Balsuotojų mūšis Vištyčio valsčiaus viršaičio rinkimuose 1918m.
Vincas Žemaitis
1918m. gruodžio mėn. į Vištyčio valsčiaus viršaičius rungtyniavo du kandidatai,
ir abi pusės dėl balsavimo negalėjo susitarti. Jiems prašant ir Vilkaviškio
apskrities valdybai man pavedus, tuoj po Kalėdų buvau Vištytyje padėti
balsavimus pravesti. Atsilankęs vietos dar tebeveikiančiame vokiečių policijos
punkte, sužinojau, kad jų viršininkas (vakmistras) švenčių atostogoms buvo
išvykęs į Vokietiją, savo spintoje užrakinęs valsčiaus gyventojų sąrašus ir gal
tik už savaitės grįšiąs. Pasitaręs su valsčiaus kandidatu į viršaičius Bilevičiumi ir miestelio Kalvaičiu
(rašėsi dėl fanaberijos Kalwacz ar Kalvaičio) ir keliais vietos seniūnais
(šaltyšiais), nutarėme balsavimą atlikti gruodžio 31d. 10 val. ryto,
neatsižvelgiant į oro sąlygas, miestelio mokyklos kieme. Seniūnai apie
balsavimą tuoj pranešė visiems savo seniūnijos gyventojams ir balsavimo dieną
prižiūrės, kad į balsuotojų sąrašą būtų įrašyti vien turį teisę balsuoti.
Tvarkai palaikyti sutarėme vokiečių policijos nekviesti, net apie tai jiems
nepranešti.
Balsavimo dieną, nors iš
nakties buvo gerokai pasnigta, bet šiaip oras balsavimui lauke buvo
pakenčiamas. Paskelbtą valandą visi seniūnai buvo vietoje, taip pat susirinko
ir visi miestelio balsuotojai, tik iš kaimo, nors susirinkusių buvo gerokas
būrys, bet dėl tolimo kelio nemažai vėluojančių. Sutarėme pirmoje eilėje
suskaičiuoti miestelėnus, liepę jiems susirinkti vienoje tvoros pusėje.
Atidžiai ir pakartotinai suskaičiavę, radom jų apie 150 balsuotojų, po to
pradėjome skaičiuoti kitoje tvoros pusėje išsirikiavusius kaimiečius. Palikę už
tvoros miestelėnai lūkuriavo, laukdami balsavimo rezultatų. Išgirdę, kad jau
priskaičiavome virš dviejų šimtų balsuotojų ir vis dar naujų pribūva, pamatę
aiškų pralaimėjimą, jie pradėjo triukšmauti ir kelti ginčus...
Vienas jų išplėšęs tvoros
štakietą, kirto kitam... Akimirksny minia vienoj ir kitoj tvoros pusėje ne tik
nuplėšė štakietus, bet ir tvoros balžienus...Prasidėjo mūšis, koks tenka
įsivaizduoti, vykdavo senais laikais, prieš šaunamųjų ginklų atradimą.
Kaimiečių buvo žymus perviršius vyrų, o miestelėnų moterų, kurios pirmos
pasileido bėgti iš mūšio lauko. Matėsi gulinčių sniege...Tuo pat metu pasirodė vokiečių policija, šaudydama į orą
paklausė, kas čia kaltas, pasakėm, kad aišku, kas bėga - tas kaltas. Jie
norėdami sulaikyti arkliais vieną bėgantį, pašovė jo arklį. Tai gali sakyti ir
visi to netikėto mūšio registruoti nuostoliai, neminint mūšio lauke palikusių
sulaužytų štakietų ir išplėštų tvoros balžienų. Užmuštų, nebuvo, o sužeistieji,
matyt, išsislapstė jokių pretenzijų nepareiškę.
Viskam aprimus, abu
kandidatai į viršaičius, visi dalyvavę seniūnai, pasikvietę liudininkais dar
keletą dalyvių, suėjome į mokyklą, kur surašiau balsavimo rezultatų aktą, kad
žymiai viršijančią balsų daugumą gavo kandidatas Bilevičius,
su tuo sutiko ir jo varžovas Kalvaitis ir kad
nuo šios dienos Vištyčio valsčiaus, įskaitant ir miestelį, viršaičiu yra
Bilevičius. Taip išsisprendė gal ir Vištyčio valsčiaus neaiškus likimas.
Valsčiaus gyventojai mįtarė, kad aplenkėjęs Kalvaitis, tapęs viršaičiu,
darysiąs žygių prijungti Vištyčio valsčių prie Lenkijos. Vištyčio miestelio
gyventojai turėjo apie 100 ha bendro nuosavo miško, o Kalvaitis ir jo agentai
įbaugino juos, kad jei viršaičiu taps Bilevičius, tai jis tą mišką išdalysiąs
lygiomis visiems valsčiaus gyventojams. Dėl to ir kilo taip didelis nepasitikėjimas
ir nesantaika vienų su kitais.
