Vykintas Pugačiauskas, 1998

Įvadas

Valstybės institucinę sąrangą galima laikyti vienu iš esminių kintamųjų, aiškinant jos stabilumą ar krizes. Todėl tarpinstituciniai — šiuo atveju, įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios — santykiai yra vienas iš pagrindinių konstitucijų kūrėjų uždavinių, ypač perėjimo laikotarpiais, tokiais kaip dešimtmečių sandūroje įvykęs sovietinės sistemos žlugimas ir demokratinių politinių sistemų susikūrimas Vidurio ir Rytų Europoje. Institucijų reforma įvairiose šio regiono valstybėse vyko nevienodai, tačiau Lenkija ypatingai išsiskiria iš visų Vidurio Europos šalių, kadangi įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios santykiai čia buvo apibrėžti taip, kad šalį galima priskirti prie vadinamųjų „pusiau prezidentinių“ sistemų, tuo tarpu jos kaimynės praktikuoja vienokio ar kitokio pobūdžio parlamentizmą.

Apibūdinus pagrindinius teorinius pusiau prezidentizmo bruožus (bet nesileidžiant į populiarias diskusijas dėl įvairių institucinės sąrangos tipų įtakos demokratijos stabilumui) ir konkrečias Lenkijos pusiau prezidentizmo ypatybes, vėliau šiame referate bus apžvelgta, kokios priežastys lėmė pusiau prezidentinės sistemos sukūrimą Lenkijoje. Daugiausia dėmesio bus skirta vadinamiesiems „politinio veiksmo“ aiškinimams, t. y. politiniams įvykiams, kurie devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtojo pradžioje lėmė tokios sistemos atsiradimą. Bus pristatyti keli mėginimai paaiškinti dabartinės institucinės sąrangos kilmę ir kai kurie jų praktinės raiškos atvejai.

Daugiau dėmesio skiriant pusiau prezidentizmo formavimuisi, o ne plėtrai, referate bus nagrinėjamas laikotarpis nuo 1989-ųjų, kai aktyviai ėmė reikštis opozicija tuometiniam režimui, iki 1992-ųjų, kai buvo priimta vadinamoji „Mažoji Konstitucija“. Nors šiuo metu Lenkija gyvena jau pagal naująją, 1997 m. balandžio 7 d. priimtą ir spalį referendumu patvirtintą konstituciją, tiriamu klausimu jų skirtumai nėra esminiai (nors gana aiškūs ir vienakrypčiai), todėl bus tik trumpai aptarti. Kai kurios pusiau prezidentizmo ypatybės, be to, bus parodytos pavyzdžiais iš laikotarpio po 1992 metų.

Sekant Endriu Michtos (Andrew Michta) skirstymu, galima nurodyti keturis pagrindinius įvykius, sukūrusius dabartinę pusiau prezidentinę (arba, jo terminologija, hibridinę prezidentinę-parlamentinę) sistemą. Tai (1) prezidento rinkimai 1990 metais, (2) parlamento rinkimai 1991 metais, (3) „karas viršūnėse“ tarp prezidento Lecho Valensos (Lech Wałęsa) ir Seimo lyderių dėl įgaliojimų paskirstymo ir (4) „Mažosios konstitucijos“ priėmimas¹. Pradedant trečiąja referato dalimi, šie įvykiai ir bus apžvelgti, tačiau pirmiau dėmesys bus sutelktas į prezidento institucijos atsiradimą ir jo aplinkybes, kurios, tikėtina, bent jau formaliąją prezidento institucijos padėtį lėmė ne mažiau negu pastarieji įvykiai.

1. Pusiau prezidentizmas: teorija ir Lenkijos konstitucija

Nėra vieningos konstitucinių sistemų tipologijos, tačiau galima paminėti keletą populiariausių. Džiovanis Sartoris (Giovanni Sartori) taiko keturių sistemų tipologiją, išskirdamas prezidentizmo bei parlamentizmo ir tarp jų esančių pusiau prezidentizmo ir pusiau parlamentizmo, arba „premjerystės“ (premiership) tipus². Tačiau kiti tyrinėtojai pusiau parlamentizmą laiko abejotinu. Jevgenijus Tančevas (E. Tanchev) jį linkęs vadinti „racionalizuotu parlamentizmu“³, o Chuanas Linzas (Juan J. Linz) apskritai neišskiria pusiau parlamentizmo⁴. Pagaliau, ypač tyrinėjant Vidurio Europos konstitucines sistemas, svarbi Metju Šugarto (Matthew S. Shugart) tipologija. Jis skiria „grynojo“ prezidentizmo, premjero-prezidento, prezidento-parlamento, parlamento su „prezidentu“ ir „grynojo“ parlamentizmo modelius⁵.

