Vykintas Pugačiauskas, 1998

Įvadas

Jausdama užsienio investicijų poreikį, Lietuva ieško investuotojų iš įvairių valstybių. Ir nors galimos investicijos, tikimasi, bus naudingos Lietuvos ūkiui, su jomis susiję ir tam tikri kaštai. Šio darbo tema kaip tik ir yra pasistengti nustatyti galimus kaštus, ypač kai investuojama būtų iš valstybės, kuri pasižymi nestabilia politine padėtimi ir gana komplikuotais santykiais su Lietuva ir ypač su kitomis dviem Baltijos valstybėmis.

Investicijų nauda ir kaštai šiuo atveju yra asimetriški. Kalbant apie naudą, paprastai turima omenyje ekonominė nauda. Galima analizuoti ir ekonominius kaštus. Tačiau šiuo atveju dėmesio centre turėtų būti ne tik ekonominiai, bet ir politiniai bei iš dalies socialiniai kaštai, susiję su esminiais valstybės interesais — suverenumo išlaikymu bei nacionaliniu saugumu. Pastaruosius kaštus, sąmoningai šiek tiek tolstant nuo ekonominės terminologijos, veikiau būtų galima vadinti žala ar grėsmėmis. Todėl ekonominės naudos ir galimų politinių grėsmių svėrimas neatrodo korektiškas, ir tai lems šio rašto darbo turinį. (Apskritai, naudos ir grėsmių svėrimas nėra šio darbo tema, jame — gana vienpusiškai — dėmesys bus sutelkiamas daugiausia į galimus neigiamus ekonominius ir politinius aspektus.)

Tai kelia tam tikrų metodologinių sunkumų — politinės grėsmės ne visada yra išmatuojamos ar aprašomos, dažnai jos atspindi vertybines orientacijas ir suvokiamos tik intuityviai¹. Todėl teoretizavimas, juo labiau ekonominis, tokiais atvejais gali būti dar mažiau priimtinas. Rusija — tai šio darbo prielaida — ir yra toks atvejis. (Tai neturėtų reikšti išankstinio neigiamo nusistatymo, o pripažinimą, kad santykiai yra arba gali būti komplikuoti.) Ir kadangi nepakanka teorinės medžiagos, kuria remiantis būtų galima tirti tokius politiškai jautrius ir neapibendrinamus ekonomikos aspektus, šio darbo baigiamojoje dalyje — akivaizdžiau ar ne taip akivaizdžiai — bus pasistengta išlaikyti distanciją nuo vakarietiškų teorinių svarstymų, juolab nuo tokių, kurie grindžiami vien ekonomine logika.

Iš kitos pusės, kaip tik ekonominis racionalumas lemia investuotojų paieškas Rusijoje. Todėl atitrūkimas nuo ekonominių aiškinimo modelių nebūtų pateisinamas. Suverenitetas taip pat turi ne vien politinių, bet ir ekonominių aspektų. Taigi šiame darbe bus naudojamasi keletu Vakarų valstybių mokslininkų teorinių darbų ir, vertinant galimą grėsmę suverenitetui, kartu bus bandoma įvertinti šių darbų relevantiškumą Lietuvos atveju. Vis dėlto, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus svarstymus ir prielaidas, šio rašto darbo tikslas yra atsakyti į klausimą, ar Rusijos bendrovių investicijos kelia grėsmę Lietuvos suverenitetui bei parodyti, kad Rusijos investicijų poveikis Lietuvos suverenitetui gali būti vertinamas pagal ekonominius modelius, tačiau jie yra anaiptol nepakankami, norint nustatyti galimą grėsmę Lietuvos suverenitetui — apimančiam ne vien ekonominius, bet pirmiausia politinius aspektus.

Todėl, apibrėžus pagrindines tyrimo sąvokas, toliau bus pereita prie svarstymų apie ekonominį transnacionalinių korporacijų veiklos poveikį bei jo kontrolę, vėliau jie bus išplėsti iki hipotezių apie platesnį — taigi ir politinį — poveikį ir, pateikus Lietuvos padėtį, jos bus įvertintos. Šis darbas remsis daugiausia merkantilistiniais argumentais.

1. Suverenitetas ir transnacionalinės korporacijos: apibrėžimai ir prielaidos

Suverenitetą apibrėžiant kaip aukščiausiąją galią priimti sprendimus, derėtų tyrimo tikslais konstituciškai postuluojamą aukščiausiąją tautos galią susiaurinti iki valstybės (ir jos vyriausybės) galėjimo savarankiškai spręsti esmingiausius reikalus. Toliau šiame darbe ir bus remiamasi tokiu apsiribojimu. Vis dėlto iškart reikia pripažinti, kad ir tai nėra konkretus apibrėžimas, ne vien dėl „valstybės“ ar „vyriausybės“ nekonkretumo, bet ir todėl, kad dėl daugelio praeities bei konteksto (pirmiausia, globalizacijos) priežasčių idealiai savarankiški sprendimai neįmanomi ir, ko gero, ne visada būtų geriausi. Todėl sprendimų savarankiškumu derėtų laikyti padėtį, kai įsipareigojimai už valstybės ribų esantiems subjektams (kitoms valstybėms, transnacionalinėms korporacijoms ir pan.) ar faktinė priklausomybė nuo jų netrukdo priimti esminių politinių sprendimų ar leidžia neatsisakyti anksčiau pasirinktų orientacijų.

Suprantama, kyla poreikis apibrėžti ir „esminius“ politinius sprendimus bei orientacijas, tačiau vargu ar tai įmanoma patenkinamai padaryti. Bet kuriuo atveju, į tokią kategoriją turėtų patekti nacionalinis saugumas, o, siaurinant apibrėžimus iki ekonominės veiklos sričių,— energetikos ir kuro pramonė, transportas, telekomunikacijos ir pan. Tad užsienio, o šiuo atveju — Rusijos, investicijų grėsmė Lietuvos suverenitetui turėtų būti nagrinėjama pirmiausia kaip investicijų į kuro ir energetikos pramonę bei kitas minėtas pramonės šakas grėsmė.

Grėsmės sąvoka taip pat svarbi šiam darbui. Sjuzan Streindž (Susan Strange) nurodo, kad pagrindinė grėsmė žmogui yra grėsmė gyvybei, pagrindinė grėsmė valstybei yra grėsmė jos išlikimui, tačiau tarptautinėje politinėje ekonomijoje išlikimą lemia kur kas daugiau ir įvairesnių veiksnių. Vis dėlto, be gamtos ir individualių griaunamųjų veiksmų, pagrindinis grėsmės šaltinis yra valdžios konfliktai — ne šiaip daugelio valdžių egzistavimas, bet jų nesutarimai dėl kiekvienos iš jų ribų. Taigi grėsmė saugumui kyla iš bet kokios situacijos, kai dvi valdžios konfliktuoja, negalėdamos slaptai ar atvirai egzistuoti kartu ir kai silpnesnysis valdžios šaltinis laikomas viršijęs stipresniojo tolerancijos ribas².

Tačiau, kaip nurodo Baris Buzanas (Barry Buzan), konkurencinis kapitalizmas yra pagrįstas tam tikru nuolatinio visų jo vienetų nesaugumo laipsniu, ir ekonominis saugumas kapitalizmo atveju atrodo kaip terminų prieštaravimas. Nesaugumo galima išvengti protekcionizmu ir valstybės valdoma plėtra, tačiau tokios priemonės iš principo yra tik laikinos³.

Šis darbas remsis transnacionalinių korporacijų teorijomis, t. y. bus daroma prielaida, kad Rusijos kompanijos, investuojančios ar norinčios investuoti į kai kuriuos ekonomikos sektorius yra transnacionalinės korporacijos. Tokiu atveju vienas iš priimtiniausių yra Roberto Gilpino pateiktas daugianacionalinės korporacijos (į pavadinimų skirtumus įvairiose teorijose toliau nebus kreipiama dėmesio) apibrėžimas: tai firma, kuriai priklauso ir kuri valdo ekonominius vienetus dviejose ar daugiau šalių. Dažniausiai tai apima tiesiogines korporacijos užsienio investicijas ir ekonominių vienetų (aptarnavimo, išgaunamosios pramonės ar gamybos įmonių) nuosavybę keliose valstybėse⁴.

