Vykintas Pugačiauskas, 1998

Įvadas

Institucijų tyrimas politikos mokslams buvo aktualus nuo pat jų susiformavimo, jeigu ne dar anksčiau. Todėl institucijomis paremtas aiškinimas vargu ar yra „naujas“. Vis dėlto tvirtinimai apie „naująjį institucionalizmą“ verčia bandyti apibrėžti šios krypties ištakas ir esminius bruožus. Šis referatas ir bus skirtas politikos mokslų metodologijai — bandymui konceptualizuoti „naująjį institucionalizmą“. Jis remsis Elenos Imergut (Ellen M. Immergut) straipsniu žurnale „Politics and Society“¹.

Naujieji institucionalistai neturi vieningos tyrimo programos ar metodologijos, be to neturi vieningo „institucijos“ apibrėžimo. Dar daugiau, „naujuoju institucionalizmu“ siekia būti vadinamos bent trys mokslo sritys: racionalaus pasirinkimo, organizacijų teorijos bei istorinis institucionalizmas, neturinčios bendro teorinio modelio. Įmanoma ir dar viena tyrimo kryptis — naujasis institucionalizmas ekonomikoje.

Pripažindama šių krypčių skirtumus ir problemas, susijusias su naujuoju institucionalizmu, E. Imergut vis dėlto tvirtina, kad naujieji institucionalistai turi bendrą tikslą, ir skiria savo straipsnį naujojo institucionalizmo teoriniam branduoliui išaiškinti, ypač išskirdama istorinį instutucionalizmą, kuriam buvo teikiama mažiausiai dėmesio, ir netirdama naujojo institucionalizmo ekonominės krypties.

1. Naujojo institucionalizmo ištakos

Naujojo institucionalizmo pradžia E. Imergut laiko dėmesį stebimam elgesiui — t. y. biheviorizmo laikotarpį. Naujasis institucionalizmas prasidėjo nuo biheviorizmo kritikos: bihevioristinis požiūris domėjosi mokslo metodais (išsamiu hipotezės tikrinimu, paremtu empiriniais stebėjimais ir, kur įmanoma, kiekybiniais duomenimis), tačiau mokslas buvo nustumtas į antrą vietą, iškeliant stebimą elgesį. Naujieji institucionalistai griežtai kritikavo politinį elgesį kaip pagrindinę politinės analizės duotybę, be to, netikėjo, kad politinis elgesys yra pakankamas paaiškinti „visus vyriausybės reiškinius“ kaip yra apibrėžęs Deividas Trumenas (David Truman)². Elgesys yra apibrėžiamas institucijų konteksto, ir tik taip gali būti suprastas.

E. Imergut išskiria tris elgesio kritikos institucionalistiniu požiūriu aspektus. Pirmiausia, institucionalistai kritikavo bihevioristų poziciją, kad tik politinis elgesys atskleidžia preferencijas, nes „tikrosios“ preferencijos negali būti atskleistos (taigi išreikštosios preferencijos ir yra realios individo preferencijos). Tuo tarpu institucionalistams rūpi kaip tik skirtumas tarp „išreikštųjų“ ir „realių“ preferencijų, nes asmuo su vienodomis preferencijomis tam tikromis sąlygomis gali pasirinkti vieną, kitomis sąlygomis — kitą išeitį. Be to, „tikrieji“ interesai gali nebūti visiškai aiškūs, veikėjai kartais renkasi vienokią, o ne visiškai pagrindžiamą kitokią alternatyvą. Todėl interesai yra analizuotini politiniai rezultatai, o ne politinio veiksmo pradžia. Išaiškinti skirtumą tarp „potencialių“ interesų ir jų išraiškos politiniu elgesiu ir yra institucionalistinės teorijos tikslas³.