M. Šugarto tipologija apima netgi du režimus, kuriuos (pagal minimalius pusiau prezidentizmo kriterijus: tiesiogiai ar netiesiogiai rinkėjų renkamas prezidentas bei premjeras, kuriam reikia gauti parlamento pritarimą⁶) galima pavadinti pusiau prezidentiniais. Tai premjero-prezidento ir prezidento-parlamento modeliai. Pirmojo ypatybė yra ta, kad tiesiogiai renkamas prezidentas gali nominuoti kandidatą į premjero postą, paleisti parlamentą ir kartais turi veto teisę, o ministras pirmininkas priklauso nuo parlamento pasitikėjimo. Tačiau prezidentas negali atstatydinti kabineto ar jo narių, jei jais pasitiki parlamentas. Jei prezidentas gali atstatydinti tokius kabineto narius ar visą vyriausybę, nebelieka jokios instituciškai apibrėžtos valdžios kabineto atžvilgiu, ir tampa įmanomas vykdomosios ir įstatymų leidžiamosios valdžios konfliktas⁷.

Pagal dabar galiojančią konstituciją Lenkija priklauso premjero-prezidento tipui. Prezidentas renkamas visuotiniais rinkimais ir nominuoja ministrą pirmininką. Seimas turi pareikšti pasitikėjimą absoliučia mažiausiai pusės visų narių dauguma. Priešingu atveju Seimas gali pats paskirti ministrą pirmininką ir, jo teikimu, kitus ministrus, jei balsuoja absoliuti mažiausiai pusės Seimo narių dauguma (154 straipsnis). Jei premjeras nepaskiriamas ir šiuo būdu, konstitucija suteikia teisę pačiam prezidentui paskirti vyriausybės vadovą, kurį turi patvirtinti Seimas. Jei Seimas nepareiškia pasitikėjimo, prezidentas skelbia pirmalaikius rinkimus (155 straipsnis). Seimas gali balsuoti dėl nepasitikėjimo premjeru, toje pat rezoliucijoje nurodydamas savo kandidatą, ir jei už tai balsuoja visų Seimo narių dauguma, prezidentas privalo skirti Seimo pasirinktąjį kandidatą ministru pirmininku („Mažojoje konstitucijoje“ konstruktyvaus nepasitikėjimo votumo reikalavimas buvo neprivalomas). Tačiau pats prezidentas negali atstatydinti vyriausybės, ji neatsistatydina ir po naujojo prezidento rinkimų. Be to, prezidentas gali sušaukti ministrų kabinetą į Kabineto tarybos posėdžius, kuriems pats pirmininkauja.

Prezidentas turi teisę vetuoti įstatymus, ir Seimas juos gali priimti tik trijų penktadalių balsų dauguma, dalyvaujant bent pusei visų Seimo narių („Mažojoje konsitucijoje“ šis reikalavimas buvo du trečdaliai). Kitaip negu buvo nurodyta „Mažojoje konstitucijoje“, Prezidentas negali vetuoti biudžeto, tačiau jei per 4 mėnesius nuo biudžeto projekto pateikimo svarstyti Seimui jis dar nebūna priimtas, Prezidentas gali skelbti naujus parlamento rinkimus. Pagaliau, prezidentas gali skelbti referendumą, pritarus bent pusės Senato narių absoliučiai daugumai. Taigi Lenkijos pusiau prezidentizmą, nors prezidento vaidmuo buvo gana žymiai sumažintas, priėmus naująją konstituciją, galima laikyti prezidento-premjero sistema.

2. Institucinė derybų strategija: prezidento institucijos atsiradimas

Sąmoningais politiniais veiksmais demokratizacijos procesą galima veikti dviem pagrindiniais būdais: (1) keisti socialines sąlygas, lemiančias galios išteklių išsidėstymą, ir (2) pritaikant politines institucijas prie socialinės aplinkos taip, kad konkuruojančios grupės galėtų dalytis valdžią ir institucionalizuojant tokį valdžios dalijimąsi⁸. Todėl nenuostabu, kad didelė dalis demokratizacijos proceso politinių pastangų yra nukreipiama pritaikyti esamas ar kurti naujas institucijas bei apibrėžti jų tarpusavio santykius. Be to, šis procesas labiau negu nuo kitų veiksnių priklauso nuo gana nedidelio skaičiaus žmonių, priimančių sprendimus ir formuojančių nuomonę.