Tiesa, šis apibrėžimas turi tam tikrų trūkumų, ypač svarbių šiam darbui, nes nenurodo transnacionalinės korporacijos veiklos centro, o šiame darbe bus manoma, kad kompanijų centrai įsikūrę Rusijoje. Todėl vertėtų pateikti ir Roberto Volterso (Robert S. Walters) bei Deivido Bleiko (David H. Blake) apibrėžimą: daugianacionalinės korporacijos — tai ekonominės įmonės — gamybos, išgaunamosios pramonės, aptarnavimo ir finansinės,— kurios turi savo centrą vienoje valstybėje ir vykdo verslo veiklą vienoje ar daugiau užsienio šalių⁵. Tiesa, šis apibrėžimas be autorių kvalifikavimo, kad kalbama apie tiesiogines, o ne portfelio investicijas, taip pat nėra pakankamas.

Pagaliau, reikėtų nurodyti, kad valstybė, kurioje įsikūręs transnacionalinės korporacijos centras, bus vadinama kilmės valstybe, o valstybė, kurioje veikia transnacionalinės korporacijos padaliniai (filialai) — veiklos valstybe.

2. Transnacionalinės korporacijos ir veiklos valstybės: ekonominės grėsmės suverenitetui

Ekonominė transnacionalinių korporacijų veikla yra svarbiausias jų aspektas. Kadangi ji vykoma ne tik kilmės, bet ir veiklos valstybėje, neišvengiamai kyla tam tikrų sunkumų, susijusių su eksteritorialumu bei galimybėmis kontroliuoti kitos valstybės įmones, iš valstybės pusės, ir veiklą kitoje valstybėje, iš transnacionalinės korporacijos pusės. Šie sunkumai daugiau ar mažiau susiję su valstybės suvereniteto ekonominiais aspektais, todėl verta juos aptarti, skirstant pagal Džoano Edelmano Spero (Joan Edelman Spero) modelį⁶ — į problemas, susijusias su verslu bei poveikiu veiklos valstybės ekonomikai, ir į problemas, susijusias su valstybės vykdoma ekonominės veiklos kontrole. Nors pastarosios su valstybės suverenitetu susijusios glaudžiau, pirmosios turi itin didelę reikšmę, aiškinant transnacionalinių korporacijų veiklos paskatas, be to, jos sukuria tam tikrą struktūrinį kontekstą, kuris pagal kai kurias galios sampratas gali ne tiek lemti sprendimus, kiek sprendimų motyvus.

Ši rašto darbo dalis susijusi su struktūrine galia, kurią S. Streindž apibrėžia kaip galią spręsti, kaip turi būti veikiama, nustatyti schemas, kaip valstybės gali sąveikauti tarpusavyje, su žmonėmis ar transnacionalinėmis korporacijomis. Bet kurios sąveikos dalyvio santykinė galia yra didesnė, jei ji dar lemia ir santykio aplinkos struktūrą⁷. S. Streindž skiria keturias tokios sąveikos struktūras: struktūrinę galią turi tie, kas (1) gali kontroliuoti žmonių saugumą, ypač nuo prievartos; (2) gali nuspręsti gamybos ir būtinų paslaugų pobūdį; (3) gali kontroliuoti kredito pasiūlą ir paskirstymą; (4) turi žinių ir gali visiškai ar iš dalies riboti jų pateikimą⁸. Visoms šioms galios rūšims būdinga tai, kad prieinamų galimybių ribomis jos turėtojas gali manipuliuoti be tiesioginio spaudimo priimti vieną ar kitą sprendimą.

2.1. Efektyvumas, augimas ir gerovė

Kaip nurodo R. Voltersas ir D. Bleikas, korporacijos plečiasi į tarptautinę rinką dėl svarių ekonominių ir verslo priežasčių, remdamosi egoistiniais interesais. Vis dėlto kiekviena pramonės šaka turi savo postūmių internacionalizacijai⁹.

Išgaunamoji pramonė yra tradiciškai tarptautinė, nes priklauso nuo žaliavų buvimo vietos. Todėl net jei yra vietos žaliavų, vienu ar kitu momentu imama jų ieškoti užsienyje, siekiant pakeisti ar papildyti savo šalyje išgaunamas žaliavas. Be to, žaliavų tiekimo iš užsienio kontrolė gali tarnauti kaip apsauga nuo tiekimo sutrikimų ar kaip išankstinis manevras, kuriuo siekiama neleisti konkurentams išnaudoti tų pačių išteklių.

Pramonės korporacijos steigia užsienio padalinius dėl kitokių priežasčių: mažesnių kaštų, gaminant pardavimo vietoje, geresnio produkto pritaikymo prie vietos poreikių, mažesnių darbo kaštų, siekimo neprarasti rinkos konkuruojančioms įmonėms, siekimo užkirsti kelią konkuruojančiai firmai plėsti rinkas pasaulyje, priverčiant ją konkuruoti pirmiausia savo šalies rinkoje, poreikio išvengti tarifų ir netarifinių barjerų ar sumažinti jų poveikį, veiklos valstybės lengvatų ir skatinimo investuoti ar reikalavimų, kad tam tikra produkto dalis būtų gaminama vietoje, taip pat dėl kilmės valstybės skatinančios politikos, per didelės konkurencijos kilmės valstybėje (produkto ciklo teorija).

Kitokio tipo įmonės turi papildomų paskatų, tačiau apskritai, pasak R. Volterso ir D. Bleiko, tai rodo, kad nėra „kapitalistų sąmokslo kontroliuoti pasaulį“, o tik racionalus atsakas į atsirandančias verslo užsienyje galimybes¹⁰. Vis dėlto esminis prieštaravimas tokiam požiūriui galėtų būti normatyvinis: tai, kas racionalu korporacijai, nebūtinai yra racionalu veiklos valstybei. Dėl to pastarajai gali atsirasti kaštų, susijusių su mažiausiai keturiais transnacionalinių korporacijų veiklos aspektais. Pirma, gali atsirasti technologinė priklausomybė: nors kartu su transnacionalinių korporacijų atėjimu, tikėtina, bus įvežta naujų technologijų, tačiau tai gali sustabdyti vietos mokslininkų veiklą. Antra, už tokią technologiją veiklos valstybei gali tekti mokėti tiek, kiek nustatys monopolistinė transnacionalinė korporacija. Trečia, su transnacionaline korporacija ateinantis patyrimas gali neleisti veiklos valstybei išsiugdyti savo patyrusių specialistų. Ketvirtasis aspektas susijęs su oligopoliniu transnacionalinių koporacijų pobūdžiu. Užsienio konkurentų atėjimas į veiklos valstybės rinką gali stimuliuoti konkurenciją ir didinti efektyvumą, tačiau efektyvumas lygiai taip pat gali sumažėti, jeigu galinga korporacija neįveš naujų technologijų, o tik perims vietos firmų kontrolę¹¹. Pagaliau, transnacionalinės korporacijos gali įvežti netinkamas technologijas.

R. Voltersas ir D. Bleikas pateikia daugiau argumentų prieš transnacionalinių korporacijų veiklą. Gavybos pramonės įmonės gali iš veiklos valstybės „atiminėti“ gamtos išteklius, be to, paprastai tokios firmos neturi platesnių ryšių su veiklos valstybės ūkiu. Dėl gamtos išteklių svarbos užsienio firmos dažnai laikomos bendradarbiaujančios su kilmės valstybės vyriausybe, kuri kartais gali įsikišti į veiklos valstybės politiką. Lietuvos atveju kur kas svarbesni šių dviejų autorių argumentai prieš gamybos įmonių veiklą. Nors jos yra žymiai labiau, ne vien buvimo vieta ir darbininkų tautybe, susijusios su veiklos valstybės ūkiu, toks transnacionalinių kompanijų integracijos mastas taip pat kelia rūpesčių. Kai kurių korporacijų apyvarta yra didesnė už daugelio valstybių bendrąjį nacionalinį produktą (BNP), ir bijomasi (dažnai klaidingai), kad tokia galia bus panaudota prieš valstybę. Konkretesnė grėsmė yra tai, kad užsienio kompanijos šalyje investuos į pelningiausias, labiausiai technologiškai pažengusias, greičiausiai augančias pramonės šakas, ir dar padidins savo pranašumą prieš nacionalinius gamintojus.