Antrasis kritikos punktas yra bihevioristinis individualių poelgių agregavimas į kolektyvinius reiškinius. Net pabrėždami, kad tokio agregavimo adekvatumas priklauso nuo jo mechanizmų, bihevioristai laiko agregavimo mechanizmus dirbant efektyviai ir apskritai daro prielaidą, kad preferencijos gali būti agreguojamos. Tuo tarpu naujasis institucionalizmas atmeta pačią agregacijos sąvoką — įvairios jo kryptys dėl skirtingų priežasčių, bet visos sutaria, kad paprasčiausiai nėra įmanoma sudėti žmonių interesų — kalbėti apie sumą ar agregavimą tėra tik metafora. Kolektyvinio sprendimo mechanizmai neatspindi individualių preferencijų sumos — jie skirti pasiekti sprendimus, netgi nesant aiškaus sutarimo, t. y. nuomonių chaosą paversti politika. Todėl jie nesudeda, o veikiau performuluoja interesus, diskusijomis iškeldami naujas idėjas, pasirinkdami vienus interesus kitų sąskaita arba daugialypes problemas paversdami dviem alternatyvomis, iš kurių lengva pasirinkti balsavimu.

Trečiasis kritikos aspektas yra normatyvinis. Laikant politinį elgesį ir kolektyvinių sprendimų priėmimą sprendimų priėmimo procedūrų artefaktu, interesų nebegalima vadinti subjektyvių vertinimų išraiška, o kolektyvinių sprendimų — individualių norų suma. Tačiau institucinis tendencingumas verčia institucionalistus prisiimti dvejopą atsakomybę: aptarti šio tendencingumo kryptį bei implikacijas ir pasiūlyti būdų, kaip pagerinti institucinių rezultatų adekvatumą. Visgi tinkamai vykdyti tokius įsipareigojimus institucionalistams sunku dėl jų priimamų prielaidų kilmės.

Dar Žanas Žakas Ruso (Jean-Jacques Rousseau) atskyrė elgesį ir preferencijas. Pastarosios nėra universalūs postulatai, bet visuomenės normų ir institucijų produktai, pavertę prigimtinę nelygybę kur kas kenksmingesne visuomenine nelygybe. Norint atrasti tikrąją prigimtį, derėtų įsivaizduoti ikivisuomeninę padėtį be jokio socialinio bendravimo ir net kalbos. Taigi institucijos turi dvejopą poveikį: jos riboja ir gadina žmogaus elgesį, bet kartu leidžia išsivaduoti nuo socialinių ryšių. (Todėl Ruso siūlė atstatyti prigimtinę laisvę visuomenės sutartimi.)

Visuomenės institucijos neįkūnija fundamentaliosios žmogaus prigimties. Užtat kaip civilizacijos proceso artefaktai, jos indukuoja tam tikrą elgesį. Visgi kaip žmonių kūrinius jas galima pakeisti politiniais sprendimais — priversti veikti teisingiau, kurti „geresnius piliečius“. Kadangi preferencijos yra socialinės aplinkos produktai, o politiniai sprendimai kyla iš konkrečių institucinių procedūrų, galutiniai rezultatai gali atspindėti arba visuomenės gerovę, arba būti iškreipti, priklausomai nuo procedūrų. Ž. Ž. Ruso atmeta interesų agregavimą ir nenurodo, kokia turi būti bendroji valia, tačiau teigia, kad politinės procedūros gali atvesti į visuomenės intereso įgyvendinimą⁴.

Toks nekonkretumas atspindi esminę institucionalistinio požiūrio problemą. Apibūdindamas, kad preferencijos ir sprendimai yra padiktuoti institucijų ir teigdamas, kad procedūros visaip juos iškraipo, institucionalistinis požiūris neatsako į klausimą, kokios yra „tikrosios“ individų preferencijos. Atmesdami bihevioristinį požiūrį, kad preferencijos išaiškėja iš elgesio, institucionalistai sunkiai gali pateikti kitokių prielaidų apie preferencijas. Todėl neaiškus tampa standartas, pagal kurį būtų galima nustatyti, kaip institucijos iškraipo politinį elgesį bei politinius sprendimus, ir kokių veiksmų reikia imtis, norint ištaisyti šiuos iškraipymus.

