Seniūnijose gyvenančių valstiečių padėtį gali nušviesti dviejų seniūnijų inventoriai: Vištyčio iš 1758 m. ir Reketijos iš 1764 m.
Vištyčio seniūniją tada valdė Kristupas Puzina drauge su žmona, gyvenąs Vištyčio dvare. Tai seniūnijai priklausė Vištyčio miestas, turįs Magdeburgo teises, savivaldybę, vaitą priešakyje, gyvenantį ant trijų valakų žemės.
Tai seniūnijai priklausė 8 kaimai:
R i e č i ū n a i su keturiais ūkininkais, mokančiais čyžės po 7 timpas ir einančiais baudžiavą dvi dienas per savaitę.
T o t o r k i e m i s su 7 ūkininkais su tokia pat čyže ir 2 dienų baudžiava, tik jų septintas Iaikė smuklę ir mokėjo už ją 75 timpas.
L u k a i (dabar Liukai) su 5 ūkininkais, kurių pareigos ir mokesčiai toki pat, kaip ir anų, tik penktojo čyžė dvigubai mažesnė, nors žemės kiekis toks pat, kaip ir kitų.
G a l k i e m i s su 4 daržininkais, mokančiais čyžės po 12 timpų ir einančiais baudžiavos 12 dienų per metus, penktas Iaikė smuklę už 100 timpų metinio mokesčio.
A n t a v i l i s, kaimas paries seniūno Puzinos neseniai įkurtas, nes jo sodžių sąraše iš 1744 m. dar nėra; jame buvo 3 gyventojai, iš kurių vienas - malūnininkas - mokėjo 100 timpų, antras - audėjas - 25 timpas, ir trečias 30 timpų, nors pirmojo žemės kiekis dvigubai didesnis už kitų dviejų, baudžiavos jie nėjo.
P a p e č k i a i su 20 ūkininkų, mokančių čyžės po 7 timpas ir dirbančių baudžiavos dvi dienas per savaitę; dvidešimt pirmas gyventojas Iaikė smuklę už 100 timpų nuomos.
K a u p i š k i a i su ūkininkais, iš kurių 5 mokėjo po 7 timpas ir dvarui dirbo po 2 dienas per savaitę, vienas Iaisvas ir nuo mokesčio, ir nuo baudžiavos, vienas, dvigubai mažiau žemės turėdamas, dvigubai mažiau mokėjo ir baudžiavos ėjo vieną kartą per savaitę, vienas kalvis čyžės mokėjo 25 timpas ir baudžiavos nėjo, Iygiai taip pat ir vienas bendorius; tame pat kaime buvo dar 4 daržininkai, dirbę dvarui 10 dienų per metus ir moką čyžės 10 timpų; smuklės Iaikytojas nuomos mokėjo 100 timpų.
P a v i š t a i č i a i (Pavištytis) su 21 ūkininku, dirbančiais dvarui po dvi dienas per savaitę ir mokančiais po 7 timpas, su 5, kurių žemė, mokestis ir darbas.
dvigubai už anų mažesnis, su vienu girios sargu, laisvu nuo mokesčio ir darbo, su vienu bajoru, turinčiu valaką žemės, mokančiu čyžės 45 timpas ir laisvu nuo baudžiavos, su vienu daržininku, einančiu dvarui 10 dienų baudžiavos per metus ir mokančiu 10 timpų; tame kaime buvo net dvi smuklės: viena pačiame kaime su 40 timpų nuomos ir kita dvaro šilelyje su 30 timpų.
Inventoriuje yra pažymėta, kad ūkininkas, mokąs 7 timpas, turi pusę valako žemės,o kurio dvigubai mažesni mokesčiai, dvigubai mažiau ir žemės, būtent ketvirta valako dalis. Kad dabar tuose pat kaimuose norminis ūkininko žemės kiekis yra valakas, tai yra 30 ir daugiau (33) margų, tai, be abejo, ta pati norma buvo ir viduryje XVIII šimtmečio, tik nežinia, dėl ko inventorius to nepažymėjo. Tame inventoriuje nėra suskirstymo ūkininko žemės į pagrindinæ ir priimtinę. Dėl to, rodos, įrašyta žemė pagrindinė, būtent pusė valako, už kurį ėjo dvi dienas baudžiavos per savaitę,o visai nepažymėta priimtinė, už kurią buvo mokama čyžė.
Pažymėtina yra viena XVIII šimtmečio kaimų ypatybė: jie buvo gerai aprūpinti degtine. Minėtuose Vištyčio seniūnijos aštuoniuose kaimuose buvo šešios smuklės, priklausančios dvarui. Be tų, dvaras turėjo dar dvi Vištyčio mieste, kurs, turėdamas Magdeburgo teises ir savivaldą, taip pat be savų smuklių apsieiti negalėjo. Iš jų seniūnui ėjo, kaip jau pažymėta, geras mokestis, o ištroškusiems valdiniams gal labai pageidaujamas pasilinksminimas po darbų ir pramoga, ar kitaip sakant, viršūnei pelnas, o apačiai vargas.
