Valstybinės sienos prieigose. Vištyčio išvadavimas

1 dalis

Sekančią, 1944 m. spalio 17 dieną, 11-os gvardijos Armijos daliniams reikėjo, remiantis pirmos dieno puolimo sekme, sutriuškinti narsiai ir įnirtingai besiginantį priešininką, išeiti prie TSRS ir Rytų Prūsijos valstybinės sienos ir pralauzus prasiveržti pro priešų gynybinį ruoža ir izoliuoti atskirus vokiečiu dalinius. Buvo aisku, kad šių tikslų galima pasiekti tik tuo atveju, jei bus pasiektas ir išlaikytas tam tikras puolimo tempas ir apsaugoti armijos flangai kaip iš šiaurės (nuo Stalupėnų pusės), taip ir iš pietų – nuo Vištyčio pusės. Vykdant tokį planą, buvo nuspręsta tęsti intensyvų ir energingą puolimą, pralaužti antrą tarpinį gynybinį ruožą ir baigiantis dienai pagrindinėmis jėgomis užimti gynybinį ruožą prie valstybinės sienos. Antruose korpusų ešelonuose turėti parengtas puolimui 83-ią ir 18-ą gvardijos šaulių divizijas priešo kontratakų atrėmimui ir sėkmingo puolimo užtikrinimui bei paramai. 16–a gvardijos šaulių divizija, būdama armijos reserve, turėjo judėti kartu su 16-os gvardijos korpusu ir būti pasirengus suduoti smūgį pagrindine kryptimi.

36-o gvardijos šaulių korpuso vadui gen. E. V. Rižikovui buvo įsakyta 11-os gvardijos divizijos pajėgomis išvalyti nuo priešų mišką į rytus nuo Vištyčio ežero ir pridengti kairįjį 11-os Armijos flangą.

Rusų aviacija gavo užduotį, šturmuojant ir bombarduojant objektus pagrindinėje puolimo kryptyje, sunaikinti atraminius punktus Mažučiai, Kairiai, Karklupėnai, sunaikinti vokiečių artileriją ir gyvąją jėgą, o po to naikintuvams paremti tankus ir pėstininkus. Buvo planuojama vokiečių grupuotę į pietus nuo Virbalio ir Kybartų apšaudyti galinga artilerijos ir aviacijos ugnimi.

Galvodama, kad rusų kariuomenė spalio 17 dieną sustiprins puolimą, vokiečių karinė vadovybė prasidejus rytui sustiprino savo pajėgas (Gumbinės grupuotę) daliniais, permestais iš kitų fronto atkarpų. Rusų 11-os Armijos puolimo ruože į mūšį buvo įvestas 131-os divizijos 432-as pėstininkų pulkas ir 27-as atskiras šturmo batalionas, o išsekinti sunkių mūšių 561-os divizijos pulkai papildyti kareiviais.

Rusų žvalgyba nustatė, kad antros puolimo dienos rytą vokiečiai prieš 11-os armijos frontą sutelkė mažų mažiausiai 100 tankų ir artilerijos pabūklų, 40 šarvuočių iš tankų bataliono “Norvegija” ir 103-ios tankų brigados sudėties. Naktį savo artileriją ir minosvaidžius vokiečiai perdislokavo į naujas ugnies pozicijas ir taip sustiprino pėstininkus papildomomis ugnies priemonėmis. Stengiantis aplenkti rusų kariuomenės puolimą, o greičiausiai visko, jį atremti ir nutraukti, vokiečiai spalio 17 d. rytą, 7 val. kontratakavo daugelyje fronto atkarpų. Galingiausia kontrataka vyko 31-os gvardijos šauliu divizijos atkarpoje. Vokiečių vadovybė permetė į mūšį iš Karklupėnų (kaimas 3 km į rytus nuo Matlaukio) rajono į Pajevonį daugiau nei 2 pėstininkų batalionus, kuriuos palaikė 25 tankai. Tačiau vokiečių nelydėjo sėkme nei šiame nei kitame fronto ruože. Priešingai, vokiečiai buvo atmesti nustumti į pradines pozicijas ir prarado daugiau nei 20 tankų ir pabūklų.

