1422 m. gegužės mėn. 10 d.

Galutinis nustatymas Lietuvos sienų su Kryžiuočių ordinu; Žemaitija galutinai pripažįstama Lietuvai

Iš Melno taikos sutarties akto

Mes, Vladislovas, Dievo malone Lenkijos karalius, Aleksandras, arba Vytautas, Dievo malone Lietuvos ir Rusios žemių didysis kunigaikštis, šiuo pažymime, kad sudarėme amžinos taikos, unijos ir santarvės sutartį tarp mūsų ir Vokiečių ordino didžiojo magistro ir paties Ordino. Visų pirma, kad, tarp mūsų, Lenkijos karalystės, Lietuvos, Rusijos, Žemaičių, Mazovijos žemių ir kitų žemių bei valdų pavaldinių - iš vienos pusės, ir minėtojo didžiojo magistro, ordino, jo žemių ir pavaldinių tiek Prūsijoje, tiek Livonijoje ir Vokietijoje, iš antros pusės, tuojau turi būti panaikinti ir visiškai pašalinti visi iki šiol buvę tarp šalių nesutarimai, prieštaravimai ir padarytosios skriaudos ir jos nebeturi būti daugiau minimos nei atsimenamos. Taip pat Žemaičių ir Sūduvių žemės taikos reikalui turi pasilikti pas minėtuosius karalių ir kunigaikštį bei Lenkijos karalystę ir Lietuvos kunigaikštystę šiose sienose: pradedant nuo Mazovijos kunigaikščių ribų pabaigos, nuo Lyko upės, nuo brastos, vadinamos Kamieny brod, kuri yra Lyko aukštupyje, aukščiau už Grejevo ežerą ir Točilotą; nuo tos vietos einant tiesiai per dykrą iki pat ežero, kuris vadinamas Rogors, tuo būdu, kad pusė to ežėro priklausytų viešpaties Lietuvos kunigaikščio žemėms, o kita pusė - Ordino žemėms. Nuo to ežero tiesiu takeliu einama per dykumą iki tam tikros lygumos, pavadintos Preivaste. Nuo tos lygumos vėl reikia keliauti tiesiai iki kitos lygumos, vadinamos Merūniške (Mermiski), nuo Merūniškės tiesiai einant iki ežero, vadinamo Vištyčiu (Dvystytz), tačiau taip, kad tas ežeras visai pasiliktų Ordino pusėje, ir nuo to ežero, kaip galima tiesiau, eiti iki upės, vadinamos Lepūna, ištakų, arba šaltinių. Nuo tos upės reikia eiti iki ten, kur ji įteka į Širvintos upę, o toliau leidžiantis Širvintos upe iki jos pabaigos, kur ji iteka į Šešupės upę. Toliau keliaujant tiesiog per dykrą iki Nemuno upės kranto, kur iš priešlingosios pusės yra upe, vadinama Šventąja, ten, kur ta Šventoji įteka į minėtąją Nemuno upę, - tiek dėl Sūduvių žemės. Nuo čia einama Šventąja aukštyn 2 mylios. Ir nuo tos vietos, palikus tą upę, reikia eiti per dykrą, kaip tik galima tiesiau, iki pat Jūros upės, paliekant Nemuno upę kairėje per 2 mylias; tenai per dvi mylias pakilus minėtąja Jūra viena mylia, o nuo tos vietos tenka palikti Jūros upę ir eiti per dykrą, toliau, palikus Nemuno ir Rusnės upes; iki ežero, vadinamo Marėmis (Happ), ir Memelio pilies, žemaitiškai vadinamos Klaipėda, esančios nuo tenai iš kairės už 3 mylių. Nuo čia reikia jau eiti iki Sūriosios jūros kranto. Tai tokios yra sienos tarp Žemaičių ir Prūsijos. Tarp Livonijos gi, Žemaitijos, Lietuvos ir Rusijos sienos prasideda nuo upės, vadinamos Šventąja, kur toji upė įteka į jūrą, ta upe paėjėjus aukštyn iki nustatytų ir išsaugotų senųjų sienų tarp Žemaitijos, Lietuvos, Rusios - iš vienos pusės, ir Livonijos - iš antros pusės, tačiau ne iki tų sienų, kurios buvo nustatytos Ordinui valdant Žemaičių žemę, tiktai iki tų ribų, kurios nuo senovės saugojamos tarp tų žemių. Taip pat visi pirkliai ir bet kokie Lenkijos