Bihevioristiniu požiūriu, politinių preferencijų ir išdavų kokybę ir teisingumą galima įvertinti a posteriori. Preferencijos yra subjektyvios duotybės, o, kai įvykdomos minimalios sąlygos, jų ekvilibriumas yra teisingas pagal apibrėžimą — todėl politinio proceso teisingumas pakeičia rezultatų svarstymą. Priešingai, socialinio determinizmo požiūriai taiko teisingumo standartą, pagrįstą objektyviais interesais, tokiais kaip klasės, lyties ar visuomeninės pozicijos. Pagal juos galima kritikuoti ir politikoje išreiškiamas preferencijas, ir politinio proceso rezultatus, pavyzdžiui, klasinį tendencingumą. Tai į rezultatus, o ne į procesą orientuotas požiūris, pasak E. Imergut, besiremiantis a priori standartais⁵.

Institucionalistai atmeta abu požiūrius ir bando sukurti vidurkį tarp a posteriori ir a priori standartų — tarp preferencijų išraiškos bei interesų agregavimo ir objektyvių socialdeterministinių standartų. Jie rekomenduoja formalias procedūras, kurios gali būti naudojamos apibūdinti substantyvų teisingumą. Tokio normatyvinio požiūrio pavyzdžiai yra (nesigilinant į konkrečius jų aspektus) Aleksio de Tokvilio (Alexis de Tocqueville) susidomėjimas vietos politinėmis institucijomis ir dalyvavimu, Makso Vėberio (Max Weber) — veikiančiu parlamentu, atsveriančiu didėjantį biurokratijos instrumentinį racionalumą vertybiniu racionalumu, bei kiti. Esamų procedūrų ir jų iškraipymų analizė sukuria šių institucinių rekomendacijų branduolį, tačiau nesuteikia pozityvių standartų įvertinti politinius pasirinkimus ir rezultatus. Institucionalistai siekia, kad politinį elgesį lemtų transcendentinės, bendrosios normas, tačiau nėra pasirengę į politiką žiūrėti substantyviai⁶.

2. Naujojo institucionalizmo kryptys

Tokias pat teorines prielaidas ir normatyvines problemas galima aptikti visose dabartinio institucionalizmo teorijose: racionalaus pasirinkimo, organizacijų bei istorinio institucionalizmo.

2.1. Racionalaus pasirinkimo teorija

Racionalaus pasirinkimo teorija gali būti apibrėžta kaip pasirinkimų, kuriuos racionalūs veikėjai padarė tarpusavio priklausomybės sąlygomis, analizė. Politikos moksluose ši teorija dažniausiai taikoma kaip Erou (Arrow) negalimumo teoremos implikacijos, t. y. neigiant galimybę daugiadimensines preferencijas sutvarkyti taip, kad būtų gautas stabilus daugumos politinis pasirinkimas.

Institucijos, sudarydamos sąlygas priimti politinius sprendimus, nepriima domėn kiekvieno politinio sprendimo. Dar daugiau, kadangi politikos veikėjai žino apie tokias institucijų taisykles, jie stengsis balsuoti ar manipuliuoti kitų balsais taip, kad būtų pasiektas labiausiai norimas rezultatas. Todėl balsavimas kaip (bene dažniausiai studijuotas) politinis elgesys išreikš ne tikrąsias rinkėjų preferencijas, bet neaiškų sąžiningo ir strateginio balsavimo junginį. O šių balsų agregavimas į sprendimą bus lygiai taip pat ne paprasta sąžiningų preferencijų suma, bet specifinių sprendimo taisyklių ir manipuliavimo jomis rezultatas.

Žaidimų teorija taip pat tiria preferencijų ir agregavimo problemas. Kalinio dilema parodo, kad žaidėjai negali pasirinkti naudingiausios strategijos, todėl renkasi suboptimalią — jų elgesys neparodo tikrųjų preferencijų, o visas žaidimas neagreguoja jų preferencijų į nuoseklų logišką rezultatą. Pagaliau, jei būtų pakeistos žaidimo taisyklės, žaidėjų pasirinkimai keistųsi. Tai, pasak E. Imergut, patvirtina, kad institucijos — šiuo atveju žaidimo taisyklės — pastebimai pakeičia politinius pasirinkimus⁷.

