Vykintas Pugačiauskas, 1998

Vertybių ir politikos mokslo ryšys, neretai laikoma, yra vienpusis: dażnai sutinkama, kad vertybės gali daryti įtaką mokslui (todėl rekomenduojama prieš pradedant tyrimą, aiškiai nurodyti savo vertybinę poziciją), tačiau priešingas ryšys paprastai neigiamas. Mokslo atrasti „neutralūs“ faktai nepadeda susidaryti ar paremti kokios nors vertybių sistemos. Tiesa, technologiniu požiūriu, politikos mokslus galima perkonstruoti ir sukurti veiksmų strategijos (policy) mokslus, tuomet mokslo atradimai leis nusakyti, kaip geriau technologiškai pasiekti iš vertybių kylančius tikslus, bet apskritai požiūris yra toks, kad patys tikslai ir vertybės visvien atsiranda iš išorės, o ne plaukia iš mokslo atradimų.

Tai lemia ir politikos mokslų ir politinės filosofijos sąryšį, tiksliau, ryšio nebuvimą. Politinė filosofija kaip mokymas apie fundamentalias politines vertybes gali būti visiškai atskirta nuo politikos mokslų. Vertybės gali nukreipti atradimų procesą, tačiau atradimai negali paversti vertybių patikimomis.

Čarlzas Teiloras (Charles Taylor) kvestionuoja tokį požiūrį į faktinių politikos mokslų atradimų ir vertybių santykius bei implikuojama politikos mokslų ir politinės filosofijos santykį. Ypač svarbu tai, ar tikrai politikos mokslų atradimai palieka atradėjus tokius pat (vertybiškai) laisvus kaip iki tol. Jei taip nėra, tektų pripažinti mokslo ir normatyvinės teorijos konvergenciją.

Iš tikrųjų, politikos mokslų išvados kartais gali būti laikomi neutraliomis, pavyzdžiui, teiginys, kad prancūzų darbininkai paprastai balsuoja už komunistus nereiškia, jog tai blogai ar gerai. Vis dėlto politikos mokslai apima gerokai platesnę tyrimų sritį, ypač dabar, kai atmestas požiūrisč kad mokslas kuria vien stebimų fenomenų koreliacijas.

Galima išskirti begalinį kiekį kiekvieno reiškinio bruožų, todėl gali būti begalinis kiekis bruožų, kuriuos galima koreliuoti. Vis dėlto tik ribotas jų kiekis sudarys koreliacijas, turinčias aiškinamosios galios. Ir tolstant nuo pačių paprasčiausių koreliacijų, tie bruožai, kurie gali būti svarbūs, aiškinant sudėtingesniu lygiu, tampa vis sunkiau išryškinami. Be to, šios sunkiau prieinamos aiškinimui ypatybės gali kelti daugiau diskusijų, o jų pasirinkimą gali sunkinti pakankamų konceptualių priemonių stoka.

Visgi neišvengiama politikos mokslų teorijų užduotis yra atrasti tuos bruožus, kurie būtų svarbūs sudėtingiems (tikriems?) aiškinimams ir nurodyti jų sąryšius. Tai galima padaryti įvairiais būdais, todėl nenuostabu, kad politikos mokslai tampa arena, kur daugėja konkuruojančių teorinių modelių. Kiekvienas jų nebūtinai pateikia visus reikalingus kintamuosius, tačiau apibrėžia tam tikrą sritį, kur mokslinis tyrimas galėtų atnešti vaisių. Iš kitos pusės, teorinis modelis ne tik nurodo tam tikrą tyrimo kryptį, bet ir apibrėžia esmines dimensijas, kuriomis reiškiniai gali skirtis. Teorinis modelis nustato keletą esminių funkcinių sąryšių, kuriais reiškiniai aiškinami, taigi ir keletą esminių dimensijų, ir tuo pat metu atmeta kitus įmanomus funkcinius sąryšius, būdingus konkuruojantiems modeliams.

Taigi tikslesniuose moksluose teorinius atradimus galima apibūdinti dėsniais ar principais, o tokiuose moksluose kaip politikos mokslai atradimai veikiau nusakomi, aprašant esminius reiškinio bruožus.

Politinė filosofija taip pat ieško esminių variacijos dimensijų, tik siekdama ne paaiškinti, o veikiau nustatyti vertę. Visgi dažnai aiškinimo siekimas būdavo susipynęs su vertybiniais apibūdinimais. Pavyzdžiui, Platono „Valstybės“ teorija, kurioje vertybiškai svarbia laikoma tam tikra variacijos dimensija (harmoniją galima pasiekti baigiant klasių konfliktą) kartu nurodo, kokia variacijos dimensija svarbi aiškinimui ir yra suderinama tik su tais teoriniais modeliais, kurie sutinka su šios dimensijos realumu. Platono teorija nesuderinama su jokiu kitu požiūriu į politiką kaip į klasių, interesų, individų kovą.

