Žydai vištyčiokai

 

ALDONA BALČIŪNAITĖ, MONIKA BRADŪNAITĖ ir AUŠRA MALINAUSKAITĖ (9 klasė)

Vilkaviškio rajono Vištyčio Petro Kriaučiūno vidurinė mokykla

Vadovas - vyr. mokytojas VITALIUS GAIDYS

 

antroji vieta

 

Vištytis - viena seniausių Vilkaviškio rajono gyvenviečių. Vištyčio ežeras ra­šytiniuose šaltiniuose pirmą kartą minimas 1384-1402 m. sudarytuose vadina­muosiuose kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymuose: iš Insterburgo (Įsruties) Merkinę patariama pasiekti pro Vištyčio ežerą ir persikeliant per Šešupę. Vištyčio vardas paminėtas ir 1422 m. Melno taikos sutartyje, nustatančioje ilgaamžę sieną tarp Kryžiuočių ordino ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės.

Pasienio miestelis prie ežero pradėjo augti XVI a. 1570 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas suteikė jam Magdeburgo teises. Vakariniu šonu miestelis glaudžiasi prie buvusios Vokietijos (dab. Kaliningrado srities) sienos, pietuose ir pietryčiuose jo apylinkės nuo 1920 m. ribojasi su Lenkija. Taigi geografinė Vištyčio padėtis sudarė palankias sąlygas plėtotis amatams ir prekybai. Iki karo miestelyje buvo keliasdešimt krautuvių, šešios kepyklos, degtinės monopolis, karšykla, skerdykla, dažykla ir kt.

Pasienyje nuo seno gyveno įvairių tautybių žmonės: lietuviai, vokiečiai, žydai, lenkai, rusai. Tačiau minėtų įstaigų tarpduriuose senesnio amžiaus viš­tyčiokai prisimena guvius, mandagius, lipšnius ir iškalbius barzdotus žmones, siūlančius savo prekes ir gaminius. Pirkėjams jie visada įsiūlydavo silkių, ada­tų, gelumbės atraižų, cukraus, druskos, mėsos, duonos, bandelių, pyragų, vadi­namųjų „kolonialių" prekių, metalo dirbinių ar amatininkų gaminių, su kiek­vienu sakiniu vis mažindami jų kainą arba net siūlydami imti „įbargą" (skolon).

Šie žmonės ir buvo žydai. Nuo kada jie čia įsikūrė, niekas tiksliai nežino. Pasak Bostono enciklopedijos, 1897 m. iš 2468 Vištytyje gyvenusių žmonių trečdalį sudarė žydai, vadinasi, maždaug 800 žmonių. 1923 m. Vištytyje buvo 117 sodybų, iš jų apie 40 - žydų. Miestelyje gyveno 1295 žmonės, taigi žydų buvo per 200. Prieš pat karą Vištytyje, pasklidusios po visą miestelį, gyveno apie 40 žydų šeimų. Vadinasi, maždaug 200-210 žmonių.

Dauguma kalbintų vištyčiokų pabrėžia, kad žydai buvo labai nuoširdūs, malonūs, gana išsilaviną žmonės. Bėdoje mielai padėdavo tiek saviškiams, tiek kitiems miestelio gyventojams. Nesikišdavo į jokius kaimynų kivirčus, nebuvo girdėti, kad būtų su kuo nors pykęsi. Labai kultūringai elgėsi su pa­žįstamais ir nepažįstamais žmonėmis, į kaimynus ir gerus pažįstamus kreip­davosi vardu, pridurdami žodį „ponas, ponia, panele", nesvarbu, ar tai būtų suaugęs, ar vaikas. Į mažiau pažįstamus, tiek vyrus, tiek moteris, kreipdavosi žodžiu „tamsta".

