Vykintas Pugačiauskas, 1998

Įvadas

Demokratizacijos procesas aiškintinas trejopų veiksnių įtaka bei kombinacijomis: socialinėmis sąlygomis/aplinkos (struktūriniais) faktoriais, institucinėmis strategijomis bei sąmoningais politiniais veiksmais. Tatu Vanhanenas, daugiausia tiria struktūrinių veiksnių įtaką demokratizacijos procesui, bet atkreipia dėmesį ir į kitus du faktorius — institucinės sąrangos svarbą bei konkrečių politinių veiksmų padarinius. Šiame referate ir bus aptartos jo studijų išvados.

Pirmiausia bus pristatyta T. Vanhaneno struktūrinių veiksnių įtakos teorija. Nors nėra tiesioginė šio referato tema, ji svarbi dėl to, kad leidžia apibrėžti institucinių ir politinio veiksmo strategijų ribas. Vėliau bus pateikti keleto kitų autorių pasiūlyti papildymai, susiję su pastarųjų dviejų veiksnių svarba. Paskui bus aptartas paties T. Vanhaneno požiūris į institucinių ir politinio veiksmo strategijų poveikį demokratizacijos proceso sėkmei ir jo pobūdžiui — tai svarbiausia šio darbo dalis. Pastaruoju metu, apibendrinant pirmiausia Vidurio ir Rytų Europos perėjimo į demokratiją patyrimą, atsirado daug studijų, skirtų būtent institucinių ir iš dalies veiksmo strategijų įtakai kuriant demokratiją, tačiau šiame referate jos nebus plačiau aptartos, o dėmesys bus sutelktas paties T. Vanhaneno apibendrinimams.

Pirmieji trys skyriai bus skirti teoriniams T. Vanhaneno pasiūlymams — tinkamiausių struktūrinių, institucinių ir politinio veiksmo strategijų paieškoms. Paskutiniajame bus peržvelgta, kokias išvadas apie konkrečiose demokratizacijos proceso paveiktose valstybėse taikytas institucines ir politinio veiksmo strategijas daro autorius, remdamasis įvairių mokslininkų tyrimais.

1. Struktūriniai veiksniai: erdvė institucinėms ir veiksmo strategijoms

Tiriant demokratizacijos procesą, vienas iš pagrindinių klausimų yra tai, kiek ją lemia trys minėtieji veiksniai. Klausimas, kiek demokratizaciją paaiškina socialinės sąlygos ir kiti aplinkos faktoriai, ir kiek erdvės lieka alternatyviems, arba papildomiems aiškinimams, t. y. sąmoningoms politinių veikėjų strategijoms, yra T. Vanhaneno tyrimo pamatas¹.

Jo tyrimo prielaida — demokratija nėra vienodai įmanoma, esant įvairioms socialinėms sąlygoms — remiasi darvinistine evoliucijos samprata. Politika yra visuotinės kovos dėl nepakankamų resursų išraiška. Ši kova gimdo politines struktūras bei elgesio šablonus, ir iš jų išlieka tinkamiausiai pritaikyti prie aplinkos sąlygų. Politinių sistemų prisitaikymas prie aplinkos sąlygų lemia, kad galios struktūros adaptuojasi prie išteklių struktūrų. Jei galios ištekliai koncentruoti, atsiras autokratinės struktūros, jei plačiai paskirstyti — atsiranda galimybių demokratijai. Todėl T. Vanhanenas kelia dvi hipotezes:

Apibrėždamas demokratizaciją, T. Vanhanenas konstruoja Demokratizacijos indeksą (ID), kurį sudaro dviejų kintamųjų — dalyvavimo (visų gyventojų dalis, balsavusi rinkimuose) ir konkurencijos (balsų, kuriuos gavo visos partijos, išskyrus laimėjusią rinkimus, dalis) — sandauga, padalyta iš 100.

Aiškinamaisiais kintamaisiais T. Vanhanenas renkasi 6 struktūrinius indikatorius: miesto gyventojų dalį, ne žemės ūkyje dirbančių gyventojų dalį, studentų skaičių 100 tūkstančių gyventojų, raštingų gyventojų dalį, šeimyninių ūkių užimamo ploto dalį ir ne žemės ūkio ekonominių išteklių decentralizavimo laipsnį. Sukonstravęs tris jų indeksus, autorius apjungia juos į vieną bendrą Galios išteklių indeksą (IPR), kuris gaunamas, trijų indeksų sandaugą dalijant iš 10000.