Dar vienas, kai kurių tyrinėtojų nuomone, neigiamas transnacionalinių korporacijų veiklos aspektas yra jų įtaka veiklos valstybės mokėjimų balansui. Išsivežamas pelnas, pajamos už licencijas ir paslaugas, išlaidos žaliavų ir reikiamos įrangos importui gali viršyti kapitalo įvežimą, dėl importo substitucijos sutaupytas lėšas ir pajamas iš eksporto¹². Be to, kapitalą investicijoms transnacionalinė korporacija gali skolintis vietos rinkoje, išstumdama nacionalines kompanijas.

Transnacionalinės korporacijos yra santykinai mobilios, tuo tarpu valstybė ir jos darbo jėga tokiu mobilumu nepasižymi. Todėl koporacijos neretai gali perkelti savo veiklą į kitą valstybę ar regioną arba užsiimti spaudimu, reikalaudamos palankesnių veiklos sąlygų. Jos taip pat gali naudotis valstybių jautrumu tam tikros veiksmų rūšims, kuris kyla iš ekonominės tarpusavio priklausomybės. Be to, platus transnacionalinių korporacijų veiklos tinklas leidžia joms išvengti įvairių reglamentų ir taisyklių, su kuriomis transnacionalinei korporacijai sutikti yra nenaudinga. Pagaliau, korporacijos gali perskirstyti išteklius taip, kad daugiau jų bus sutelkta gaminti ar parduoti prekes, kurios veiklos valstybei nėra labiausiai būtinos. Su tuo susijęs ir argumentas, kad transnacionalinės korporacijos pagilina pajamų pasiskirstymo nelygybę arba sukuria naujų struktūrinių — ekonominių, socialinių ir politinių — lūžių.

Taigi transnacionalinės korporacijos gali sukelti bent trijų rūšių problemų. Pirma, turėdamos platų tarptautinį tinklą, jos gali išnaudoti ekonominę valstybių tarpusavio priklausomybę ir kartu išvengti kontrolės konkrečiose valstybėse. Antra, transnacionalinės koporacijos veiklos valstybei yra užsienio subjektai, kurie, jos politikos požiūriu, gali elgtis nenaudingai ar bent neįprastai. Trečia, korporacijos dažnai laikomos įmonėmis, artimai susijusiomis su buvimo valstybės vyriausybe, ir galinčiomis skleisti jos įtaką¹³. Šios problemos bus aptartos kiek vėliau, o kol kas, padarius išvadą, kad valstybių ir transnacionalinių korporacijų poreikiai ir motyvai gali skirtis, bus aptarta, ar (ir kaip) veiklos valstybės gali kontroliuoti jų veiklą.

2.2. Transnacionalinių korporacijų ekonominė kontrolė

Užsienio investicijų, tarp jų ir tiesioginių, pritraukimas gali būti vienas iš nacionalinės ekonominės politikos tikslų, tačiau tokia politika turi nustatyti ir priemones, kaip būtų galima išvengti neigiamo poveikio, susijusio su investuojančios kompanijos interesais, kurie, kaip minėta, remiasi kitokiu racionalumu. Ir nors jų veikla dažnai padeda siekti nacionalinių tikslų, nacionalinis ekonomikos planavimas ir vykdoma politika transnacionalinėms koporacijoms gali daryti mažiau įtakos negu jų veiklos valstybėje veikiančioms vietos įmonėms. Turėdamos išvardytus poveikio svertus ir būdamos mažiau priklausomos nuo pajamų veiklos valstybėje, jos gali ne taip nuspėjamai atsiliepti į vyriausybės sudaromas paskatas investuoti į tam tikrą veiklos sritį ar regioną. Apskritai, būdamos mažiau susijusios su veiklos valstybe, jos nebus linkusios savanoriškai paklusti jos nacionaliniams ekonomikos tikslams¹⁴.

Nacionalinės kompanijos dažnai yra vienaip ar kitaip susijusios su vyriausybe, ir tai yra dar viena priemonė nacionaliniam ekonomikos valdymui. Tuo tarpu tokio pobūdžio ryšiai tarp veiklos valstybės ir transnacionalinės kompanijos yra labiau abejotini, pastarosios kartais laikomos labiau nusiteikusios atleidinėti darbuotojus ir mažiau nusiteikusios jų atsiklausti. Taigi dar vienas nacionalinės kontrolės matmuo yra „nacionalinė tvarka“. Transnacionalinės korporacijos yra mažiau saistomos veiklos valstybėse susiklosčiusių visuomenės vertybių ir ekonomikos santykių.

Transnacionalinės korporacijos gali išvengti ne tik paklusimo, bet ir didesnių mokesčių, naudodama savo nustatytas dirbtines kainas, perveždama žaliavas ar prekes tarp filialų įvairaus mokesčių lygio šalyse. Manipuliavimas transferinėmis kainomis leidžia mažinti pelną ten, kur jo mokesčiai dideli, ir didinti kitur. Tokią jų veiklą kontroliuoti sunku, kadangi valstybei trūksta tikslios informacijos apie firmos verslą. Kita susijusi problema yra jurisdikcijos neaiškumai — ne visada aišku, kaip teisiškai kontroliuoti transnacionalines korporacijas, priklausančias daugybės valstybių jurisdikcijoms, bet neturinčioms vienos kontroliuojančios teisinės institucijos.

Apskritai, nors transnacionalinės korporacijos gali būti kelių tipų (R. Voltersas ir D. Bleikas skiria (1) korporacijas, pagrįstas pavaldumu įmonei kilmės valstybėje, su etnocentriniais tikslais, kuriems paklūsta visi filialai; (2) tarptautinio holdingo tipo kompanijas, kurių filialai turi gana didelę autonomiją ir patys nustato savo tikslus, čia centrinei kompanijai svarbesnis yra jų turėjimas negu kontrolė; (3) integruotas tarptautines įmones, kur ir centrinė įmonė, ir jos filialai yra sujungti į bendrą organizaciją su regioniniais ar tarptautiniais tikslais, jos veikla kilmės valstybėje nedaug skiriasi nuo verslo veiklos valstybėje¹⁵), jų sprendimai paprastai yra centralizuoti, ir vykdomos politikos kontrolė priklauso centrinei kompanijai. Net jei kompanijos sprendimai vietos lygiu decentralizuoti, galima tikėtis, kad esminiai sprendimai — gamybos įmonių išdėstymas, ilgalaikis planavimas ir ypač kapitalo investicijos — bus priimami centrinės kompanijos¹⁶. Atsižvelgimas vien į firmos interesus ir tarptautinę aplinką tik padidins prarają tarp firmos ir veiklos valstybės poreikių.

Centralizuotas sprendimų priėmimas sukelia ne vien ekonominių būgštavimų. Kitas požiūris į kontrolės problemą pabrėžia daugiau psichologinius jos aspektus, t. y. požiūrį į prarandamą kontrolę. Šiuo atveju manoma, kad dėl užsienio investicijų lemiami valstybės ekonomikai sprendimai priimami už jos ribų. Jie nebūtinai yra priešiški valstybei, bet priklauso nuo išorės veiksnių. Minėtas sprendimų priėmimo centralizavimas dažnai pagrindžia prielaidas apie sprendimų priėmimo perėjimą iš veiklos valstybės į kilmės šalį. Remdamasis empiriniais pavyzdžiais, Dž. Speras daro išvadą, kad prarandamos kontrolės baimė atrodo labiau susijusi su kitokiais nacionaliniais lūkesčiais negu su tikromis grėsmėmis nepriklausomybei¹⁷. Be to, Vakarų valstybėse ekonominių kaštų ir nacionalinės kontrolės praradimo baimę atsveria ekonominė užsienio investicijų nauda — taip yra dėl dominuojančio liberalaus požiūrio ir įsitikinimo valstybės aparato galia atsverti transnacionalinės korporacijos politiką, neatitinkančią nacionalinių interesų.

