Vykintas Pugačiauskas, 1998

Įvadas

Kalbėti apie „pasaulinę revoliuciją“ kaip apie šio amžiaus antrojo ir trečiojo dešimtmečių teoriją galima dvejopai. Vienu atveju, galima sekti intelektualinę teorijos raidą, atspindėtą pirmiausia Levo Trockio, taip pat Vladimiro Uljanovo-Lenino veikaluose. Kitu atveju, „pasaulinės revoliucijos“ teoriją derėtų suprasti kaip priešingą praktikai, t. y. kaip vieną iš konkrečios užsienio politikos pateisinimo instrumentų. Šių dviejų aspektų sąsajos ko gero išsamiausiai atskleistų aptariamo laikotarpio padėtį ir įtaką „pasaulinės revoliucijos“ sampratai bei tam, kad ji pirmaisiais sovietinės Rusijos gyvavimo metais taip ir nevirto praktika.

„Pasaulinės revoliucijos“ terminas abiem atvejais buvo veikiau ne vieninga doktrina, o terminas, dažniausiai propagandinis, reiškęs įvykių Rusijoje tęsinį kitose valstybėse arba įvairių tautų sukilimą prieš esamą tvarką. Nepaisant to, kad šios koncepcijos kūrėjai kartu buvo ir sovietinės valstybės bei jos užsienio politikos žynybos lyderiai, „pasaulinės revoliucijos“ teorijos praktinė reikšmė iškart sumažėjo, jiems susidūrus su konkrečiomis užsienio politikos problemomis. Be to, kaip tik teorinis šios koncepcijos pobūdis sužlugdė keletą pirmųjų mėginimų ją pradėti. Todėl „pasaulinė revoliucija“ taip ir liko teorinė konstrukcija.

Tiesa, toks teiginys būtų per drąsus, turint omeny po Antrojo pasaulinio karo įvykusius pokyčius, arba, tiksliau, sovietinę jų interpretaciją. Todėl vertėtų apibrėžti šio referato tiriamo laikotarpio ribas. Kai kurie Vakarų istorikai nurodo, kad „pasaulinės revoliucijos“ bangos buvo mažiausiai dvi: nuo 1917 iki 1923 (galbūt 1927 ) metų ir nuo 1945 metų iki Kubos revoliucijos (ar galbūt iki 7-ojo dešimtmečio). Sovietinė tradicija linkusi periodizuoti „pasaulinę revoliuciją“ kitaip: 1917—1939 m., 1939—1955 m. ir nuo 1955 m. Toliau bus apžvelgtas pirmasis „pasaulinės revoliucijos“ etapas, pirmiau aptariant Levo Trockio „pasaulinės revoliucijos“ teoriją, o paskui pereinant prie jos implikacijų sovietinės Rusijos politikai.

1. „Pasaulinė revoliucija“ kaip „nuolatinės revoliucijos“ dalis

Levo Trockio teoriniai apmąstymai paprastai pasižymėjo totaliniu pobūdžiu, neturėjo jokių nuolaidų ir neatsiliepė į konjunktūrinus poreikius (ir nors jie šiek tiek kito, pokyčiai kaupėsi dar didesnio totalitarumo linkme). Jo „nuolatinės revoliucijos“ koncepcija nebuvo originali, tačiau būtent Trockio jai suteiktas totalinis pobūdis verčia šiek tiek išsamiau aptarti šią koncepciją.

L. Trockis atmetė idėją, kad neįmanoma „peršokti“ vystymosi pakopų. Atsilikimas, genamas išorinės būtinybės, yra priverstas vystytis šuoliais, ir, pasak Trockio, neteisūs tie, kas laiko, jog tik politinis buržuazijos viešpatavimas gali parengti proletariatą ateiti į valdžią. Todėl prieš proletarinę revoliuciją nėra būtina atskira buržuazinė-demokratinė revoliucija, „formaliosios demokratijos“ fazę įmanoma peršokti. Dar daugiau, nėra įmanoma demokratinė proletariato ir valstietijos diktatūra, kadangi tuomet turėtų egzistuoti savarankiška revoliucinė smulkiosios buržuazijos ir valstietijos partija, kuri galėtų atvesti į demokratinę revoliuciją tik padedama, bet ne valdoma proletariato. Taip nėra, ir nėra jokios tarpinės demokratinės darbininkų ir valstiečių diktatūros.

