Tokią mokytoją mes jau 46-erius metus laikome tikra vištytiete.
O dabar apie viską iš pradžių.
Birutė Mardosaitė gimė Marijampolės rajone, Tarpučių kaime. Tėvai, turėję tik pradini išsilavinimą, buvo Iabai šviesūs žmonės. Tėvas Iabai mėgo skaityti apie politiką, apie pasaulį, buvo ramaus b?do, niekada nesileisdavo į apkalbas, o mama buvo labai energinga, gyva, linkusi vadovauti, mokėjo ir siūti, ir megzti, ir laiku apeiti visą ūkį. Toki apsukrumą paveldėjo ir Birutės sesuo. O Birutę visi laikė nepraktiška, nes jos vaikiški polinkiai buvo kitokie. Net ir žaisdama su bendraamžiais ji visada būdavo mokytoja, o giminėje buvo prigijęs toks posakis: "Birutė bus gimnazijos mokytoja". Iš tiesų mokslas Birutei buvo svarbiausias dalykas. Prisimena, kai į pirmą klasę vėlavo du mėnesius, nes reikėjo padėti nudirbti visus rudens darbus ir dar jaunesnę seserį prižiūrėti. Bet savo bendraamžius greitai pavijo ir pralenkė, nes tėvai ją buvo išmokę ir skaityti, ir rašyti. O kai atėjo į mokyklą neišmokusi eilėraščio, nes nesuprato, ką reiškia žodis "mintinai", labai išsigando, bet užteko tik keliems vaikams jį padeklamuoti, kai atėjo Birutės eilė išpoškino viską be klaidų.
Noras mokytis buvo didžiulis. Jeigu tėvai norėdavo palikti Birutę sodinti ar kasti bulves arba padėti prie kitų darbų, ji tol prašydavo išleisti į mokyklą, kol tėvai sutikdavo. Kai ketvirtoje klasėje, mokslo metų pabaigoje, atėjusi į mokyklą sužinojo, kad buvusi mokytoja daugiau nebedirbs, nes slapstosi nuo tremties, Birutė taip sielvartavo ir taip norėjo užbaigti keturias klases, kad mama surinkusi drabužėlius pėsčiomis nuvedė pas tetą ir dėdę mokytojus, gyvenusius netoli Šunskų, pabaigti mokslus.
Po to - mokslai Marijampolės gimnazijoje. Čia ji ne tik gabi mokinė, bet ir mergaičių choro, dalyvavusio dainų šventėse, dalyvė.
1954 metais Birutė Mardosaitė įstojo į tuometinį Vilniaus valstybinį Vinco Kapsuko universitetą, Gamtos mokslų fakultetą. Studijuojant teko daug keliauti, praktikų metu aplankytos gražiausios buvusios Sovietų Sąjungos vietos. Studijuodama Birutė susipažino ir su bendramoksliu, vėliau tapusiu profesoriumi, habilituotu daktaru, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo akto signataru Česlovu Kudaba. Abu jiedalyva-vo studentų mokslinės draugijos veikloje. Birutė labiau linko prie pedagoginio, o Česlovas Kudaba prie mokslinio darbo. Birutė jam daug padėjo, perrašydavo darbus, o kaip padėką, gavo dovanų knygą "Draustinėse giriose" su užrašu "Blrutei už nuoširdžią ir draugišką pagalbą". Abu jie universitetą baigė "raudonais" diplomais.
Baigusi universitetą Birutė Mardosaitė atvyko dirbti į Vištytį. Vienintelė jos darbovietė buvo Vištyčio vidurinė mokykla. Geografijos mokytoja, trisdešimt metų direktoriaus pavaduotoja, apie dvidešimt metų Vilkaviškio rajono geografijos mokytojų metodinio būrelio pirmininkė. Rasdavo laiko ir visuomeninei veiklai: dainavo mišriame chore, ansamblyje, kvartete, net keturiuose mokyklos spektakliuose vaidino, o kur dar septyniolika metų darbo Vištyčio Liaudies deputatų taryboje. Nebuvo mokytoja nei komjaunuolė, nei TSKP narė, tačiau tai netrukdė jai sulaukti pripažinimo ir aukščiausio įvertinimo. 1987 metais Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas suteikė Birutei Mardosaitei Lietuvos TSR Nusipelniusios mokytojos garbės vardą, o kur dar gausybė padėkos raštų iš Marijampolės apskrities viršininko administracijos, Vilkaviškio rajono savivaldybės, švietimo skyriaus, krašto muziejaus, Vištyčio mokyklos. Visi jie už nuoširdų pedagoginį darbą, už aktyvią metodinę, saviveiklinę, kraštotyrinę veiklą, brandžius darbus, savo krašto istorinės atminties puoselėjimą. Į kraštotyrinį darbą mokytoja Birutė Mardosaitė įsitraukė prieš keturiasdešimt metų. Su dešimties metų pertrauka dirbo ji su didžiuliu užsidegimu iki pat išėjimo iš darbo. Anot mokytojos, į kraštotyros verpetą ją įtraukė Gabrielė Karalienė, dirbusi Vilkaviškio švietimo skyriaus inspektore, atsakinga už kraštotyrinę i veiklą. Tuomet buvo renkama medžiaga Vilkaviškio krašto muziejui. Gabrielė Karalienė kreipėsi į mokytojus pagalbos padėti rinkti kraštotyrinę medžiagą ir eksponatus. Mokytoja Birutė Mardosaitė juokiasi, jog Karalienė mokėjo taip uždegti, įkvėpti, draugiškai patapšnoti per petį, kad ilgam įklampino į tą kraštotyrinį liūną.
Prieš dešimt metų, ruošiantis paminėti Vištyčio mokyklos penkiasdešimtmetį, buvo įkurtas mokyklos muziejus, kurio įkūrėja tapo mokytoja Birutė Mardosaitė. Čia surinkta Vištyčio krašto istorija, apie knygnešius, žymius kraštiečius, tremtinius, Nepriklausomos Lietuvos savanorius ir kt. Surinkta Vištyčio vidurinės mokyklos istorija: apie mokyklos vadovus, pedagogus, mokinius. Rašomas mokyklos metraštis, rengiamos įvairios šventės, susitikimai. Nors mokytoja jau nedirba mokykloje, bet dažnai užsuka į ją pasidomėti, kaip sekasi kolegoms, pasiruošusi visada patarti, padėti, pamokyti. Čia ji visada laukiama. Ją gerbia, myli ir vertina ne tik buvę kolegos, bet ir mokiniai. Mokytoja gauna daug laiškų, pilnų gerų žodžių. Pati didžiausia dovana, kai sulaukia gerų žinių apie buvusius mokinius, kai jie prisimena. Pasakoja apie save, pasisveikina ir paklausia: "Kaip gyvenate, mokytoja?"
Iš tiesų, atrodo, tiek nedaug reikia žmogui, "surinkusiam" visą Vištytį, tikrai nesuprantančiam, kad ji ir yra MAŽO MIESTELIO DIDIS ŽMOGUS.
Rima Gagienė,
"Šaltinėlis", 2005