Lenkijoje, kaip ir kitose Vidurio Europos valstybėse, šis procesas prasidėjo „apskritųjų stalų“ derybomis. Tačiau Lenkija šiuo požiūriu išsiskyrė. Pirmiausia, čia masinis opozicijos judėjimas buvo ryškus dar iki komunizmo žlugimo, be to, jis turėjo charizmatinį lyderį Lechą Valensą. Dėl to nenuostabu, kad „apskritojo stalo“ derybos šioje šalyje galėjo prasidėti anksčiau. Visgi, kadangi jos prasidėjo santykinai anksti — 1989-ųjų pradžioje,— kitaip negu Čekoslovakijoje ir Vengrijoje, pokyčiai buvo išskirtinai laipsniški. Galima pastebėti paradoksą: anksčiausiai iš Vidurio Europos šalių pradėjusi demokratizacijos procesą, Lenkija dėl tokio ankstumo turėjo didesnių sunkumų, jį įtvirtindama.

Kitas skirtumas nuo kitų Vidurio Europos valstybių buvo, ko gero, dar svarbesnis institucijų reformai. Lenkija buvo vienintelė šalis, kur pagrindiniai pokyčiai buvo nuosekliai aptariami derybomis. (Vengrijoje naująją konstituciją priėmė komunistai, dar prieš nueidami nuo valdžios, tiesa, po derybų su opozicija, o Čekoslovakijoje visapusiška konstitucinė reforma prasidėjo tik po staigaus režimo žlugimo.) Arendas Lijpartas (Arend Lijphart) tokią situaciją laiko tipišku Steino Rokano (Stein Rokkan) hipotezės ir jos implikacijų iliustracija. Pagal šią hipotezę, „senosios“ partijos, norėdamos išlaikyti bent dalį prarandamos valdžios, ir „naujosios“, suprasdamos ribotus savo išteklius bei galimybes laimėti rinkimus, siekia įvesti proporcinę rinkimų sistemą ir prezidentinį modelį — pastarasis, atskirdamas valdžios šakas, taip pat suteikia „senosioms“ ir „naujosioms“ partijoms galimybes dalytis valdžią⁹.

Lenkijos Jungtinės darbininkų partijos (LJDP) pozicijos „apskritojo stalo“ derybų metu tebebuvo stiprios, ir „Solidarumui“ teko sutikti su laipsniškais ir konservatyviais pokyčiais. Prie tokio pokyčių pobūdžio prisidėjo ir tai, kad nei LJDP, nei „Solidarumas“, pradėdami derybas, nebuvo pasirengę esminėms institucijų reformoms. LJDP iki pat derybų pradžios išvis laikė bet kokį valdžios dalijimąsi su opozicija nepriimtinu, o „Solidarumas“, nesitikėdamas esminio režimo pokyčio, reikalavo tik santykinai ribotų liberalizacijos veiksmų. Todėl abiejų partijų interesai reikalavo, pagal A. Lijparto modifikuotą S. Rokano hipotezę, stipraus prezidento.

Čia derėtų paminėti dar vieną stipraus prezidento aiškinimą, kurį pateikia Džonas Elsteris (Jon Elster), įvesdamas „institucinio intereso“ kintamąjį. Jis pastebi, kad Lenkija, kaip minėta aukščiau, buvo vienintelė Vidurio Europos valstybė, kur institucijų pokyčius lėmė ne parlamento sprendimas, o svarbiausiųjų politinių jėgų derybos. Todėl parlamentas neturėjo pakankamai priemonių išlaikyti santykinai nesumažintą savo galią¹⁰.

Iškart po derybų pradžios, 1989 m. balandžio 7 d., buvo priimtos 1952 m. konstitucijos pataisos, kurios, nors paliko šioje konstitucijoje užfiksuotą parlamentinę politinės sistemos pakraipą, visgi įvedė stiprią, su dabartine Prancūzijos vadovo institucija palyginamą prezidento instituciją. Prezidentas galėjo paleisti parlamentą (jei šis nesugebėtų paskirti kabineto ar per tris mėnesius nepriimtų biudžeto ir net jei „neleistų prezidentui vykdyti savo konstitucinių pareigų“). Prezidentui buvo suteikta išskirtinė teisė nominuoti ministro pirmininko kandidatūrą ir vetuoti įstatymus, juos Seimas būtų galėjęs priimti dviejų trečdalių dauguma. Tiesa, prezidentą rinko parlamentas, tačiau jis negalėjo jo atstatydinti. Prezidentas turėjo pakeisti 1952 m. konstitucijoje numatytą Valstybės tarybą — savotišką kolektyvinę prezidento instituciją,— tačiau nekelti grėsmės komunistų dominavimui. Buvo aišku, kad, kaip teigia Andžejus Žeplinskis (Andrzej Rzeplinski), šios konstitucijos pataisos aiškiai sukūrė prezidento instituciją generolui Vojcechui Jaruzelskiui (Wojciech Jaruzelski), kurį abi „apskritojo stalo“ derybų pusės laikė geriausiu nomenklatūros ir sovietų imperijos interesų garantu perėjimo laikotarpiu¹¹ (ar bent jau buvo įmanoma laikyti, kad senosios sistemos transformacijai buvo palankiau turėti vieną prezidentą negu kolektyvinę Valstybės tarybos instituciją¹²).