Žydai aktyviai reiškėsi visuomeniniame miestelio gyvenime. Nemažai jų buvo Lietuvos kariuomenės savanoriai. Kai 1919 m. kilo grėsmė, kad Vištytį gali okupuoti lenkai (jie buvo jau čia pat, Pakalnių kaime), į savanorius stojo ir daug Vištyčio žydų jaunimo. Miestelyje veikė savanoriškoji gaisrinės tarnyba, joje, taip pat gaisrininkų orkestre, buvo ir žydų, o žydas Berklis vadovavo gais­rininkų grandžiai.

1912-1913 m. Vištytyje veikė žydų mokykla, kur mokėsi apie 60 vaikų, bet vėliau žydų vaikai mokėsi kartu su lietuviukais, o atskirai-tik vokiečių vaikai. Todėl žydukai buvo aktyvūs mokyklos renginiuose, jos sportiniame gyveni­me. Kartu eidavo iškylauti į Vištyčio šilelį, prie Didžiojo akmens ir kitur. Vai­kinai ir merginos dalyvavo meno saviveikloje, chore. Nepakeičiama dramos būrelio suflerė buvo žydaitė Klampučkaitė.

Žydų bendruomenė visuomet finansiškai prisidėdavo organizuojant mies­telio šventes ir renginius, o ką jau kalbėti apie centrinės aikštės ir gatvių puoši­mą. Kartu su lietuviais švęsdavo visas šventes, išskyrus krikščioniškąsias. Jau­nimas eidavo į šokių vakarėlius, gegužines, koncertus, sporto varžybas, dalyvavo Vištyčio futbolo komandoje. Kaimynai žydai visuomet pasveikindavo lietu­vius jaunavedžius ir jų tėvus vestuvių proga. Į bažnyčią neidavo, bet įteikdavo vokelį su pinigais - kraitį būsimajam naujagimiui - ir dovaną jauniesiems.

Tačiau tarp miestelio žydų nebuvo nė vienos mišrios šeimos. Žydai griežtai paisė savo tradicijų, buvo labai pamaldūs, vyrai melsdavosi kasdien. Turėjo savo sinagogą, kurią aptarnavo Vištytyje gyvenantis rabinas. Vyrai meldėsi žemutiniame „skalos" (sinagogos) aukšte, o moterys (per šventes) - antrajame. Prie kiekvieno žydų namo ant durų kabėjo popierėlis su žydiška malda, ko pas katalikus nėra. Dar vienas žydų bruožas - nepaprasta pagarba vyresniesiems ir meilė vaikams.

Žydai šventė šeštadienį, per šabą nieko nedirbdavo, pasipuošę visa šeima eidavo pasivaikščioti į miestelio aikštę, paežerę. Prieš Velykas ežere arba Vydupio upelyje nusiplaudavo nuodėmes. Paskui vykdavo didysis namų valy­mas: valydavo kambarius, kiemus, drabužius, net ir pačius naujausius daiktus. Labai įdomiai - kieme pastatytoje eglinėje palapinėje - švęsdavo Kučkas.

Gyvulius ir paukščius žydų maistui, apžiūrėtus rabino, pjovė skerdikas Pfailas. Skerdykla buvo šalia miestelio, kairiajame Vydupio upelio krante. Kiaulie­nos žydai nevalgė, nes to neleidžia jų tikėjimas.

Kartą mokykloje, prisimena A. Meškaitis, žydukui prikimšo į burną laši­nių. Tai šis išbėgo iš mokyklos namo, o netrukus atėjo jo tėvas, pakalbėjo su mokytoju, paėmė knygas ir sąsiuvinius, paaiškino mokiniams, kad tyčiotis iš kitų tikėjimo nevalia, kad jie, žydai, lietuvių katalikų tikybą labai gerbia ir, nunėręs galvą, labai susikrimtęs dėl nesusipratimo, išėjo iš mokyklos. „Tai mums buvo tarsi antausis, mes atsiprašėme mokytojo, o mokytojas už mus atsiprašė žydukų už įžūlų, šventvagišką lietuviukų pasityčiojimą. Nuskriaustas žydukas į mokyklą atėjo tik po savaitės. Mes jo labai atsiprašėme ir tokių juokų daugiau niekad nebekrėtėme. Tiesa, tėvai mūsų poelgį įvertino beržine koše ir nuėję atsiprašė nuskriaustojo tėvų."