karalystės ir Lietuvos, Rusios, Mazovijos žemių ir valdų gyventojai ir iš priešingosios pusės - Prūsijos, Livonijos ir visų kitų pavaldžių joms žemių gyventojai su savo prekėmis ir bet kokiais daiktais laisvai ir be trukdymų arba suvaržymų amžiniems laikams turi teisę keliauti žeme ir jūromis, vandeniu ir visokiomis upėmis dideliais ir mažais laivais ten, kur tiktai jiems atrodys patogiau, ir mes neturime apsunkinti Ordino pirklių ir pavaldinių, uždėdami bet kokius naujus muitus bei rinkliavas, bet senoviniai muitai ir mokesčiai arba prekių apmokestinimo tvarka pagal senus papročius visada pasilieka galioje. Taip pat Ordino pavaldiniai, iš kur jie bebūtų (atvykę) ir kokio laipsnio, padėties ir luomo bebūtų, kurie prekybos tikslu ar dėl ko kita atvyks į mūsų Lenkijos karalystę arba Lietuvos kunigaikštystę, Rusijos, Žemaitijos ir Mazovijos žemes, neturi būti užpuolami. ar sulaikomi mūsų, mūsų pavaldinių ir svetimšalių, kokio laipsnio, padėties ar luomo jie bebūtų. Taip pat jei Prūsijos, Livonijos žemių ir Ordino valdų kaimiečiai (baudžiauninkai), valstiečiai (coloni) , smuklininkai, daržininkai, kurie turi prievolių savo šeimininkams, tinkamai neatsilyginę (savo ponams) pagal tų žemių papročius, pasišalintų ir pabėgtų į Lenkijos karalystę, Lietuvos kunigaikštystės, Žemaičių, Mazovijos ir Rusios žemes viešai ar slaptai, - vietininkai, teisėjai, pareigūnai ir mūsų pavaldiniai, kurie tuo metu vykdys teisingumą, jeigu į juos bus kreiptasi, turi priversti kaimiečius ir kitus aukščiau minėtuosius atsilyginti savo ponams arba turi nedelsiant grąžinti tiems ponams juos su jų daiktais ir visais atsigabentais turtais pagal paprotį tos žemės, iš kurios jie yra pasišalinę. Visais atvejais tos pačios tvarkos reikia laikytis ir kaimiečių (baudžiauninkų), valstiečių, smuklininkų ir kitų mūsų karalystės, kunigaikštysčių ir minėtųjų žemių gyventojų atžvilgiu, kurie minėtuoju būdu pabėgs į Ordino valdas. Taip pat visos privilegijos, užrašymai, sutartys ir kontraktai bei dovanojimų patvirtinimai ir įvairūs kiti raštai, kuriuos tik magistras ir Ordinas turi, o ypač Torunės sutartis, du sprendimai, šviesiausiojo viešpaties Sigismundo, Romėnų ir kt. karaliaus, Budoje ir Vratislavoje paskelbti, ir duotųjų raštų originalai, kuriuos yra gavęs minėtasis Ordinas iš mūsų arba kitų kokių nors asmenų dėl Žemaičių, Sūduvių ir Livonijos žemių, turi būti mūsų atnaujinamos (atstatomos), ir tas, kurios buvo atnaujintos, pripažįstame, kitos bet kurios Ordino privilegijos, paremtos bažnytiniu ar pasaulietiniu autoritetu, kiek jos, iš viso ar iš dalies, galės nesutikti su šiuo susitarimu ir su visais kitais aukščiau minėtais prieštaraujančiais punktais ir straipsniais, tebūna niekinės, negaliojančios ir be pagrindo, ir tokiomis tebūna laikomos visais laikais. Taip pat visi šiame kare tiek iš vienos, tiek iš antrosios pusės paimti ir, paliaubas prailginus, pasilaikyti belaisviai be jokios klastos ir apgaulės savaime turi tapti laisvi ir atleidžiami. Visi pabėgėliai, tiek iš mūsų Lenkijos karalystės, Lietuvos, Žemaičių, Mazovijos ir Rusios žemių, tiek iš bet kurių. Ordino žemių, gali laisvai grižti į savo namus, o su savo turtais gali elgtis laisvai pagal savo norą.

(Lot. DCD 4 p. 110-115 Nr. 90)