Žemę mylėti reikia

Santaka, 1990m. rugpjūčio 8d.

Vieną iš keturių Vištyčio krašto ūkininku Petrą Tupčiauską su septynmečiu sūnumi radau dirbančius kombainu SK-4 savame 24 hektarų lauke. Pats darbymetis. Pirmoji savarankiška javapjūtė. „Derlius vidutiniškas, sunkus pavasaris buvo, prastokai dygo javai, - pasakoja jaunasis ūkininkas, - niekam tokios padėties nelinkėčiau. Ir namą, ir ūkinius pastatus reikia statyti, ir derlių doroti.“... Nėra kur pirmąjį derlių sandėliuoti, todėl iš laukų tiesiai į priėmimo punktą ir tiek kiek reikės gyvuliams. Ne daug kol kas gyvulių laiko – 6 karves ir 10 kiaulių. Kol pastatų nėra, nėra ir kaip išsiplėsti, o planuojama turėti iki 10 karvių ir auginti apie 200 kiaulių. Pašarais apsirūpinti reikės pačiam. Tai reikės ir pasėlių struktūrą orientuoti.

- Ar negenda technika, ar užtenka atsarginių dalių?, - tęsiu pokalbį.

- Techniką reikia prižiūrėti, - sako ūkininkas. Be to, kolūkis niekada neatsisakė ateiti į pagalbą. Akys užkliūva už netoliese stovinčių vikšrinio traktoriaus, traktoriaus T-25, pakrovėjo. Dar labiau reikėtų preso, - palengvėtų šiaudų dorojimas. Lyg atspėjęs mano mintis, Petras Tupčiauskas pasakoja, jog techniką vairuoti jų šeimoje yra kam. Jis pats ir žmona Aldona – mechanizatoriai, vairuoja ir vyresni vaikai, tik štai, gaila, kad vyriausi du sūnūs nenorėjo pasilikti kaime – išėjo į miestą. Visas viltis tėvas deda į Aidą – labai jau jis prisirišęs – vis kartu. Nemažai talkina trylikametė dukra Rūta, na, o Eglei dar tik keturi metukai. Taip, kad didžiausia darbų našta gula ant tėvų pečių. Žmona dar ir kolūkyje darbo neatsisakiusi – šeria kiaules.

- Tikiu, įsikursime, tikrais ūkininkais tapsime, o abejojantiems, dvejojantiems. Imti ar neimti žemės, pasakyčiau – imkite. Ir dar – žemę mylėti reikia.

Zigmas Žemaitis