Spalio 17 dienos rytą po artilerijos ir aviacijos ugnies paruošimo puolimas buvo atnaujintas. Ypač sėkmingai puolimas vystėsi centre ir kairiame armijos flange, kur kovėsi 16-os ir 36-os gvardijos šaulių korpuso daliniai. Pirmos valandos bėgyje užėmė stipriai įtvirtintus punktus – Kairiai (netoli Pajevonio), Karklupėnai (kaimas 3 km į rytus nuo Matlaukio) ir aukštumas į vakarus nuo Kunigiškių. Rusu daliniai privertė vokiečius trauktis į antrą tarpinį gynybinį ruožą. Paliktos už aukštumų ir netoli kelių tankų pasalos ir automatininkų grupės buvo surandamos ir sunaikinamos. Buvo priartėta per 2 kilometrus arčiau valstybinės sienos su Rytų Prūsija nei išvakarėse. Tačiau dešiniame Armijos flange 8–ojo korpuso atkarpoje rusų puolimas vyko lėtai. Vokiečių tikslas buvo visiškai aiškus - neleisti prasiveržti rusų kariniams daliniams išilgai magistralinių kelių ir geležinkelio į Kionigsbergą ir tokiu būdu sutrukdyti jiems prasiveržti prie sienos. Vokiečiai išlaikydami tokius stiprius ir galingus pasipriešinimo mazgus, kaip Virbalis ir Kybartai, visą laiką grąsintų Armijos flangui. 8-o korpuso padėtis iš tikrųjų buvo sudėtinga ir sunki. 5-os ir 26-os gvardijos šaulių divizijos daliniai, kurie puolė Kybartų ir Virbalio kryptimi kovėsi mūšiuose, vykstančiuose Kaukokalnių–Kairių (kaimas netoli Pajevonio) atkarpoje.

Rusų divizijos užėmusios pirmos gynybinės linijos tranšėjas yra sustabdytos galinga vokiečių artilerijos ugnimi ir vokiečių tankų kontratakomis. Tam kad tęsti puolimą, reikėjo nuslopinti vokiečių artilerijos ugnį ir sustabdyti tankų atakas. Rusų daliniai buvo tolygiai išmėtyti išilgai fronto linijos ir nebuvo sutelkta pakankamai jėgų pagrindinio puolimo kryptyje. Spalio 17 d. apie 11 val. ryto apie 70 rusų bombonešių pakilo į orą ir pradėjo bombarduoti vokiečių artileriją ir tankus. Jiems sugrįžus į bazes, rusų naikintuvai tiesiu taikymu pradėjo naikinti iš savo patrankų vokiečių tankus, artilerijos pabūklus ir gyvąją jėgą. Kai rusų aviacija atliko savo darbą, galinga artilerijos ugnis buvo atidengta į antrąją apkasų liniją ir vokiečių gynybinius punktus. Tada ataką pradėjo 5–a ir 26-a gvardijos šaulių divizijos ir 153-ios brigados tankai bei naikintuvai.

Šį kartą vokiečių pasipriešinimas buvo palaužtas. Dalis ju tankų Šeštinės, Penkinės, Mažučių (kaimas Virbalio seniūnijioje, 2 km į pietus nuo Alksnėnų) rajone degė sunaikinti artilerijos ir aviacijos ugnies. Rytinę girios dalį į pietus nuo Virbalio aptraukė juodi dūmai. Vokiečių pėstininkai remiami tankų mėgindavo įsitvirtinti aukštumose ir rimtai pasipriešinti. Tačiau negalėdami atsilaikyti rusų smūgiams ir puolimui, jie traukėsi į vakarus.

8-ojo gvardijos šaulių korpuso daliniai įveikdami įnirtingą vokiečių pasipriešinimą 14.00 valandą pajudėjo į priekį 6 km. ir išėjo į kelio Virbalis – Karklupėnai liniją. Korpuso dešiniame flange prasidėjo įnirtingi mūšiai už gerai įtvirtintą gynybinį punktą - Virbalio miestelį. Išlaikydami Virbalį savo rankose, vokiečiai kėlė grėsmę dešiniam Armijos flangui ir ribojo 83-ios, 5-os gvardijos šaulių divizijos dalinių judėjimą į vakarus. Rusai žūt būt norėjo sunaikinti šį pasipriešinimo punktą - Virbalį. 12 valandą Virbalis buvo stipriai apsaudytas artilerijos ugnimi ir bombarduotos rusų aviacijos. Po to Virbalį atakavo pėstininkai. Tačiau nesunaikinti vokiečių ugnies taškai privertė rusų karius sustoti. Į mūšį papildomai buvo mestas 76-as gvardijos sunkusis tankų pulkas. Rusų tankai išradingai menevruodami sunaikino vokiečių ugnies taškus tokiu būdu susilpnindami jų pasipriešinimą. Pasinaudodami laikinu priešų sutrikimu, 83-ios gvardijos šaulių divizijos 248-as pulkas iš šiaurės ir 5-os gvardijos šaulių divizijos 21-as pulkas iš naujo pradėjo ataką ir 13.00 valandą įsiveržė į Virbalį ir įsivėlė į gatves mūšius. Užėmė žiedinę gynybą, Virbalio centrą vokiečiai laikė apšaudydami tris centrines gatves. 14.00 val. vokiečių pasipriešinimas buvo galutinai palaužtas ir rusų atakuojančių pulkų padaliniai pasiekė vakarinį Virbalio pakraštį. Į pietvakarius nuo Virbalio, Ostankino rajone, vokiečių batalionas palaikomas 10 tankų ir trijų savaeigių artilerijos pabūklų kontratakavo 5-os gvardijos šaulių divizijos 12–o pulko 2-ąjį batalioną. Tačiau po įnirtingo mūšio, vokiečiai buvo priversti pasitraukti, palikdami 5 pamuštus tankus ir dešimtis nukautų vokiečių.

