Vištyčio žemės auginti

Kraštotyros būrelio kuratorius

KNYGOS – MINTIES LAIVAI, PLAUKIOJANTYS LAIKO BANGOMIS IR RŪPESTINGAI GABENANTYS SAVO BRANGŲ KROVINĮ IŠ KARTOS Į KARTĄ.

F.Bekonas

Vištyčio kraštas mūsų tautai davė nemažą būrį šviesuolių, tarp jų ir drąsių lietuviško rašto ir žodžio paltintojų – knygnešių. Šiandien Vištyčio vidurinės mokyklos muziejuje gana daug ir įdomios medžiagos surinkta apie jau žinomus šešis knygnešius: mokytoją Petrą Kriaučiūną iš Girėnų (Papečkių) kaimo, varpininką ir knygų leidėją iš Čižiškių kaimo Petrą Mikolainį, knygnešį – daraktorių Antaną Ulevičių ir Simą Pumerį iš Dobilynių kaimo, Juozą Pazarecką – Kambliauską iš Vištyčio miestelio bei Vincą Šulinską iš Šilsodžio kaimo (Pajevonio valsč.).

Šių žmonių pasiaukojamos drąso ir rizikos bei ryžto dėka atgabenta ir lietuviška literatūra, lietuviškas elementorius, kalendorius, maldaknygė, žurnalas ir laikraštis pasiekė ne tik Vištyčio krašto žmones, bet ir Pajevonio, Gražiškių, Bartninkų, Virbalio valsčius, net Kalvariją, Liubavą, Liudvinavą, Vilkaviškį, Mintaują, Rygą, Tverečių, Daugėliškį, Valkininkus...

Mokyklos kraštotyrininkai tarsi bitelės po mažą kruopelytę lipdo kraštotyrinį korį, rašo savo krašto knygnešių metraštį. Muziejaus stenduose be knygnešių nuotraukų ir chronologinių aprašų vis nauja medžiaga pasipildo aplankai, kuriuose nuotraukos dokumentai, straipsniai, prisiminimai. Palaikomi ryšiai su knynešius menančiais žmonėmis giminėmis ir artimaisiais ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Čia savo našų indėlį įdeda ilgametė kraštotyrinio darbo entuziastė, muziejaus įkūrėja ir vedėja Birutė Mardosaitė.

Per Petro Mikolainio brolio Stasio dukrą Aldoną Danilevičienę, gyvenančią Vilkaviškyje, pradėjome susirašinėti su knygnešio anūku Donaldu Mikolainiu, gyvenančiu JAV. O 1997 metais vasarą knygnešio anūkė Paula Archevi iš Kanados, anūkas Mindaugas Mikolainis iš JAV, lankėsi Vištyčio vidurinėje mokykloje, senelio Petro Mikolainio sodyboje. Jie buvo labai nustebinti Vištyčio gamtovaizdžio, džiaugėsi sutvarkyta senelio sodyba, jam atminti pastatyta lenta. Ypač jie dėkojo už medžiagą, kurią kraštotyrininkai surinko apie jų senelį Petrą Mikolainį. Kadangi po sudėtingos operacijos Donaldas Mikolainis atvykti negalėjo, tai M. Mikolainis mokyklai perdavė nuoširdžiausius jo palinkėjimus, tęsiant šį gražų darbą. Na, o jis atsiuntė muziejui labai brangų eksponatą – “Mikolainių šeimos istoriją”.

Prieš keletą metų man kilo idėja, kad P.Mikolainio sodyboje reikia atminimo ženklo. Šiai minčiai pritarė daug kas, bet reikalai pajudėjo tik tada, kai Vištyčio regioniniam parkui pradėjo vadovauti Romas Bilevičius.

Praeitų metų vasaros pradžioje bendromis jėgomis užbaigėme pagrindinius sodybos ir aplinkos tvarkymo darbus., iškilmingai buvo atidengta atminimo lenta. Ateityje numatėme prie gyvenamo namo pamatų įrengti to laikmečio darželį.

