesulo ir sustingo lyg mirti pasmerktas kaltininkas. Medžių kalba nustelbė patrankų dundesys ir juodais kryžiais paženklintas lėktuvu gausmas. Tiršti paraku pakvipę dūmai prarijo žalią mišką, švininiai debesys užgulė prasikalusius vasarojaus želmenis. "Karas" - pašoko iš lovos Nina Liškevič, pasienio sargybos karininko žmona. Vištyčio gatvėmis ūžė tankai. Miestelio aikštėje švaistėsi išgėręs kareivių būrys. Aplinkui kaleno kulkosvaidžiai, ugnimi spjaudė pabūklai, tratėjo automatai, ugnyse ir dumuose skendo trobos, lyg pamišę bėgo vyrai ir moterys, seneliai ir vaikai, Tuojau už miestelio ir pamiškėje gulėjo pasieniečių lavonai, širdį veriančiais balsais dejavo sužeistieji.
"Rus kaput" - daužydami automatų buožėmis duris, hitlerininkai lakstė iš kiemo į kiemą. Jau pirmosiomis karo dienomis ant ežero kranto fašistai įkūrė taip vadinamą rusų getą. Surinko, sugaudė ir į nedidelį namą sugrūdo apie pusšimtį nespėjusių drauge su vyrais pasitraukti moterų ir vaikų. Alkis ir troškulys kankino šiuos nekaltus žmones. Su kiekviena valanda artėjo žiauri mirtis. O sužvėrėję, svetimo kraujo ištroškę okupantai vis ieškojo naujų aukų. Tuojau pat sušaudė valsčiaus partinės organizacijos sekretorių Andrių Jurgelaitį, vieną rusų karininką ir kitus padėjusius Vištytyje kurti tarybų valdžią, gyventojus.
-"Gyventi arba mirti"- paslapčiomis susitikęs Nina Liškevič kalbėjo priešo užnugaryje likęs pasienio komendantūros šoferis Michailas Kurmanovas. - " Mes turime padėti sužeistiems, privalome susiorganizuoti į vieną būrį. Pralietas kraujas reikalauja keršto". Besislapstantiems karo belaisviams ir vietos tarybų valdžios atstovams į talką atėjo geri, tvirtos valios, nepkenčią priešo žmonės. Tokie buvo Uršulė Labačiauskienė, Ona Markevičienė, Janina Čiuprinskienė, Zosė Artašauskaitė ir daugelis kitu.
Tuo metu Vera Nazarova dirbo akušere. Moterys už paslaugas paprastai jai apmokėdavo maisto produktais - viena duonos kepalą įdėdavo, kita lašinių gabalą suvyniodavo, trečia sūrio gabalą suslėgdavo. Visą šį maistą Vera Nazarova suvyniodavo į vieną ryšulį ir sargybiniams nepastebint per langą išdalydavo sužeistiesiems. Kitą kartą Vera atnešdavo jiems rūkalų, paduodavo atsigerti, išplaudavo rūbus.
Priešais rusų getą, kitoje gatvės pusėje stovėjo Čiuprinskų namas. Kieme buvo iškasta slėptuvė. "Užteks visiems vietos" - pogrindininkas Juozas Čiuprinskas pasikvietė žmonėse besislapstantį Michailą Kurmanovą ir kitus priešo užnugaryje likusius tarybinius karius. Susidarė daugiau kaip dvidešimties vyrų grupė. Tačiau pogrindininkams miestelyje buvo sunku. Tuo labiau, kad jis turėjo sau uždavinį kuo daugiau karo belaisvių nuvesti į partizanų būrį, susprogdinti hitlerininkų komendantūrą, kuo didesnę materialinę pagalbą suteikti ligoniams ir geto gyventojams. Patogiai tuo atžvilgiu stovėjo Uršulės Labačiauskienės troba - už kelių žingsnių miškas, langai atkreipti į kelią. -"Čia priesas jūsų neras" - sakė Uršulė, kai pirma kartą pas ją užėjo Vištyčio pogrindininkai. - "Kuo galėsiu, tuo padėsiu".
Naktimis vyrai kasė slėptuves, o išaušus slapstėsi kraiguose ir rūsiuose. Pagaliau įsitvirtino. Pavištyčio giria pasidarė nuolatiniais apylinkės partizanų namais, kovos su aršiu priešu štabu. Į čia ateidavo besislapstantys karo belaisviai, čia grūdinosi ir sunkiomis sąlygomis dirbo likęs Vištyčio valsčiaus tarybinis aktyvas.
Binosenkų buvo keli broliai ir viena sesuo. Kai prasidėjo karas Simeonas Binosenko jau buvo vedęs ir gyveno netoli Labačiauskienės. Ona Binosenko pirmaisiais tarybinės valdžios metais įstojo į komjaunimą ir dirbo Vištyčio valsčiaus komjaunimo organizacijos skretore. 1943m. policija įtarė Simeoną, kaip partizanų ryšininką ir jį suėmė.