Apskritai, kiekviena normatyvinė teorija yra susijusi su tam tikromis aiškinamomis teorijomis ir nesuderinama su kitomis. Taigi tradicinė politinė filosofija buvo priversta imtis teorinių funkcijų, kurios dabar yra politikos mokslo dalis. Ir kuo platesnė bei išsamesnė normatyvinė teorija, tuo pilnesnis ir labiau apibrėžtas yra ją lydintis konceptualusis modelis.

Netgi dabartinės teorijos nėra atsietos nuo vertybių, ir susijusios su jomis ypatingai, nes iš jų kylantys faktai yra tikrinami jų „gerumo“ ar „blogumo“ požiūriu. Šis tikrinimas yra gana sudėtingas jau vien todėl, kad sudėtinga apibrėžti, kas yra „gerai“, ir kas „blogai“. Č. Teiloras skiriamąja linija laiko tai, kaip faktas veikia žmonių siekį gyventi laimingai (ar laimingiau), kad ir kaip būtų apibrėžtas „laimingumas“. Šį savo požiūrį jis grindžia, analizuodamas Seimuro Lipseto (Seymour Lipset), Haroldo Lasvelo (Harold Lasswell) bei kitas, net hipotetines moderniojo politikos mokslo teorijas.

Lipsetas, iškeldamas dvi visuomenės dimesijas — (klasių) konfliktą ir konsensusą — ir teigdamas, jog būtina stabilios demokratijos sąlyga yra jų sąveika, kartu atsiriboja nuo kitų teorijų, kurios, šios teorijos požiūriu, yra iracionalios ir disfunkcinės. Iracionalios, nes remiasi klaidingomis prielaidomis, jog, pavyzdžiui, konsensusas įmanomas, ir dinsfunkcinės, nes siekis baigti konfliktus ar panaikinti klasių kovą gali būti įgyvendintas tik atsisakius sistemos ypatybių, kurias daugelis laiko vertingomis. Tokios teorijos ne tik klaidingos, bet ir pavojingos.

Taigi atmetus beklasės visuomenės galimybę, Lipseto modelis, iškeldamas minėtą variacijos dimensiją — konfliktą ir konsensusą — sukuria tris įmanomas galimybes. Klasių konfliktas gali būti aiškiai artikuliuotas, bet toks gilus, kad vienintelis būdas jį sulaikyti yra prievarta bei despotizmas; visuomenė gali būti ir taiki, bet oligarchinė, valdoma vienos grupės gerovei. Trečiasis, tarp jų esantis variantas — visuomenė, kur skirtumai artikuoliuojami, tačiau kur jie derinami taikiu būdu, esant individualiai laisvei ir politinėms organizacijoms.

Atsakymas, kuri visuomenė geriausia, akivaizdus. Tai vertybinė pozicija, tačiau — svarbu — tai ne vertybinė Lipseto teorijos prielaida. Ji plaukia iš visos analizės. Sutikus, kad klasės vaidmuo politikoje esminis, kad jis pasireiškia, net kai skirtumai nematomi, kad jo niekad negalima pažaboti vienbalsiškumu,— tuomet nebelieka nieko kito kaip tik priimti demokratiją tokią, kokią jis apibrėžia — kur žmonių dauguma patys ima likimą į savo rankas ar bent sumažina jiems daromą neteisybę.

Todėl Lipseto teorija ne tik nėra suderinama su esminėmis kitų normatyvinių teorijų dimensijomis, bet ir remia savo normatyvinę dimensiją, taigi prieštarauja požiūriui apie mokslinių faktų neutralumą.

Ar įmanoma pritarti Lipseto aiškinimo modeliui, bet padaryti kitokias vertybines išvadas? Iš tikrųjų, įmanoma, kad kas nors teigtų, jog geresnis yra režimas, besiremiantis mažumos valdžia ir daugumos prievartiniu paklusimu, o ne visuotiniu sutarimu. Įmanomi du tokio argumentavimo būdai. Vienas — priimamas teorinio argumentavimo siūlomas įvertinimas, tačiau tikrovėje pasirinkimą lemia kitos svarbios sąlygos. Pavyzdžiui, galima sutikti, jog žodžio laisvė yra gėris, tačiau pavojaus atvejų ją reikia riboti. Kitas — teorinio argumentavimo vertybinės išvados yra išvis atmetamos, nes esti kitų to paties reiškinio bruožų, kurie verčia šioms išvadoms prieštarauti. Šiuos du prieštaravimo būdus galima pavadinti sąlyginiu ir esminiu (originale „over-riding“ ir „undermining“). Teiloras tvirtina, jog esminis prieštaravimas teorinio modelio vertybėms verčia keisti ir patį modelį.

