Vykintas Pugačiauskas, 1998

Įvadas

Kalbėti apie „pasaulinę revoliuciją“ kaip apie šio amžiaus antrojo ir trečiojo dešimtmečių teoriją galima dvejopai. Vienu atveju, galima sekti intelektualinę teorijos raidą, atspindėtą pirmiausia Levo Trockio, taip pat Vladimiro Uljanovo-Lenino veikaluose. Kitu atveju, „pasaulinės revoliucijos“ teoriją derėtų suprasti kaip priešingą praktikai, t. y. kaip vieną iš konkrečios užsienio politikos pateisinimo instrumentų.

„Pasaulinės revoliucijos“ terminas abiem atvejais buvo veikiau ne vieninga doktrina, o terminas, dažniausiai propagandinis, reiškęs įvykių Rusijoje tęsinį kitose valstybėse arba įvairių tautų sukilimą prieš esamą tvarką. Nepaisant to, kad šios koncepcijos kūrėjai kartu buvo ir sovietinės valstybės bei jos užsienio politikos žynybos lyderiai, „pasaulinės revoliucijos“ teorijos praktinė reikšmė iškart sumažėjo, jiems susidūrus su konkrečiomis užsienio politikos problemomis. Be to, kaip tik teorinis šios koncepcijos pobūdis sužlugdė keletą pirmųjų mėginimų ją pradėti. Todėl „pasaulinė revoliucija“ liko daugiau teorinė konstrukcija.

Tiesa, toks teiginys būtų per drąsus, turint omeny po Antrojo pasaulinio karo įvykusius pokyčius, arba, tiksliau, sovietinę jų interpretaciją. Todėl vertėtų apibrėžti šio referato tiriamo laikotarpio ribas. Kai kurie Vakarų istorikai nurodo, kad „pasaulinės revoliucijos“ bangos buvo mažiausiai dvi: nuo 1917 iki 1923 (galbūt 1927) metų ir nuo 1945 metų iki Kubos revoliucijos (ar galbūt iki 7-ojo dešimtmečio). Sovietinė tradicija linkusi periodizuoti „pasaulinę revoliuciją“ kitaip: 1917—1939 m., 1939—1955 m. ir nuo 1955 m. Toliau bus apžvelgtas pirmasis „pasaulinės revoliucijos“ etapas, aptariant Levo Trockio „pasaulinės revoliucijos“ teoriją.

1. „Pasaulinė revoliucija“ kaip „nuolatinės revoliucijos“ dalis

L. Trockio teoriniai apmąstymai paprastai pasižymėjo totaliniu pobūdžiu, neturėjo jokių nuolaidų ir neatsiliepė į konjunktūrinus poreikius (ir nors jie šiek tiek kito, pokyčiai kaupėsi dar didesnio totalitarumo linkme). Jo „nuolatinės revoliucijos“ koncepcija nebuvo originali, tačiau būtent L. Trockio jai suteiktas totalinis pobūdis verčia šiek tiek išsamiau aptarti šią koncepciją.

L. Trockis atmetė idėją, kad neįmanoma „peršokti“ vystymosi pakopų. Atsilikimas, genamas išorinės būtinybės, yra priverstas vystytis šuoliais, ir, pasak L. Trockio, neteisūs tie, kas laiko, jog tik politinis buržuazijos viešpatavimas gali parengti proletariatą ateiti į valdžią. Todėl prieš proletarinę revoliuciją nėra būtina atskira buržuazinė-demokratinė revoliucija, „formaliosios demokratijos“ fazę įmanoma peršokti. Dar daugiau, nėra įmanoma demokratinė proletariato ir valstietijos diktatūra, kadangi tuomet turėtų egzistuoti savarankiška revoliucinė smulkiosios buržuazijos ir valstietijos partija, kuri galėtų atvesti į demokratinę revoliuciją tik padedama, bet ne valdoma proletariato. Taip nėra, ir nėra jokios tarpinės demokratinės darbininkų ir valstiečių diktatūros.

Tik proletariato diktatūra, pirmiausia vedant paskui save engiamos tautos, t. y. daugiausia valstiečių klasės atstovus, yra vienintelis kylančių demokratinių ir nacionalinio išsivadavimo uždavinių sprendimo būdas, ir tai yra „nuolatinės revoliucijos“ reikšmė. Proletariato, pakilusio į demokratinę revoliuciją, diktatūra neišvengiamai ir labai greitai tampa priešiška buržuaziniam nuosavybės pobūdžiui. Demokratinė revoliucija perauga į socialistinę, ir atsiranda permanentinė revoliucija. Valdžią iškovojęs proletariatas ne baigia, o tik pradeda revoliuciją — socialistinė statyba įmanoma tik vykstant klasinei kovai nacionaliniu ir tarptautiniu mastu. Tarptautinis revoliucijos aspektas būtent ir yra „revoliucinis karas“, nes vidinis vadintinas pilietiniu karu. Tokios revoliucijos tikslas yra galutinis klasių išnykimas: „Permanentinė revoliucija ta prasme, kokią jai suteikė Marksas, reiškia revoliuciją, kuri nesitaiksto su jokia klasinio viešpatavimo forma, nesustoja demokratiniame etape, pereina prie socialistinių priemonių ir karo su išorine reakcija; revoliuciją, kurios kiekvienas etapas yra numatytas ankstesniajame ir kuri gali baigtis tik visiškai likvidavus klasinę visuomenę“¹.