Velykoms žydai iš miltų ir vandens kepdavo neraugintus paplotėlius ma­cus. Vaikai, nepaisydami pasakų apie katalikų vaikų kraują macuose, labai lauk­davo žydų Velykų, o sykiu ir Velykų duonos - macų ir riešutų, kuriais žydų vaikai dosniai dalydavosi su lietuvių, vokiečių ir lenkų vaikais. Macais savo kaimynus vaišindavo ir suaugusieji žydai.

Daugiau kaip pusė didesnių ir mažesnių Vištyčio krautuvių priklausė žy­dams. Didžiausią medžiagų parduotuvę turėjo Abolovičius. Be audinių, joje buvo galima nusipirkti įvairių dažų audiniams, vilnai, namų išorei ir vidaus sienoms, grindims, be to, druskos, cukraus, žibalo, žibalinių lempų ir dar visokių kitų ūkiui ir buičiai reikalingų prekių. Abolovičius supirkdavo iš vals­tiečių grūdus.

Stambų geležinkromį turėjo Budveckis. Čia galėjai nusipirkti žagrių, žoliapjovių, arklinių šieno grėblių, akėčių, puodų, keptuvių, tarkų, kibirų ir sta­tinių, be to, anglių, durpių, malkų, trąšų. Grūdų supirkimu vertėsi žydai Ro­zenbergas, Didžiūnas. Budveckis irgi supirkdavo grūdus, maldavo juos Kanapkio malūne, o paskui parduodavo miestelio gyventojams. Be duoninių miltų, čia buvo galima nusipirkti kvietinių miltų pyragams, kruopų. Švenčių progomis Budveckis skatindavo pirkėjus įvairiomis dovanėlėmis. Vargingesniems miestelio gyventojams duodavo po kelis kilogramus miltų šventiniam pyragui ar duonai.

Grabauskis ir Mauškus laikė nemažas mėsos parduotuves. Mauškus už Vydupio upelio, prie Kybartų kelio, dar turėjo ir skerdyklą.

Mažesnę audinių parduotuvę laikė Aleksnauskis. Kava, arbata, cukrumi, prieskoniais, mezgimo ar siuvimo reikmenimis prekiavo Zalenzonų, Pauzickų, Didžiūnų smulkių prekių parduotuvės. Mažas kolonijinių prekių parduotuvė­les turėjo Liurija, Alesnovskis ir kiti.

Rozengardas didesnių krautuvių savininkams pristatydavo kaimuose supirk­tus grūdus, bulves, daržoves, be to, supirktą vilną, odas, šerius veždavo kitiems miestelio žydams, kurie žaliavas apdorodavo ir parduodavo. Miškinas laikė vilnų karšyklą.

Visos šešios miestelio kepyklos priklausė žydams. Didžiausia buvo įsikū­rusi mūriniame pastate Vižainiu gatvėje. Ten buvo kepama duona, pyragai, labai kvapnios, minkštos, saldžios bandelės ir burnoje tirpstantys sausainiai. J. Baltrūnas, K. Meškaitienė, V. Mickevičienė prisimena, kad kepykla buvo pakeliui į bažnyčią ir turgų, o jos tarpduryje visuomet stovėdavo pats šeiminin­kas Chapkė ir kviesdavo išgerti arbatos. Ypač tai sugundydavo žvarbų rudenį ar žiemą per šalčius.