IPR konstravimo būdas (sandauga) lemia, kad maža bet kurio iš trijų jį sudarančių indeksų vertė smarkiai mažina visą IPR, o tai kartais neigiamai atsiliepia jo prognostinei galiai. Todėl T. Vanhanenas konstruoja dar vieną — Struktūrinio disbalanso indeksą (ISI), kuris nurodo, kaip trys IPR sudarantys indeksai vidutiniškai skiriasi nuo bendro vidurkio. Kuo ISI didesnis, tuo labiau tarpusavyje skiriasi IPR komponentai ir tuo didesnė struktūrinių veiksnių lemiamo nestabilumo tikimybė. Autorius koreguoja IPR, prie jo pridėdamas ketvirtadalį ISI ir gaudamas bendrą IPR-ISI indeksą.

Operacionalizavęs hipotezes, T. Vanhanenas atranda, kad (1) struktūriniai veiksniai paaiškino nuo 67—69 (ID priklausomybė nuo IPR-ISI) iki 70—71 (ID priklausomybė nuo IPR) procentų demokratizacijos variacijos 1980—1989 metais ir nuo 58 (IPR) iki 59 (IPR-ISI) procentų demokratizacijos variacijos 1990 metais, ir kad (2) dauguma šalių su aukštais IPR ir IPR-ISI įverčiais, kaip ir spėta, buvo demokratiškos, o dauguma šalių su žemais šių indeksų įverčiais buvo nedemokratiškos.

Aiškinant ID pagal IPR, iš 119 valstybių, kurios priskirtos demokratiškoms arba nedemokratiškoms, 15 valstybių tikrovėje neatitiko pagal indeksus gauto įvertinimo, o aiškinant ID pagal IPR-ISI, iš 92 į šias dvi kategorijas patekusių valstybių tikrovės neatitiko 13. Aiškinimas, remiantis IPR-ISI, tiksliau negu vien IPR nuspėjo Rytų Europos ir kai kurių Artimųjų Rytų valstybių demokratizaciją. Todėl galima spėti, kad itin didelę įtaką čia turi ISI indeksas, matuojantis, kaip minėta, kiek tarpusavyje skiriasi įvairūs struktūriniai indikatoriai, t. y., nurodantis, kad dalis visuomenės sektorių yra palankūs demokratizacijai, tačiau dalis — nepalankūs.

Tokiomis sąlygomis, taip pat tuomet, kai IPR-ISI arba IPR įverčiai priskiria valstybę ne demokratinių ar nedemokratinių, bet pereinamųjų valstybių grupei, didėja taikomų demokratizacijos strategijų reikšmė³. Itin svarbus ir perėjimas į demokratiją kaip toks: nors, sprendžiant iš T. Vanhaneno pateiktos analizės, tik 30—40 proc. demokratizacijos proceso variacijos lemia sąmoningos politinių veikėjų institucinės ar veiksmo strategijos, būtent perėjimo metu socialinės sąlygos aiškiai nenustato šalies politinės sistemos pobūdžio⁴.

2. Institucinės strategijos: pasiūlymai tyrimui

Taigi nors pagal T. Vanhaneno struktūrinę analizę didelę dalį (58—71 proc.) demokratizacijos atvejų paaiškina struktūriniai veiksniai, pakankamai erdvės lieka ir kitokiems aiškinimams. Jis teigia, kad yra dvi pagrindinės priemonės, kaip sąmoningomis politinėmis pastangomis galima veikti demokratizacijos procesą: (1) keisti socialines sąlygas, kurios lemia galios išteklių išsidėstymą, ir (2) pritaikyti politines institucijas jų socialinei aplinkai taip, kad konkurojančioms grupėms būtų lengviau dalytis valdžią ir institualizuoti tokį dalijimąsi⁵.

2.1. Federalizmas versus unitarizmas

Tinkamų politinių institucijų svarba itin didelė yra nevienalytėse visuomenėse. T. Vanhanenas siūlo tirti dvi institucines formas, kuriomis įmanoma sukurti ir institualizuoti demokratiją: federalizmą ir proporcinį atstovavimą. Viena iš nurodytų institucinių formų — valstybės sandara — ypač reikšminga susiskaldžiusiose visuomenėse.