Tačiau vargu ar V. Jaruzelskio kandidatūrą galima laikyti priimtina „Solidarumui“, turint omeny generolo veiksmus 1981-aisiais¹³. Iš tikrųjų, po tokio vyriausybės pasiūlymo „apskritojo stalo“ derybose susidarė aklavietė, nes komunistų prezidentas galėjo blokuoti bet kokius Seimo pasiūlymus (tiesa, „Solidarumas“ pasistengė, kad didelius įgaliojimus prezidentas turėtų tik teoriškai, o praktiškai jie būtų sunkiai įgyvendinami¹⁴). Iš jos išeiti pavyko, kai vyriausybės atstovas Aleksandras Kvašnievskis (Aleksander Kwaśniewski) pasiūlė prezidentą rinkti bendrame Seimo ir naujos institucijos — Senato — posėdyje. Taigi 1989 m. balandžio 7 d. konstitucijos pataisose buvo įtrauktas dar vienas punktas, kurį galima laikyti atlyginimu už tai, kad „Solidarumas“ sutiko su „senųjų“ jėgų prezidentu. Buvo sukurti antrieji parlamento rūmai — Senatas — ir nustatyta visiškai demokratinė jo rinkimų tvarka. Be to, buvo sutarta, kad 35 procentai Seimo mandatų taip pat bus paskirstyti laisvuose rinkimuose, likusios vietos buvo paliktos valdančiajai partijai. Dar viena svarbi nuostata buvo ta, kad Senatas galės vetuoti Seimo sprendimus, ir panaikinti šį veto Seimas galės 2/3 dauguma.

Tolesnį prezidento ir parlamento santykių institualizavimą labiau lėmė jau ne derybos, o rinkimų rezultatai, kurių nedaug kas tikėjosi. Pagal „apskritojo stalo“ kompromisą, 65 procentai vietų Seime komunistams garantavo 299 mandatus, taigi bendrame 460-ies narių Seimo ir 100 narių Senato posėdyje komunistai turėtų daugiau kaip pusę balsų ir galėtų išrinkti prezidentą. Be to, iki 2/3 balsų, reikalingų panaikinti Senato veto, Seime komunistams trūko tik 8 mandatų, ir nebuvo abejojama, kad juos komunistai gaus per rinkimus.

Tačiau „Solidarumas“ per 1989 m. birželio 4 ir 18 d. rinkimus laimėjo visas likusias vietas Seime ir visas, išskyrus vieną, vietas Senate. Demoralizuoti komunistai sunkiai surinko absoliučią balsų daugumą prezidentu išrinkti V. Jaruzelskį — jis išrinktas vieno balso persvara, ir nusprendė nesinaudoti plačiais įgaliojimais. Todėl Lenkijos sistema laikinai tapo labiau parlamentinė negu galėjo būti. Tai galima laikyti „Solidarumo“ pergale.

3. Lecho Valensos atėjimas: prezidento institucijos stiprėjimas

Vis dėlto vienas generolo V. Jaruzelskio sprendimas, kai jis pasinaudojo savo galiomis akivaizdžiai prieš „Solidarumo“ valią, buvo lemtingas prezidento institucijai. Išrinktas prezidentu, V. Jaruzelskis ministru pirmininku nominavo Lenkijos Jungtinės darbininkų partijos politinio biuro narį Česlavą Kiščaką (Czesław Kiszczak), ir vyriausybės koaliciją paliko dvi nuolatinės LJDP partnerės — Jungtinė valstiečių ir Demokratų partijos. L. Valensa, asmeniškai pakvietęs šias partijas į „Solidarumo“ koaliciją, sukūrė situaciją, kai „senosios“ jėgos prarado daugumą. Tačiau pats L. Valensa nesiekė vyriausybės vadovo posto, ir jis 1989 m. rugsėjį atiteko kitam „Solidarumo“ kandidatui Tadeušui Mazovieckiui (Tadeusz Mazowiecki).