„Pašaukęs vaikus, liepdavo įpilti jiems karštos arbatos nemokamai, o prie jos atpjaudavo minkšto, neretai dar šilto pyrago.0 jeigu užeidavome su tėvais, būtinai įsakydavo mus pavaišinti arbata ir riekele pyrago savo sąskaita. Namo eidamos, mamos kalbėdavo, kad žydas gudrus, atseit vaišina vaikus nemoka­mai, bet įskaičiuoja į visą pirkinį. Tačiau niekas jam už tai nepriekaištavo, juo­lab kad prekių duodavo neštis į bargą, anot jo, pagal skolų knygą. Rašydamas skolą, visada sakydavo: „Grąžinti neskubėk, jei neturėsi pinigų, už juos ir ma­žytį priaugusį centuką atsiskaitys derliumi”. Per šventes Chapkės pasiuntinu­kas vargingiausiems miestelio gyventojams – ne tik žydams, bet ir lietuviams - atnešdavo po apvalų kepaliuką duonos, storą riekę pyrago ir keletą bandelių, palinkėdavo ramių švenčių.”

Miestelio vaikai vos tik ištaikę progą bėgdavo į žydaičių Reichriūdelyčių ledų krautuvę. „Oi, kokie skanūs buvo tie ledai! - prisimena E. Aleknavičienė ir V. Mickevičienė. - Tiesa, tėvai ne visa­da galėdavo duoti keliasdešimt centų ledams su kava ar netgi keletą centų patiems papras­čiausiems ledams - be razinų, kakavos, vyš­nių, žemuogių ar kitokio sirupo. Jei neturė­davome pinigų, tai pastebėjusi Reichriūdelytė duodavo mums šaukštą ledų nemokamai. Ne­retai prašydavome į bargą, ir ji duodavo, bet primindavo, kad užsirašo į knygą ir sąskaitą pateiks tėvams. Bet mes prašydavome nesakyti, ir ji, šelmiškai mirktelėjusi, tardavo: „Štai šluota, pašluokite gatvę prie krautuvės." O kartais, paduodavusi kibirą vandens su sku­duru, liepdavo išplauti krautuvą ir net „ledaunę" - taip vadinosi patalpa, kur gamin­davo ledus ir paskaninimus. Iki šiol jaučiame tų ledų skonį ir kvapą. Dabar ledų yra viso­kių, bet tokių nėra."

Daug žydų vertėsi amatais: dirbo kirpėjais, siuvėjais, laikrodininkais, batsiuviais, kailia­dirbiais, remontininkais, stiklapjoviais ir par­davėjais. Vištytis garsėjo kailiadirbiais. Žy­dams Garbonams išdirbti kailius skrandoms, apykaklėms, pirštinėms, kepurėms ir pakink­tams žmonės veždavo iš Pajevonio, Gražiš­kių, net Liubavo.

Kiti buvo pakinktų, grandinių, sietų meist­rai, pindavo pintines, iš linų vydavo virves, karšdavo vilnas, ausdavo lininius ir vilnonius audinius, juos dažė. Mauškus turėjo įrenginį skalbiniams lyginti, kurį vadino „mangaliu". Labai gerą vardą turėjo siuvėjos seserys Zel-zerzonaitės. Jos siuvo ne tik kasdienę apran­gą, bet ir kostiumus, paltus, kitus drabužius.

Mus sudomino žydo kirpėjo Efrenzono likimas. Šis žmogus patalpas kir­pyklai nuomojosi iš vokiečio, kuris, vos prasidėjus karui, nuėjo tarnauti į ges­tapą. Ir pirmąja jo auka tapo kirpėjas Efrenzonas su šeima. Žmonės pasakoja, kad šis vokietis labai žiauriai tyčiodavosi iš žydų ir be pasigailėjimo juos šau­dydavo. Dabar šiame name Vižainiu gatvėje įsikūrusi miestelio ambulatorija.

