Istorikas Dlugošas rašo, kad 1422m. giriose prie Vištyčio ežero medžiojęs L.D.K. Jogaila (>>)...

... Tuo tarpu kilo ginčas tarp ordino ir Vytauto dėl pabėgančių į Lietuvą žemaičių iš po kryžeivių valdžios, kad Vytautas jų negrąžinąs atgal. Didysis kunigaikštis skundėsi kryžeiviais Vakarų Europos kunigaikščiams, o ordinas taip pat skundėsi Vytautu. Abi pusės griebėsi už ginklų ir susitaikė 1404 Racionže. Vytautas vėl pripažino ordinui Žemaičius su dalim Sūduvos, Jogaila tai patvirtino.

Sūduvos girios Vytautui ir Jogailai brangios buvo ir tuo atžvilgiu, kad jose galėdavo turėti malonią pramogą bemedžiodami, ypač kad jos, būdamos be gyventojų, buvo geriausia vieta įvairiausiems paukščiams ir žvėrims veistis. Atsižvelgdamas į tą Jogailos pamėgimą, Ordino magistras 1401 siuntė Lenkijos karaliui geriausią medžioklės sakalą dovanų, 1403 abiem valdovams - Jogailai ir Vytautui – leidžia medžioti ordino giriose. Racionže, kur Lenkija ir Lietuva 1404 darė taiką su ordinu, magistras davė ypatingą leidimą Lenkijos karaliui iki gyvos galvos medžioti ordino giriose prie Bebros ir Šešupės upių ir bemedžiojant naudotis šienu, žole ir drauge žuvauti.

Pagal J.Totoraičio „Sūduvos Suvalkijos istorija“