Tačiau tik proletariato diktatūra, pirmiausia vedant paskui save engiamos tautos, t. y. daugiausia valstiečių klasės atstovus, yra vienintelis kylančių demokratinių ir nacionalinio išsivadavimo uždavinių sprendimo būdas, ir tai yra „nuolatinės revoliucijos“ reikšmė. Proletariato, pakilusio į demokratinę revoliuciją, diktatūra neišvengiamai ir labai greitai tampa priešiška buržuaziniam nuosavybės pobūdžiui. Demokratinė revoliucija perauga į socialistinę, ir atsiranda permanentinė revoliucija. Valdžią iškovojęs proletariatas ne baigia, o tik pradeda revoliuciją — socialistinė statyba įmanoma tik vykstant klasinei kovai nacionaliniu ir tarptautiniu mastu. Tarptautinis revoliucijos aspektas būtent ir yra „revoliucinis karas“, nes vidinis vadintinas pilietiniu karu. Tokios revoliucijos tikslas yra galutinis klasių išnykimas: „Permanentinė revoliucija, ta prasme, kokią jai suteikė Marksas, reiškia revoliuciją, kuri nesitaiksto su jokia klasinio viešpatavimo forma, nesustoja demokratiniame etape, pereina prie socialistinių priemonių ir karo su išorine reakcija; revoliuciją, kurios kiekvienas etapas yra numatytas ankstesniajame ir kuri gali baigtis tik visiškai likvidavus klasinę visuomenę“¹.

Užbaigti revoliuciją vienos valstybės rėmuose neįmanoma, nes buržuazinės visuomenės krizės sukurtos gamybos jėgos daugiau nebegali taikstytis su nacionalinės valstybės apribojimais. „Dėl istorinės būtinybės sugriovęs ribotus buržuazinius demokratinius Rusijos revoliucijos rėmus, laimintis proletariatas bus priverstas sugriauti jos nacionalinius-valstybinius rėmus, t. y. turės sąmoningai siekti, kad rusiškoji revoliucija taptų pasaulinės revoliucijos prologu“². Socialistinė revoliucija prasideda nacionalinėje arenoje, plėtojasi internacionalinėje, ir baigiasi pasaulinėje. Todėl, pasak L. Trockio, ji tampa nuolatine platesne prasme: ji nesibaigia tol, kol naujoji visuomenė galutinai netriumfuos visoje planetoje³. Kaip vėliau bus parodyta, toks radikalus požiūris nebuvo įgyvendintas praktiškai kaip tik dėl siekio išsaugoti revoliuciją „nacionalinėje arenoje“.

Kaip nurodo Dmitrijus Volkogonovas, „permanentinės revoliucijos“ esmę sudaro trys idėjos. Pirma, revoliucinis procesas yra nenutrūkstantis. Antra, ji neapsiriboja atskirais žingsniais ir programomis, o siekia maksimumo. Trečia, revoliucinio proceso permanentiškumas reiškia viršnacionalumą: rusiškoji revoliucija turi išaugti iki tarpkontinentinių mastų⁴.

D. Volkogonovas daro išvadą, kad „nuolatinės revoliucijos“ samprata subjektyvųjį pradą iškelia virš objektyviojo. Tai revoliucija dėl revoliucijos, neatsižvelgianti į objektyvias sąlygas, pirmiausia į jos reikalingumą, taip pat į masių pasiruošimą tokiam šuoliui ir t. t.