Tais Vištyčio viršaičio
balsavimais domėjosi kaimyninio Vižainio
valsčiaus gyventojai. Buvau apsistojęs pas vieną kleboną kun. Kudirką ir rytojaus dieną po pietų pribuvo pas mane
Vižainio valsčiaus 3 ar 4 seniūnų delegacija. Jie prašė atvykti pas juos
pravesti viršaičio rinkimus. Iš Suvalkų jiems
atsiųstas viršaičiu koks tai lenkas, kurio jie nerinko ir nenori jo viršaičiu
turėti. Jie turi savo kandidatą ir rinkimus laimėsią daug tikriau negu
Vištytyje. Aš sutikau pas juos nuvykti su sąlyga, jei gausiu iš Vilkaviškio Apskrities valdybos įgaliojimą ir porą
ginkluotų policininkų mano palydovais.
Sutarėme, kad už poros
dienų jie vėl atvyks pas mane sužinoti galutinį mano sprendimą. Aš telefonu
kreipiausi į Apskrities valdybą, o jie į Vidaus reikalų ministeriją, kur jiems
buvo pasakyta, kad tai vykdant jiems susidarysią nesklandumų, nes ne vien
Vižainio valsčius, bet ir visa Suvalkų apskritis turi priklausyti Lietuvai. Ben
to Vižainio valsčius priklauso ne Vilkaviškio, bet Suvalkų apskrities valdybos
jurisdikcijai. Apie tai, kad aš prie geriausių norų, negaliu nieko pagelbėti,
pasakiau atvykusiems delegatams. Jie sakė, kad pravedus viršaičio rinkimus, jie
darys žygių prisijungti prie Vilkaviškio apskrities. Po to jie dar porą kartų
lankėsi Vilkaviškyje ir net Kaune Vidaus reikalų ministerijoje, bet niekas
jiems nepagelbėjo.
Atrodo, kad tais laikais,
dar tvarkant vokiečiams, nebūtų buvę sunkenybių pravesti plebiscitą pagal Vižainio valsčiaus
gyventojų pageidavimą prisijungti prie Vilkaviškio apskrities (atseit,
Lietuvos). Bet tuomet mūsų valdininkų nepaslankumas ir neapdairumas tai
sukliudė. Tenka prisiminti, kad dvidešimt metų praėjus, 1939m. kilus
vokiečių-lenkų karui ir lenkams iš Vižainio pasišalinus, Vižainis iškėlė
lietuvių tautines vėliavas ir laukė lietuvių ateinant, bet vokiečiai paskubėjo
juos prijungti prie Reicho.
Tuomet 1919m. Vištyčio
klebonas kun. Kudirka
man pasakė, kad Vižainio valsčiaus gyventojai yra dvikalbiai lietuviai, tai jis
patyrė būdamas Vižainy kurį laiką vikaru. Vižainio bažnyčioje jau senas laikas,
bažnytinės pamaldos laikomos tik lenkų kalba. Parapijiečiai tokiu būdu buvo
priversti bažnyčioje melstis lenkiškai, o namie jie dar kalbėdavo ir
lietuvškai. Yra ten šiek tiek atvykusių mozūrų ir iš Mažosios Lietuvos lietuvių
protestantų, kiti dar laiko save vokiečiais. Tą pat galima pasakyti ir apie
kaimyninio Kadariškio valsčiaus gyventojus jų kalbą ir lietuvybę.
Prof. Volterio 1901m. sudarytame žemėlapyje, pasiremiant jo
iš valsčių gautais 1888-89 metų pranešimais (žr. prof. dr. P. Kušneris. Pietryčių Pabaltijo etninė praeitis, psl.
21 ir 22), Vižainio valsčiaus visi gyventojai lietuviai lenko sekretoriaus
užrašyti lenkais; kaimyninio Kadariškio
valsčiaus sekretoriaus būta kiek sąžiningesnio, nes to valsčiaus lietuviai
gyventojai užrašyti lietuviais, kalbančiais lietuviškai.
Vincas Žemaitis
--------------------------------------
Miškų inžinierius Vincas Žemaitis mirė 1983m. vasario 15d. savo
brangiausios šventės, Vasario 16-osios, išvakarėse. Karo audros nublokštas gyventi
į Čikagą, jis laisvomis valandomis rašė jaunystės prisiminimus Nuo Šeimenos krantų. Vienas jų skyrius rastas paliktas
Čikagos ligoninėje jau po mirties, nes paskutinėmis dienomis dar rašė,
rašė...Gal kada prisiminimai išeis atskiru leidiniu...
Vincas Žemaitis buvo puikus
žmogus, daug pasidarbavo Lietuvos miškų ūkio vystymui. Tai galima pamatyti Kazlų Rūdos Miško muziejaus stenduose. Jis buvo
didelis Vilakaviškio apskrities ir savo tėviškės (buvęs Žaliosios valsčiaus Andriškių kaimas)
patriotas. Praeitais metais Vilkaviškio krašto muziejui atidaviau V. Žemaičio
prisiminimus Nepriklausomos Lietuvos 1918-19 metais Vilkaviškio
apskrityje. Šie redaguoti prisiminimai buvo atspausdinti 1995m. vasario 15d.
laikraštyje Santaka (straipsnyje Tokia diena buvo vienąkart) ir Šešupė
(Pirmosios Vasario 16-osios metinės Vikaviškyje).
Dabar siūlau
spausdinti prisiminimų dalį Balsuotojų mūšis Vištyčio valsčiaus viršaičio
rinkimuose 1918m.. Tai kartu samprotavimai apie to krašto istorines šaknis.
(Prisiminimų kalba netaisyta).
L. Grigienė,
Santaka,
1996m. vasario mėn.