Užbaigti revoliuciją vienos valstybės rėmuose neįmanoma, nes buržuazinės visuomenės krizės sukurtos gamybos jėgos daugiau nebegali taikstytis su nacionalinės valstybės apribojimais. „Dėl istorinės būtinybės sugriovęs ribotus buržuazinius demokratinius Rusijos revoliucijos rėmus, laimintis proletariatas bus priverstas sugriauti jos nacionalinius-valstybinius rėmus, t. y. turės sąmoningai siekti, kad rusiškoji revoliucija taptų pasaulinės revoliucijos prologu“². Socialistinė revoliucija prasideda nacionalinėje arenoje, plėtojasi internacionalinėje, ir baigiasi pasaulinėje. Todėl, pasak L. Trockio, ji tampa nuolatine platesne prasme: ji nesibaigia tol, kol naujoji visuomenė galutinai netriumfuos visoje planetoje³.

Kaip nurodo Dmitrijus Volkogonovas, „permanentinės revoliucijos“ esmę sudaro trys idėjos. Pirma, revoliucinis procesas yra nenutrūkstamas. Antra, ji neapsiriboja atskirais žingsniais ir programomis, o siekia maksimumo. Trečia, revoliucinio proceso permanentiškumas reiškia viršnacionalumą: rusiškoji revoliucija turi išaugti iki tarpkontinentinių mastų⁴.

2. Pasaulinės revoliucijos ypatybės

D. Volkogonovas daro išvadą, kad „nuolatinės revoliucijos“ samprata subjektyvųjį pradą iškelia virš objektyviojo. Tai revoliucija dėl revoliucijos, neatsižvelgianti į objektyvias sąlygas, pirmiausia į jos reikalingumą, taip pat į masių pasiruošimą tokiam šuoliui ir daugelį kitų sąlygų.

Rusija L. Trockio „pasaulinės revoliucijos“ teorijoje užima išskirtinę vietą — taip teigdamas, jis irgi rėmėsi ne tik ir ne tiek objektyviais, bet ir subjektyviais veiksniais. Rusija buvo tarp Europos ir Azijos ne vien geografiškai, bet taip pat istoriškai bei socialiai, tačiau labai svarbi buvo masių, klasių, partijų, vadų veikla. Rusijos istorinio vystymosi savitumas leido jai peršokti kai kurias vystymosi pakopas, ir kaip tik dėl to ji turi tapti pasaulyje visiškai pribrendusios revoliucijos detonatoriumi⁵ (čia L. Trockis kartojo vėlyvojo Karlo Markso (Karl Marx) įsitikinimą). Kiek vėliau, kai paaiškėjo, kad įvykiai Rusijoje vis dėlto nesukėlė revoliucijos Jungtinėse Valstijose, Anglijoje ir Vokietijoje, L. Trockis turėjo pripažinti, kad istorija „verpia savo giją ne iš to galo“, tačiau „pasaulinės revoliucijos“ ateitį pranašavo optimistiškai.

Tai darydamas, L. Trockis, kaip jau buvo užsiminta, griežtai atmetė revoliucijos atskiroje šalyje, arba „nacionalrevoliucinio mesianizmo“, galimybę. Pasaulinė rinka, pasaulinis darbo pasidalijimas, pasaulinės gamybos jėgos, pirmaujančių Europos valstybių gamybos priklausomybė nuo Azijos žaliavų ir t. t. neleidžia tikėti socialistinės santvarkos atskiroje valstybėje sėkme. Iš kitos pusės, kapitalizmo vystymasis, sudaręs šias sąlygas, parengė pagrindus pasaulio ūkį pertvarkyti pagal socializmo principus. Pripažindamas didelius skirtumus tarp išsivysčiusių ir mažiau išsivysčiusių valstybių, L. Trockis teigė, kad visose, nors ir skirtingai, valdo buržuazija, ar, tiksliau, finansinis kapitalas. Ir proletariato diktatūra įvairiose valstybėse skirsis socialine baze, politinėmis formomis, svarbiausiais uždaviniais bei jų įgyvendinimo tempu, tačiau „liaudies masių pergalę“ įgalins tik revoliucinė proletariato hegemonija, virsianti jo diktatūra.

