Po trisdešimties metų

Man tikrai buvo pavydu, bežiūrint į šią gražią klasę, nes tai buvo viena klasė - septinta "a", septinta "b". Ne dėl dosnios patirties, ne dėl jų užimamų postų, nuopelnų, o dėl daugiau kaip pusšimčio įvairiamžių "atžalų". Pavydėjau jų darnumo, draugiškumo, bendravimo gražumo. Tik nedaugelis klasių gali išlaikyti tokį sunkų laiko išbandymą. O jie, trisdešimt keturi, tolimais 1950-aisiais ne iš vidurinės, o iš septynmetės mokyklos, kur ir bendravo ne tiek jau ilgai, ir amžiumi labai skirtasi (nuo šešiolikmečio iki devyniolikmečio). Niekas dabar jokiame laikraštyje nespausdino pranešimo apie jų susitikimą. Ilgai neprašyti turėjo vienas su kitu pasimatyti, pasižmonėti, pažvelgti į savo mokytojus, tebedirbančius dabar jau Vištyčio vidurinėje mokykloje.

Tokios šilumos ir tokio dėmesio, kaip iš jūsų dabar dažnai pasigendame, - sakė Vištyčio vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja Birutė Mardosaitė. Ir šie žodžiai, pasakyti iškilmingoje aplinkoje is prezidiumo nėra kokie nors įprasti svetingumo žodžiai, bet tikra tiesa. Prieš dešimtmetį vykusiame šios laidos susitikime, kaip ir šis, išlikęs tik prisiminimuose ir nuotraukose, visiems padarė tokią šventę, kad apie ją tebekalbama ir ženkleliuose, prisegtuose svečiams ir saviškiams, kuriuose išrašytos trys svarbios datos "Vištytis 1950, 1970, 1980". Net per dešimt metų gimtinėje čia daug kas pasikeitė: išaugo nauja vidurinė mokykla, ją baigė jau net 23 abiturientų laidos.

Beje šiemet, kaip ir tais 1950-aisiais į gyvenimą išleisti 34 mokiniai, sutvirtėjo ir išstypo Pavištyčio pušaitės, sodintos "anųjų mažųjų" abiturientų, vešliai žaliuoja prie senosios mokyklos, irgi pačių užveistas vyšnynas. Neskaičiavo per šventę, kiek Vištytyje išdygo naujų namų, kiek gimė vaikų ateinančių į šią mokyklą, kiek išauginta lauko gėrybių. Kiekvieno jų, šitų 1950-ųjų berniukų ir mergaičių, gyvenime buvo savų pasikeitimų, įvykių, savų bėdų ir džiaugsmo. Argi viską visiems išpasakosi. Svarbu, kad dar gyvi, sveiki - atvažiavo jų žymiai daugiau nei prieš dešimtmetį. Būriuojasi, pypkiuoja, kuždasi, ir vis dažniau pasigirsta: " o atsimeni, o žinai, o buvo...".

Ir jei nematyčiau jų pliktelėjusių pakaušių ir solidokų figūrų, manyčiau susirinko šiemečiai ar pernykščiai mokyklos auklėtiniai. Direktorius Česlovas Vyzas (tegu būna anų metų pareigos) tik pakvietęs į klases apramina tuos šurmuliuojančius triukšmadarius. Prasideda trisdešimties metų senumo pamoka. Auklėtojų Česlovo Virškaus ir Genovaitės Kulbokaitės-Vyzienės rankose - senutėliai klasių žurnalai.