Vis dėlto egzistuoja daugybė būdų kontroliuoti užsienio kompanijų veiklą įvairiais lygiais: veiklos (kilmės) valstybės, regioniniu, iš dalies — ir globaliniu¹⁸. Svarbiausia tokio reguliavimo forma, pasak Dž. Spero, yra pradinė kapitalo investavimo kontrolė: valstybės stengiasi apsaugoti pagrindinius sektorius ir palikti juos nacionalinėms investicijoms, taip pat reguliuoti užsienio kontrolės laipsnį sektoriuose, kurie lieka atviri užsienio investicijoms¹⁹. Mokėjimų balanso problemos sprendžiamos reguliuojant eksporto veiklą, pelno pervedimą į kilmės valstybę, importo dalį ir pan. Vietos kontrolės siekiama didinant veiklos valstybės piliečių skaičių korporacijų filialų tarybose, pajamos didinamos, keliant mokesčius ar vyriausybės pajamų dalį ir t. t.

Kontrolės priemonių veiksmingumas, išlaikant pajamas iš transnacionalinių korporacijų veiklos, priklauso nuo įvairių veiksnių: priemonių pobūdžio, investicijų klimato stabilumo, rinkos dydžio, priklausomybės nuo žaliavų ir specifinio užsienio investicijų pobūdžio. Tačiau atsakydama į kontrolės priemones, transnacionalinė korporacija pirmiausia sveria ekonominę naudą ir kaštus, ir tokie apribojimai, kurie vienoje valstybėje atrodys nepriimtini, kitoje, pavyzdžiui, dėl jos rinkos dydžio, gali nesutrukdyti investicijų. S. Streindž nurodo, kad firmos derybinė galia priklauso nuo įmonės pobūdžio, o valstybės derybinę galią lemia jos teritorija²⁰. Tačiau būtent firmos sukuria pridėtinę vertę, o valstybės tik tarpusavyje dėl jos kovoja. R. Voltersas ir D. Bleikas pateikia daugiau veiksnių, kurie stiprina veiklos valstybės ir transnacionalinės korporacijos pozicijas. Veiklos valstybė kontroliuoja transnacionalinei korporacijai reikalingus veiksnius: gamtos išteklius, darbo jėgą, rinką, taip pat turi įstatymų leidybos, karinę ir policijos galią. Valstybės valdininkai turi galią nukelti ar atmesti sprendimus, pagaliau, tarptautinė teisė nedraudžia nacionalizuoti užsienio investicijų. Transnacionalinės korporacijos konkuruoja dėl valstybės turimų išteklių, be to, valstybė gali paskirstyti pramonės sektorių įvarioms transnacionalinėms korporacijoms.

Transnacionalinės korporacijos, savo ruožtu, kontroliuoja valstybės norimus turėti veiksnius: kapitalą, darbo vietas, technologiją, valdymo įgūdžius, industrializaciją ir kt. Jų įgytas tarptautinis pranašumas (integruota gamyba, sukurtas tarptautinis platinimo tinklas) nėra lengvai pasiekiamas kitoms įmonėms, ir gali būti panaudotas konkuruojančioje dėl užsienio investicijų valstybėje. Be to, transnacionalinės korporacijos gali atsisakyti didinti investicijas arba išvis uždaryti savo filialus, o nepalankūs veiklos valstybės veiksmai jos atžvilgiu „atbaidys“ kitus investuotojus ir sumažins tarptautinį pasitikėjimą. Pagaliau, yra dar vienas veiksnys — galimybė naudotis kilmės valstybės spaudimu. Tačiau R. Voltersas ir D. Bleikas teigia, kad nors abi pusės turi veiksmingų priemonių, ir vieniems, ir kitiems yra parankiau jų nenaudoti, o derybomis rasti priimtiną variantą²¹.

Apibendrinant galima pateikti šių dviejų autorių pateikiamus reguliarumus. Firmos nusiteikusios veikti esant nacionalinei kontrolei tol, kol tai pelninga. Valstybės, turinčios daugiau ką pasiūlyti, gali efektyviau pakreipti korporacijų veiklą taip, kad ji atitiktų nacionalinius interesus. Tačiau ne visos valstybės yra tokioje padėtyje, be to, įvairių firmų ir pramonės šakų adaptyvumas prie sukuriamų naujų taisyklių skiriasi, bet sprendimas taikytis ar ne priklauso nuo naudos ir kaštų analizės. Kontroliuoti užsienio įmonių veiklą labiau sekasi didžiosioms valstybėms ir šalims, turinčioms retų išteklių. Mažosios ir besivystančios valstybės paprastai neturi galimybių reikšmingiau kontroliuoti užsienio investicijų, jei nenori jų išvis prarasti. Be to, atrodo, kad tokios šalys paprastai gauna mažesnę naudą iš užsienio investicijų.

Priimti užsienio investicijų išvis nėra reikalo, jei transnacionalinės korporacijos ir veiklos valstybės santykis laikomas nulinės sumos žaidimu — tuomet naudingiausia nacionalizuoti esamas investicijas ir neįsileisti naujų. Tačiau jei santykis laikomas teigiamos sumos žaidimu, valstybė turi maksimizuoti naudą ir stengtis sumažinti kaštus²². Toliau ir bus aptariama, ar tai įmanoma padaryti teoriškai bei konkrečiu Lietuvos atveju, turint omeny, kad kaštai gali būti ir politiniai.

3. Transnacionalinių korporacijų įtaka politikai

Transnacionalinių korporacijų įtaka politikai, kai kurių tyrinėtojų nuomone, didėja. Pavyzdžiui, S. Streindž nurodo, kad diplomatijos prigimtis pasikeitė fundamentaliai. Vyriausybės dabar turi derėtis ne tik su kitomis vyriausybėmis, bet ir su firmomis, o firmos — ne tik su kitomis firmomis, bet ir su vyriausybėmis²³. Vis dėlto S. Streindž požiūrį galima vadinti optimistiniu — ji preziumuoja, kad dėl transnacionalinių koporacijų veiklos konkuruoja (ir derasi) kelios valstybės, nes turtas yra jų galios pagrindas. Tačiau ne visada toks optimizmas pateisinamas, ir šioje darbo dalyje bus aptariami ne tik derybiniai politikos aspektai, bet apibūdintos ir kitokios, ne visada legalios politinės transnacionalinių korporacijų veiklos priemonės. be to, kitaip negu daro S. Streindž bei R. Voltersas ir D. Bleikas, čia bus nagrinėjama daugiau ar mažiau tiesioginė transnacionalinių korporacijų įtaka politikai, o ne jų sukeliama įtampa tarptautinėje sistemoje ar tarp kelių valstybių.

R. Gilpinas pateikia Jungtinių Amerikos Valstijų kompanijų įtakos užsienio valstybėms apžvalgą²⁴. Jis teigia, kad nors transnacionalinių korporacijų interesai ir JAV užsienio politikos tikslai kartais nesutapdavo, dažniausiai buvo manoma, kad korporacijų ekspansija tarnauja nacionaliniams interesams. Todėl JAV politika skatino ekspansiją ir siekė apsaugoti korporacijas. Jos iki 7-ojo dešimtmečio kontroliavo daugumą nekomunistinio pasaulio išteklių, ir kartais tai buvo naudojama kaip politinis svertas. Kalbant apie gamybos ir paslaugų įmones, jų ekspansija taip pat buvo laikoma atitinkanti JAV nacionalinius interesus: buvo eksportuojamas kapitalas ir technologijos, bet tikrasis galios branduolys — visokeriopa kontrolė — likdavo JAV; korporacijos padėjo išlyginti mokėjimų balansą, nes uždirbdavo užsienio valiutos; korporacijų plėtra buvo prilyginama pasaulinio ekonominio vystymosi ir laisvosios rinkos ideologijos plitimui. Svarbu, kad JAV administracija siekė manipuliuoti transnacionalinėmis korporacijomis, siekdama priversti kitų valstybių vyriausybes paklusti.

Robertas Kerdlas (Robert T. Kurdle)²⁵ tai vadina agento santykiu tarp transnacionalinės korporacijos ir kilmės valstybės: pirmoji veikia pastarosios įsakymu, ir veiklos valstybės stengiasi sumažinti pažeidžiamumą, pavyzdžiui, neleisdamos užsienio įmonėms investuoti į pramonės šakas, susijusias su gynyba. Kitas jo tipologijos atvejis yra protežė santykis: firma yra saugoma savo kilmės valstybės. Jungtinių Valstijų tarnybos iš tikrųjų buvo laikomos ginančios verslo interesus, kai organizuodavo neramumus ar perversmus užsienyje²⁶. Pagaliau transnacionalinės korporacijos, pasak R. Kerdlo, gali būti laikomos kanalais svetimai įtakai, pirmiausia intelektinei ir kultūrinei.