Jeigu jau niekas nepriimdavo taisyti laikrodžio, tai kiekvienas miestelio gy­ventojas sakydavo nešti pas Faivelį į Ežero gatvę. Nunešęs bet kokį laužą, parsinešdavai tiksliai laiką rodantį laikrodį. Vaistinę Vištytyje turėjo žydas Kornelis, bet dar prieš karą jis išvažiavo į Vokietiją.

Vertėsi žydai ir žemdirbyste. Janaukos kaime gyveno broliai Mauškis ir Griša Jamskiai. Jie dirbo savo žemės sklypus ir dar, surinkę kaimynų pieną, veždavo į Pilėno pieninę Pavištytyje. J.Baltrūnas prisimena, kad tai buvo linksmi, stiprūs vyrai, labai darbštūs ir pareigingi, geri šeimos tėvai. Turčiai nebuvo, bet ir nevargo. Kai kaimo vyrai pasijuokdavo, kad jie elgiasi ne pagal žydų posakį: „Žydas žemės nearė ir nears", jie su įgimtu humoru ir žydišku kuklumu atsakydavo: „Ne, pone, mes žemės neariame, tik išdykaujame ant jos, o, kaip matote, užsii­mame verslu, - ką jūs be žydelių darytumėt ir kas jums pieną surinktų."

Bene didžiausias žemvaldys Vištyčio miestelyje buvo žydas Abronkis, tu­rėjęs per 10 ha žemės. Bet jis gyveno pagal minėtąjį posakį. Žemę Abronkiui dirbo bernas lietuvis, o karves melžė ir kitus darbus dirbo tarnaitė lietuvė. Jiems Abronkis mokėjo atlyginimą, kur kas geresnį negu lietuviai ar vokiečiai ūki­ninkai. Žmonės pas žydus dirbti eidavo gana noriai, nes jie savo samdinių ne­skriaudė, mokėjo padoriai, apdovanodavo ir per katalikų, ir per žydų šventes. Iki 10 ha žemės turėjo dar trys šeimos. Jos sėjo grūdines kultūras, sodindavo bulves, įvairias daržoves. Perteklių parduodavo. Laikė daug vištų, žąsų, ančių, kalakutų, po 2-4 karves, prieauglio.

Labai gerbiamas buvo šulinių kasikas ir vietos šuliniams ieškotojas žydas Chackelis. Nors Vištytis įsikūręs ant ežero kranto, miestelio šuliniai labai gilūs -kartais tekdavo suleisti po 25-35 betoninius žiedus. Ne kiekvienas išdrįsdavo į tokį gylį kastis, nes po žeme gresia griūtys, trūksta oro. O štai Chackelis tai sugebėdavo, jis buvo neaukšto ūgio, raumeningas ir drąsus vyras. Šulinius jis ne tik kasė, bet ir liedavo jiems žiedus. Žmonės sakydavo, kad jei šulinį kasė ir žiedus žiede Chackelis, tai toks šulinys bus amžinas. Jo iškastais šuliniais ir šiandien dar naudojasi ne vienas vištyčiokas.

1941 metų birželio 22-osios jau 4 valandą ryto į Vištytį per Peisės upės tiltą, dengiami artilerijos ugnies, įvažia­vo pirmieji vokiečių tankai ir motociklininkai. Vieni li­ko miestelyje, kiti nuvažiavo Kybartų, Pajevonio ir Gražiškių - Kalvarijos kryptimi. Pirmiausia vokiečiai užėmė pasienio užkardą, milicijos būstinę ir pradėjo persekioti besitraukiančius tarybinius pasieniečius.

