Apylinkės deputatų rūpesčiai

Pasakoja Vilkaviškio rajono Vištyčio DŽD tarybos pirmininkas Antanas Žarskas

Žurnalas “Buitis”, 1969, Nr.9, 6-7 psl.

Kas tiesa, tai tiesa, mūsų gamta nenuskriaudė. Turime senomis legendomis apgaubtą ežerą, vieną didesnių respublikoje. Jo vandenys plauna plokščią Kaliningrado srities pakrantę ir stačius smėlingus Pavištyčio krantus. Abipus ežero – su vešlia ir įvairia augmenija, su vasarą ir žiemą nesibaigiančiu paukščių koncertu... Visa tai čia traukia turistus, žūklautojus, vasarotojus. Neatsiktinai kasmet prie ežero didėja vasarviečių skaičius – aplinkinių rajonų įmonės bei įstaigos statosi standartinius poilsio namelius, o patogesnes ir jaukesnes aikšteles užpildo palapinių miesteliai.

Paskaičiavome, kad vien per paskutinius metus pas mus ilsėjosi daugiau kaip 4 000 žmonių. Manome, kad artimiausiais metais šis skaičius padvigubės. Buities tarnybai ir mums, apylinkės tarybos darbuotojams, tai kelia papildomus rūpesčius, verčia ieškoti racionalesnių būdų kaip pagerinti tiek vasarotojų, tiek vietinių gyventojų poreikius.

Per 3 – 4 metus mūsų apylinkėje įvyko dideli pasikeitimai. Vištytį jūs galite pasiekti naujai išasfaltuotais keliais, o atvykę pas mus išvysite sutvarkytą centrinę gyvenvietės aikštę, naują šių mokslo išvakarėse pastatytą vidurinę mokyklą. Malonesnį įspūdį paliks ir paežerės aplinka – iki čia jau nutiesta elektros linija, įrengti sanitariniai taškai, pastatytos nusirengimo kabinos.

Vištyčio miestelis – apylinkės centras. Jame 800 gyventojų, bet visa apylinkė ir savo teritorija ir gyventojų skaičiumi yra didžiausia Vilkaviškio rajone. Pasirūpinti, kad tiek žmonių gautų patenkinamą buitinių aptarnavimų kompleksą – svarbus apylinkės tarybos deputatų ir buities tarnybų darbuotojų uždavinys. Kasmet didėjant apylinkės biudžetui, padedant valstybei ir apylinkėms ūkinėms organizacijoms ši problema sprendžiama vis sėkmingiau. Miestelis pasipuošė keliais naujais pastatais, iš kurių patrauklai architektūra išsiskiria buitinis gyventojų aptarnavimo paviljonas. Gerai įrengtose patalpose įsikūrė batų taisymo ir paminklų dirbtuvės, moterų ir vyrų kirpykla, mezgykla, daiktų nuomojimo punktas.

Kiek liūdniau su specialistais, meistrų teturime vos keletą. Juozas Zdanavičius, Vincas Pricas, Irena Gudiškytė.

Stodami čia dirbti jie atsinešė darbo įgūdžiu, įsigytuose ne specialiuose kursuose arba mokyklose, o iš pamėgimo vienam ar kitam amatui. Nelengva jiems suktis, kad patenkintų vis augančius gyventojų poreikius. Todėl ne visuomet įvykdomi gyventojų užsakymai, ne visada klientus patenkina darbų kokybė. Kur ieškoti išeities. Ne kartą apie tai kalbėjomės apylinkės DŽD tarybos vykdomajame komitete. Siūlytume prie rajoninių kombinatų organizuoti kursus, kuriuose būtų ruošiami kaimui reikalingi specialistai – batsiuviai, staliai, siuvėjai. Mes pasiųstume ten mokytis savo žmones, ir po kurio laiko problema daugiau ar mažiau būtų išspręsta.

Gyventojai teisėtai pageidauja, kad batsiuvys, mezgėja ar kirpėjas šiandien būtų aukštos darbo ir elgesio kultūros žmogus. Negalima juk kaip sako liaudies patarlė “kaustyti žmogų kaip arklį...”. Malonus žodis, mandagumas, jautrumas – neatskiriami buitininko profesijos bruožai. Atvirai pasakysiu – nepatinka man tai, kad išaiškinant buitininkus žymūnus, daug kur teatsižvelgiama tik į planų vykdymą.

Apie apylinkę, kur daug ko trūksta, kur tėra vienas kirpėjas, siuvėjas ir kur nėra galimybių palyginti, kaip dirba tas ar anas meistras, pirmon eilėn iškyla kitas vertinimo kriterijus – visuomenės nuomonė. Ką apie meistrą galvoja gyventojai, apylinkės deputatai? Įvertindami ir pagerbdami tikrus pirmūnus, visus teisingai orientuosime, kaip reikia dirbti.

Prie apylinkės veikianti buities komisija jau dukart šiemet tikrino, kaip dirba mūsų buitininkai. Ir susidūrėme su eile bėdų. Kitiems jos gali atrodyti smulkios, bet mums - svarbios.

Daugelis miestelio gyventojų verčiasi ūkiškai. Apylinkės taryba priėmė sprendimus, draudžiančius ganyti gyvulius masinio poilsio vietose, teršti įvairiomis atliekomis ežero pakrantę. Deja, tvarkos pažeidėjų vis atsiranda. Priekaištų turime ir kai kuiems poilsiautojams. Užsuki kitą dieną į tą vietą, kur vakar stovyklavo, ir už galvos stveriesi – šiukšlės, laužavietės, butelių šukės. Bloga, kad vieni kitų nepaseėrgstime, neperspėjame, o taip elgdamiesi kertame šaką, ant kurios patys sėdime.

Ežero pakrantėje, ypač ties Šileliu, poilsio namai dygsta kaip grybai po lietaus. Kartais ir be peržiūrėto ir suderinto projekto, neretai - ne ten, kur galima statyti. Pastačius sykį tokį namelį, niekam nebesinori griauti. Bet kas būtų po keleto metų, jeigu visi šitaip elgtųsi. Mes, apylinkės tarybos deputatai, rūpinamės, kad Šilelis būtų planingai užstatomas, kad gražiai atrodytų vasarvietės. Deka, kai kurių įstaigų darbuotojai nenori skaitytis su mūsų pastabomis ir reikalavimais. Buvo atvejų, kuomet pagalbon teko kviestis net teisingumo organus.

Į Vištytį atvyksta ilsėtis žmonės ir iš tolimesnių respublikos miestų – Kapsuko, Vilniaus, Kauno. Visus svečius iš anksto ruošiamės gražiai sutikti. Apylinkės tarybos sesijoje neseniai apsverstėme naujų priemonių planą buitiniam kultūriniam aptarnavimui pagerinti. Sesijoje kalbėjo deputatas L. Kazlauskas, V. Šulinskas, O. Narkevičienė. Sesijoje priimti sprendimai jau vykdomi – tvarkomos poilsio vietos paežerėje, gražinamas miesto parkas, tvarkomi šaligatviai, grindžiamos naujos gatvės. Netolimoje ateityje Vištytis taps dar gražesniu ir jaukesniu.