Dž. Speras kreipia dėmesį į instrumentinius transnacionalinių korporacijų politinės įtakos aspektus, tačiau pripažįsta, kad jų poveikio nacionalinei politikai išsivysčiusiose šalyse prigimtis ir reikšmė yra kol kas nepakankamai ištyrinėta ir mažai žinoma (su šiuo požiūriu galima sutikti). Jis nurodo, kad firmos gali imtis įvairių priemonių — nuo ekstremalių iki ilgalaikio poveikio. Ekstremaliu atveju, transnacionalinės korporacijos gali nuversti nepalankią vyriausybę ar išlaikyti valdžioje palankią. Jos taip pat gali kištis į rinkimų eigą, naudodamos legalius ir nelegalius finansavimo būdus paremti tuos, kurie palaiko palankiąpolitiką²⁷. Transnacionalinių korporacijų ištekliai paprastai leidžia užsiimti kyšininkavimu, lobizmu, ekonominiais boikotais ar nuomonės formavimo kampanijomis. Taigi transnacionalinės korporacijos gali veikti nacionalinę politinę kultūrą, formuodamos politines vertybes ir požiūrius (be to, kaip minėta, jos gali sukurti naujus struktūrinius pasidalijimus). Nors tokios poveikio priemonės prieinamos ir vietos firmoms, taigi nekyla tiesiogiai iš užsienio investicijų, tačiau skiriasi vietos įmonių ir transnacionalinių korporacijų legitimumas — pastarosios laikomos nelegitimiomis nacionalinio politinio proceso dalyvėmis dėl priklausymo užsienio savininkams ir dėl potencialiai skirtingų interesų²⁸ (dėl interesų išsiskyrimo, ko gero, sutiktų ir liberalaus požiūrio į transnacionalines korporacijas šalininkai — tik teigtų, kad tai bus pačios korporacijos, o ne kilmės valstybės interesai).

Politinė įtaka gali būti daroma vien transnacionalinės korporacijos iniciatyva bei sukursčius ar remiant kilmės vyriausybei. Transnacionalinės korporacijos gali incijuoti kilmės valstybės poreikius ir sukurti tam tikrą konsensusą, kuriuo remiasi kilmės velstybės politika, teikti jai informaciją, o kartais ir bendradrabiauti, vykdant užsienio politiką. Net jei tiesioginis jų poveikis yra nežymus, pavyzdžiui, Kanados atveju, tiesioginės užsienio investicijos vis vien daro įtaką, formuodamos sprendimų priėmėjams prieinamas alternatyvas²⁹. O tai yra svarbu, turint omenyje šiame darbe aptariamą suvereniteto sampratą.

Svarbu atskirti, kad politinės įtakos ištekliai nėra tokie patys kaip ekonominės, tiksliau, jų yra daugiau. Ekonominiai ištekliai išlieka svarbūs, siekiant politinio poveikio, tačiau tuo atveju, kai transnacionalinė korporacija veikia ne savo, bet kilmės valstybės iniciatyva, prie jų prisideda ir kilmės valstybės galios ištekliai, kurie paprastai yra gerokai platesni ir įvairesni. Tiesa, skiriasi šių išteklių panaudojimo būdas: ekonominiai ištekliai yra svarbūs tiesiogiai, kaip derybų argumentai, tuo tarpu kilmės valstybės galios ištekliais gali būti manipuliuojama kaip sankcijomis už galima nepaklusimą per transnacionalinę korporaciją vykdomam ekonominiam spaudimui, kuriuo siekiama politinių tikslų.

Energijos ištekliai yra viena iš pagrindinių ne tik ekonominio, bet ir politinio spaudimo — ir valstybės galios — priemonių. Nuo energetikos priklauso valstybės ekonomikos veikimas, ir naudojantis įtaka energetikos įmonėms, kilmės valstybėms tampa įmanoma paveikti nuo jų priklausomas transnacionalinių korporacijų veiklos valstybes. Energetikos sektoriaus korporacijoms taikytinas vertikalios transnacionalinės integracijos modelis, taigi ir pagrindinės išvardytos tokios integracijos grėsmės.

Be to, energetikos įmonės dažnai yra santykinai nemobilios, reikalaujančios itin daug investicijų bei veiksmingos infrastruktūros, todėl dažnai yra monopolijoės, netgi natūraliosios monopolijos. Dėl to gilėja ne tik veiklos valstybės, bet ir kilmės valstybės vyriausybių ryšiai su transnacionaline korporacija. Ji tampa itin reikšmingu tarpininku tarp dviejų vyriausybių, galinčiu subtiliomis priemonėmis sukelti didelį poveikį. Tokios transnacionalinės korporacijos, be to, dėl didelių investicijų į jų veiklą yra labiau negu kituose sektoriuose proteguojamos kilmės valstybių. Tad galima teigti, jog neturinčios pakankamų energetinių išteklių veiklos valstybės saugumas itin priklauso nuo transnacionalinių korporacijų, užsiimančių energetikos srities veikla, taigi ir nuo su jomis glaudžiai susijusių kilmės valstybių. Ir nors toks pažeidžiamumas dar nereiškia, kad kilmės valstybės būtinai naudos energetinių išteklių poveikio priemones, galima manyti, jog priklausomybę suvokianti veiklos valstybė turės mažesnį sprendimų pasirinkimą, taigi jos suverenitetas gali būti apribotas.

4. Rusijos investicijos Lietuvoje: dabartis ir perspektyvos

Didžioji šio darbo dalis neatsitiktinai buvo skirta įvairių teorijų pristatymui. Taip buvo padaryta dėl dviejų susijusių priežasčių: Tiesioginės Rusijos investicijos Lietuvoje nėra didelės, ir apie jų grėsmę Lietuvos suverenitetui kol kas galima kalbėti daugiau teoriškai; tačiau, darant prielaidą, kad tokia padėtis keisis ir Rusijos investicijų didės, vertėjo apžvelgti kuo daugiau įmanomų grėsmių. Dabar bus apibūdintos pagrindinės Rusijos investicijų tendencijos ir, remiantis naujausiais įvykiais, bus bandoma apibūdinti tiesioginių Rusijos investicijų raidą ateityje.

Pagal 1997 m. Lietuvos statistikos metraštį, metų pradžioje Rusijos tiesioginės investicijos Lietuvoje sudarė 63,8 milijono litų (2,8 proc. visų tiesioginių investicijų), iš jų net 42 milijonai buvo paskolos. Pagal tiesioginių investicijų apimtis Rusija buvo tik aštunta po JAV, Vokietijos, Švedijos, Jungtinės Karalystės, Liuksemburgo, Suomijos ir Airijos. Be to, palyginti su 1996 m. pradžios duomenimis, Rusijos tiesioginių investicijų gerokai sumažėjo (nuo 91,9 iki 63,8 milijono litų, arba nuo 6,5 iki 2,8 proc. visų tiesioginių investicijų)³⁰.

Kita Rusijos tiesioginių investicijų ypatybė, tais pat duomenimis, buvo gana didelis įmonių su tiesioginėmis Rusijos investicijomis skaičius. 1997 m. tokių įmonių buvo 92, pagal jų skaičių Rusija užėmė trečią vietą po Vokietijos ir JAV. Metais anksčiau įmonių su tiesioginėmis Rusijos investicijomis buvo 71, pagal jų skaičių Rusija dalijosi antrą—trečią vietą. Pripažįstant, kad skaičiuoti investicijų vidurkį įmonei nėra visiškai korektiška, derėtų vis vien pastebėti, kad Rusijos investicijos, skaičiuojant vienai įmonei, buvo gana mažos.

Lietuvos investicijų agentūros duomenimis, tarp 28 didžiausių užsienio investuotojų 1997 m. sausį tebuvo vienas Rusijos ir Liuksemburgo konglomeratas (tačiau, atrodo, simptomatiška, kad jis investavo į naftos produktų verslą). Rusijos koncernas „LUKoil“ ir Liuksemburgo įmonė „Eurooilinvest“ į įmonę „LUKoil Baltija“ investavo 16,8 milijono JAV dolerių ir atsidūrė 9-oje vietoje³¹.