Pasak T. Vanhaneno, federalizmas ne tik tinka didelėms valstybėms, bet ir gali skatinti demokratiją. Galią jis paskirsto teritoriškai ir apsunkina jos koncentraciją centrinės vyriausybės ar vienos grupės rankose. Todėl federalizmas itin naudingas ne tik didelėse valstybėse, bet ypač — didelėse valstybėse, kurių gyventojai etniškai susiskirstę į teritorines grupes, tokiose kaip Indija ar Nigerija. Šiuo atveju federalizmas sumažina etninių grupių konfliktų mastą ir intensyvumą, nes jos gauna galimybių ir tvarkyti savo reikalus, ir dalyvauti visos valstybės valdyme. Tačiau federalizmo „taikymo“ sfera neapsiriboja didelėmis valstybėmis, jis naudingas ir nedidelių šalių, kur pagrindiniai etniniai lūžiai yra teritorinio pobūdžio, demokratizacijai. Tokia sistema taikoma ar turėtų būti taikoma Šveicarijoje, Jugoslavijoje, daugelyje genčių nesantaikos apimtų Afrikos valstybių⁶.

2.2. Prezidentizmas versus parlamentizmas

Tačiau vien federalizmas paprastai yra nepakankamas demokratizacijai, ypač tose valstybėse, kurioms būdingi daugiamačiai (cross-cutting) etniniai pasidalijimai. Galios padalijimui yra svarbus ir proporcinis atstovavimas. Visgi, prieš pereinant prie šio ir kitų institucinių T. Vanhaneno demokratizacijos aiškinimų, vertėtų užsiminti apie tai, kam autorius skiria nedaug dėmesio — prezidentizmo/parlamentizmo pasirinkimą. Alfredas Stepanas ir Sindi Skeč (Cindy Skach), neneigdami, kad demokratija priklauso nuo ekonominių ir socialinių sąlygų, pabandė išanalizuoti tai, ko pirmuosiuose savo darbuose nepavyko paaiškinti T. Vanhanenui — kodėl kai kurios valstybės, pagal jo analizę turinčios priklausyti demokratinėms arba nedemokratinėms, iš tikrųjų priklauso priešingai kategorijai. A. Stepanas ir S. Skeč demokratines valstybes, kurios pagal T. Vanhaneno aiškinimą turėtų būti nedemokratinės, vadina demokratijos „persiekėjomis“ (overachievers), o valstybes, kurios, nors turi būti demokratiškos, tokios nėra — demokratijos „nepasiekėjomis“ (underachievers). Jiedu ištyrė šių valstybių (dviejuose T. Vanhaneno tyrimuose — 1980 ir 1988 m.— tokių valstybių yra iš viso 70) konstitucines sistemas. Trisdešimt septynios valstybės pateko į parlamentinių kategoriją, kurią A. Stepanas ir S. Skeč apibūdina dviem pagrindiniais požymiais: vykdomąją valdžią turi paremti legislatūros dauguma, o nepasitikėjimo votumas gali priversti vykdomąją valdžią žlugti; vykdomoji valdžia (paprastai su valstybės vadovo žinia) gali paleisti legislatūrą ir sušaukti naujus rinkimus⁷. Dvidešimt dvi šalis galima apibūdinti kaip prezidentines pagal du požymius: legislatyvinė valdžia turi fiksuotą rinkėjų suteiktą mandatą, kuris yra jos legitimumo šaltinis; vykdomoji valdžia taip pat turi fiksuotą rinkėjų suteiktą mandatą, kuris yra jos legitimumo šaltinis⁸. Tarp parlamentinių valstybių demokratijos „nepasiekėjų“ yra 6, „persiekėjų“ — 31, tarp prezidentinių atitinkamai 12 ir 10. Iš čia A. Stepanas ir S. Skeč daro išvadą, kad tarp prezidentinių valstybių demokratijos „nepasiekėjų“ buvo 3,4 karto daugiau negu tarp parlamentinių, be to, tarp T. Vanhaneno nepaaiškintų variacijų parlamentinės valstybės turėjo 1,8 karto didesnę tikimybę negu prezidentinės būti demokratijos „persiekėjomis“⁹. Pats T. Vanhanenas, atlikęs kiekybinį tyrimą, nurodo, kad parlamentinės sistemos yra dažnesnės demokratinėse valstybėse (61 proc.), o prezidentinės — nedemokratinėse (66 proc.)¹⁰.