Rusija L. Trockio „pasaulinės revoliucijos“ teorijoje užima išskirtinę vietą — taip teigdamas, jis irgi rėmėsi ne tik ir ne tiek objektyviais, bet ir subjektyviais veiksniais. Rusija buvo tarp Europos ir Azijos ne vien geografiškai, bet taip pat ir istoriškai bei socialiai, tačiau labai svarbi buvo masių, klasių, partijų, vadų veikla. Rusijos istorinio vystymosi savitumas leido jai peršokti kai kurias vystymosi pakopas, ir kaip tik dėl to ji turi tapti pasaulyje visiškai pribrendusios revoliucijos detonatoriumi⁵ (čia L. Trockis kartojo vėlyvojo Karlo Markso (Karl Marx) įsitikinimą). Kiek vėliau, kai paaiškėjo, kad įvykiai Rusijoje vis dėlto nesukėlė revoliucijos Jungtinėse Valstijose, Anglijoje ir Vokietijoje, L. Trockis turėjo pripažinti, kad istorija „verpia savo giją ne iš to galo“, tačiau „pasaulinės revoliucijos“ ateitį pranašavo optimistiškai.

Tai darydamas, L. Trockis, kaip jau buvo užsiminta, griežtai atmetė revoliucijos atskiroje šalyje, arba „nacionalrevoliucinio mesianizmo“, galimybę. Pasaulinė rinka, pasaulinis darbo pasidalijimas, pasaulinės gamybos jėgos, pirmaujančių Europos valstybių gamybos priklausomybė nuo Azijos žaliavų ir t. t. neleidžia tikėti socialistinės santvarkos atskiroje valstybėje sėkme. Iš kitos pusės, kapitalizmo vystymasis, sudaręs šias sąlygas, parengė pagrindus pasaulio ūkį pertvarkyti pagal socializmo principus. Pripažindamas didelius skirtumus tarp išsivysčiusių ir mažiau išsivysčiusių valstybių, L. Trockis teigė, kad visose, nors ir skirtingai, valdo buržuazija, ar, tiksliau, finansinis kapitalas. Ir proletariato diktatūra įvairiose valstybėse skirsis socialine baze, politinėmis formomis, svarbiausiais uždaviniais bei jų įgyvendinimo tempu, tačiau „liaudies masių pergalę“ įgalins tik revoliucinė proletariato hegemonija, virsianti jo diktatūra.

Šis procesas turi priklausyti nuo šalies socialinio išsivystymo. Atsilikusios valstybės gali anksčiau negu išsivysčiusios pereiti prie proletariato diktatūros, tačiau vėliau prie socializmo, nes nevisiškai pasirengęs užimti valdžią proletariatas pirmosiose gali neužbaigti demokratinio perversmo. Ne mažiau svarbu ir tai, ar egzistuoja skubiai ir revoliuciškai spręstina „liaudiška“ problema, kurios sureguliavimu būtų suinteresuota nacijos dauguma. Tai galėtų būti agrarinė ir nacionalinė problemos bei įvairios jų kombinacijos. Kur tokios problemos labai aštrios, ten net ir naujas bei nedidelis proletariatas gali į valdžią ateiti anksčiau negu pirmaujančios šalies proletariatas, remdamasis vien socialistiniais veiksniais⁶. Tačiau, kita vertus, tose valstybėse, kur demokratinė revoliucija jau atvedė į valdžią proletariatą, tolesnė socializmo ir diktatūros raida priklauso ne tiek nuo nacionalinių gamybinių jėgų, kiek nuo pasaulinės socialistinės revoliucijos plėtros.

