Žmogus,  gimęs  aname  amžiuje
A u t o b u s o, turėjusio važiuoti į Pavištytį, vėl nebuvo. Nedidelio ūgio, bet gyvų akių senukas liko rymoti Vištyčio autobuso stotelėje. Valandžiukę pasėdėjęs, jis žvilgtelėjo į saulę, kurios spinduliai krito tiesiai į kuplias liepų kepures, ir nupėdino Pavištyčio vieškeliu.
- Vakarop ir namus pasieksiu, - sumetė keleivis. - Šiandien šeštadienis, žmonių daug važiuoja į Pavištytį. Gal kuris paims..
Iškilmingai raibuliavo ežero vanduo. V i k t o r a s  V i n g ė l i s nejučiomis mintimis sugrįžo į jaunystės dienas. Ežeras ir dangus buvo nuostabus, neišpasakyto grožio. Tačiau laikai buvo sunkūs. Tėvai valdė nedidelį žemės plotą, kuriame augo tik akmenys. Visa šeimyna lenkdavo nugaras turtingiesiems.
1905m. Viktoras pradėjo bernauti pas buožę Kurtinaitį, kuris gaspadoriavo ant 100 hektarų žemės.
1914m. Viktorą Vingelį iškvietė į caro armiją.
Viktoras Vingėlis turi ką prisiminti. Jis pargyveno netrumpą gyvenimą. Gimė 1879m. Tai jau daug sako. Šiek tiek sušlubavo atmintis, klausa, bet V.Vingėlis vis dar žvalus.
Keleivis jau kilometrą sukorė. Atsisuko. Lyg kažkas ir dulkes kelia. Taip, lengvoji mašina tviska kaip stiklas. Senukas pakėlė lazdą, su kuria niekada nesiskiria.
Mašina čiūžtelėjo pro šalį ir sustojo. Joje patogiai įsitaisę vyras ir moteris. Kažko ginčijasi. Senukui nesvarbu dėl ko, kad tik pavežtų. |Jis atskubėjo prie mašinos, bet ji tuo momentu kaip kulka nulėkė į priekį.
- Matyt moteriškė užsispyrė, kad senio nesodintų į mašiną, - pagalvojo vienas sau keleivis ir patyliukais nusijuokė.
V i k t o r u i Vingėliui prisiminė karo su vokiečiais ir austrais epizodai. Tai buvo Karpatuose. Kareiviai šlapi, purvini jau kelios dienos neišlipo iš apkasų. Atrodė, kad atėjo pasaulio pabaiga. .. Tik po vienos nepavykusios atakos, po kurios nepakilo nuo žemės daugiau kaip pusė kareivių, įsiviešpatavo kapų tyla. Pasklido gandai: caras nuverstas. Kareiviai blindažuose užžiebę spingsules, aptarinėjo įvylius. Pasigirdo šnekos, kad keli iš priešo apkasų svečiavosi pas rusus, o pastarieji nušliaužė pas juos... Ši žinia greitai pasiekė karininkų ausis. Negirdėta neregėta, kad caro kareiviai bičiuliautųsi su priešu. Priešą reikia tik žudyti. Vieną dieną kareivius pakėlė aliarmas.
- Pirmyn, - šaukė karininkai. - Priešo pozicijas užimti. Į nelaisvę neiimti...
Keli rusai atsisakė pulti. Jie buvo sušaudyti vietoje. Priešas rusų antpuolio nesitikėjo. dauguma taip ir liko miegoti...
Vingėliui priešo apkasų neteko pasiekti. Jis, suklupęs viduryje lauko, apsikabino kažkokį neužaugą spygliuotą medį.
Dar prieš kelis "liuksus" kėlė lazdą. Staiga prie Vingėlio sucypė motociklo stabdžiai.
- Sėsk, tėvuk, pavešiu iki namų, - pasiūlė pažįstamas vaikinas.
- Dėkui, sūnau. Bet kad bijau iškratys visus mano kaulus...
Iš ligoninės Viktorą išrašė nepasveikusį. Girdi nereikėjo ginti Kerenskio. Vėl kariavo, vėl sužeidimas ir ligoninė.
Dabar jis atsidūrė Rygoje. Su vienu lenku apsigyveno pas laikraščio korespondentą, kuris buvo bolševikas pogrindininkas.
- Vyručiai, bėkit į Rusiją. Čia pasislikti jums pavojinga, - patarė latvis. - Aš jums dokumentus padarysiu.
V o k i e č i a i Rygoje be pasigailėjimo šaudė rusus. Viktoras pats matė, kaip vienu metu buvo sušaudyta 50 žmonių.  Po kie laiko Vingėlis su draugu lenku pasiekė Tarybų šalį.
Štai ir M u r a v i l i a u s kalva. Už kelių kilometrų namai. Šalia senuko sustojo tarybinio ūkio sunkvežimis. Vairuotojas apsuko sunkvežimį ir pasodino paargusį žmogų šalia savęs.
Kurį laiką Vingėlis gyveno Maskvoje. Kart su keliais kitais lietuviais kreipėsi į V. Mickevičių - Kapsuką, pašydami, kad padėtų išvykti į gimtąjį kraštą.
- Draugai, žinokite, kad Lietuvoje dabar labai neramūs laikai. Tačiau greitai galėsite sugrįžti, - prižadėjo V. Mickevičius - Kapsukas.
Viktoras Vingėlis į gimtinę sugrįžo po metų. Ilgai gydėsi, paskui 10 metų eiguliavo Vilkaviškio - Marijampolės miškų girininkijoje. Darbavosi "Tarybų Lietuvos" kolūkyje ir Vištyčio tarybiniame ūkyje.
Už poros metų V.Vingėlis atšvęs šimtąsias savo gyvenimo metines. Pragyventas ilgas, nelengvas ir įdomus amžius.
- Sulaukti tokių metų man padėjo tik darbas. Ir, tikriausiai, gyvenimas kaime. Dabar, kai sodyboje likau vienas (pernai mirė žmona), stengiuosi dažnai aplankyti kaimynus ir pažįstamus. Senatvės naštos šalia žmonių aš nejaučiu.

Jonas Imenas
Pergalė, 1976m.

Vilkovist  komentaras
Aš esu matęs ir šnekėjęs su šiuo žmogumi, kai aš buvau berods kokioje 8-9 klasėje, t.y. 1979 metais.
Visi tvirtindavo, kad jis yra matęs Leniną. Aš apie tai čia minimo žmogaus paklausiau, tačiau jis to tiesiogiai nepasakė. Atsimenu, tik kad šnekėjo apie kažkokį geležinkelį, geležinkelio stotį, minią žmonių ir dar kažką...