Prezidentizmo bei parlamentizmo įtaką demokratizacijai kokybiniu požiūriu yra ne kartą bandęs aiškinti Chuanas Linzas (Juan J. Linz), tvirtindamas, jog parlamentinė demokratija geriau negu prezidentinė atitinka besivystančių šalių sąlygas¹¹. T. Vanhanenas šią išvadą kvalifikuoja, remdamasis Donaldu Horovicu (Donald L. Horowitz)¹², kuris Ch. Linzo argumentą laikė argumentu ne tiek už parlamentinį valdymą, kiek už proporcinį balsavimą ir parlamento koalicijas. Tiesa, T. Vanhanenas taip pat pastebi, kad apskritai geriausia demokratinės politikos institucinė formulė yra parlamentizmas kartu su demokratinėmis institucijomis, tačiau primena, kad politinių institucijų tinkamumas priklauso nuo konkrečių socialinių ir politinių sąlygų. Todėl įmanoma, kad tam tikromis sąlygomis demokratizacijai yra palankesnis prezidentizmas ar absoliučiosios/paprastosios daugumos sistemos¹³.

2.3. Proporcinis versus daugumos atstovavimas

Proporcinis atstovavimas, pasak T. Vanhaneno, yra labai lanksti institucinė priemonė užtikrinti teisingą atstovavimą visų svarbių politinių grupių — etninių, klasinių, ideologinių ar kitokių — interesams. Absoliučiosios/paprastosios daugumos sistemos gali būti visai priimtinos vienalytėse visuomenėse, tačiau nevienalytėms visuomenėms demokratizuoti jos netinkamos.

Proporcinis atstovavimas remiasi rinkimų sistema, žymiai geriau paverčiančia partijų gautą balsų skaičių jų vietomis parlamente, ir tai labai svarbu valstybėse, kurių piliečiai susiskaidę į daugmaž pastovias grupes su savo interesais. Ja išvengiama situacijos, kai paprastosios daugumos išrinkta vyriausybė atstovauja vienai didžiausiai grupei, o likusioms nėra atstovaujama ar nepakankamai atstovaujama. T. Vanhanenas cituoja Arendą Lijpartą (Arend Lijphart), kad toks valdymas yra ne tik nedemokratiškas, bet ir pavojingas, nes nuolat neatstovaujamos mažumos jausis nušalintos ir diskriminuojamos, ir gali prarasti ištikimybę režimui. Todėl nevienalytėse visuomenėse „daugumos valdymas reiškia daugumos diktatūrą ir pilietinę kovą, o ne demokratiją“¹⁴.

3. Politinio veiksmo strategijos

Be jau minėtų dviejų sąmoningų politinių pastangų krypčių — (1) pakeisti socialinę struktūrą, lemiančią ekonominių ir intelektualinių galios išteklių pasidalijimą, ir (2) sukurti politines institucijas, kurios leistų konkuruojančioms grupėms demokratiškai dalytis valdžią,— esti ir dar viena — (3) efektyvių politinio veiksmo strategijų, skirtų įveikti įvairias demokratizacijos kliūtis, kūrimas. Demokratijai palankias socialines sąlygas galima nusakytos daugmaž universaliai, tačiau institucinės strategijos turi būti gerokai individualesnės, pritaikytos prie vietos sąlygų. Politinio veiksmo strategijos yra dar unikalesnės ir labiausiai priklausomos nuo padėties konkrečiu momentu. Tarp socialinių sąlygų ir politinio veiksmo strategijų galima pastebėti savotišką atvirkščią ryšį: kuo nepalankesni demokratizacijai yra struktūriniai veiksniai, tuo labiau ji priklauso nuo politinių lyderių pasirinkimo ir jų įgūdžių. Tiesa, tai įmanoma iki tam tikro slenksčio, už kurio jokia politinio veiksmo strategija nebesugebės įveikti nepalankių socialinių sąlygų¹⁵.

Taigi iš anksto tiksliai apibūdinti tinkamiausią politinio veiksmo strategiją vargu ar įmanoma. Tačiau T. Vanhanenas pateikia keletą sričių, į kurias būtina atkreipti dėmesį: socialinių ir politinių grupių, kurios iškyla siekdamos demokratizacijos, prigimtis, joms prieinamos priemonės siekti demokratizacijos, forumai, kuriuose vyksta pagrindinė kova dėl demokratizacijos, bei priemonės, kuriomis gali naudotis valdančios grupės, siekdamos malšinti opoziciją ir išlaikyti senąją tvarką¹⁶.