Nors ši naujojo institucionalizmo šaka teikia institucinėms taisyklėms didelę reikšmę, bet netiria įvairių taisyklių santykinio teisingumo ar neteisingumo — kam palankesnės taisyklės arba kaip jos gali būti pagerintos. Politinės galios tyrimai paprastai apsiriboja vien institucine galia, bet ne substantyviais ar tendencingumo klausimais. Vis dėlto su tokiu požiūriu yra sunkumų: institucijos, ypač sprendžiamosios, yra atstovaujamosios (agregavimo problema), be to, jos negali būti laikomos pasirinktu ekvilibriumu, kadangi buvo sudarytos pagal tendencingas taisykles.

Ir kai kurios empirinės racionalaus pasirinkimo studijos, ir kai kurie normatyviniai darbai laiko individualią naudą standartu, vertinant politines institucijas ir jų rezultatus⁸. Tačiau atrodo, kad naudos maksimizavimas grąžina institucionalistus prie jų sukritikuoto biheviorizmo. Kiti tyrimai, kaip preferencijos iškreipiamos ir agreguojamos, parodo, kad balsavimu išreiškiamas preferencijų, strategijų ir institucinių poveikių mišinys, kuris ne nurodo vyriausybės politiką, bet turi būti ribojamas institucinėmis taisyklėmis (taip grįžtama prie Erou teoremos). Vis dėlto išvada, kad visuomenės valia neišmatuojama, atmeta substantyvių standartų paieškas.

2.2. Organizacijų teorija

Naujojo institucionalizmo požiūriu, iš plačios organizacijų teorijos tradicijos svarbiausia yra Karnegio (Carnegie) mokyklos pateikta racionalumo kritika. Racionalų sprendimų priėmimą negalimą padaro principinės pažinimo ribos — žmogiškosios, dirbtinės ar institucinės. Racionaliai kalkuliuoti preferencijas, sveriant visas alternatyvas, individams trukdo laiko ir informacijos stoka. Spręsti įgalina „susaistytasis racionalumas“ (bounded rationality): elgesys nebeišreiškia preferencijų, bet kyla iš įvairių priemonių „kovoti“ su pažinimo ribotumu. Kitaip negu racionalaus pasirinkimo teorijoje, čia pažinimo procesų vienodumas yra esminis: jis lemia individų veiksmų agregavimą į organizacinius sprendimus. Be to, juo galima paaiškinti, kaip įmanoma koordinuota skirtingų individų veikla.

Susaistytąjį racionalumą kaip racionalumo kritiką palaipsniui pakeitė dar radikalesnės teorijos. „Šiukšlių dėžės“ modeliai atmetė kauzalinius problemų ir sprendimų ryšius ir laikė juos susitinkant atsitiktinai. Pagal institucinių scenarijų modelį veikėjai, kad suprastų, ką padarė, retrospektyviai priskiria veiksmams racionalumą pagal iš anksto egzistavusius scenarijus. Dabartinės naujojo institucionalizmo organizacijų teorijos pabrėžia simbolinių kodeksų svarbą ir institucijų poveikį kuriant reikšmes, taip pat normas ir „tinkamumą“ kaip veiksmų kategoriją.

Pagal šiuos požiūrius politiniai ar kiti sprendimai negali būti suprasti kaip individualių sprendimų makroagregacijos. Jie atsiranda iš pažintinių ir organizacinių procedūrų, kurios leidžia pasiekti sprendimus, nepaisant neaiškumo. Toks požiūris į preferencijas, elgesį ir sprendimus suartina racionalaus pasirinkimo ir organizacijų teorijų šalininkus, nepaisydamas jų skirtumų, vertinant racionalumą. Be to, kaip ir racionalaus pasirinkimo kryptis, organizacijų teorija neturi pabrėžiamo normatyvinio pobūdžio. Priimdama, kad ne žmogiškieji ketinimai ar socialinė struktūra, o principinės pažinimo ribos ir sukurtos priemonės su jomis „kovoti“ sukelia tendencingumą, ji yra veikiau neutrali ir stabdo normatyvinį naudojimą (išskyrus nebent argumentus apie „organizacijos mokymąsi“ kaip organizacinio tendencingumo sprendimą). Tačiau organizacijų teorija nuosekliau negu racionalaus pasirinkimo teorija atmeta utilitarines prielaidas apie individualių preferencijų patenkinimą kolektyviniais sprendimais.