3. Nevienoda pasaulinės revoliucijos plėtra

Proletariato diktatūros atėjimas turi priklausyti nuo šalies socialinio išsivystymo. Atsilikusios valstybės gali anksčiau negu išsivysčiusios pereiti prie proletariato diktatūros, tačiau vėliau prie socializmo, nes nevisiškai pasirengęs užimti valdžią proletariatas pirmosiose gali neužbaigti demokratinio perversmo. Ne mažiau svarbu ir tai, ar egzistuoja skubiai ir revoliuciškai spręstina „liaudiška“ problema, kurios sureguliavimu būtų suinteresuota nacijos dauguma. Tai galėtų būti agrarinė ir nacionalinė problemos bei įvairios jų kombinacijos. Kur tokios problemos labai aštrios, ten net ir naujas bei nedidelis proletariatas gali į valdžią ateiti anksčiau negu pirmaujančios šalies proletariatas, remdamasis vien socialistiniais veiksniais⁶. Tačiau, kita vertus, tose valstybėse, kur demokratinė revoliucija jau atvedė į valdžią proletariatą, tolesnė socializmo ir diktatūros raida priklauso ne tiek nuo nacionalinių gamybinių jėgų, kiek nuo pasaulinės socialistinės revoliucijos plėtros.

Vis dėlto tai nereiškia, kad visos valstybės jau pribrendo socialistinei revoliucijai. Tai, kad visas pasaulio ūkis pribrendo socializmui, pasak L. Trockio, jokiu būdu nereiškia, kad jam pribrendo kiekviena atskira šalis. Remdamasis nevienodo vystymosi principu, L. Trockis teigia, kad sutaikyti nevienodus procesus įmanoma tik pasaulio mastu. Įvairiose valstybėse proletariato diktatūrai gali kilti skirtingų sunkumų, bet tik pasaulinė revoliucija gali juos išspręsti. Tiesa, atskirų šalių padėtis gali gerokai apsunkinti proletariato diktatūrą, tačiau „istorija nedaroma pagal užsakymą, ir proletariatui niekas neleido rinktis“⁷. Tai visgi dar nereiškia ir kad kiekviena valstybė jau pribrendo proletariato diktatūrai Todėl negalima nusakyti, kada ir kaip kiekviena šalis pribręs revoliuciniam agrarinio ir nacionalinio klausimo sprendimui, bet, anot L. Trockio, neabejotina tai, jog tikrąją liaudies demokratiją kiekviena valstybė susikurs tik esant proletariato diktatūrai.

Tokia L. Trockio „pasaulinės revoliucijos“ teorija, nors nuosekliai vystyta kaip „nuolatinės revoliucijos“ sampratos dalis ir mažai kintanti, buvo gana utopiška, izoliuota nuo tikslingumo kaip vertinimo kriterijaus ir pabrėžianti totalumą bei neišvengiamumą. Matyt dėl šių priežasčių ir jos empirinis pagrindas taip pat buvo gana nutolęs nuo tikrovės. Tai ir lėmė L. Trockio teorijos likimą: sovietinėje valstybėje ji tapo veikiau etikete, propagandiniu lozungu, kuris taip ir liko „teorija“ ta prasme, kad praktinę veiklą lėmė ne mažiau negu kiti valstybiniai interesai.

Išvados

„Pasaulinė revoliucija“ buvo teorinė koncepcija (o vėliau — daugiau ideologinis ir propagandinis štampas). Nagrinėjant ją kaip konkretaus asmens — Levo Trockio — teoriją, svarbu pastebėti pabrėžtiną teorijos atotrūkį nuo vertinimo bei tikslingumo. „Pasaulinė revoliucija“ ir dar bendresnė koncepcija — „nuolatinė revoliucija“ — siekia maksimalių tikslų. Šis požiūris atmeta bet kokius apribojimus — nacionalinės valstybės rėmus, neišvengiamas vystymosi pakopas ar atskirų šalių proletariato norus. Be to, revoliucinis procesas nenutrūksta, ir tikslo pasiekimas tik pradeda nuolatinį jo užtikrinimo procesą. L. Trockis pripažįsta esamus skirtumus ir kliūtis, tačiau traktuoja juos tik kaip papildomas paskatas proceso vystymuisi. Todėl „pasaulinė revoliucija“ yra abstraktaus ir totalinio pobūdžio teorija.

Išnašos

¹ Pacituota: Volkogonov D. Trockij: Političeskij portret.— Kniga 1-ja.— M., 1992.— S. 323.

² Pacituota ten pat.— P. 321.

³ Trockij L. Permanentnaja revoliucija.— Berlin, 1930.— S. 167.

⁴ Volkogonov D. Trockij: Političeskij portret.— Kniga 1-ja.— M., 1992.— S. 322.

⁵ Ten pat.— P. 330—331.

⁶ Trockij L. Permanentnaja revoliucija.— Berlin, 1930.— S. 140.

⁷ Ten pat.— P. 142.

Naudotos literatūros sąrašas

Volkogonov D. Trockij: Političeskij portret.— Kniga 1-ja.— M., 1992.— 414 s.

Trockij L. Permanentnaja revoliucija.— Berlin, 1930.— 171 s.

Trockij L. Vojna i revoliucija.— T. 2.— B. m., B. g.— 494 s.

El. paštas: laisve@hotmail.com

Atgal į pagrindinį puslapį