Vis dėlto tai nereiškia, kad visos valstybės jau pribrendo socialistinei revoliucijai. Tai, kad visas pasaulio ūkis pribrendo socializmui, pasak L. Trockio, jokiu būdu nereiškia, kad jam pribrendo kiekviena atskira šalis. Remdamasis nevienodo vystymosi principu, L. Trockis teigia, kad sutaikyti nevienodus procesus įmanoma tik pasaulio mastu. Įvairiose valstybėse proletariato diktatūrai gali kilti skirtingų sunkumų, bet tik pasaulinė revoliucija gali juos išspręsti. Tiesa, atskirų šalių padėtis gali gerokai apsunkinti proletariato diktatūrą, tačiau „istorija nedaroma pagal užsakymą, ir proletariatui niekas neleido rinktis“⁷. Tai visgi dar nereiškia ir kad kiekviena valstybė jau pribrendo proletariato diktatūrai Todėl negalima nusakyti, kada ir kaip kiekviena šalis pribręs revoliuciniam agrarinio ir nacionalinio klausimo sprendimui, bet, anot L. Trockio, tikra tai, jog tikrąją liaudies demokratiją kiekviena valstybė susikurs tik esant proletariato diktatūrai.

Tokia L. Trockio „pasaulinės revoliucijos“ teorija, nors nuosekliai vystyta kaip „nuolatinės revoliucijos“ sampratos dalis ir mažai kintanti, buvo gana utopiška, izoliuota nuo tikslingumo kaip vertinimo kriterijaus ir pabrėžianti totalumą bei neišvengiamumą. Matyt dėl šių priežasčių ir jos empirinis pagrindas taip pat buvo gana nutolęs nuo tikrovės. Tai ir lėmė L. Trockio teorijos likimą: sovietinėje valstybėje ji tapo veikiau etikete, propagandiniu lozungu, kuris taip ir liko „teorija“ ta prasme, kad praktinę veiklą lėmė ne mažiau negu kiti valstybiniai interesai.

2. „Pasaulinė revoliucija“ kaip valstybinė teorija

Rusijos tarptautinė padėtis po 1917 m. Spalio revoliucijos buvo tokia, kad Rusijos bolševikai, skelbę „pasaulinę revoliuciją“, taigi ir universalias socialines bei politines priemones ir pakilę būti „internacionalistais“, turėjo tapti „nacionalistais“, jei norėjo revoliuciją išsaugoti. Tam, kad išsaugotų revoliuciją Rusijoje (jei komunistinės Rusijos kūrimas laikytinas valstybiniu interesu) ir galėtų plėsti ją pasaulyje, jie, tuo metu atrodė, privalėjo gauti paramos iš užsienio. Tačiau parama iš užsienio buvo neįmanoma be „pasaulinės revoliucijos“. Taigi surengti „pasaulinę revoliuciją“ tapo Rusijos valstybiniu interesu, o „pasaulinė revoliucija“ — vienu iš ideologinių raktažodžių.

Tačiau ši koncepcija sunkiai leidosi perkeliama iš teorijos į praktiką. „Pasaulinė revoliucija“ niekaip nenorėjo prasidėti. Leninas pirmosiomis savaitėmis po revoliucijos Rusijoje nuolat drąsino bendražygius, kalbėdamas apie neišvengiamai bręstančią revoliuciją pasaulyje — lėtai, bet įtikinamai bręstančią. Vis dėlto šie pareiškimai atrodė labiau desperatiški negu tikroviški. Tai, kad darbininkai nekilo į kovą, jis aiškino visų pirma tuo, kad „nepasiruošus pradėti revoliuciją šalyje, kur vystėsi kapitalizmas, visiems iki vieno davė demokratinę kultūrą, išmokė organizuotumo — neteisinga, kvaila“⁸. Darbininkų klasė esanti kultūros vergijoje, pridūrė jis. Jis taip pat modifikavo L. Trockio teiginį apie skirtingą pasirengimą revoliucijai, ir vėliau sovietiniai tyrinėtojai Lenino versiją pavadino „svarbiausiu pasaulinės revoliucijos dėsniu“: revoliucijos negali įvykti skirtingose šalyse tuo pat metu — skiriasi jų formos ir tempas, kitaip sakant, jos „nevykdomos pagal užsakymą“. Pats Leninas vėliau taip pat ne kartą pripažino, kad revoliucinis judėjimas kilo kur kas lėčiau negu jis tikėjosi, tačiau neišvengiamai kilo.