2.3. Istorinis institucionalizmas

Istorinis institucionalizmas, kaip ir organizacijų teorija, remiasi ta pačia sociologine tradicija (Emilio Diurkheimo (Emille Durkheim) idėja, kad mąstymo kategorijos yra pirmesnės už mąstymą ir tos kategorijos yra socialiniai ar kultūriniai konstruktai, ir M. Vėberio pabrėžta organizacinių struktūrų svarba politinėje teorijoje). Tačiau priešingai nuo pastarosios, istorinis institucionalizmas telkia dėmesį ne pažinimo ribotumui, bet galios ir interesų temoms.

Be to, istorinio institucionalizmo atstovai, atsakydami į biheviorizmą bei struktūrinį funkcionalizmą, pasirinko labiau makrosociologinį ir į galią orientuotą požiūrį, tyrė, kaip politika, visuomenė ir valstybė susijusios įvairiose šalyse ir įvairiais istoriniais periodais. Taip buvo sukurta modernizacijos teorija, pabrėžusi įvairių rūšių struktūrinę galią.

Kitaip negu pliuralistai, tvirtinę, kad piliečių interesai yra efektyviai perduodami lyderiams per politines partijas ir interesų grupes, istorinio institucionalizmo atstovai manė, kad interesų atstovavimą formuoja kolektyviniai veikėjai ir institucijos, paveiktos savo istorijos. Kitaip sakant, politinį procesą struktūruoja konstitucijos ir politinės institucijos, valstybės struktūros, valstybės ir interesų grupių santykiai, politikos (policy) tinklai. Tad politiniai reikalavimai ir viešoji politika nėra formuojama neutralių modernizacijos būtinybių. Veikiau politinė ekonomija yra struktūruojama ekonominių, socialinių ir politinių veikėjų sąveikų. Taigi išreiškiami politiniai reikalavimai nėra tikslus individų preferencijų atspindys, bet nuo tokios potencialios politikos „žaliavos“ skiriasi. Įvairūs instituciniai veiksniai daro įtaką politiniams procesams, susijusiems su konfliktuojančiais interesais — todėl vieni interesai iškeliami kitų sąskaita. Toks struktūrinis-galios konsensusas pritampa prie racionalaus pasirinkimo ir organizacijų teorijų pateikiamos institucionalistinės biheviorizmo kritikos.

Pastaruoju metu struktūralistinio požiūrio trūkumus stengiamasi kompensuoti, įvedant interpretatyvumo elementų, naudojant metodologinį individualizmą ir teikiant daugiau reikšmės idėjoms. E. Imergut, taip teigdama, išskiria tris — kaip ji pati sako, istoricistines — naujesniųjų tyrimų temas, kurių ištakos siekia M. Vėberį. Pirma, tai „alternatyvūs“ racionalumai. Individai ir kolektyvai gali susikurti savo interesų ir tikslų interpretacijų, kurios skiriasi nuo priemonių—tikslų racionalumo. Dar daugiau, vėberiškasis požiūris leidžia teigti, kad instrumentinis racionalumas pats yra konkrečių istorinių įvykių rezultatas, todėl vadinti alternatyvius racionalumus normomis (neigiant vakarietiškąjį instrumentinį racionalizmą kaip normą) yra gana primityvu.

