Vištyčio apylinkės. VARDAI IR ŽODŽIAI IŠ ŠALIES

STASĖ KRINICKAITĖ

Visi turbūt sutiksime, kad tikslingos žmogaus veiklos pagrindą sudaro žmogaus mintys, tikslai ir darbai, o ne žodžiai. Tuos žodžius, kuriuos mes kasdien vartojame, dažniausiai sutapatiname su daiktais ir reiškiniais, kuriuos jie pažymi. Dėl to išėjus iš apyvartos kokiam daiktui ar sąvokai, ilgainiui pamirštame ir to daikto ar sąvokos vardą, pvz.: trimargis - trijų margų ploto laukas, šešmargis - šešių margų žemės sklypas, karožė - papuošalas, kabinamas palubėje per vestuves ir kt. Pamirštame žodžius lygiai taip pat nesąmoningai ir nepastebimai, kaip ir juos vartojame. Iš šalies šį gyvą kalbėjimo procesą nuolatos stebi tik kalbininkai. Užrašydami žodžius, jie lyg sustabdo tą gaivališką žodžių srautą ir duoda galimybę pažvelgti į vardus ir žodžius iš šalies, pažiūrėti, ką jie kalba patys vieni, kokias daiktų ir reiškinių ypatybes fiksuoja.

Pažvelkime, ką mums sako Vištyčio apylinkių miškų, ežerų, laukų, kalvų vardai. Daugelis iš šių apylinkių vietų vardų labai ryškiai nusako šių vietų išorinės formos, išsidėstymo ir kitas jų ypatybes. Pvz.: Kupstynė, Plikbalė, Plynė, Papečkinės (kalva), Rudė (pieva) , Smailiakalnis, Kumpis (vieta ežere), Ilgasis kalnas, Plikalnis, Agurkalnis (kalnelis agurko formos), Aukštosios, Rundabala, Spangė - (pelkė), Stačiaskardis, Kamšinė (bala), Dubioji, Aukštuma, Klampioji, Baisioji (pelkė), Akmenyčios (ganyklos) ir kt.

Daugelis vardų mena tų vietų istoriją, pvz.:

Išdegta bala

Senas rinkas

Prancūzkalnis

Geležinkelis (pylimas miške)

Degėskalnis

Piliakalnis

Skintinė

Vokiečių kapinės

Sūrinis tiltas (netoli buvusi pieninė)

Kardonvietė

Kardonkalnis

Palivarkas

Bažnytkalnis

Papiernyčia (Čižiškių k.)

kur buvęs popieriaus fabrikas)

Rusibergas (kalniukas, kur kardonuose gyvenę caro kareiviai)

Draustgiris ir kt.

Įvairius atsitikimus, susijusius su tomis vietomis, pvz.:

Dūdbalė (kur buvo išvirtę muzikantai)

Smaliorkelia (kur velniai nešė smalą)

Ubagbalė (kur ubagai durpes kasė)

Cigonbalė, Smertkalnis (kur žuvo žmogus)

Verstinė (kur žmogus vertėsi per galvą)

Nuskendus bažnyčia

Lėktuvo buchta (vieta, kur nuskendo lėktuvas) ir kt.

Žemės vardai byloja apie tose vietose gyvenančius ar gyvenusius žmones, pvz.:

Greitmarės kalnas

Bagdono bala

Uenderpievė

Bakšiškių dvaras

Skrilevičiaus krūmai

Skirpsto kalnas

Žarckų pieva, Gražulynė

Pečiulynė

Lukoševičynė

Vasiliauskynė

Kalvaitynė

Ambrožynė

Tartėnynė

Kuprėninės

Dočkynė

Lukošynė,

Vyšniauskynė

Jurkynė

Žemaitynė

Žibalangynė

Jokaitynė

Bigelynė

Gudaitynė

Kriauzynė

Dumčynė

Jakimavičynė

Kuncaitynė ir kt.

Apie tose vietose augančius ar augusius augalus, pvz.: Samanynė, Švendrinė, Ožkabalė (augo "ožkų žolė"), Grikalnis, Lazdynkalnis, Klevinkalnis, Beržynės, Slyvynas, Liepkalnis, Modrickalnis. ir kt., apie tose vietose besiveisusis gyvūnus ir paukščius, pvz.: Varliabalė, Vėžainis, Angiabalė, Udrinis, Udriakalnis, Barsukbalė, Barsukalnis, Karosynė, Ožkakalnis, Lapkalnis, Pempiabalė, Ančbalė ir kt.