Papečkių (Girėnų) kaimo valstiečių-ūkininkų Kriaučiūnų šeimoje 1850 metų rugsėjo 16 dieną gimė dar vienas įžymus to laikmečio šviesuolis ir Lietuvos laisvės šauklys – Petras Kriaučiūnas.

Kriaučiūnų šeima valdė 50 ha žemių, gyveno pasiturinčiai buvo apsišvietusi ir labai religinga. Petras baigė Marijampolės gimnaziją, Seinų kunigų seminariją bei Petrapolio dvasinę akademiją. Jam buvo suteikta mokytojo kvalifikacija su teise dėstyti lotynų kalbą. Dirbdamas Marijampolės gimnazijoje, jis įsijungė į aktyvią kovą prieš lietuvių kalbos nutautinimą, redagavo “Aušros” ir “Varpo” leidinius, juos platino ir rėmė pinigais. Ši gimnazija su lietuviškomis idėjomis nepatiko nei lenkų, nei rusų nacionalistams, todėl patriotiškai nusiteikiusius mokytojus šalino iš gimnazijos. Tai pajutęs Petras pats pasitraukė iš gimnazijos ir buvo paskirtas Plokščių (Šakių raj.) teisėju. Bet ir čia ne tik nenutraukė švietėjiškos veiklos, bet ją dar labiau suaktyvino. Po 10 teisėjavimo metų jis vėl grįžo į Marijampolę, iškart dirbo advokatūroje, 1906 m. jam vėl buvo leista dirbti Marijampolės gimnazijoje. Ir vėl jis jaunas gimnazistų širdis uždegė meile savo tautai, raštui ir žodžiui.

Vokietijos-Rusijos karo pradžioje, 1915 metų vasarą, jis kartu su gimnazijos mokiniais pasitraukė į Jaroslavlį, 1916 metų žiemą sunkiai susirgo ir sausio 20 d. mirė.

Testamentu turtą ir savo santaupas bei biblioteką paliko Lietuvos Mokslo Draugijai.

Petras Kriaučiūnas – gyvo žodžio meistras. Jis mokėjo aštuonias kalbas, drąsiai ir atvirai reiškė savo nacionalines pažiūras ir nesigėdijo sakyti esąs lietuvis. Savo prisiminimuose V.Šulinskas pasakojo, kad jiems, mokiniams, mokytojai apie P.Kriaučiūną kalbėjo kaip apie didvyrį, kovotoją ir lietuvystės saugotoją, pabrėždami, kad šio žmogaus širdis degė begaline meile Lietuvai, jos kalbai, žmonėms, papročiams, tradicijoms. Tai žmogus, kuris nepabūgo sunkumų, tykojusių pavojų knygnešio ir švietėjo dalią nešė drąsiai, išdidžiai ir kantriai.

Šio žmogaus paliktus pėdsakus dar ir dabar mena Vištyčio-Kybartų kelio pakraštyjue esantys sodybos likučiai: akmeninis tvartas, pusė medinio gyvenamo namo, kito tvarto likučiai, na ir, žinoma, medžiai milžinai – šimtametis kaštonas ir du gluosniai.

Dabar čia gyvena dvi senutės – seserys Būbnaitytės. Jos irgi mena Kriaučiūnus, susirašinėja su Petri brolio dukra Ona Balsiene, gyvenančia Kanadoje.

Minint lietuviškos knygos 450 metų ir mokyklos 600 metų jubiliejų, mokyklos kraštotyrininkai Petro Kriaučiūno tėviškėje pasodino ąžuoliuką.

Tariausi su regioninio parko direktoriumi, kad buvusį didelį Kriaučiūnų sodą būtų galima paversti knygnešių parku. Jis gražiai įsilietų į Vištyčio regioninio parko panoramą, turistinių maršrutų planą, įprasmintų Vištyčio knygnešių atminimą.

P.S.

Petro Kriaučiūno vardas yra tinkamai įamžintas. Jo vardu pavadinta Vištyčio vidurinė mokykla ir Marijampolės miesto biblioteka, jam pastatytas paminklas, jo pavardė iškalta Knygnešių sienelėje, jo garbei Knygnešių parke pasodintas ąžuoliukas.

bus 2 dalis

parengta pagal, 1998m. gegužės 7 d. “Santaką”