Antra, istorinio institucionalizmo atstovai priežastingumą laiko kontekstiniu, priklausančiu nuo sudėtingų veiksnių konfigūracijų. Dažnai yra ne tik pernelyg daug kintamųjų, palyginus su atvejų skaičiumi, bet svarbi ir pati kintamųjų konsteliacija. Ekonominis vystymasis įvairiais atvejais gali pakrypti visiškai skirtingai, priklausomai nuo ekonominių bei socialinių institucijų, politikos ir kitų proto konstruktų. Be to, kadangi žmonės gali mokytis iš istorijos, esant panašioms prielaidoms, sunku tikėtis tokių pat padarinių. Toks požiūris teikia didelę reikšmę procesui ir griežtai riboja modelių tinkamumą įvairiems atvejams (nepaisant to, sugebėta pažengti nuo M. Vėberio idealiųjų tipų statikos)⁹. Vėliau, pristatydama konkrečius pavyzdžius, E. Imergut šį teiginį tikslina, neatmeta apibendrinimo galimybių. Ji teigia, kad institucijos pačios sukuria politinių veiksmų kontekstą, kuris lemia specifinių kintamųjų relevantiškumą įvairiais atvejais (across cases)¹⁰.

Trečia, pabrėžiami istorijos atsitiktinumai: supratimą didele dalimi riboja tai, kad atsitiktinės veiksnių kombinacijos ne tik realiai pasitaiko, bet ir turi ilgalaikių padarinių, kurie, tiesa, taip pat gali būti pakeisti dėl atsitiktinių įvykių. Todėl tariamai neišvengiamas istorijos vystymasis gali būti nukreiptas netikėtomis kryptimis. Tokia įvykių eiga logiškai nepaaiškinama, ir gali būti suvokta tik per istorinę analizę. Visgi nei čia, nei kitur autorė nepaaiškina, kodėl tokį požiūrį vadina istoricistiniu, o ne istoristiniu — gal tai tik supainioti terminai? Ypatingai svarbus yra veikėjų ir struktūrų ryšys: remiantis šiuo požiūriu, ekonominiai, socialiniai ir politiniai veikėjai ne šiaip maksimizuoja naudą, atsižvelgdami į sąlygas, bet ir siekia apsaugoti tai, ką turi, nežinodami ekonomikos plėtros krypties.

Todėl istorinio institucionalizmo atstovai iškelia ne istorijos reguliarumus, bet netaisyklingumą, ir nurodo, kad universalūs kauzaliniai modeliai yra riboti. Istoriją jie supranta nebe kaip metodą, bet kaip teoriją ar „filosofiją“, tačiau tai sukelia sunkiai panaikinamą įtampą tarp jų kaip socialinio mokslo atstovų ir kaip interpretatorių. Istoriniam tyrimui reikia įrodymų, kad tiriami veikėjai į pasaulį žiūrėjo taip, kaip teigia mokslininkas. Tad istoriniam institucionalizmui bent dviem aspektais svarbus atstovavimas: (1) politiniai poreikiai ir politiniai rezultatai yra laikomi ne preferencijų išdavomis, bet skirtingo interesų atstovavimo padariniais — tarp preferencijų ir artikuliuotų interesų įsiterpia institucijų poveikis; (2) kaip tyrinėtojai, istorikai visad turi fragmentiškus ir su pačiais tyrinėtojais neišvengiamai susijusius duomenis, kurie atstovauja subjektyvių individų veiklai.

Visgi toks partikuliarizmo, konteksto ir atsitiktinumų iškėlimas, būdingas istorinio institucionalizmo atstovams, turi savo trūkumų. Tai pirmiausia sisteminio lyginimo kvestionavimas. Ir nors eklektiškumas ir įvairovė yra neišvengiami šiai tradicijai, istoricistinis (?) nedeterminuotumo ir unikalumo pabrėžimas neleidžia kurti teorijų bei mažina mokslinio darbo kumuliatyvumą (išskyrus kai kurias tyrimo sritis, pavyzdžiui, struktūrinį-galios požiūrį, kurio tobulinimui E. Imergut skiria gana daug dėmesio¹¹). Antrasis trūkumas yra falsikuojamumo problema: kone kiekviena interesų konstrukcija ar kauzalinis modelis atrodo paaiškinami tik istoriškai, tačiau, žiūrint lyginamuoju požiūriu, istorijos poveikis nėra toks determinuojantis. Todėl be gana plačios lyginamosios perspektyvos toks istorinis institucionalizmas gali pernelyg iškelti savo atvejo unikalumą, dar daugiau, tuomet tampa nebeaišku, kaip toks tyrimas gali būti falsifikuotas. Trečiasis trūkumas yra nesąžiningai didelė nauda, kurią gauna istorinio institucionalizmo atstovai, kritikuodami pozityvius modelius iš dabartinio konteksto pozicijų.