1990 m. pavasarį „Solidarumas“ pradėjo kampaniją siekdamas išrinkti savo prezidentą. Tai nebūtinai reiškė pakeisti Vojcechą Jaruzelskį Lechu Valensa. Iki to laiko išryškėjo L. Valensos ir premjero T. Mazovieckio prieštaravimai, ir abu politikai siekė šio posto. Nors abu priklausė „Solidarumui“, jie rėmėsi skirtingomis jo narių grupėmis ir vykdė skirtingą politiką¹⁵. Būtent T. Mazovieckio šalininkai, suprasdami, kad parlamente L. Valensa yra nenugalimas, pasiūlė surengti visuotinius rinkimus. 1990 m. rugsėjo 27 d. buvo pakeista konstitucija, ir prezidento rinkimai tapo tiesioginiai, jo kadencija nustatyta penkeriems metams.

Vis dėlto 1990 m. lapkritį pirmajame rinkimų ture T. Mazovieckis buvo tik trečias, o gruodį antrajame ture lengvai nugalėjo L. Valensa, neslėpęs, jog reikia stiprinti prezidento įgaliojimus. Kadangi, kaip minėta, prezidento galios buvo ne tik gana plačios, bet ir nebuvo aiškiai nustatytų jų praktinio įgyvendinimo mechanizmų, L. Valensa galėjo pasinaudoti neaiškumais, siekdamas išplėsti savo įtaką. Jis buvo ne tik charizmatinis lyderis, bet galėjo remtis išrinkimu visuotiniuose rinkimuose, ne kartą kartodamas, jog Seimas nėra visiškai demokratiškas. Tokioje situacijoje prie pasyvaus prezidento spėjęs prisitaikyti Seimas turėjo nusileisti ir lengvai patvirtino naują L. Valensos pasiūlyto Jano Bieleckio vyriausybę. Iki pat 1991 m. parlamento rinkimų L. Valensa buvo santykinai stipresnis parlamento atžvilgiu.

4. „Bermudų trikampis“

Nors L. Valensa buvo pasiekęs galios zenitą, jo populiarumas dėl jo palaikomoms vyriausybės radikalių reformų (ir ypač todėl, kad vyriausybėje liko jų architektas Lešekas Balcerovičius (Leszek Balcerowicz)) ėmė mažėti, jis palaipsniui prarado ir socialistinės orientacijos „Solidarumo“ paramą.

T. Mazovieckio šalininkai parlamente nugalėjo L. Valensą ir sugebėjo nukelti parlamento rinkimus, bijodami, kad pastarasis ims manipuliuoti politiniu procesu, siekdamas dar padidinti prezidento galias. Be to, „senosios“ jėgos, siekdamos neprarasti visos turėtos įtakos, prieš prezidento valią pasiekė, kad būtų įvesta radikali proporcinė rinkimų sistema. 1991 m. lapkritį įvykę rinkimai sudarė labai fragmentuotą Seimą — jame buvo atstovaujama 29 partijoms¹⁶. Įtampą tarp parlamento ir prezidento, atsiradusią nukėlus rinkimus, dar labiau padidino tai, jog nė vienos partijos nerėmęs prezidentas sunkiai galėjo sukurti vyriausybės koaliciją, juolab kad premjero J. Bieleckio Liberalų-demokratų kongresas rinkimuose gavo mažiau balsų negu buvo tikimasi. Nors prezidentas siūlė vyriausybės vadovu palikti J. Bieleckį, o vėliau į šį postą pasiūlė Bronislavą Geremeką (Bronisław Geremek), parlamentas premjeru paskyrė dešiniųjų kandidatą Janą Olševskį (Jan Olszewski). Tarp ambicingo prezidento, fragmentuoto ir obstruktyvaus parlamento ir galios siekiančio premjero susidarė tai, ką 1992 m. gegužę L. Valensa pavadino „Bermudų trikampiu“.

Nors tebegaliojanti 1952 m. konstitucija prezidentui suteikė plačias galias, ypač saugumo ir gynybos politikos srityse, parlamento remiamas J. Olševskis ėmė siekti padidinti ministro pirmininko įgaliojimus ir net paprašė Seimo nepaprastųjų įgaliojimų, tačiau jų negavo. Vis dėlto konfliktas tarp premjero ir prezidento vis didėjo, ypač dėl vadovavimo kariuomenei, ir 1992 m. pavasarį prezidentas buvo gynybos ministro apkaltintas perversmo rengimu. Dėl prastos vyriausybės organizuotos kaltinimų kolaboravimais kampanijos L. Valensai, meistriškai pasinaudojusiam „apskritojo stalo“ sukurtų konstitucijos nuostatų dviprasmybėmis, pavyko su laikinos parlamento kairiųjų koalicijos parama atleisti premjerą, ir tapo aišku, kad tokia konstitucija yra pernelyg pavojinga.