Karas ne tik pasieniečiams, bet ir miestelio gyvento­jams buvo netikėtas, nors apie jį ir kalbėta. Išaušus bir­želio 22-osios rytui, miestelyje buvo justi prislėgtumas, nežinia, bet labai sujudo vokiečių tautybės gyventojai, vietos nacionalistai, o jau apie pietus gatvėse pasirodė pirmieji mišrūs gestapininkų ir baltaraiščių patruliai. Jiems vadovavo vietinis vokietis gestapininkas. Ypač bu­vo išsigandę žydai. Jie tą dieną neatidarė savo krautu­vių, kepyklų ir įstaigų. Visi užsidarė savo namuose. Po vidurdienio pasklido gandai, kad netrukus pradės suimi­nėti žmones, vyks gaudynės, gal net egzekucijos, ir pir­mieji bus žydai. Netrukus gandai virto tikrove, tik pir­mosios aukos buvo ne žydai, o tarybiniai aktyvistai, komunistai, komjaunuoliai ir net niekuo dėti Vištyčio, Pajevonio, Gražiškių miestelių ir kaimų gyventojai.

Antrą karo dieną visiems žydams įsakyta rinktis prie vokiečių komendantū­ros ir registruotis. Po kelių dienų žydams vyrams, moterims ir vaikams įsakyta pasidaryti šešiakampes geltonas žvaigždes ir prisisiūti ant nugaros, krūtinės ir rankovių. Be šių ženklų išeiti į miestelį buvo uždrausta. Jau pirmąją karo savaitę juos varė į viešuosius darbus - tvarkyti miestelio, policijos ir komendantūros, skalbti vokiečių kareiviams skalbinių ir t.t. Į darbus varė ir prižiūrėjo vokiečiai ir baltaraiščiai, bet vietinių policininkų buvo tik keletas, kiti - svetimi.

Nuo karo pradžios praėjus maždaug savaitei, po Vištytį pasklido kalbos, kad vokiečių komendantūroj e gautas iš Reicho įsakymas visus žydus suimti ir suva­ryti į miestelio centrą, nes būsią vežami į Vokietiją darbams. Deja, tai buvo tik pusė tiesos. Pirmosiomis liepos dienomis prasidėjo žydų vyrų gaudynės. Žmo­nės buvo sukišti į namo rūsį miestelio aikštėje. Ten suvaryti žydai vyrai pasibai­sėtinomis sąlygomis, be maisto, vandens, buvo laikomi iki 1941 m. liepos 14 d. Juos labai kankino, mušdavo, varydavo leisgyvius dirbti, neleido šeimų nariams perduoti maisto, drabužių, vandens. Iki tos dienos vidudienio visi dar tikėjo, kad juos veš į Vokietiją, nors po miestelį sklido kalbos, kad prie Vištyčio ežero, Ilgo­jo kalno papėdėje, žydams kasamos duobės. Iš vakaro vyrus žydus po darbo dienos atskyrė nuo kitų suimtųjų ir nuvarė į Ežero (dab. S. Dariaus ir S. Girėno) gatvėje esančią areštinę. Ten jie ir sulaukė lemtingo liepos 14-osios ryto.

Kaip prisimena J. Baltrūnas, iš vakarojo brolis ir jis gavo raginimą 8 valan­dą ryto atvykti į Vištyčio policijos būstinę Vižainiu (dab. Taikos) gatvėje ir prisistatyti policijos viršininkui, nes jo brolis tarnavo policijoje Vilniuje ir bu­vo parvažiavęs namo. Abu pamanė, kad gal jam reikės grįžti į tarnybą. Bet prie policijos būstinės jie susitiko pažįstamą policininką, kuris, pasivedėjęs abu kieme į šalį, patarė nedelsiant dingti, nes šiandien pelkėse prie ežero, Ilgojo kalno papėdėje, šaudysią žydus ir jiems teksią šiose skerdynėse dalyvauti. Tada jie su broliu daržais nutykino pas pažįstamus ir pasislėpė. Ir tikrai apie pusę dešim­tos ryto surikiuotus žydus iš areštinės atvarė prie vokiečių komendantūros. Koloną lydėjo sustiprinta apsauga. Išėjęs vokiečių karininkas priėmė raportą, patikrino pasmerktuosius pagal sąrašą ir jau ruošėsi eiti į komendantūros vidų, bet tuo metu žydui Abolovičiui pasidarė blogai, jis neteko sąmonės ir pargriu­vo ant akmeninio grindinio. Jo sūnus paprašė karininką leisti tėvą pakelti ir paduoti jam vandens, bet karininkas tik nusišypsojo, lėtai atsisegė revolverio dėklą, išsiėmė ginklą ir, priėjęs prie gulinčio žmogaus, šaltakraujiškai jį sūnaus akivaizdoje nušovė. Dar prigrasino, kad toks likimas laukia kiekvieno tingi­nio. Tad pirmoji žydų auka buvo nušauta miestelio centre 1941 m. liepos 14 d. 10 valandą ryto.