Čia derėtų išskirti nebent vieną ypatingą demokratizacijos strategijų aspektą — politinių lyderių vaidmenį. Demokratizacijai ypač svarbūs politinių lyderių sugebėjimai rasti alternatyvų ir rinktis tokias, kurios būtų palankiausios demokratijos įvedimui. Cituodamas Jeheckelį Drorą (Yehezkel Dror), T. Vanhanenas sako, jog demokratinės reformos neišvengiamai turi labai daug galimybių žlugti, ir, kad taip neatsitiktų, būtina „demokratijos amatininkystė“. Demokratizacijos proceso metu neišvengiami drastiški pokyčiai, kuriuos inicijuoja stiprūs lyderiai, tikintys reformos sėkme. Šie pokyčiai turi būti selektyvūs ir radikalūs, t. y. turi būti radikaliai keičiamas ribotas kiekis susijusių esmingiausių elementų, pirmiausia politiniai ir biurokratiniai elitai bei valstybės aparatas. Politiniai lyderiai taip pat turi turėti aiškią reformos krypties viziją ir, užuot laikę politiką menu pasiekti tai, kas galima, į ją žiūrėtų kaip į meną paversti tą, ko norima, tuo, kas įmanoma¹⁷. Kartu T. Vanhanenas ragina nepamiršti ir Harlando Klyvlendo (Harlan Cleveland) teorijos, kad dažnai lyderiai tik atkartoja sprendimus, kuriuos jau padarė žmonės apskritai¹⁸.

4. Kaip tai vyko: tikrosios demokratizacijos strategijos

T. Vanhaneno redaguotoje knygoje Strategies of Democratization buvo tiriamas demokratizacijos procesas ar jo nebuvimas Vidurio Europos, Rytų Azijos bei Afrikos valstybėse. Daugiausia dėmesio šios studijose buvo skiriama unikalioms politinio veiksmo strategijoms bei institucijų kūrimui. Dalis institucinių reformų, pastebi T. Vanhanenas, buvo būdingos visoms šalims, kuriose vyko demokratizacijos procesas — tai pirmiausia daugiapartinės sistemos atsiradimas ir konkurencija pagrįstų rinkimų įvedimas. Tačiau trys pagrindinės demokratizacijos institucinės dimensijos — federalizmas versus unitarizmas, proporcinio versus daugumos atstovavimo sistema, prezidentizmas versus parlamentizmas — nebuvo lengviausi reformatorių pasirinkimai.

Federalizmas, kuris teoriškai labiau priimtinas didelėms ir/arba etniškai nevienalytėms valstybėms, iš tikrųjų pasiteisino Indijoje, kur paskatino konkurencija pagrįstą politiką. Demokratizacija taip pat buvo susijusi su Sovietų Sąjungos ir Rusijos federalizmo stiprinimu, tačiau, kaip paaiškėjo vėliau, ne visoms jos respublikoms to pakako. Akivaizdi išimtis — Kinija, tebeliekanti unitarine valstybe, nepaisant jos dydžio. Federalizacijos poreikio Kinijai kol kas neiškilo, tačiau T. Vanhanenas abejoja, kad be jo Kinijoje įmanoma demokratija. Pietų Afrikoje taip pat nepasiekta susitarimo dėl federalinės valstybės sandaros, tačiau šis ginčas yra labai aktualus.

Visgi Sovietų Sąjungos ir Jugoslavijos pavyzdžiai rodo, kad gali būti labai sunku patenkinti geografiškai skirtingų etninių grupių reikalavimus vien federacine ar konfederacine sistema. Jugoslavijoje konfederacinė struktūra palengvina etninių konfliktų intensyvėjimą ir vis mažesnių etninių grupių autonomijos reikalavimus. Todėl atskirų atvejų studijos paremia T. Vanhaneno hipotezę, kad federalizmo—unitarizmo dimensija yra svarbi institucinėms demokratizacijos strategijoms, tačiau nėra visiškai apibrėžta, kokią įtaką daro fedralizmas¹⁹.