5. „Mažoji konstitucija“

Naujosios konstitucijos atsiradimo procesą galima aiškinti minėtais Dž. Elsterio „instituciniais veiksniais“. Pagal jo hipotezę, konstitucijos kūrimo procesas įtakojamas kiekvienos institucijos siekių įgauti kuo daugiau įgaliojimų: jei konstituciją priima parlamentas, joje bus nustatoma sistema, suteikianti parlamentui daugiau galių; be to, keičiant konstituciją, vėlgi bus svarbesnis parlamento vaidmuo; bikameraliniai parlamentai sukurs bikameralines konstitucijas; o į konstitucijos kūrimą įtrauktas prezidentas sieks maksimizuoti prezidento galias¹⁷.

Lenkijos įvykiai patvirtina didelę dalį šių teiginių¹⁸. 1991 m. pabaigoje prezidentūra pateikė pereinamosios konstitucijos projektą, kuriame prezidentui buvo suteiktos tokios didelės galios, kad projekto autorius Lechas Falandyšas (Lech Falandysz) pripažino, kad joks save gerbiantis pasaulio parlamentas tokios konstitucijos nepriimtų¹⁹. Todėl kai Seime buvo pakeista daugiau kaip pusė jos straipsnių, prezidentas atsiėmė projektą.

Tuo tarpu pats Seimas irgi rengė „Mažosios konstitucijos“ projektą, kur ir buvo sprendžiamas prezidento institucijos likimas. Iki pat 1992 m. vasaros, kol vryiausybės koaliciją sudarė Centro aljansas ir jo sąjungininkai, buvo siekiama sumažinti prezidento prerogatyvas, akivaizdžiai turint omeny konkretų prezidentą, tuo tarpu kol santykinai proprezidentinė Demokratinė sąjunga buvo parlamento opozicijoje, ji neprieštaravo prezidento galių didinimui²⁰. (Be to, atskirus konstitucijų projektus dar iki 1991 m. rinkimų pateikė Seimas ir Senatas: pirmajame prezidento įgaliojimai buvo santykinai maži, antrajame, kurį rengė L. Valensą, o ne 65 proc. komunistų dominuojamą Seimą rėmusi dauguma, turėjo vyrauti prezidentas.)

Galutinis rezultatas — 1992 m. spalio 17-osios Konstitucinis aktas — buvo kompromisinis, tačiau iš esmės sustiprino kabinetą prezidento sąskaita. Seimui suteikta teisė, atmetus prezidento teikiamą premjero kandidatūrą, pačiam išrinkti vyriausybės vadovą. Jei Seimas to padaryti nesugeba, prezidentas arba paleidžia parlamentą (tai atsitiko 1993-aisiais, parlamentui pareiškus nepasitikėjimą Hana Suchocka (Hanna Suchocka)²¹), arba pats skiria premjerą. Apribotos ir prezidento galios paleisti parlamentą — tai padaryti galima tik jei parlamentas pareiškia nepasitikėjimą premjeru, bet neišrenka naujo, arba jei per tris mėnesius nesugeba priimti biudžeto. Be to, daugeliui prezidento aktų buvo nustatytas privalomas premjero ar ministrų kontrasignavimas, o prezidentui nustatyta pareiga kontrasignuoti kai kuriuos vyriausybės sprendimus. Tačiau konstitucija neišsprendė konflikto dėl vadovavimo šalies gynybai. Prezidentas buvo vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas, tačiau skirdamas gynybos, vidaus ir užsienio reikalų ministrus, premjeras turėjo su juo tik konsultuotis, bet ne gauti pritarimą²².

„Mažoji konstitucija“ tebuvo tik pereinamasis pagrindinis įstatymas, joje išliko nemaža 1952-ųjų konstitucijos bruožų. Dėl to nuo pat jos priėmimo buvo pradėti ruošti „didžiosios konstitucijos“ projektai, ir, kaip minėta, 1997 m. priimta nuolatinė konstitucija, dar sumažinusi prezidento įgaliojimus, tačiau išlaikiusi pusiau prezidentinę sistemą.