Minėtieji mokesčiai ar čyžė ir baudžiavos dienos - tai dar ne visos Vištyčio seniūnijos gyventojų pareigos ir prievolės. Ir miestas, ir kaimai jų turėjo dar gana ilgą eilę. Vištyčio miestas, nors turi Magdeburgo teises ir atleistas nuo baudžiavos darbų, tačiau nėra laisvas nuo paklusnybės Vištyčio dvarui. Jo gyventojai turi taisyti ir, kur reikia, statyti tiltus, taisyti malūno užtvankas, kelius, mieste grindinį grįsti; iki Šv.Martynui čyžę pristatyti į dvarą, mokesčius dvaro laikytojui ar seniūnui, rinkliavą burmistrui, valakų mokestį, dovaninį davimą (kalėdą), turgapinigius ir žuvies mokestį; iš eilės važinėti į paštą dvaro reikalais; mokėti hiberną arba kariuomenės mokestį.
Vištyčio seniūnijos valdiniai turėjo šias prievoles: pusės valako gyventojai dvi dienas per savaitę baudžiavos su gyvuliais ar pėsti, kaip dvaras įsakys, savo duona vasarą ir žiemą. Skubos darbus ar gvoltus, rugius ir vasarojų valant, ariant ir mėšlą vežant ir šieną pjaunant po vieną dieną, neskaitant į tai baudžiavos dienų. Pastotis kiekvienas turi duoti kartą per metus ir vežti lengvai ar sunkiai iki 40 mylių; kas negalėtų ar nenorėtų, užmoka pagal paprotį, galėjimą ar negalėjimą sprendžia dvaras.
Mokėti čyžę ir taip pat kariuomenei mokesčius, vadinamus kvartą ir hiberną. Kiekvienas nuo pusės valako turi duoti pusę asminos avižų, bet Pavištyčio ūkininkai po visą asminą (t.y. aštuntą dalį bačkos ar 18 lietuviškų gorčių) ir po vištą. Tie patys ūkininkai turi samdyti dvarui sargą, duoti jai maistą ir algą. Visi kaimai, be Pavištyčio, dvarui turi statyti kas savaitę po du sargu ir duoti jiems maistą, tai yra Kaupiškiai keturias asminas rugių, dvi asminas miežių ir meitėlį, prie to turi prisidėti taip pat Lukai ir Totorkiemis; Papečkiai ir Riečiūnai duos keturias asminas rugių, dvi asminas miežių ir meitėlį. Visi kaimai dovanines rinkliavas (kalėdą) ir valakinius dėjimus turi duoti ir pristatyti į dvarą. Daržininkės, laisvosios ir žuvininkės, kada reikia, turi ateiti avių trinkti ir kirpti, daržų ravėti ir valyt. Žiemą iš kiekvienos gryčios 10 svarų vilnų arba pakulų turi būti suverpta ir verpalų tiek pat svorio turi būti atiduota dvarui. Taip pat turi būti saugojamos girios sienos.
Vištyčio kahalas ir visi žydai bei nuomotojai (jie nuomojo daugiausia smukles) ir ūkininkai, ir jų jurisdikiniai turi priklausyti Vištyčio dvarui ir seniūnui, išskyrus kriminalines bylas ir taip pat miesto dalykus, kuriuose turi atsakyti prieš Magdeburiją (miesto savivaldybę); kurie varo degtinę, brogą turi atiduoti dvarui. Svaigalų mokestį, šilinginį mokestą už smuklių svaigalų pardavinėjimą, apskrities rinkliavą generalinis nuomotojas turi pristatyti į apskrities pilį.
Kalbant apie valstiečių pareigas ir prievoles, reikia paminėti ir dvaro laukų dydį, į kurį baudžiauninkai turėjo dirbti. Dirbamų laukų dvaras laikė nedaug. Žieminių javų rugių sėdavo 15 asminų, miežių 14, avižų 12 ir žirnių vieną. Iš Vištyčio seniūnijos pajamų kas metai būdavo 3069 timpos, 1 šeštokas ir 6 grašiai.
Ūkininkų padėtis, lyginant su ta, kurią buvo nustatęs 1557 valakų įstatymas, jei kiekvienas ūkininkas turėjo po visą valaką (pusę pagrindinio, pusę priimtinio), kas atrodo tikra, buvo ir viduryje XVlII a. maždaug tokia pat, kaip ir XVl a., tai yra dvi dienos baudžiavos su čyžės mokesčiu pasunkėjo kiek pridedamomis pareigomis. Išsilaikė dar čia senas paprotys iš XVI a., nes bent kai kurie Vištyčio seniūnijos kaimai buvo įkurti tame šimtmetyje.
Sunkesnė valstiečių padėtis buvo R e k e t i j o s seniūnijoje arba hiberninių turtų dvare.
parengta pagal prof. Jono Totoraičio "Sūduvos Suvalkijos istorija", Kaunas, 1938m.