Po incidento prie komendantūros buvo duota komanda tęsti kelionę, ir kai juodoji eisena Vižainiu gatve pasuko žemyn link Pavištyčio, jau visiems buvo aišku, kad žydus varo šaudyti. Patį vidurdienį paežerės pelkėje prie iš anksto iškastų duobių prasidėjo baisioji egzekucija. Aidint automatų serijoms ir šū­viams, į vandens pilnas duobes vienas po kito virto negyvi ar sužeisti jauni ir seni žydų vyrai. Sako, kad po egzekucijos grįžę baltaraiščiai sustatę į kampą automatus ir šautuvus paniurę kalbėjo: „Na, pagaliau pasibaigė."

Senbuviai miestelio gyventojai prisimena, kad iki kito ryto iš pelkės sklido skausmo aimanos ir pavieniai šūviai. Dar nenumirusius žmones vokiečiai apipy­lė chlorkalkėmis ir užkasė plonu žemių sluoksniu. Taip kūnai išgulėjo iki 1964 metų. Tada juos iškasė ir perlaidojo ant Ilgojo kalno prie Kanapkio malūno.

Po skerdynių prie Ilgojo kalno miestelyje įsivyravo tyla. Žmonės lengviau atsikvėpė, žydų šeimos apraudojo savo vyrus, tėvus, sūnus, jaunavedžius. Bet ši tyla buvo apgaulinga. Žydes moteris kasdien varė į darbus, vertė iš aikštės grin­dinio peiliais ir pirštais rauti žoles, perkloti akmenis. Dirbti turėjo ir karštyje, ir lyjant lietui. Nedavė atsitiesti, o jei kuri moteris išdrįsdavo, tai sargybiniai muš­davo šautuvų buožėmis, spardė ir keikė. Atiminėjo jų papuošalus, plėšė namus. Pasibaigus darbo dienai, sumuštos, apskarusios, išniekintos ir išsekusios mote­rys eidavo namo, kur jų laukė alkani vaikai ir senos motinos. Kitą dieną vėl būdavo varomos į beprasmiškus katorgos darbus. Miestelėnams buvo kategoriš­kai uždrausta šelpti žydų šeimas, bet kaimynai įvairiais būdais perduodavo mais­to. Tai truko iki rugsėjo 7-8 d. Tada moteris žydes su vaikais suvarė į miestelio aikštę, buvo įsakyta pasiimti pinigus, papuošalus, brangenybes ir ruoštis į kelio­nę. Čia be vandens ir maisto jas laikė iki rugsėjo 9-osios. Tą rytą iškankintos moterys su vaikais buvo išrikiuotos ir lėtai, prilaikydamos viena kitą, ta pačia Vižainiu gatve pasuko savo tėvų ir vyrų, sūnų ir brolių pramintu mirties keliu į daubą Ilgojo kalno papėdėje, kur jų jau laukė iškastos duobės. Ėjo užbaigti kan­čių ir patyčių, susitikti su savo vyrais. Taupydami šovinius, žudikai plėšė ma­žamečius vaikelius motinoms iš glėbio ir paėmę už kojų daužė į akmenis ar pribaigdavo šautuvų buožėmis. Toliau - aimanos, chlorkalkės, žemė. Jų kūnai 1964 m. taip pat buvo perlaidoti ant kalno prie Kanapkio malūno.