Išvados

Sekant pusiau prezidentinės sistemos formavimąsi Lenkijoje, galima išskirti tris pagrindinius etapus. Pirminis postūmis atsirado, 1989 m. vasarį prasidėjus „apskritojo stalo“ deryboms. Tuomet buvo ne tik sutarta įsteigti prezidento instituciją, bet ir apibrėžti jo įgaliojimai, kurie, gal kiek drąsiai teigiant, ir išliko tolesnių prezidento įgaliojimų pagrindu — pastarieji juridiškai buvo vis mažinami, tačiau esminių apribojimų buvo nedaug. Vis dėlto šių derybų rezultatai buvo gana atsitiktiniai — eidami į derybas, jų partneriai nesitikėjo tokių staigių pokyčių, ir institucijų klausimus sprendė ad hoc kompromisais. „Senosios“ partijos siekė išlaikyti galią, o „Solidarumas“ galbūt laikė konkretaus asmens instituciją mažesniu blogiu negu kolektyvinė Valstybės taryba. Taip buvo įsteigta konkrečiam vadovui — generolui Vojcechui Jaruzelskiui — pritaikyta prezidento institucija bei proporcinio atstovavimo rinkimų sistema ir, kartu, „Solidarumo“ atsvaros siekius tenkinęs Senatas.

Antrasis prezidento vietą politinėje sistemoje nustatęs etapas buvo tiesioginiai rinkimai: pirmiausia — į 35 proc. Seimo vietų ir Senatą, o vėliau — į prezidento postą. Didele persvara juose nugalėjo „Solidarumas“ ir jo kandidatas Lechas Valensa. Parlamento rinkimų rezultatas buvo V. Jaruzelskio valdžios apribojimas ir paskatų tiesioginiams prezidento rinkimams atsiradimas, o pastarųjų rezultatas — stiprus L. Valensos legitimumas.

Trečiasis etapas prasidėjo dar diskutuojant dėl tiesioginių prezidento rinkimų, tačiau iš esmės svarbiausi jo aspektai išryškėjo, prasidėjus L. Valensos remiamoms radikalioms ekonomikos reformoms — tai politinių jėgų manevravimas jau pačios politinės sistemos rėmuose, arba „bermudų trikampyje“ — tarp parlamento, vyriausybės ir prezidento. Ryškėjant politiniams konfliktams ir diferencijuojantis buvusių sąjungininkų interesams, paaiškėjo ir esamos konstitucinės sistemos trūkumai bei grėsmės ir, kartu, institucijų interesai. Jų kompromisas buvo 1992 m. priimta laikina „Mažoji konstitucija“, įtvirtinusi pusiau prezidentinę sistemą, tačiau nepatenkinusi visų politinės sistemos poreikių.

Išnašos

¹ Pacituota: Taras R. Consolidating Democracy in Poland.— Boulder, Co., 1995.— P. 173—174.

² Žr., pvz., Riggs F. Presidentialism in Comparative Perspective // Comparing Nations: Concepts, Strategies, Substance.— Oxford, 1994.— P. 78.

³ Žr.: Tanchev E. Parliamentarism Rationalised // http://www.law.chicago.edu/Publications/CSCEE/EECR/Winter_1993/tanchev.txt

⁴ Žr.: Linz J. J. The Virtues of Parliamentarism // Journal of Democracy.— Washington, 1990.— Vol. 1.— No. 1.— P. 84—91.

⁵ Žr.: Shugart M. S. Of Presidents and Parliaments: The Post-Communist Democracies Offer a Diversity of Legislative—Executive Configurations // http://www.law.chicago.edu/Publications/CSCEE/EECR/Winter_1993/shugart.txt

⁶ Linz J. J. Presidential or Parliamentary Democracy: Does It Make a Difference // The Failure of Presidential Democracy: Comparative Perspectives / Editors J. J. Linz, A. Valenzuela.— Baltimore and London, 1994.— Vol. 1.— P. 48.

⁷ Shugart M. S. Op. cit.

⁸ Strategies of Democratization / Ed. T. Vanhanen.— Washington a. o., 1992.— P. 7.

⁹ Lijphart A. Democratization and Constitutional Choices in Czecho-Slovakia, Hungary and Poland, 1989—91 // Journal of Theoretical Politics.— 1992.— Vol. 4.— No. 2.— P. 208—209.

¹⁰ Elster J. Explaining Legislative Dominance: The Role of Institutional Interest in East-European Constitution-Making // http://www.law.chicago.edu/Publications/CSCEE/EECR/Winter_1996/elster.txt.

¹¹ Rzeplinski A. Poland: [Survey of Presidential Powers: Formal and Informal] // East European Constitutional Review.— 1993—1994.— Vol. 2/3.— No. 4/1.— P. 71.

¹² Elster J. Bargaining over the Presidency // East European Constitutional Review.— 1993—1994.— Vol. 2/3.— No. 4/1.— P. 96.