Nespręsdamas šių problemų, istorinis institucionalizmas, autorės nuomone, tik padidins vis didėjantį institucionalistinės analizės skilimą į racionalaus pasirinkimo ir interpretatyviąją analizę. Tuo metu, kai siekiama atrasti jų sąlyčio taškų, istoriniai institucionalistai lieka neapsisprendę. E. Imergut tyrimas, jos pačios teigimu, ir buvo skirtas nurodyti bendrumus, kuriais remiantis, galima apjungti racionalaus pasirinkimo, organizacijų teorijas ir istorinį institucionalizmą, galios požiūrį paverčiant lygiu racionalumo ir interpretatyvumo konkurentu.

Išvados

E. Imergut tyrimas buvo skirtas parodyti, kad, nepaisant skirtumų tarp trijų pagrindinių istorinio institucionalizmo krypčių, jo atstovai tiria vienodas problemas, remdamiesi bendru požiūriu. Kitaip sakant, visi siekia išsiaiškinti, ko iš tikrųjų nori veikėjai, turėdami omenyje, kad politikoje reiškiamos preferencijos yra radikaliai veikiamos jų institucinio konteksto. Ir, užuot tyrę individų psichologiją ar taikę kitokius metodus, institucionalistai analizuoja taisyklių ir procedūrų, kuriais į kolektyvinius sprendimus agreguojami individualūs poreikiai, poveikį. Šiuo atveju nėra svarbu, ar tos taisyklės bei procedūros kyla iš politinių institucijų, asociacijų, firmų, ar iš pažinimo bei interpretacijos modelių.

Insitucionalistiniam tyrimui — nesvarbu, ar tai būtų racionalaus pasirinkimo teorija, ar organizacijų teorija, ar istorinis institucionalizmas,— nėra svarbus išankstinis institucijos apibrėžimas. Kadangi tiriama „juodoji dėžė“ tarp politinių reikalavimų ir išdavų, nėra tikslo iš anksto nustatyti jos turinio, t. y. standartinio institucijos apibrėžimo. Ir be tokio apibrėžimo bendrą tyrimo dienotvarkę sudaro instituciniai poveikiai — kad ir kur jie vyktų, kad ir kokie būtų.

Išnašos

¹ Immergut E. M. The Theoretical Core of the New Institutionalism // Politics and Society.— 1998.— Vol. 26.— No. 1.— P. 5—34.

² Politinis elgesys — „orientacija ar požiūris, kuris siekia visus vyriausybės (government) reiškinius paaiškinti stebėtu ir įmanomu stebėti (observed and observable) žmonių elgesiu“. Pacituota ten pat.— P. 6.

³ Ten pat.— P. 7.

⁴ Ten pat.— P. 9.

⁵ Ten pat.— P. 10—11.

⁶ Ten pat.— P. 11.

⁷ Ten pat.— P. 13.

⁸ Pavyzdžiai pateikiami ten pat.— P. 13—14.

⁹ Ten pat.— P. 19.

¹⁰ Ten pat.— P. 22.

¹¹ Ten pat.— P. 27—28.

Naudota literatūra

Immergut E. M. The Theoretical Core of the New Institutionalism // Politics and Society.— 1998.— Vol. 26.— No. 1.— P. 5—34.

El. paštas: laisve@hotmail.com

Atgal į pagrindinį puslapį