Po skerdynių žydų parduotuvės buvo išplėštos. Plėšė ne tik vokiečiai, bet ir kai kurie lietuviai.

Kiek žinoma, išsigelbėjo tik dvi Vištyčio žydų šeimos. Kalbama, kad dvi žydaites karo metu slėpė Juozo Čiuprinsko šeima, bet tolesnis jų likimas neži­nomas. Čiuprinskai vaikų neturėjo ir savo paslaptį nusinešė į kapus. Prieš karą kai kurios šeimos ar žydų vaikai išvyko gyventi ar mokytis į Ameriką, Palesti­ną, Lenkiją arba į kitus Lietuvos miestus.

Dauguma žydų namų per karą sudegė. Išliko vos šeši ar septyni namai. Tai buvęs rabino namas, mūrinis buvusios kepyklos pastatas, vadinamas „Krem­liumi", ir keli kiti namai. Juose gyvena jau šiandienos vištyčiokai, kurie net neįtaria apie šių namų buvusių gyventojų tragediją, apie jų kultūrą ir tradicijas, jų svajones ir likimus.

Žydų tautą šiandien primena tik sinagogos likučiai, senosios ir naujosios žydų kapinės bei paminklinis akmuo masinių žudynių vietoje. Šie paminklai tarsi sako, kad prie mūsų miestelio ištakų stovėjo ir žydai vištyčiokai. Jie buvo neatskiriama mūsų krašto gyvenimo dalis, su mūsų proseneliais ir seneliais dalijosi duona, vandeniu, druska ir oru.

Susipažinus su istorine miestelio praeitimi ir jo prarastosios dalies - žydų-gyvenimu, papročiais ir tradicijomis, mums atrodo, kad mūsų karta labai daug prarado. Šiandien skurdesnis ir mūsų gyvenimas, ir kultūra, menas, ir tradici­jos. Mes jaučiame ne tik nuoskaudą, bet ir atsakomybę už šią siaubingą trage­diją. Tokio siaubo, kokį teko patirti žydų tautybės žmonėms, nelinkėtume nie­kam. Tegul tai niekados nepasikartoja.

Kasmet Žydų genocido dieną mes, Vištyčio P. Kriaučiūno vidurinės mo­kyklos mokiniai, pagerbiame žydų vištyčiokų aukas uždegdami žvakutes ant Ilgojo kalno ir vienišose, niekieno nelankomose žydų kapinaitėse. Tegul šios liepsnelės sušvelnins mūsų prosenelių ir senelių kaltę, kad jie negalėjo apginti nekaltųjų.

 

Balčiūnaitė A., Bradūnaitė M., Malinauskaitė A. Žydai vištyčiokai // Mano senelių ir prosenelių kaimynai žydai: antrasis moksleivių darbų konkursas (Sudarė Vildžiūnas L.). V.:Garnelis. 2003. P.45-54

 

Rašinyje panaudoti J. Agliniškienės, E. Aleknavičienės, J. Baltrūno, S. Balkevičiaus, V. Debesaitienės, A. Gutauskienės, A. Meškaičio, K. Meškaitienės, V. Mickevičienės, T. Saukaitienės, K. Vaičekausko, J. Vasiliausko ir Č. Vyzo pasakojimai

 

 

Žydų kapinės 1998-12-30 įrašytos į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.

1) Registro numeris L903: Vištyčio miestelio žydų pirmosios kapinės - miestelio vakarinė dalis, 0,4 km į vakarus nuo kelio į Kybartus, prie Lietuvos - Rusijos sienos; plotas - 0,92 ha;

2) Registro numeris L904: Vištyčio miestelio žydų antrosios kapinės - miestelio vakarinė dalis, 0,48 km į vakarus nuo kelio į Kybartus, prie Lietuvos - Rusijos sienos; plotas - 0,68 ha.