Pavyzdžiui, renkantis tarp taikos ir prievartos, ir prievartos bruožai yra tokie, kad taikos būsenoje jų efektyviai išvengiama. Tačiau jei tvirtinama, jog dėl taikos būsenos atsiranda stagnacija, ir režimas žlunga ar okupuojamas, atsiranda kita alternatyva — tarp daugiau ar mažiau kontroliuojamos ir nekontroliuojamos prievartos. Tačiau pirminė alternatyva buvo esminė Lipseto aiškinimo modelio dalis. Ją pakeitus nuostata, jog taiki valstybė neįmanoma, keičiasi visa galimybių visuma, taigi ir visas modelis.

Taigi teorinis modelis sukuria tam tikrą vertybinę poziciją (tiesa, jai galima sąlygiškai prieštarauti). Modelis pateikia tiriamų reiškinių išsidėstymą, nurodo, kuo jie skiriasi ir kokios yra šios variacijos dimensijos. Tačiau kadangi visi šie dalykai yra susiję su žmonėmis, modelis turės neatsiejamą vertybinę orientaciją (slope). Tai yra, duotoji variacijos dimensija pati nurodys, kaip reikia spręsti apie tai, kas gera ir kas bloga, nes tai siejasi su akivaizdžiais žmogaus poreikiais ir siekiais. Požiūris į žmogaus poreikius įsiterpia tarp aiškinamojo modelio priėmimo ir sutikimo su jo vertybiniais aspektais. Ir šis aiškinamojo ir vertybinio modelių ryšys jokiu būdu nėra atsitiktinis, kitaip sakant, kitoks požiūris į žmogaus poreikius nebesugebėtų susieti aiškinamojo modelio ir vertybinių jo išvadų. Kitoks požiūris į žmogaus reikmes ir siekius priverstų pakeisti visą aiškinamąjį modelį. Taip yra dėl paprastos priežasties: žmogaus tikslai bei siekiai lemia jų poelgius, ir norint sukurti aiškinimo modelį, reikia jį su jais susieti. Ir nors visuomet gali atsirasti papildomų žmogiškųjų motyvų, kurie sukeltų sąlyginių prieštaravimų teoriniam modeliui, apskritai žmogaus poreikių samprata negali būti laikoma „išorine“ jokios politinės teorijos atžvilgiu, taip pat negali būti manoma, jog vertybiniai sprendimai atsiranda tik šią „išorinę“ sampratą prijungus prie teorijos.

Č. Teiloro teiginys, jog aiškinimo modelis politikos moksluose paprastai remia susijusią vertybinę poziciją ir kuria savo normas vertinti politikai, neatitinka kai kurių filosofinių požiūrių. Tai susiję su predikato „geras“ vartojimu. Jo vartojimas turi du aspektus, kuriuos nenatūralistinė filosofijos mokykla neigia ar nekreipia į juos dėmesio: (1) sakyti „geras“ gali reikšti ar nereikšti objekto gyrimo, tačiau visąlaik reikš, jog yra priežasčių objektą girti; (2) sakyti, jog kažkas išpildo žmogaus poreikius, norus ar tikslus visąlaik yra priežastis vadintai tai „geru“, t. y. taikyti šį terminą, kai nėra jokių sąlyginių prieštaravimų.

Nenatūralistai neigia abu šiuos teiginius, pirmiausia paversdami argumentavimą logine deduktyvia forma. Galima manyti, jog einama nuo faktų prie sprendimo, jog jie geri ar blogi, tačiau neįmanoma dedukuoti gerumo ar blogumo iš kažkokios deskriptyvios fakto ypatybės. T. y. eidamas nuo argumento „X pavers žmones laimingus“ iki „X yra geras“ jis turi dar vieną prielaidą „Kas paverčia žmones laimingus, yra geras“. Šią prielaidą, tiesa, taip pat galima dedukuoti iš kokių nors faktų, bet visgi kažkada teks sustoti ir nuspręsti, kokios yra vertybės, ir šis sprendimas nebebus paremtas protu.

Todėl natūralistai neigia (1) aspektą, kadangi kažkuriuo momentu „geras“ taikomas girti, tačiau tam nėra jokių priežasčių. Atmetamas ir (2), nes tuomet niekas negali tapti priežastimi vadinti kažką „geru“. Logiškai nėra neįmanoma, jog „geru“ bus laikoma tai, kad nesusiję su žmogaus poreikiais ar norais.