Vidurio Europos demokratizacijos procesas patvirtina T. Vanhaneno spėjimą, kad proporcinis atstovavimas paprastai yra palankesnis demokratizacijai negu paprastosios/absoliučiosios daugumos sistema. Vengrijos rinkimų sistema yra iš esmės proporcinė, tačiau be reikalo sudėtinga ir neteisinga mažesniųjų politinių grupių atžvilgiu. Indijoje tebelieka britiškoji paprastosios daugumos rinkimų sistema, Pietų Korėjoje parlamento rinkimai proporciniai tik iš dalies, o pagrindinis ginčų objektas — tiesioginiai prezidento rinkimai. Tiesioginių prezidento rinkimų reikalavimai buvo viena iš pagrindinių Sovietų Sąjungos ir Rusijos demokratizacijos kovų, tuo tarpu absoliučiosios daugumos parlamento sistema iki knygos pasirodymo 1992-aisiais čia buvo plačiai priimtina. Kinijoje parlamento rinkimų sistemos pobūdis išvis nesvarbus — joje dar niekad nebuvo rengiama tiesioginių nacionalinių rinkimų. Pietų Afrikoje proporcinių rinkimų svarba suvokiama ir dalis grupių jų reikalauja. T. Vanhanenas mano, kad ši demokratizacijos dimensija tampa aktualesnė tik vėlyvosiose demokratizacijos fazėse, konsoliduojant institucijas²⁰.

Tuo tarpu prezidentizmo ar parlamentizmo pasirinkimo negalima apibūdinti vienareikšmiškai. Demokratizacijos procesas sustiprino prezidento instituciją kai kuriose Vidurio ir Rytų Europos valstybėse — Sovietų Sąjungoje, Lenkijoje bei Čekoslovakijoje; čia įvestos, anot T. Vanhaneno, mišrios prezidentinės ir parlamentinės sistemos. Visuomenės nuomonės apklausos Vidurio Europoje rodo, kad žmonės nenori, jog svarbiausius dalykus spręstų prezidentas (daugiausia pasisakoma už sprendimą referendumu, perpus mažiau suteiktų šią teisę parlamentui). Tuo tarpu Lotynų Amerikos valstybės, Pietų Korėja ir Nigerija pasirinko prezidentizmą, o Indija iš kolonijinio valdymo išlaikė parlamentinį valdymą²¹.

Apibendrinti politinio veiksmo strategijas sunku, nes, kaip buvo pabrėžta, jos labiausiai priklauso nuo unikalių kiekvienos valstybės sąlygų. Jos nedaug bendrų elementų, pirmiausia — tikslą: visos politinio veiksmo strategijos skirtos pakeisti nedemokratines valdžios struktūras demokratiškesnėmis. Indijoje šio tikslo — ir nepriklausomybės — buvo siekiama pilietinio nepaklusnumo judųjimu, kuriam vadovavo Mahatma Gandis (Mahatma Gandhi). Vengrijoje politinio veiksmo strategija buvo taiki, pagrindinis dėmesys buvo skiriamas kovai dėl idėjų intelektualinio elito tarpe. Demokratijos reikalaujanti intelektualinė opozicija sugebėjo sugriauti valdančiosios politinės grupės pasitikėjimą savimi ir tuomet pradėjo ardyti senąsias institucines struktūras bei vienos partijos hegemoniją. Kitose Vidurio Europos valstybėse strategija buvo panaši, tačiau ten dažnesnės buvo miesto gyventojų masinės demonstracijos ir streikai. Pagrindinis demokratizacijos bruožas Sovietų Sąjungoje, pasak vieno iš T. Vanhaneno redaguotos knygos autorių Eriko Komarovo, buvo taikus jos pobūdis (?). Pietų Korėjos opozicija demokratizacijos siekė rengdama studentų demonstracijas, kurios neretai baigdavosi susidūrimais su vyriausybės pajėgomis. Pietų Afrikoje svarbiausias vaidmuo teko įvairių grupių elitams ir jų deryboms, o visuomenė demokratizacijos procese dalyvavo, rengdama masines demonstracijas ir naudodama prievartą. Kinijoje demokratijos judėjimui 1989-aisiais taip pat vadovavo intelektualai ir studentai, tačiau, kitaip negu 1991 m. pučo Sovietų Sąjungoje metu, senoji valdančioji grupė sugebėjo karine jėga sunaikinti šį judėjimą. Pastarąjį skirtumą tarp Sovietų Sąjungos ir Kinijos T. Vanhanenas yra linkęs aiškinti struktūrinių veiksnių įtaka: išsilavinimo lygis, taigi ir intelektinių galios išteklių pasiskirstymas Sovietų Sąjungoje buvo žymiai aukštesnis negu Kinijoje, todėl demokratizacijos siekiančios Sovietų Sąjungos jėgos galėjo efektyviau pasipriešinti ir mobilizuoti daugiau žmonių²².