¹³ Žr.: Grzybowski M. Poland: Towards Overdeveloped Pluralism // The New Democracies in Eastern Europe: Party Systems and Political Cleavages / Ed. S. Berglund, J. Å. Dellenbrant.— 2nd edition.— Aldershot, 1994.— P. 58.— (Studies of Communism in Transition)

¹⁴ Dixon M. Fault Lines in Warsaw // East European Constitutional Review.— 1993.— Vol. 2.— No. 2.— P. 55. Kitas situacijos aiškinimas, tiesa, pabrėžia, jog neaiškiai prezidento galios buvo apibūdintos todėl, kad prezidentas, turėdamas jį remiančią sovietų armiją, vis vien galėjo imtis bet kokių priemonių (Žr.: Elster J. Bargaining over the Presidency.— P. 96.).

¹⁵ Grzybowski M. Op. cit.— P. 61; Wandycz P. S. Laisvės kaina: Vidurio Rytų Europos istorija nuo viduramžių iki dabarties.— V., 1997.— P. 275.

¹⁶ Taras R. Op. cit.— P. 176.

¹⁷ Elster J. Explaining Legislative Dominance: The Role of Institutional Interest in East-European Constitution-Making.

¹⁸ Bene akivaizdžiausias pavyzdys — Senato išlikimas. Daugelis stebėtojų sutinka, kad tai lėmė ne tiek objektyvus poreikis, kiek jau esamo Senato derybiniai sugebėjimai. (Žr. ten pat.) Tačiau naujoji konstitucija 1997-aisiais buvo patvirtinta referendumu.

¹⁹ Dixon M. Op. cit.— P. 55.

²⁰ Rzeplinski A. Op. cit.— P. 72.

²¹ Beje, 1993-ųjų rinkimai vyko jau su prezidento inicijuotu 5 proc. „slenksčiu“, bet jų rezultatai — socialistų aljanso pergalė — vargu ar atitiko tai, ko prezidentas tikėjosi, siekdamas įsileisti tik „stiprias“ partijas.

²² 1994-aisiais vėl kilo prezidento ir premjero Valdemaro Pavliako (Waldemar Pawlak) konfliktas dėl gynybos ministro skyrimo, ir, išsiplėtus krizei, premjerui teko atsistatydinti.

Naudotos literatūros sąrašas

1. Dixon M. Fault Lines in Warsaw // East European Constitutional Review.— 1993.— Vol. 2.— No. 2.— P. 54—57.

2. Elster J. Bargaining over the Presidency // East European Constitutional Review.— 1993—1994.— Vol. 2/3.— No. 4/1.— P. 95—98.

3. Elster J. Explaining Legislative Dominance: The Role of Institutional Interest in East-European Constitution-Making // http://www.law.chicago.edu/Publications/CSCEE/EECR/Winter_1996/elster.txt.

4. Grzybowski M. Poland: Towards Overdeveloped Pluralism // The New Democracies in Eastern Europe: Party Systems and Political Cleavages / Ed. S. Berglund, J. Å. Dellenbrant.— 2nd edition.— Aldershot, 1994.— P. 36—73.— (Studies of Communism in Transition)

5. Lijphart A. Democratization and Constitutional Choices in Czecho-Slovakia, Hungary and Poland, 1989—91 // Journal of Theoretical Politics.— 1992.— Vol. 4.— No. 2.— P. 207—221.

6. Linz J. J. Presidential or Parliamentary Democracy: Does It Make a Difference // The Failure of Presidential Democracy: Comparative Perspectives / Editors J. J. Linz, A. Valenzuela.— Baltimore and London, 1994.— Vol. 1.

7. Strategies of Democratization / Ed. T. Vanhanen.— Washington a. o., 1992.— xii, 178 p.

8. Linz J. J. The Virtues of Parliamentarism // Journal of Democracy.— Washington, 1990.— Vol. 1.— No. 1.— P. 84—91.

9. Riggs F. Presidentialism in Comparative Perspective // Comparing Nations: Concepts, Strategies, Substance.— Oxford, 1994.— P. 72—152.

10. Rzeplinski A. Poland: [Survey of Presidential Powers: Formal and Informal] // East European Constitutional Review.— 1993—1994.— Vol. 2/3.— No. 4/1.— P. 71.

11. Shugart M. S. Of Presidents and Parliaments: The Post-Communist Democracies Offer a Diversity of Legislative—Executive Configurations // http://www.law.chicago.edu/Publications/CSCEE/EECR/Winter_1993/shugart.txt.

12. Tanchev E. Parliamentarism Rationalised // http://www.law.chicago.edu/Publications/CSCEE/EECR/Winter_1993/tanchev.txt.

13. Taras R. Consolidating Democracy in Poland.— Boulder, Co., 1995.— xii, 276 p.

14. Wandycz P. S. Laisvės kaina: Vidurio Rytų Europos istorija nuo viduramžių iki dabarties.— V., 1997.— xvi, 348 p.

El. paštas: laisve@hotmail.com

Atgal į pagrindinį puslapį