Taigi kol kas formaliai galima kalbėti tik apie nedideles tiesiogines Rusijos investicijas, be to, Rusijai priklausanti bendrųjų įmonių dalis taip pat nėra didelė³². Tad kalbėti apie didelę Rusijos transnacionalinių korporacijų įtaką kol kas yra per daug spekuliatyvu. Vis dėlto, kaip minėta pačioje rašto darbo pradžioje, Rusijos atveju ne visada tinka tradicinė ekonominė ir politinė logika. Rusija kartais pasirodo jautri ir iš pirmo žvilgsnio palyginti nereikšmingiems įvykiams, todėl net Lietuvos vyriausybės veiksmai įmonių su nedidelėmis Rusijos investicijomis atžvilgiu iš principo galėtų susilaukti Rusijos reakcijos.

Dar vienas, svarbesnis, dalykas yra tas, kad statistika nėra tiksli dėl naudojamos metodikos, be to, nespecifikuota pagal įmones, todėl pagal ją ne visada galima spręsti apie įmonių svarbą. Viena iš pagrindinių Lietuvos energetikos sektoriuje veikiančių bendrovių — bendroji Rusijos ir Lietuvos įmonė „Stella Vitae“, vienintelė privati dujų importuotoja, turi tik 30 tūkst. litų įstatinio kapitalo, o 1996 m. jos apyvarta siekė 440 milijonų litų, pelnas — 11 milijonų litų. Praktiškai 65 proc. įmonės akcijų priklauso Rusijos dujų koncernui ir dujų importo į Lietuvą monopolininkui „Gazprom“³³.

Tačiau pastaruosius metus vis daugėja požymių, kad Rusijos investicijų apimtis ir pobūdis gali pasikeisti. Ryškėja tendencija, kad Rusijos kompanijos pageidauja investuoti į privatizuojamą Lietuvos energetikos sektorių. Ir nors ne visais atvejais kalbama apie tiesiogines investicijas, vertėtų trumpai apžvelgti šias tendencijas.

Po 1996 m. Seimo rinkimų pasikeitusi vyriausybė pradėjo vykdyti programą, orientuotą į daugelio objektų, tarp jų ir energetikos, privatizavimą, ir tai netrukus susilaukė atgarsio Rusijoje. Vyriausybė nusprendė privatizuoti svarbiausius Lietuvos energetikos objektus — Būtingės naftos terminalą ir įmonę „Mažeikių nafta“, sau pasilikdama tik 39 proc. akcijų, o vėliau ir jas parduodama. Taip pat nuspręsta parduoti dalį „Lietuvos dujų“ ir Klaipėdos naftos terminalo akcijų.

Dešiniųjų Lietuvos vyriausybė, atrodo, veikė vedama komercinių, o ne politinių paskatų — siekdama padidinti naftos tranzitą per Lietuvą ir eksportą, kuris dėl tarifų politikos buvo daugiau kaip 10 kartų mažesnis negu per kaimyninės Latvijos Ventspilio uostą³⁴. Jau 1997 m. pradžioje buvo surengta Rusijos pramonininkų ir verslininkų sąjungos atstovų kelionė į Lietuvą, per kurią pastarieji pareiškė norą investuoti į Lietuvą bei jos energetinio ūkio atgaivinimą. Bendri projektai būtų matuojami „šimtais milijonų dolerių“³⁵. Netrukus į Rusiją išvyko ūkio ministro vadovaujama delegacija, kurios tikslas buvo derėtis su trimis Rusijos naftos kompanijomis — „LUKoil“, „Jukos“ ir „Rosneft“ — dėl investicijų į Būtingės naftos terminalo statybą. Ši Lietuvos iniciatyva, atrodo, buvo netikėta netgi derybų partnerėms iš Rusijos pusės — kompanijoms „Jukos“ ir „Rosneft“³⁶. Dvi Lietuvos ministerijos 1997 m. spalį organizavo tarptautinę naftos konferenciją, kurioje taip pat dominavo didžiųjų Rusijos koncernų — „LUKoil“ bei „Gazprom“ pasiūlymai, susiję su investicijomis į Būtingės naftos terminalą bei „Mažeikių naftą“³⁷.

Rusijos kompanijos ir pačios suaktyvino savo veiksmus, siekdamos įsigyti kontrolinius „Mažeikių naftos“, „Būtingės naftos“ ir „Naftotiekio“ akcijų paketus. Šių metų sausį Lietuvoje lankęsi Rusijos investicinės bankų grupės „Nikoil“, atstovaujančios koncernui „LUKoil“, vadovai su Šveicarijos ir Švedijos banku „SBC Worburg“ pareiškė norą pirkti šių įmonių kontrolinius akcijų paketus, teigdami esą pasirengę investuoti tiek, kad Lietuva nukonkuruotų Latviją. Tačiau jie susilaukė neaiškios Lietuvos ūkio ministerijos reakcijos, nes nebuvo garantuota, kad bankas po kelerių metų neparduos akcijų Rusijos partneriams³⁸. „Mažeikių nafta“ taip pat domisi koncernai „Jukos“ ir „Rosneft“ bei atskiri, teigiama, Rusijos naftos įmonių užnugarį turintys verslininkai.

Dujų įmonės iš Rusijos taip pat pradėjo aktyviau siūlyti investuoti į Lietuvos energetiką. Vienintelis Rusijos dujų tiekėjas į Lietuvą „Gazprom“ pasiūlė tiesti per Lietuvą dujotiekį į Kaliningradą, be to, pareiškė susidomėjimą investuoti į Kruonio hidroakumuliacinę elektrinę ir elektros perdavimo linijos į Lenkiją tiesimą³⁹. Monopolinio tiekėjo, praėjusį rudenį atsisakiusio dalyvavauti konkurse, atstovai gegužę vis dėlto pradėjo derėtis dėl „Lietuvos dujų“ akcijų emisijos, kuri sudarys 16 proc. bendro įmonės kapitalo, įsigijimo⁴⁰ (iš viso privatus kapitalas tuomet sudarytų 21,9 proc.). „Gazpromo“ valdoma „Stella Vitae“ rengiasi pradėti naftos gavybą perspektyviausiuose Lietuvos naftos gavybos plotuose ir statyti suskystintų dujų terminalą.

Taigi galima pastebėti Rusijos kompanijų aktyvumą Lietuvos energetikos rinkoje. Atrodo, jis yra gerokai didesnis negu investuojant į kitas pramonės šakas. Todėl verta pabandyti ieškoti tokio aktyvumo priežasčių ir prognozuoti padarinius.

5. Rusijos investicijos į energetiką: grėsmė Lietuvos suverenitetui?

Kaip minėta, energetikos sektorių transnacionalinės korporacijos itin glaudžiai susieja kilmės ir veiklos valstybes ir gali būti viena iš pagrindinių politinio poveikio priemonių. Lietuvai, kuri beveik visiškai priklauso nuo energetinių išteklių tiekimo iš Rusijos, toks poveikis gali būti ypač skaudžiai juntamas tuo atveju, jei tų pačių transnacionalinių korporacijų kontrolėn pateks ir alternatyvaus apsirūpinimo ištekliais įmonės, pirmiausia Būtingės naftos terminalas. Tačiau prieš aptariant politinę Rusijos transnacionalinių korporacijų įtaką Lietuvos suverenitetui ir nacionaliniam saugumui, reikia apibrėžti ir ekonominį poveikį.

Rusijos transnacionalinės energetikos korporacijos priklauso pirmajam R. Volterso ir D. Bleiko išskirtam korporacijų tipui — jų filialai paklūsta įmonei kilmės valstybėje, turinčiai etnocentrinių tikslų (plačiau tikslų problema bus aptarta kiek vėliau). Sprendimai priimami centralizuotai ir mažai atsižvelgiant į veiklos valstybės poreikius (o kartais, teigiama, net galintys įstumti ją į karą). Net jei manytume, kad transnacionalinės korporacijos, spręsdamos apie savo veiklą, pirmiausia analizuoja ekonominius kaštus ir naudą, reikėtų pastebėti, kad Lietuva realiai neturi daugumos iš R. Volterso bei D. Bleiko išvardytų veiksnių, stiprinančių valstybės pozicijas, taigi verčiančių transnacionalinę korporaciją vertinti kaštus. Be to, būdama maža valstybė, ji negali nustatyti didelių apribojimų užsienio investicijoms, jei nori jas išlaikyti.