Tęsdami sėkmingą puolimą Virbalio rajone, rusų 8-o gvardijos šaulių korpuso junginiai, įveikdami besitraukiančių vokiečių pasipriešinimą, baigiantis spalio 17 d. priartėjo prie antrojo gynybinio ruožo, einančio linija Daugėlaičiai–Kybeikiai–Kurnikai (į pietus nuo Kybartų). Priešakiniai 16-os ir 369-os šaulių korpuso daliniai, persekiojantys besitraukiantį priešą išėjo prie antrojo tarpinio gynybinio ruožo, įrengto pagal linija Šakiai – Vištytis jau spalio 17 d. 11 valandą. Po valandos prasidėjo artilerijos ir aviacijos parengimas, po kurios 1-os ir 31-os gvardijos divizijų pėstininkai perėjo į ataką. Iveikę įtvirtinimų sistemą jie įsibrovė į įtvirtintas priešų pozicijas ir 13.00 pralaužė patį stipriausią gynybinį ruožą Rytų Prūsijos prieigose. Sėkmingai judėdami į vakarus rusų 16-o gvardijos korpuso junginiai palaikant 213-os ir 153-os tankų brigados, palaužė vokiečių pasipriešinimą ir 18 val. išėjo į ruožą Vaidotai–Papečkiai. Šiuose mūšiuose sėkmingai veikė 167-as ir 97-as pulkai, priklausantys atitinkamai 1–os ir 31–os gvardijos divizijoms. Pirmas iš jų su dviem 213-ios tankų brigados batalionais veržliai atakavo Vaidotų kryptimi ir 17 val. išmušė vokiečius iš Vaidotų. Į susidariusį plyšį buvo įvestos pagrindinės jėgos - 2 pulkai. Jie greitai išsiskleidė dėka kairiame flange veikiančio pulko palaikymo ir, atakuodami iš šiaurės ir rytų, užėmė Kapsodį.

97-as šaulių pulkas su vienu 153-ios tankų brigados batalionu, pasinaudodami 167-o pulko sėkme, 18.00 įsiveržė į Papečkius (prie Kaupiškių), sudarydami grėsmę užeiti į priešo užnugarį. Sėkmingi 97-o pulko veiksmai privertė vokiečius nedelsiant trauktis į pietvakarius Liukių kaimo (tarp Rėčiūnų ir Totorkiemio) kryptimi. Kairiame Armijos flange 84-a šaulių divizija įveikė pirmą ir antrą vokiečių apkasų liniją ir veržlia ataka užėmė Klėtkininkus ir Ančlaukį. Siekdami sulaikyti rusų karinių dalinių prartėjimą prie Vištyčio miestelio ir tuo pačiu prie valstybinės sienos, vokiečiai sustiprino savo grupuotę 432-u pulku iš 131-os šaulių divizijos, permestos is 31-os Armijos fronto. Todel 84-os divizijos mėginimai palaužti vokiečių, besiginančių į vakarus nuo Klėtkininkų ir Ančlaukio, pasipriešinimą buvo nesėkmingi. Tokiu būdu palyginus lėtą įvykių eigą, judėjimas kairiame Armijos flange lėmė tai, kad fronto flangas buvo ištęstas daugiau nei 10 km. ir jo daliniai stipriai atsiliko nuo 16-o korpuso dalinių, puolančių pagrindine kryptimi.

17.30 val. 36-o gvardijos korpuso vadas gavo isakymą įvesti į mūšį is kairio 84-os gvardijos divizijos flango savo antrą ešeloną – 18-ą gvardijos šauliu diviziją (vadas generolas-majoras G.P. Isakovas). Manevruojant vienu 58-u pulku į pietus nuo Gudelių ir vystant puolimą pietvakarių kryptimi link Vištyčio I lauko, 18-a divizija tęsdama mūšį palaikant 77-am tankų pulkui (veikusiam iki šiol 84-os divizijos veikimo atkarpoje), 20 val. priartėjo prie Vištyčio I lauko pakraščio. 58-o pulko puolimo pasekoje 243–iam 84-os gvardijos divizijos pulkui jau nebereikėjo dengti kairįjį korpuso flangą ir jis pradėjo veržtis į Kamenką, grąsinant priešo flangui, besiginančiam atkarpoje Papečkiai–Dobilynių kaimas. Pasinaudoję šio pulko sėkme, sutemus divizija pasiekė Dobilynių–Kamenkos liniją. Taigi baigiantis spalio 17 dienai, 11-os gvardijos Armijos daliniai pasistūmėjo pirmyn 13–18 km. ir pasiekė ruožą Daugėlaičiai–Dobilyniai–Vištyčio I laukas–Šilsodis.

Bus tęsinys

Paregta pagal I. Galicino knygą “Mūšiuose už Rytų Prūsiją”