Taigi, daro išvadą T. Vanhanenas, nors politinio veiksmo strategijos smarkiai skyrėsi, tačiau jos turėjo ir bendrų bruožų. Autoritarinių vyriausybių oponentai siekė mobilizuoti tas visuomenės grupes, kurios turėjo išteklių priešintis vyriausybei. Apskritai, demokratizacijos poreikį pirmieji išreikšdavo tie, kurie jau buvo pasiekę gana tvirtą poziciją visuomenėje ir turėjo nepriklausomų išteklių. Dažniausiai tai buvo intelektualai, turintys žinių, bei studentai, galintys demonstruoti ir naudoti jėgą. Visgi intelektualų ir studentų demokratizacijos judėjimas buvo žymiai galingesnis ten, kur sugebėjo mobilizuoti darbininkus ir kaimo gyventojus bei rengti masinius renginius. Tiesa, pastarieji dažniausiai taip ir likdavo pasyvūs (išskyrus 9-ojo dešimtmečio Lenkiją ir Sovietų Sąjungą paskutiniaisiais gyvavimo metais), ir tai sukeldavo grėsmę, kad demokratizacijos judėjimą bus įmanoma numalšinti — taip ir atsitiko Kinijoje 1989 metais. Tuo tarpu neakivaizdi plačių visuomenės sluoksnių parama gali smarkiai paveikti valdančiųjų grupių pasitikėjimą savo jėgomis bei galimybes ir norą malšinti oponentų judėjimus jėga. Šie T. Vanhaneno apibendrinimai taip pat remiasi jo struktūrinių veiksnių (intelektinių išteklių pasiskirstymo) teorija.

T. Vanhanenas, remdamasis empiriniais duomenimis, konstruoja keturių fazių demokratizacijos modelį, kuris apibūdina skirtingų demokratizacijos strategijų svarbą įvairiais jos etapais. Demokratizaciją sudaro šios fazės: (1) pirminių būtinų sąlygų atsiradimas, (2) iššūkis esamoms valdžios struktūroms, (3) lemiama kova už demokratiją, ir (4) demokratinių institucijų konsolidacija²³. Pirminės sąlygos demokratizacijai atsiranda prieš autoritarinės vyriausybės norus: tai neatsiejama modernizacijos proceso išdava, kurios nuo tam tikro lygio nebeįmanoma kontroliuoti politiškai. Atsiradus šioms sąlygoms, įvairios nevaldančios grupės ima reikalauti daugiau laisvės ir demokratijos, o vėliau ir meta iššūkius valdantiesiems elitams. Dėl skirtingų socialinių sąlygų demokratinio judėjimo iniciatoriai gali būti skirtingi — kilę iš ideologinių, klasinių, etninių ar regioninių grupių. Dažnai tai intelektualai ir universitetų studentai.

Trečiajame etape, kai opozicija įgauna tiek išteklių, jog nebeįmanoma iš anksto nusakyti, kas turi daugiau galios išteklių — valdančiosios ar iššūkį metančios grupės,— demokratizacijos reikalavimai virsta lemiama kova dėl demokratijos, kurios laimėtojai neaiškūs. Šiame periode itin reikšmingos tampa politinio veiksmo strategijos: opocizija turi gauti kuo platesnių visuomenės sluoksnių paramą. Kadangi kovojančios grupės apylygės ir sunkiai sugebėtų išlaikyti savo hegemoniją, racionaliausia išeitis lieka politinis kompromisas ir institucijų, kurios reguliuotų konkurenciją dėl valdžios, sukūrimas. Alternatyvos — perėjimas prie nuolatinės prievarta pagrįstos kovos ar pilietinio karo arba grįžimas į autoritarizmą.

Priėmus principinį sprendimą kurti demokratiją, ketvirtoji fazė tampa praktinių demokratinio proceso problemų reguliavimu. Svarbūs ištekliai, pirmiausia ekonominiai, turi būti plačiai paskirstyti tarp konkuruojančių grupių ir apskritai visuomenėje. Šiame etape ypatingai svarbūs tampa lyderių sugebėjimai pritaikyti politines institucijas prie esamų socialinių sąlygų ir padidinti šių sąlygų palankumą demokratijai. Lyderiams turi užtekti sugebėjimų ir politinės valios vykdyti ekonomines ir socialines reformas, stiprinti pliuralistinę visuomenės struktūrą ir mažinti išteklių koncentraciją²⁴.