2.1. Brest Litovsko taika

Norėdami išsaugoti bolševikinę Rusiją, o tai buvo tolygu revoliucijos išsaugojimui, jos vadovai turėjo atrasti naują ramstį. Priešingai ideologijai, bolševikams teko pradėti derėtis su priešų valstybe — Vokietija, nelaukiant joje revoliucijos. Tiesa, ir Lenino ir L. Trockio požiūriu, „pasaulinė revoliucija“ ir taika buvo susijusios, nes taika be revoliucijos galėjo atnešti nebent Vakarų susivienijimą prieš bolševikinę Rusiją, o „pasaulinė revoliucija“ savaime turėjo reikšti taiką, nes į valdžią ateitų proletariatas. Kaip rašė L. Trockis, propaguodamas socialistinės revoliucijos keliu įgyvendinamą „Jungtinių Europos Valstijų“ idėją, toks susivienijimas yra svarbiausia proletarinės taikos programos dalis⁹. Leninas, nors laikė antikapitalistinę revoliuciją Vokietijoje neišvengiama, nesutiko jos laukti mainais į Rusijos revoliuciją. Jam teko susitaikyti, kad reikės iškeisti erdvę į laiką kitoms revoliucijoms pribręsti.

Užsienio reikalų komisaras L. Trockis taip pat siekė laimėti kuo daugiau laiko, nes manė, kad Rusijos revoliucija, nesekama revoliucijų kitose šalyse, gali griūti dėl jos pačios netvirtumo. Tačiau, būdamas įsitikinęs „pasaulinės revoliucijos“ neišvengiamumu, jis užėmė tik vidurio poziciją tarp beatodairiško karo su Vokietija (t. y. Rusijos revoliucijos paaukojimo) ir Lenino siūlyto besąlygiško taikos sutarties pasirašymo. Leninas priešinosi tokiai pozicijai: jis manė, kad, Rusijai atidėliojant taikos sutartį, Vokietija gali vėl įsiveržti. Jo pozicija išsaugoti Rusijos revoliuciją taikos sutartimi su priešu sukėlė kitų valstybių komunistų kaltinimus dėl žiūrėjimo į padėtį iš Rusijos, o ne iš tarptautinio komunizmo pozicijų.

Tai buvo arti tiesos. 1918-ųjų pradžioje Leninas apsisprendė į pirmą vietą iškelti tarptautinį aktyvumą ir taiką, o „pasaulinę revoliuciją“ nustumti į antrą. L. Trockis bandė švelninti šią Lenino poziciją — dėl betvarkės šalyje nesutarimai tarp komunistų buvo visai įmanomi ir nebaudžiami — ir jam tai iš dalies pavyko, tačiau Rusijai vis dėlto teko pasirašyti taikos sutartį, nusileidžiant Vokietijai ir atsisakant greitos „pasaulinės revoliucijos“ vilties.

Taigi internacionalistinės bolševikų pažiūros susidūrė, bet kartu ir susiliejo su tuo, ką kai kas laiko objektyviai buvus kol kas nepripažintu nacionalizmu¹⁰. Laimėjo noras išlaikyti valstybę, nors ir su mažesne teritorija. Tiesa, pats Leninas tai traktavo kitaip — sudarydama su Vokietija taikos sutartį, Rusija pasirinkusi bolševizmo pergalę: „Mūsų padėties sunkumas buvo tas, kad teko gimdyti sovietų valdžią prieš patriotizmą. Teko laužyti patriotizmą, sudaryti Bresto taiką“¹¹. Bet kuriuo atveju, Bresto taika turėjo didelės įtakos, kad bolševikų Rusija išsilaikė.