Taigi kyla klausimas, ar gali „geras“ būti vartojamas ten, kur nėra jokių priežasčių — akivaizdžių ar ne. Jau vien gramatiškai „geras“ ir „blogas“ yra platesni negu siaubo ar susižavėjimo išraiškos. Todėl negalima kvestionuoti tvirtinimo, kad skirtingų rasių atstovų santuokos yra blogos dėl čia pat nurodomų keleto priežasčių. Tuo tarpu tas, kuris nenurodo jokių priežasčių, o tik teigia, jog jos yra blogos, veikiau išreiškia savo nuostatą, kad tokios santuokos jam sukelia siaubą ar jis jų nemėgsta. Be jokių papildomų teiginių tvirtinimas „X yra blogas“ nereikš daugiau negu „aš nemėgstu X“. Č. Teiloras neigia visus nenatūralistų siūlomus kriterijus atskirti vertybinį sprendimą nuo išraiškos, bet toks atskyrimas yra būtinas.

Atskirti galima ieškant vertybinio sprendimo priežasčių, jų ne tik turi būti, bet šios priežastys turi būti tam tikro pobūdžio. Pakankama (nesant sąlyginių prieštaravimų) priežastis objektą vadinti geru yra tai, jog objektas prisideda prie žmonių laimės. Pavyzdžiui, normaliai būtų priimtas teiginys, jog reikia didinti sveikatos apsaugos mastą, ir normaliai būtų priimtas teiginys, jog jo nereikia didinti, nes žmonių imtų daugėti per greitai, išteklius geriau galima panauoti kitaip a pan. Tačiau teiginys, jog sveikatos apsaugos nereikia plėsti vien todėl, kad atsirastų pernelyg daug baltai apsirengusių žmonių, iškart sukeltų abejonių, ar tai tikrai sprendimas apie „gerą“ ir „blogą“, ar tiesiog nepasitenkinimo baltai apsirengusiais žmonėmis išraiška. Ją galima paversti lygiai tokiu pat suprantamu (intelligible) sprendimu apie „gerą“ ir „blogą“, jei būtų pateiktos priežastys, pavyzdžiui, kad tokie žmonės rengia sąmokslą prieš visuomenę ar pan.

Toks suprantamumas reiškia, jog galime suprasti, kodėl sprendžiama apie „gerumą“ ar „blogumą“. Savaime sakyti „geras“ nereiškia girti, tačiau tai reiškia būti pasiruošusiam girti tam tikromis sąlygomis, nes kitaip kiltų abejonių „geras“ vartojimu.

Ne vertinamoji, o deskriptyvi „geras“ samprata irgi turi panašų pobūdį. Sakyti „geras“ nereiškia „prisidedantis prie žmogiškųjų norų, poreikių, tikslų išpildymo“, tačiau be jokio ryšio su žmogaus norais, poreikiais ar tikslais jo vartojimas taip pat nesuprantamas. Abstrahuojantis nuo šio ryšio, tampa nebeįmanoma suprasti, ar žmogus vartoja „geras“ kaip vertybinį sprendimą, ar tik išreikšdamas kokį nors jausmą. Deskriptyviai „geras“ yra vartojamas tų, kurie yra neabejingi įvairioms pasaulio proceso išdavoms. O ten, kur abejingumas visiškai pateisinamas (pavyzdžiui, požiūriui į baltai apsirengusius žmones), „geras“ vartojimas nebetenka prasmės. Dar daugiau, „geras“ vaidmuo yra toks, kad jį priskirti galima tik remiantis bendro pobūdžio sumetimais.

Todėl politikos mokslo teorinių išvadų šališkumas nėra stebėtinas. Politinis modelis negali neturėti kokios nors, tegu ir implicitiškos, žmonių norų, poreikių ir tikslų sampratos. Jos kontekstas ir nulems vertybinį modelio siūlomų veiksmų polinkį, net jei atsiras tam tikrų sąlyginių prieštaravimų. Tik tuomet, kai šie prieštaravimai bus per dideli, teks pakeisti visą modelį, tačiau tai sukurs naujus įvertinimus. Bet kuriuo atveju, modelio sukūrimas apriboja vertybinių pozicijų, kurias įmanoma apginti, skaičių. Todėl jis nėra neutralus, sukuria savo vertybių skalę. Ir kol politikos mokslai negali apsieiti nekurdami tokių modelių, tol jie kurs ir normatyvinę teoriją.

El. paštas: laisve@hotmail.com

Atgal į pagrindinį puslapį