Galima daryti išvadą, kad pagrindinė ekonominė Rusijos energetikos kompanijų, turinčių monopolinę ar oligopolinę poziciją vidaus rinkoje, paskata investuoti į Lietuvos energetikos sektorių yra jų siekis tapti „transmonopolijomis“, t. y. „eksportuoti“ savo monopolinę poziciją ir į Lietuvą. Tai būtų vertikalios integracijos stiprinimas, kuris, nors būtų kitoks negu nurodo transnacionalinių korporacijų teorijos (gavybos pramonė būtų sutelkta kilmės valstybėje, o veiklos valstybėje — perdirbamoji pramonė bei transportavimas), turėtų nurodytų padarinių — prie monopolinės pozicijos prisidėtų palyginti nedidelė įmonių integracija į Lietuvos rinką ir santykinis nejautrumas nacionaliniam ekonomikos planavimui. Pagaliau, būtų investuojama į potencialiai pelningiausius rinkos sektorius, ir tai sudarytų nelygią konkurenciją vietos gamintojams.

Apskritai, Lietuva ir ypač jos energetikos sektorius, neturi daugelio išvardytų paskatų užsienio investicijoms (tiesa, kol kas nepatyrė ir daugelio nurodomų neigiamų ekonominių aspektų). Tai rodo arba faktą, kad nagrinėtosios teorijos nėra pakankamos ir adekvačios, arba hipotezę, jog investicijų priežastys gali būti neekonominės. Iš tikrųjų, Rusijos investicijų į Lietuvos energetikos sektorių ekonominiai motyvai, be minėtų, kol kas nėra aiškūs — kaimyninėse valstybėse ar pačioje Rusijoje pakanka daugeliu požiūrių naudingesnių alternatyvų.

Iš tikrųjų, politiniai motyvai — išlaikyti bent kuo didesnę Lietuvos ekonomikos priklausomybę nuo Rusijos, t. y. strateginių sektorių kontrolę — gali būti reikšmingi, turint omeny skirtingus Lietuvos ir Rusijos politinius siekius ir jų įgyvendinimo perspektyvas. Tai patvirtina ir įtakingų Rusijos analitikų parengta studija „Rusija ir Pabaltijys“. Ji skirta nustatyti naują Rusijos požiūrį į Baltijos šalis, kartu siekiant išlaikyti jas Rusijos įtakos sferoje. Tarp įvairių rekomendacijų, kaip įgyvendinti šį tikslą, Rusijos verslininkams siūloma aktyviau dalyvauti privatizuojant energetikos, transporto bei infrastruktūros objektus⁴¹.

Ieškant kitų netiesioginių tokios hipotezės patvirtinimų, galima paminėti Rusijos įmonių reakciją į Lietuvos nustatytus apribojimus. Siekdama net ir privatizavus Būtingės bei Klaipėdos naftos terminalus apginti valstybės strateginius interesus ekstremaliomis sąlygomis, Vyriausybė pasiūlė Seimui nustatyti, jog išimtiniais atvejais ji galėtų pareikalauti, kad šiuos terminalus valdantys koncernai pirmiausia aptarnautų klientus, tanklaiviais gabenančius naftą ne iš Rusijos. Atsisakius paklusti, Seimas skirtų valstybinius administratorius. Į tokį politinį pasiūlymą Rusijos kompanijos reagavo gana irzliai⁴².

Pagaliau, viena iš svarbiausių šio svarstymo grandžių yra tai, kad galima tikėtis, jog Rusijos transnacionalinės korporacijos, nors formaliai nebe valstybinės, yra itin glaudžiai susijusios su Rusijos vyriausybe, ir lengvai gali būti priverstos ar paskatintos vykdyti Rusijos užsienio politikos tikslus. Kad stambusis, ypač energetikos, verslas ir politika Rusijoje susiję, jau yra tapę kone aksioma, tai rodo ne tik stambių verslininkų aukšti postai Rusijos valdžios institucijose, bet ir atskiri atvejai, tokie kaip neseniai kilusi Rusijos ir Latvijos santykių krizė, kai sprendimas sumažinti naftos tranzitą per Latvijos Ventspilio uostą buvo priimtas per kelias minutes, vicepremjerui Borisui Nemcovui sukvietus naftos įmonių atstovus. Todėl galima laikyti, kad Rusijos transnacionalinės kompanijos yra parankus instrumentas valstybės užsienio politikos tikslams vykdyti.

Tai savaime nereiškia, kad Rusijos užsienio politikos tikslai bus priešingi Lietuvos nacionaliniams interesams. Ir nors galima spėti, kad Lietuvos stojimas į Europos Sąjungą gali sukelti ekonominių, o pastangos įstoti į NATO — ir politinių konfliktų, šie konfliktai nebėra rašto darbo tema. Svarbiau tai, kad, atsiradus tokiems konfliktams, dėl Rusijos politikos ir transnacionalinių korporacijų glaudaus ryšio bei dėl to, kad jos gali kontroliuoti gyvybinius Lietuvos ekonomikos sektorius, Rusija gali įgyti veiksmingų priemonių riboti Lietuvos sprendimų priėmėjų pasirinkimus, taigi ir suverenitetą.

Išvados

Rusijos bendrovių investicijos Lietuvoje iš tikrųjų gali kelti grėsmę Lietuvos suverenitetui. Taip yra jau vien todėl, kad įsileidus užsienio investicijas tenka sutikti su tam tikros dalies sprendimų perkėlimu iš veiklos valstybės į kilmės šalį. Šiame rašto darbe buvo apibūdintas tokios grėsmės laipsnis ir nurodyti atvejai, kada ji ypač padidėja.

Transnacionalinės korporacijos mažina veiklos valstybės ekonominį suverenitetą dėl daugelio priežasčių, kurios lemia tai, kad veiklos valstybė ne visada gali efektyviai kontroliuoti korporacijų veiklą, atspindinčią kitokius tikslus. Tiesa, galima ginčytis, ar visą laiką toks suvereniteto sumažėjimas gali būti apibūdintas kaip grėsmė, tačiau pereinant nuo ekonominių argumentų prie politinių, grėsmės suverenitetui tampa gerokai akivaizdesnės. Tiesa, teorijos, apibūdinančios ekonomines ir juo labiau politines transnacionalinių korporacijų poveikio priemones, kaip rodo Lietuvos atvejis, ne visada yra pakankamos ir išsamios, tačiau galima konstatuoti, kad norint visapusiškai apibrėžti grėsmes, nepakanka ekonominės įtakos teorijų — atrodo, nepakanka net politinės įtakos teorijų, reikia tirti gerokai platesnį kontekstą, atspindintį skirtingus valstybių siekius ir pozicijas.

Rusijos įmonių veikla rodo, kad, jeigu tikslai iš tikrųjų bus skirtingi ir kils politinės įtakos poreikis, jos galės tapti tokios įtakos instrumentais, kontroliuodamos gyvybiškai svarbius Lietuvos ekonomikos sektorius. Vis dėlto žodis „jeigu“ čia turi esminę reikšmę. Šiame darbe nebuvo siekiama nustatyti, ar Lietuva turėtų labiau, ar mažiau atsiverti Rusijos investicijoms, t. y. nebuvo sveriama Rusijos bendrovių investicijų nauda ir kaštai. Tad jis darbas nepretenduoja į objektyvų bei visapusišką Lietuvos ir Rusijos investicinių santykių įvertinimą. Todėl išvada, kad Rusijos investicijos gali kelti grėsmę Lietuvos suverenitetui, dar nereiškia, kad tokia grėsmė kils iš tikrųjų. Nors, tikiuosi, ši išvada yra gana pagrįsta, ji yra sąlyginė — tai veikiau argumentas už tai, kad į Rytus orientuota politika atsižvelgtų ir į galimas grėsmes.

Išnašos

¹ Tik taip, ko gero, galima paaiškinti sudedamąją Konstitucijos dalį — aktą dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas arba žemės pardavimo užsieniečiams diferencijavimą.

² Strange S. States and Markets.— 2nd ed.— New York, 1994.— P. 47—48. Kursyvas originale.