2.2. „Pasaulinės revoliucijos“ nesėkmės

Ir Europoje, ir pasaulyje antrojo ir trečiojo dešimtmečių sandūroje visgi buvo palankių bolševikams ženklų. Revoliucija 1918 m. pabaigoje kilo Vokietijoje — vienoje iš labiausiai išsivysčiusių pramoninių valstybių, kuri atitiko Markso nurodytas revoliucijos prielaidas. Visgi nors darbininkų judėjimas čia buvo platus, tačiau jis kartu buvo ir gana nuosaikus. „Tikrieji“ revoliucionieriai — „spartakininkai“ — sudarė nedidelę dalį Vokietijos tarybų suvažiavimo, ir jų reikalavimai, pavyzdžiui, sąjungos su Rusija, liko neišgirsti. Todėl L. Trockio pasiūlymu čia pradėta propagandinė kampanija, tačiau jos rezultatai nebuvo reikšmingi.

L. Trockis taip pat skelbė, kad Rusija turi būti pasirengusi padėti Estijos, Vengrijos bei Lenkijos revoliucionieriams. Vis dėlto Rusija dėl savo padėties žymiau padėti negalėjo, ir buvo sunaikintos „pasaulinės revoliucijos“ požiūriu svarbios Bavarijos sovietinė respublika ir Vengrijos socialistinė respublika. Rusijos kariuomenė, 1920 m. bebaigianti laimėti pilietinį karą, pasuko į Lenkiją. L. Trockis tikėjosi, kad kaip pašalinis invazijos produktas galėjo kilti revoliucija, kurią paskui būtų galima išplėsti į Vakarus. Tačiau Varšuvos darbininkai nesukilo, ir Raudonajai armijai teko grįžti atgal.

Sovietiniai interesai lėmė šalies specifikos neatitinkančią paramą Kinijai. Leninas padėjo Kinijos nacionalinio išsivadavimo judėjimui Gomindanui, kuris apėmė ir 1921 m. įkurtą Kinijos komunistų partiją. Rusija siuntė patarėjus bei ginklus, planavo Kinijos komunistų veiksmus. Bet vėliau Maskva susitaikė vien su „buržuazine demokratine“ revoliucija, kurią itin kritikavo L. Trockis. Tiesa, pats L. Trockis irgi klydo: nuolat ragino įgyvendinti Kinijoje „proletariato diktatūrą“, nors „proletariato“ Kinijoje buvo net mažiau negu Rusijoje.

Pagrindiniu „pasaulinės revoliucijos“ instrumentu turėjo tapti 3-asis komunistų internacionalas, kurio oficialus tikslas buvo tokia revoliucija. Tačiau Rusijos bolševikai, nors stengėsi sudaryti pasaulinio judėjimo viziją, ir šį judėjimą laikė savo nacionalinių interesų įgyvendinimo priemone. Todėl šalia esminės Kominterno krypties — „pasaulinės revoliucijos“ — vienas pagrindinių buvo reikalavimas visapusiškai rūpintis bolševikų režimo Rusijoje išlaikymu, apgynimu ir stiprinimu. Griežtai programą reglamentavęs Lenino „21 punktas“ — 21 sąlyga, kaip tapti Kominterno nare — nustatė griežtą drausmę ir hierarchiją, nepaliko jokios komunistų partijų nepriklausomybės.

Viena iš lemiamų „pasaulinės revoliucijos“ nesėkmių buvo Maskvos organizuoto 1923 m. darbininkų sukilimo Vokietijoje žlugimas. Nors L. Trockis ir po šių įvykių liko ištikimas „pasaulinės revoliucijos“ magijai, jo reakcija į nesėkmę buvo neslepiamas nusivylimas. Po šio mėginimo sistemingų bandymų „padėti“ užsienio valstybių komunistams sukelti „pasaulinę revoliuciją“ atsisakyta keliems dešimtmečiams.