Daug čia nuodėmių beesą. Štai mokytoja Vanda Virškienė surašiusi krūvą algebros dvejetų, o Onutė Šeščilaitė-Alytienė nebaigusi pildyti žurnalo puslapio, todėl dabar auklėtojas Č.Virškus turi teisę "prigriebti" pedagogę. O į mokinių bėdas geriau ir nežiūrėti. Kokie šykštus mes buvom, kiek mažai gerų pažymių mes rašėm - stebisi mokytoja V.Virškienė. Prieš  30 metų mes kaip siaubo bijojome mokytojų. O pažymius jie mums rašė ne už tai, kad suole pasedėjom, - kalbėjo klasės sielos inžinierius-hidrotechnikas Albinas Albertynas ir žurnalistas Juozas Šitkauskas. Prisiminta ir tai, kaip tik baigę septynmetę (arba progimnaziją) išvažiavę Kaunan didesnių mokslų semtis. Į Kybartų stotį dar tėvas arkliu paveždavo, o iš didmiesčio "oriems" studentams dažnai tekdavo eiti pėsčiomis. Vištyčiokams - apie 20 kilometrų, o į Pavištytį reikėdavo visus 30 sukarti. Autobusų ir visokių ten "zilų" bei "mazų", kurie dabar drebina orą ir kelia dulkes, nei su žiburiu nematei. Tačiau kokia romantika, - sakė jie. O dabar prie mokyklos ne arkliai ilsisi, o balsvos, melsvos ir kitokių spalvų lengvosios automašinos. Kad čia keliai pagerėtų rūpinosi ir buvęs Vilkaviškio autokelių valdybos viršininkas, dabar dirbantis Kaune, Juozas Lapačinskas - taip pat šios laidos moksleivis. Užaugino Vištyčio žemė ir meno žmonių. Toje pačioje klasėje mokėsi skulptorius, Komjaunimo premijos laureatas Juozas Kalinauskas ir žinomas knygų iliustratorius, Mokslo leidyklos vyriausiasis dailininkas Bronius Leonavičius, į susitikimą savo mokytojams atvežę šventinius medalius ir dailu Vištyčio įkūrimo aktą. Į žmones išėjo ir kiti. Sunku net visas specialybes išvardinti. Muzikos mokytojas, veterinarijos gydytojas, kolūkio pirmininkas, agronomas, prekybininkė, šaltkalvis, technologas... O ir gyvena jie įvairiuose kampeliuose - Kaliningrade ir Alytuje, Kaune ir Vilniuje, Kėdainiuose ir Lentvaryje, Jonavoje ir Eišiškėse, Vištytyje ir Pajevonyje... Ne visi iš klasės pakilo tolimesnio išsilavinimo ieškoti, kitam sąlygų nebuvo, reikėjo iškart pačiam duoną pelnyti. Ne visi pasukę į didesnius centrus juose pasiliko ar po svietą išsibarstė. Liko gražus būrelis ir čia - gimtoje sodyboje, ant tos pačios, dar tėvų dirbtos žemės, kiti apsigyveno visai šalimais. Vištyčio kolūkyje triūsia mechaninių dirbtuvių vedėjas Juozas Gudiškis, suvirintojas Petras Uldinskas, vairuotojas Pranas Stankevičius, jo brolis Jonas dirba gretimame Pajevonio kolūkyje, ten pat gyvena Virbalio sviesto gamykloje dirbanti Marijona Bielevičiūtė-Krupinskienė, "Aušros" kolūkyje darbuojasi Onutė Pudaitė-Štramaitienė, ir jos vyras klasės draugas Gintautas Štramaitis, Irena Štramaitytė-Zinevičienė, Vištytyje - medicinos felčerė Irena Bilevičiūtė-Klevinskienė, vaistinės darbininkė Irena Venciūtė-Slizickienė, Pavištytyje - bibliotekininkė Marija Sinkevičiūtė-Mertinkaitienė. Rodos ir viskas... Jų visų darbai gražina gimtinę, kuria tą grožį, kuriuo paskui gėrisi ir kitur išskridę nenuoramos klasės draugai. Kad ir vėl augtų jų medžiai, pasodino ąžuolą ir liepą - gal nuo abiejų klasių, gal nuo berniukų ir mergaičių. Yra šioje laidoje nemažai žemdirbių - sodinukai turi augti, nors ir ne geriausiu metu žemėn įbesti...Iškasę gerai pasirausę po naujos mokyklos pamatais seną testamentą, ilgai studijavo jame savo parašus, o paskui susimąstė: rodos tik vakar čia rašėm, o jau tiek dalykų spėjo atsitikti gyvenime. Vėliau prie laužo buvo A.Albertyno ("jau taip mažai rašydavo gerų pažymių, o jis iš lietuvių vis tiek penkis nutverdavo", - sakė mokytoja Vyzienė) deklamuojami eilėraščiai, J.Kalinausko tranki liaudies muzika, Rugieniaus spragsintis fotoaparatas, J.Petriko pamokantys patarimai. Kokie šviesūs ir geri mokytojų veidai, kokie šilti žvilgsniai. Vyzai ir Virškai, Onutė Alytienė, Stasys Rugienius. Visi jie buvo gražiai pagerbti, prisimintas didelis jų triūsas. Kokie buvo rimti Vištyčio aštuntokai, atėję pasižiūrėti į save po... 30 metų. Zita Zokaitytė Vytauto Zdanavičiaus nuotraukos Pergalė, 1980m.