³ Buzan B. The Interdependence of Security and Economic Issues in the “New World Order” // Political Economy and the Changing Global Order / Eds. R. Stubbs, G. R. D. Underhill.— London, 1994.— P. 91.

⁴ Gilpin R. The Political Economy of International Relations.— Princeton, 1987.— P. 231.

⁵ Walters R. S., Blake D. H. The Politics of Global Economic Relations.— Englewood Cliffs, 1992.— P. 108.

⁶ Spero J. E. The Politics of International Economic Relations.— 4th ed.— London, 1994.— P. 114—120.

⁷ Strange S. Op. cit.— P. 25.

⁸ Ibid.— P. 26.

⁹ Žr.: Walters R. S., Blake D. H. Op. cit.— P. 115—116.

¹⁰ Ibid.— P. 116—117.

¹¹ Spero J. E. Op. cit.— P. 115—116.

¹² Jungtinių Valstijų — daugelio transnacionalinių korporacijų kilmės šalies — mokėjimų balansui korporacijų veikla iš tikrųjų daro teigiamą įtaką veiklos valstybių sąskaita. Žr.: Walters R. S., Blake D. H. Op. cit.— P. 121—122.

¹³ Ibid.— P. 124.

¹⁴ Spero J. E. Op. cit.— P. 119.

¹⁵ Žr.: Walters R. S., Blake D. H. Op. cit.— P. 111—112.

¹⁶ Spero J. E. Op. cit.— P. 105.

¹⁷ Ibid.— P. 118.

¹⁸ Kai kurių empirinių atvejų apžvalgas žr.: Spero J. E. Op. cit.— P. 126—133; Walters R. S., Blake D. H. Op. cit.— P. 142—149.

¹⁹ Spero J. E. Op. cit.— P. 126—127.

²⁰ Strange S. Rethinking Structural Change in the International Political Economy: States, Firms, and Diplomacy // Political Economy and the Changing Global Order / Eds. R. Stubbs, G. R. D. Underhill.— London, 1994.— P. 108.

²¹ Walters R. S., Blake D. H. Op. cit.— P. 145—147.

²² Ibid.— P. 150.

²³ Ji taip pat teigia, kad dėl to keičiasi valstybių konkurencijos pobūdis, ir makroekonomikos valdymas bei industrinė politika dažnai gali būti svarbesnės negu įprastai suvokiama užsienio politika. Žr.: Strange S. Rethinking Structural Change…— P. 103.

²⁴ Gilpin R. Op. cit.— P. 241—243.

²⁵ Žr.: Kurdle R. The Several Faces of the Multinational Corporation: Political Reaction and Policy Response // An International Political Economy / Eds. W. L. Hollist, F. L. Tullis.— London, 1985.— P. 227—230.

²⁶ Pavyzdžių pateikia ir Dž. Speras, ir R. Kerdlas, ir kiti. Žr.: Spero J. E. Op. cit.— P. 244—245; Kurdle R. Op. cit.— P. 228.

²⁷ Spero J. E. Op. cit.— P. 123.

²⁸ Ibid.— P. 239.

²⁹ Ibid.— P. 123—124.

³⁰ Lietuvos statistikos metraštis, 1997.— V., 1997.— P. 346.

³¹ Top Foreign Investors in Lithuania // An Informal Survey of Companies by the Lithuanian Investment Agency (LIA).

³² Lithuania: Recent Economic Developments: IMF Staff Country Report.— Washington, 1996.— No. 96/72.— P. 62.

³³ Damauskas Ž. Rusijos „Gazprom“ siūlo Lietuvai pelningą sandorį: Dujų koncernas iš Minsko per Lietuvą ties dujotiekį į Kaliningradą // Lietuvos rytas.— 1997.— Rugsėjo 11.

³⁴ Lietuvą užplūdo užsienio investuotojai: „Izvestijos“ giria Lietuvos privatizavimo planus, „Moskovskije novosti“ teigia, kad Lietuva laukia Rusijos investuotojų / Parengė A. Norkus // Lietuvos aidas.— 1997.— Gegužės 2.

³⁵ Grinevičiūtė R., Liukaitytė G. Žingsnis link Rusijos rinkos // Verslo žinios.— 1997.— Sausio 24.

³⁶ Žr.: Lietuvą užplūdo užsienio investuotojai…

³⁷ Žr.: Damauskas Ž. Naftos sektorius laukia investuotojų // Lietuvos rytas.— 1997.— Spalio 22.

³⁸ Damauskas Ž. Rusijos bankų grupė „Nikoil“ Lietuvai nori įpiršti savo partnerius // Lietuvos rytas.— 1997.— Sausio 28.

³⁹ Damauskas Ž. Rusijos „Gazprom“ siūlo Lietuvai pelningą sandorį…

⁴⁰ „Gazprom“ pradeda derėtis dėl investicijų / BNS // Lietuvos rytas.— 1998.— Gegužės 9.

⁴¹ Gaižauskaitė V. Karingas Maskvos tonas keičiasi, interesai — lieka: Į Vakarus nusitaikiusias tris Baltijos valstybes Rusija bandys išlaikyti savo įtakoje // Lietuvos rytas.— 1997.— Rugsėjo 22.

⁴² Žr.: Lietuvą užplūdo investuotojai…

Naudotos literatūros sąrašas

1. Buzan B. The Interdependence of Security and Economic Issues in the “New World Order” // Political Economy and the Changing Global Order / Eds. R. Stubbs, G. R. D. Underhill.— London, 1994.— P. 89—102.

2. Gilpin R. The Political Economy of International Relations.— Princeton, 1987.— XVI, 450 p.

3. Kurdle R. The Several Faces of the Multinational Corporation: Political Reaction and Policy Response // An International Political Economy / Eds. W. L. Hollist, F. L. Tullis.— London, 1985.— P. 226—248.

4. Lithuania: Recent Economic Developments: IMF Staff Country Report.— Washington, 1996.— No. 96/72.— 67 p.

5. Spero J. E. The Politics of International Economic Relations.— 4th ed.— London, 1994.— ix, 404 p.

6. Strange S. Rethinking Structural Change in the International Political Economy: States, Firms, and Diplomacy // Political Economy and the Changing Global Order / Eds. R. Stubbs, G. R. D. Underhill.— London, 1994.— P. 103—114.

7. Strange S. States and Markets.— 2nd ed.— New York, 1994.— [9], 266 p.

8. Top Foreign Investors in Lithuania // An Informal Survey of Companies By the Lithuanian Investment Agency (LIA).

9. Walters R. S., Blake D. H. The Politics of Global Economic Relations.— Englewood Cliffs, 1992.— vi, 281 p.

10. Damauskas Ž. Naftos sektorius laukia investuotojų // Lietuvos rytas.— 1997.— Spalio 22.

11. Damauskas Ž. Rusijos bankų grupė „Nikoil“ Lietuvai nori įpiršti savo partnerius // Lietuvos rytas.— 1997.— Sausio 28.

12. Damauskas Ž. Rusijos „Gazprom“ siūlo Lietuvai pelningą sandorį: Dujų koncernas iš Minsko per Lietuvą ties dujotiekį į Kaliningradą // Lietuvos rytas.— 1997.— Rugsėjo 11.

13. Gaižauskaitė V. Karingas Maskvos tonas keičiasi, interesai — lieka: Į Vakarus nusitaikiusias tris Baltijos valstybes Rusija bandys išlaikyti savo įtakoje // Lietuvos rytas.— 1997.— Rugsėjo 22.

14. „Gazprom“ pradeda derėtis dėl investicijų / BNS // Lietuvos rytas.— 1998.— Gegužės 9.

15. Grinevičiūtė R., Liukaitytė G. Žingsnis link Rusijos rinkos // Verslo žinios.— 1997.— Sausio 24.

16. Lietuvą užplūdo užsienio investuotojai: „Izvestijos“ giria Lietuvos privatizavimo planus, „Moskovskije novosti“ teigia, kad Lietuva laukia Rusijos investuotojų / Parengė A. Norkus // Lietuvos aidas.— 1997.— Gegužės 2.

17. Lietuvos statistikos metraštis, 1997.— V., 1997.

El. paštas: laisve@hotmail.com

Atgal į pagrindinį puslapį