Netrukus paaiškėjo, kad Rusijos bei įkurtos Tarybų Sąjungos interesus geriau atitinka „socializmo atskiroje valstybėje“ teorija. Idėjinis pliuralizmas, toleruotas suirutės metu, tapo nebeįmanomas, kai komunistų valdžia sustiprėjo. Todėl, pasitraukus pagrindiniam „pasaulinės revoliucijos“ ideologui, ši teorija, nors oficialiai liko vienu iš TSRS tikslų, užsienio politiką ėmė lemti dar mažiau negu iki tol.

Išvados

„Pasaulinė revoliucija“ buvo teorinė koncepcija (o vėliau — vien tik ideologinis ir propagandinis štampas). Nagrinėjant ją kaip konkretaus asmens — Levo Trockio — teoriją, svarbu pastebėti pabrėžtiną teorijos atotrūkį nuo vertinimo bei tikslingumo. „Pasaulinė revoliucija“ ir dar bendresnė koncepcija — „nuolatinė revoliucija“ — siekia maksimalių tikslų. Šis požiūris atmeta bet kokius apribojimus — nacionalinės valstybės rėmus, neišvengiamas vystymosi pakopas ar atskirų šalių proletariato norus. Be to, revoliucinis procesas nenutrūksta, ir tikslo pasiekimas tik pradeda nuolatinį jo užtikrinimo procesą. L. Trockis pripažįsta esamus skirtumus ir kliūtis, tačiau traktuoja juos tik kaip papildomas paskatas proceso vystymuisi. Todėl „pasaulinė revoliucija“ yra abstraktaus ir totalinio pobūdžio teorija.

Perimta į valstybės politikos lygmenį, „pasaulinės revoliucijos“ teorija išlaikė tik totalinę formą, o iš esmės tapo priešingo pobūdžio, tačiau vis vien teorine koncepcija. Nors Rusijos bolševikams pradiniu valdymo laikotarpiu reikėjo „pasaulinės revoliucijos“, kad galėtų užtikrinti savo valstybės išlikimą, jie neturėjo išteklių ją skatinti. Todėl praktiškai totalumo atsisakyta, ir „pasaulinės revoliucijos“ interesais imta vadovautis tik tiek, kiek jie neprieštarauja kitiems valstybės interesams. Tačiau vadovavimasis šiais praktiniais interesais neapsaugojo nuo klaidų, kurios dar pablogino tikrosios „pasaulinės revoliucijos“ perspektyvas. Atsisakius nerealios „pasaulinės revoliucijos“, pereita prie „socializmo atskiroje šalyje“ statybos.

Išnašos

¹ Pacituota: Volkogonov D. Trockij: Političeskij portret.— Kniga 1-ja.— M., 1992.— S. 323.

² Pacituota ten pat.— P. 321.

³ Trockij L. Permanentnaja revoliucija.— Berlin, 1930.— S. 167.

⁴ Volkogonov D. Trockij: Političeskij portret.— Kniga 1-ja.— M., 1992.— S. 322.

⁵ Ten pat.— P. 330—331.

⁶ Trockij L. Permanentnaja revoliucija.— Berlin, 1930.— S. 140.

⁷ Ten pat.— P. 142.

⁸ Lenin V. I. Polnoje sobranije sočinenij.— M., 1981.— T. 36.— S. 16.

⁹ Trockij L. Vojna i revoliucija.— T. 2.— B. m., B. g.— S. 474.

¹⁰ Ibid.

¹¹ Lenin V. I. Polnoje sobranije sočinenij.— M., 1981.— T. 38.— S. 260—261.

Naudotos literatūros sąrašas

Volkogonov D. Trockij: Političeskij portret.— Kniga 1-ja.— M., 1992.— 414 s.

Lenin V. I. Polnoje sobranije sočinenij.— M., 1981.— T. 36; 38.

Trockij L. Permanentnaja revoliucija.— Berlin, 1930.— 171 s.

Trockij L. Vojna i revoliucija.— T. 2.— B. m., B. g.— 494 s.

El. paštas: laisve@hotmail.com

Atgal į pagrindinį puslapį