Bet ne vien vietovardžiai yra tokie iškalbingi. Kiekvienas kalbos žodis pats vienas jau gali daug pasakyti apie tą daiktą, sąvoką ar reiškinį, kurį jis pavadina. Žodis nusako būdingąsias, skiriamąsias jo žymimojo daikto ar sąvokos ypatybes. Šios žodžiuose užfiksuotos ypatybės ypač išryškėja, kai palyginame įvairių tarmių žodžius. Palyginkime Vištyčio apylinkėse užrašytus. augalų ir gyvūnų vardus su analogiškais literatūrinės kalbos ir kitų tarmių vardais, pvz.: karkliukas, lit. avižė, kt. t. liepsnė,. žvelgtinės; katpėdėlė, lit. vienmetis sausiukas, kt. t. sausažiedė, čiužulis, popieržiedė, šiaudinis, žibutis; Ievukas, lit. didysis žioveinis, kt. t. kregždažolė, Ievažandis, liūtnasris, liūtsnukis, smakiukas; metėlės, lit. pelynas, kt. t. kartusis kietis, kartėlė; kūkalis, lit. raugė, kt. t. kankulis, aksomitis, svitenės; godlapis sagutis,. lit. varnalėša, kt. t. bajoržolė, diedas, kepanušninkas, kibis, pakeleivis, velniadagis, vilkai; kiškio rūta, Iit. žvirbliarūtė, kt. t. ge- gutės rūtelės, laukinė rūta, paukštrūtė, zuikio rūta; ožkabarzdis, lit. asiūklis, kt. t. dirvų eglutė, driežgegutė, gandro pupa, kežetys, meškabardė, pataisas, vilnonis; gumbažolė, lit. skėtinė švidažolė, kt. t. drugžolė, skiautė, šakės, šimtažielė buožė, lit. nendrė, kt. t. pliušė, spyla, triušis; žąsiukai, lit. puriena, kt. t. lukštas, aklinas, karvžolė, purpžolė, purvažolė; vaivoras, lit. girtuoklė, kt. t. voverakytė, didžioji mėlynė, mėlyniauogė ir kt.; pyplys (tokia žuvis), lit. vijūnas, kt. t. čyplys; bizas, varmas, lit. bimbalas, kt. t. gylys, sparva; barborėlė, lit. boružė, kt. t. dievo bobytė, dievo karvytė, petronėlė, petras, putpelekė, šašytė ir kt.

Taigi matome, kad žodžiai patys vieni nusako jų žymimų augalų ir gyvūnų įvairias išorines ypatybes, mena su tais augalais ir gyvūnais siejamas legendas ir pasakojimus. Kodėl įvairiose tarmėse analogiškos reikšmės žodžių pagrindą sudaro skirtingos jų žymimų dalykų ypatybės? Pirmiausia turbūt todėl, kad tuos vardus yra davęs žmogus, palikdamas ir tam tikrą savo žmogiškojo subjektyvumo pėdsaką. Susidurdami gyvenime su tais pačiais daiktais, įvairiose vietose žmonės jiems davė vardus pagal tas ypatybes, kurios jiems pirmiausiai krito į akį, kurios jiems atrodė ryškiausios ar buvo reikšmingiausios jų praktinėje veikloje.

Dar labiau žmogaus požiūrį į daiktus ir reiškinius atspindi vaizdingieji žodžiai ir posakiai bei palyginimai, kurie, suponuodami ir tam tikrą to daikto ar reiškinio vertinimą, parodo tą daiktą ar reiškinį naujoje šviesoje, tartum gyvą.

Pvz.:

Visą gyvenimą džiuvau prie to siuvimo.

Pabado, pabado tą blynuką (nenoriai valgo).

Tik ant sykį gnybo (šaltis) - pūslės an (t) rankų.

Supikė tokia, drebanti bala.

Tai jūs palaikykit galvoj (neužmirškit), tegu ji tai pasako.

Dabar an(t) pinigų guli (turtingai gyvena).

Ar iš Vilniaus? Mano nė koja nebuvo Vilniuj.

Ar jis turi auksinių? Ką aš žinau! Aš jo kišenius nebuvau kraustyt!

Tas siūlas trūko, - pradėjau kitą kalbą. Tos kalbos neatmenu.

Tai aš jum, panele, kralikų į ausis privariau (niekų prikalbėjau).

Rodos, kat ji žemės nematė (nuo ašarų).

Išdžiūvus kaip pintis.

Ausys kaip ratai (didelės).

Gyvplaukiais apaugęs kaip iš miško.

Kietas glaistas, gali su kirviu nukirst.

Supos (bala), - kaip per patalą eini.

Neturiu nei brolio, nei sesers - gyvenu kaip ta lazda.

Jūs taip kaip nuodėmes išklausinėjat (viską apie senovę).

Reikėjo dirbt kaip arkliui, o nuogas basas.

Aš noriu išvirt, kad jis man kietas būt kaip bulvė (kiaušinis) ir kt.

Vaizdingieji žodžiai ir pasakymai kartu parodo ir neišsemiamas kalbos galimybes atspindėti įvairiapusį mus supantį pasaulį, neišsemiamas žmogaus pažinimo galimybes, atveriančias ir atrandančias vis daugiau daiktų bei reiškinių savybių ir ryšių. Šie minėti ir dar daugelis neminėtų Vištyčio apylinkėse užrašytų vardų ir žodžių svariai papildys turtingus lietuvių kalbos vardyno ir žodyno fondus ir tokiu būdu neabejotinai padės dar plačiau ir giliau pažinti mūsų liaudies materialinę ir dvasinę patirtį.