Pasilikusi viena sesuo toliau talkininkavo partizanams, buvo patikima ryšininkė. Netrūkdavo lankytojų Binosenkų namuose. Pas juos ateidavo užfrontėje pasilikusių karininkų žmonos, vaikai, nepažįstami vyrai. Su kiekvienu iš jų namiškiai rasdavo apie ką pakalbėti, kiekvieną iš akių pažindavo, ko jis vertas. Nei vienas šeimos narys neatsisakydavo padėti žiauraus likimo ištiktam svečiui. Dalydavosi paskutiniu duonos kąsniu, pašnibždėdavo kokiais keliais galima patekti į mišką. Ona Vištytyje gyventi negalėjo, ji susirado darbą už 5 kilometrų pas vieną vokietį. Bet ir čia ramybės niekas nedavė. Kartą jai gestapininkai pakišo kažkokį popiergalį. "Pasirasyk. Kam. Dėl ko. Kad sutinki į Vokietiją darbams išvažiuoti." Ona Benosenko atsisakė siūlomos laimės. Tuoj pat apleido buožės namus, slapstėsi, talkino pogrindininkams.
Aprengė ir nuvedė į mišką kelis belaisvius Ignas Kanonenko, Janina Čiuprinskienė, padėjo jiems Marta Pravickaitė. Pas Labačiauskienę išliko radio aparatas. Jo pagalba slėptuvių gyventojai sužinodavo apie įvykius fronte, klausydavosi žinių iš Maskvos. -" Brangūs draugai, komunistų partija kreipiasi į okupuotas tautas, ragindama organizuoti patizaninę kovą priešo užnugaryje", - kartą patamsyje susėdę prie radio aparato išgirdo Vištyčio partizanai. Šį kvietimą keršytojai priėmė visa širdimi.
Pranas Eidukaitis iš Vaitkabalių kaimo dar Lietuvos buržuazijos valdymo metais pamėgo skaityti proletarinę literatūrą ir pažangius laikraščius. Jis neapkentė išnaudojimo ir progai pasitaikius, isdėstydavo savo nuomonę. Ta kryptimi bręndo ir jo vaikai. Antai duktė Ona stoja į Komunistų partiją, aktyviai dalyvauja politiniame respublikos gyvenime. Karui prasidėjus, Eidukaičiai kaip ir Uršulė Labačiauskienė, slėpė belaisvius ir tarybinius žmones. Pas juos buvo net trys slėptuvės - troboje, po grindimis, kluone ir už kluono. Okupacijos metu slėptuvėse gyvendavo po 7-10 žmonių - Jonas Popovas, Nina Liškevič, Ona Eidukaitytė ir kt. Pogrindininkai gaudė kiekvieną Maskvos žinią. Kartą jie išgirdo raginimą dėl atsišaukimų ir pogrindinės spaudos organizavimo. Taip gimė idėja leisti laikraštuką "Versmė". Ranka rašyta "Versmė" eidavo iš rankų į rankas. Ji ragino darbo žmones pakilti į kovą už laisvę ir teikti paramą partizanams. Išėjo dešimt "Versmės" numerių. Du jos numeriai išliko ir yra saugojami archyvuose.
Hitlerininkai ir juųpakalikai visaip stengėsi išnaikinti pažangius, tarybinei valdžiai tarnavusius žmones. Tuoj frontui praūžus buvo sušaudytas Gražiškių valsčiaus partorgas J. Janulevičius, pogrindininkai A. Kunas, F. Jaruškevičius, Izidorius Grunovas ir du jo sūnūs, J. Sartakauskas, komjaunuoliai St. Sartakauskas, Albinas Rutkauskas ir daugelis kitų. Besitraukiant į Rūdininkų girias pas partizanus, buvo nužudytas Michailas Kurmanovas.
Praėjo dvidešimt metų nuo tos dienos kai iš Vištyčio ir Gražiškių apylinkių buvo išvyti hitlerininkai. Žmonės tapo laisvi ir laimingi. Žemėmis užslinko pogrindininkų bunkeriai, nebeliko U. Labačiauskienės ir kitų trobesių. Po plačią Tėvynę išsiskirstė žmonės, okupacijos metu dirbę sunkų, bet garbingą darbą. Jonas Popovas dabar gyvena Alma Atoje ir Vilkaviškio rajono išvadavimo dvidešimtmečio proga siunčia nuoširdžius sveikinimus tiems zmonėms, kurie jam karo metais padėjo išsigelbėti nuo mirties. Juozas Čiuprinskas persikėlė gyventi į Kazachstaną, Ona Eidukaitytė, Nina Liškevič - į Vilnių, Alfonsas Venslova į Kaliningrado sritį.
Daug matė ir iškentėjo Pavištyčio giria. Šiandien jos gojų nestelbia dūmai, medžių kamienų neraižo priešo kulkos. Šiandien Pavištyčio giria, lyg prisimindama tolimą praeitį, ošia dainą apie gerus žmones, padėjusius karo belaisviams, apie tuos, kurie krito nelygioje kovoje.