Išvados

T. Vanhanenas, išskirdamas trejopus demokratizaciją lemiančius veiksnius — struktūrinius, institucinius bei politinio veiksmo — daugiausia reikšmės teikia pirmiesiems ir kuria jų matavimo teorijas. Pagal jas kiekybiškai šiais veiksniais galima paaiškinti maždaug du trečdalius demokratizacijos procesų pasiskirstymo. Struktūrinių veiksnių įtaka visais atvejais yra bemaž vienoda, tuo tarpu institucinis pasirinkimas labiau priklauso nuo konkrečių valstybės sąlygų. Svarbiausiais demokratizaciją lemiančiais instituciniais pasirinkimais T. Vanhanenas laiko federalizmo arba unitarizmo, proporcinio arba daugumos atstovavimo, prezidentinės arba parlamentinės sistemos alternatyvas. Palankesni demokratijai pasirinkimai (tačiau jokiu būdu ne universalios taisyklės) teoriškai yra federalizmas, proporcinis atstovavimas ir parlamentizmas. Tiesa, ištyrus keliolika praktinių atvejų, sunku daryti vienareikšmiškus apibendrinimus apie pastarųjų alternatyvų populiarumą ir įtaką demokratijai.

Politinio veiksmo strategijos yra dar individualesnės negu institucinės. Jas mažiausiai įmanoma apibendrinti, tačiau T. Vanhanenas pastebi, kad jų reikšmė itin padidėja tuomet, kai kiti veiksniai, pirmiausia struktūriniai, yra nepalankūs demokratijai. Kitaip sakant, protingai pasirinkta veiksmų strategija gali ištaisyti nepalankias socialines sąlygas (tačiau tik iki tam tikro laipsnio — paskui demokratija neįmanoma, nepriklausomai nuo politinių pasirinkimų). Praktiniai tyrimai parodė, kad politinio veiksmo strategijų sėkmė susijusi su struktūriniais rodikliais: demokratizacijos siekių sėkmei reikia, kad galios resursai, pirmiausia intelektiniai, būtų santykinai plačiai pasiskirstę visuomenėje. Pagaliau, demokratizacijos proceso sėkmei reikia ir įgudusių bei atsidavusių politinių lyderių, sugebančių radikaliai keisti ribotą ir apgalvotą kiekį svarbiausių senojo režimo elementų.

Išnašos

¹ Strategies of Democratization / Ed. T. Vanhanen.— Washington, 1992.— P. 5.

² Ibid.— P. 21.

³ Ibid.— P. 31.

⁴ Ibid.— P. 6.

⁵ Ibid.— P. 7.

⁶ Ibid.— P. 8.

⁷ Stepan A., Skach C. Presidentialism and Parliamentarism in Comparative Perspective // The Failure of Presidential Democracy: Comparative Perspectives / Editors J. J. Linz, A. Valenzuela.— Baltimore and London, 1994.— Vol. 1.— P. 119—136.

⁸ Ibid.— P. 121—122

⁹ Ibid.— P. 125.

¹⁰ Strategies of Democratization / Ed. T. Vanhanen.— Washington, 1992.— P. 161.

¹¹ Žr., pvz., Linz J. J. The Perils of Presidentialism // Journal of Democracy.— 1990.— Vol. 1.— No. 1.— P. 51—69.

¹² Horowitz D. L. Comparing Democratic Systems // Journal of Democracy.— 1990.— Vol. 1.— No. 4.— P. 79.

¹³ Strategies of Democratization / Ed. T. Vanhanen.— Washington, 1992.— P. 9.

¹⁴ Ibid.

¹⁵ Ibid.— P. 157.

¹⁶ Ibid.— P. 11.

¹⁷ Ibid.— P. 10.

¹⁸ Ibid.

¹⁹ Ibid.— P. 160.

²⁰ Ibid.— P. 161.

²¹ Ibid.

²² Ibid.— P. 162.

²³ Ibid.— P. 165.

²⁴ Ibid.— P. 166.

Naudotos literatūros sąrašas

Horowitz D. L. Comparing Democratic Systems // Journal of Democracy.— 1990.— Vol. 1.— No. 4.— P. 73—79.

Linz J. J. The Perils of Presidentialism // Journal of Democracy.— 1990.— Vol. 1.— No. 1.— P. 51—69.

Stepan A., Skach C. Presidentialism and Parliamentarism in Comparative Perspective // The Failure of Presidential Democracy: Comparative Perspectives / Editors J. J. Linz, A. Valenzuela.— Baltimore and London, 1994.— Vol. 1.— P. 119—136.

Strategies of Democratization / Ed. T. Vanhanen.— Washington, 1992.— xii, 178 p.

El. paštas: laisve@hotmail.com

Atgal į pagrindinį puslapį